Interviu autorė Vaida Milkova („Kauno diena“)
„Skleidžiame ambasadorių grybieną, kad ji apimtų kuo daugiau Kauno“, – šypsodamasi paaiškina, kuo šiuo metu užsiima, architektė Audra Kaušpėdienė, tapusi „Kaunas 2022“ ambasadorių prezidente.
Architektai kaip mediatoriai
Projekto „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ (arba „Kaunas 2022“) ambasadoriai – žinomi menininkai ir kiti kultūros lauko veikėjai, skleidžiantys informaciją apie projektą, ieškantys būdų, kaip padidinti miesto patrauklumą.
Iš 27 ambasadorių būrio A.Kaušpėdienė prezidente išrinkta beveik vienbalsiai. Matyt, įžvelgę architektams būdingą gebėjimą rasti bendrą kalbą su įvairiausio plauko žmonėmis, ambasadoriai jai patikėjo savotišką tarpininko vaidmenį.
„Architektai kaip tikri mediatoriai nuo seno vienija visą miesto kūrybinę ir ne tik kūrybinę bendruomenę. Jie moka ir gali rasti bendrą kalbą. Galbūt tam turi įtakos tai, kad mes, architektai, tiesiog privalome komunikuoti, dirbti komandose, įrodyti savo idėjų svarbą – priešingu atveju nesulauksime jų įgyvendinimo“, – pastebi A.Kaušpėdienė. Pasak jos, architektams tarpininko, gebančiojo sujungti, suvienyti vaidmuo labai tinka.
Simboliška, kad ambasadorių prezidentė atstovauja Kauno architektams, nes ši bendruomenė čia – išskirtinė. „Mūsų bendruomenė Kaune visada buvo gyva ir gebanti draugauti tarpusavyje. Taip tikrai ne visada atsitinka su profesinėmis gildijomis – juk konkurencija nužudo draugystę“, – pasak A.Kaušpėdienės, Architekto diena, Kaune švenčiama liepos 1 d., yra galingas reiškinys, kai architektai išeina į gatves, eksponuoja savo darbus.
Kauno Europos kultūros sostinės ambasadorių prezidentas renkamas vieniems metams. Iki 2022 m. kasmet jo vaidmuo, kaip ir svarbiausi metų uždaviniai ir darbai, keisis. A.Kaušpėdienės žodžiais, dabar vienas pirmųjų uždavinių yra rudenį planuojamas projekto „Kaunas 2022“ namų, arba biuro, projektavimas ir įrengimas. Buvusios Kauno turizmo informacijos centro patalpos (Laisvės al. 36) turės pakeisti rūbą. Šiuo metu rengiamos sąlygos interjero konkursui, kad biurui apibūdinti labiausiai tiktų žodis „šiuolaikinis“. „Projekto „Kaunas 2022“ biuras jau šį rudenį taps svarbia vieta prisijungti ir užmegzti KAUNtaktą!“ – įsitikinusi žinoma architektė.
Ambasadorių skaičius augs
Planuojama, kad projekto ambasadorių skaičius augs – bus dairomasi naujų, jaunų ir talentingų žmonių, kurie ieškos būdų suvienyti kultūrą, verslą, technologijas ir kitas sritis bendram tikslui – naujam Kauno miesto veidui kurti ir kultūros tempui skatinti.
„Vis dėlto ambasadorių skaičius turėtų būti baigtinis – toks, kad būtų įmanoma susikalbėti. Be to, mums būtina turėti savo komunikacinę mediją, aktyviai reikštis žodžiu ir raštu, nuolat gyvai komunikuoti. Idėjų etape ambasadoriai kaip tik turi pateikti po tris pasiūlymus, kaip jie pasirengę prisidėti prie projekto, tačiau visi gali tapti laidininkais, mediatoriais tarp „Kaunas 2022“ komandos ir sferos, kuriai jie atstovauja, – savo viziją pristato pašnekovė. – Pildant ambasadorių sąrašą ir yra svarbiausia kiek galima platesnį kultūros tinklą nunerti, o ambasadoriai yra to tinklo mazgai. Kol kas kultūrinis veiksmas Kaune vyksta nedideliame miesto areale. Kultūros decentralizacija ir kultūrinių teisių kiekvienam užtikrinimas – vienas svarbiausių projekto tikslų.“
Pasak A.Kaušpėdienės, kultūros vietų ir įvykių tinklas plės savo ribas, kelsis į kiemus, mikrorajonus, pasieks kiekvieną, norintįjį ir galintįjį prisidėti.
Laikinoji šiuolaikinė sostinė
Kodėl darbo nestokojanti architektė apskritai įsijungė į „Kaunas 2022“ ambasadorių tinklą? „Prisijungiau prie šio projekto, nes man patiko jo programos esminė idėja: „Iš laikinosios į šiuolaikinę“. Angliškai tai skamba geriau ir apima daugiau – „From Temporary to Contemporary“. Lingvistinis žaidimas, konstruojant koncepciją anglų kalba neabejotinai prisidėjo prie Kauno pergalės! Antra priežastis, dėl ko aš čia, – viltis pakeisti žvilgsnio į gyvenimą mieste kampą, – energingai pasakoja pašnekovė. – Architektai visada šiek tiek gyvena rytojumi. O Kaunui, atrodo, jauku likti savo šlovingoje praeityje.“
Daugybė projektų, susijusių su grįžimu prie vandens, vaizdžiai kalbant, nuplaukė žemyn upe.
A.Kaušpėdienė tikisi, kad miesto vertės, kurias pastebėjo UNESCO, bus suprastos ir pripažintos pačių kauniečių. „Ištuštėję Kauno modernizmo pastatai yra miesto nelaimė. Nejauku, kai net akademinės bendruomenės palieka istorines erdves, nors aiškiai suprantama, kad lengviausias būdas išsaugoti yra naudoti, tiesiog gyventi tuose namuose. Modernistinio architektūros paveldo aktualizavimas taip pat yra kultūros sostinės programoje. Pamirštų istorinių, industrinių erdvių apgyvendinimas ir įkultūrinimas yra vienas iš mūsų projekto tikslų.
Šiame kontekste „Kaunas 2022” net su laikinais veiksmais, tarp jų – HUB (bendradarbystės centrų, kuriuose buriasi ir kartu dirba skirtingų sričių atstovai – red. past.) įkūrimais, gali parodyti naują būdą gyventi ir veikti“, – įsitikinusi projekto ambasadorių prezidentė. Tikimasi, kad tokių centrų atsiradimas galėtų pristabdyti jaunų specialistų emigraciją iš miesto, kurie neranda čia vietos savo idėjoms įgyvendinti.
„Sakoma, kad Kaunas – amžinai jaunas miestas, nes čia daug studentų. Tačiau vieni jauni keičia kitus: jie atvažiuoja keleriems studijų metams, gauna diplomus ir išvažiuoja. Užsienio studentų vizos baigiasi su jų diplomais. Kūrybinių industrijų plėtra, pagalba mažoms kūrybinėms organizacijoms jų veiklos pradžioje turėtų keisti judėjimo vektorių“, – viliasi pašnekovė.
Miestas prie vandens
Tarp projekto „Kaunas 2022“ tikslų – ir siekis išnaudoti unikalią geografinę miesto padėtį, gamtos resursus (upes, marias, parkus, slėnius ir kita). „Upės ir jų santaka, viena unikaliausių verčių mieste, deja, kol kas laukia geresnių laikų. Daugybė projektų, susijusių su grįžimu prie vandens, vaizdžiai kalbant, nuplaukė žemyn upe. Kaunas turi dvigubai daugiau vandens nei miestai, kuriuose teka po vieną upę. Yra miestų, pro kuriuos neteka nė viena upė, nėra ežerų, ir vis tiek jie sugeba pasigaminti vandens telkinių. O mes, turėdami dvi upes ir santaką pačiame mieste, gyvename atsukę joms nugarą. Žinoma, tam reikia investicijų, kurios nežinia, kada atsipirks.
Upių grąžinimas į miesto gyvenimo scenarijų reikalauja milžiniškų valios ir investicijų resursų, tačiau pačių miestiečių noras ir iniciatyva keičiant savo aplinką mieste yra didelė jėga. Bendruomenės pastaruoju metu reiškiasi vis stipriau, ir rezultatai stebina mus pačius. Tai, kas projekte įvardyta kaip viešųjų erdvių, vietų žmonių kūrybiškumui, laisvalaikiui, bendravimui, sportui, žaidimams, šeimų laisvalaikiui atgaivinimas, jau vyksta čia ir dabar“, – pasak pašnekovės, piknikas ant žolės Nemuno saloje ar atgimęs Vytauto parkas tai puikiai iliustruoja.
Projektas „Kaunas 2022“ skirtas visai miesto bendruomenei ir tikimasi, kad jo rezultatai bus juntami daugelį metų. „Visa veikla iki 2022 m. yra skirta tam, kad viskas su ta data nesibaigtų – kad visa tai tęstųsi, kad projektas Kauną atvertų, ir po 2022 m. miestas jau būtų kitoks, kad žmonės kitomis akimis jį matytų ir kitu būdu jį vartotų. Kad žmonės apskritai išmoktų gyventi mieste, kiek apskritai čia yra miesto, – įsitikinusi pašnekovė. – Projekto „Kaunas 2022“ kontekste matau daugybę meno, ne meno ir kitokių jungčių. Šis projektas turėtų jungti gebėjimą kurti, norą būti mieste, būti su kitais, prisidėti. Dabar žmogui mieste dažnai trūksta raiškos lauko. Projektas „Kaunas 2022“ yra puiki galimybė būti pastebėtam, įtrauktam.“
Minimum ir maksimum
A.Kaušpėdienės žodžiais, Kaune reikia stiprinti gebėjimą gyventi mieste. „Dabar nemažai tokių, kurie kiekvieną savaitgalį išvyksta į kokią sodybą. Galbūt miestas nieko nepasiūlo, kad šie žmonės neišvyktų? Šalia kultūrinio gyvenimo pasiūlos, turėtų atsirasti įprotis išgerti kavos su kaimynu prie kavinės staliuko, o ne savo virtuvėje, – įsitikinusi moteris. – Kiemų šventė Laisvės alėjoje rodo, kad žmonės to mokosi: išlenda iš savo urvelių ir bando draugauti. Žinoma, žmonės skundžiasi, kad kavinėje kava brangiai kainuoja, o kavinės – kad mokesčiai aukšti ir jiems sunku išsilaikyti. Kiemų šventė parodė, kad galima kavą gerti miesto erdvėje nebūtinai kavinėje – galima stalą pasidengti mieste. Kai kas jau iki šiol kavos staliuką išsinešdavo į lauką bendram pasisėdėjimui. O dabar tiesiog pasikeitė mastelis.“
Programa maksimum – kad iš tiesų pavyktų Kauno pokytis iš laikino į šiuolaikinį.
Projektu siekiama ir pakeisti požiūrį, kitaip parodyti užmirštas ar iki šiol nepastebėtas miesto vietas. „Be to, „Kaunas 2022“ ilgalaikis tikslas yra pakeisti kiekvieno savivertę, požiūrį į savo aplinką, save. Šis projektas turėtų padėti Kaunui atrasti savo poziciją, įvaizdį, visiškai nesusijusį su miesto vieta įvairiausių reitingų lentelėse“, – tikisi architektė. Pasak jos, tai po truputį vyksta – jauni žmonės daug važinėja ir grįžta iš Londono, Paryžiaus, Niujorko ar Romos labiau miestiečiai nei išvyko: „Jei čia žmogus iki šiol gyveno truputį baugštus, įtarus, užsidaręs visas duris, tai grįžęs jis gyvena kur kas labiau atvirą gyvenimą. Pavyzdžiui, Paryžiuje žmonės neretai gyvena, tiksliau, miega, prausiasi ir persirengia keliuose kvadratiniuose metruose, o gyvena mieste: gatvėse, kavinėse, parkuose, teatruose, koncertuose. Miestas jam visą laiką siūlo tai, dėl ko verta tame mieste gyventi.“
Pašnekovės žodžiais, menininkų bendruomenė, kuri yra atviresnė, gyvena labiau miestietiškai. „Tačiau čia yra kita problema: galerijos, parodų salės dūzgia tik per parodų atidarymus. Po atidarymo – tuščia. Taip negali būti. Reikia, kad menininką parodos ekspozicijoje galėtum rasti tiek laiko, kiek tęsiasi paroda: kad ne tik paveikslus apžiūrėti, bet ir asmenukę su menininku galėtum pasidaryti visą parodos ekspozicijos laiką. Puikus pavyzdys – kai menininkai Mindaugas Juodis ir Audrius Gražys visą mėnesį siautėjo su savo paroda buvusios batų parduotuvės „Tauras“ patalpose Laisvės alėjoje. Ten dieną naktį grojo muzika ir tūsinosi žmonės. Tai puikus meno ir verslo bendradarbiavimo pavyzdys“, – A.Kaušpėdienė pabrėžia, kad iš tokios akcijos naudos gavo ir patalpų savininkas – juk daug žmonių iki tol tos vietos net nežinojo.
Paklausta, kokia, jos akimis, būtų „Kaunas 2022“ programa minimum ir programa maksimum, projekto ambasadorių prezidentė atsako: „Programa minimum – įvykdyti projekto programą. Programa maksimum – kad iš tiesų pavyktų Kauno pokytis iš laikino į šiuolaikinį. Įvykdyta programa sudarys prielaidas kitokiam miesto jausmui. „Kaunas 2022“ privalo sukurti kultūros infrastruktūrą ir išmokyti ja naudotis. Kad projektui pasibaigus miestas jau būtų kitoks, kad žmonės kitomis akimis jį matytų, kitu būdu jame kurtų ir gyventų. Kad gyventų mieste.“
Prieš metus, pakviesta į „Kaunas 2022“ ambasadorių ratą, architektė turėjo pristatyti savąją miesto viziją. Tuomet parašė: „Du nepriklausomos Lietuvos sostinės dešimtmečiai neatpažįstamai pakeitė Kauną, tačiau paliko graudų laikinumo jausmą, nostalgiją laikų, kurie negrįš. Kultūros sostinės statusas, kurio sieksim 2022-aisiais, yra pradžia laiko, kuris nesibaigia. Nuo tada skaičiuosim naujos Kauno eros metus. Kaunas forever (amžinai – red. past.).“
„Šiandien kultūros sostinės statusas jau pasiektas. Nuo mūsų priklauso, ar skaičiuosime naujos Kauno eros metus“, – kiekvieną prisiimti atsakomybę dėl projekto sėkmės ragina ambasadorių prezidentė.
Idealistai ir realistai
A.Kaušpėdienė šansą Kaunui įžvelgia ir dviejų Vilniaus teatrų – Nacionalinio dramos ir Valstybinio jaunimo – rekonstrukcijose. „Kol šios rekonstrukcijos vyksta ar vyks, jie vaidins kitose scenose, tai yra šansas Kaunui: pasiimti tuos spektaklius, žiūrovą ir jo nebepaleisti. Dėl oro uosto – taip pat: paimti keleivių dalį ir jų neatiduoti. Argi tai nebūtų natūralu? Juk Vilnius plyšta netalpindamas tokio keleivių srauto“, – dėsto pašnekovė prie puodelio kavos viename Senamiesčio restoranėlių.
Į mūsų pokalbį įsijungia prie gretimo staliuko prisėdusi kita projekto „Kaunas 2022“ ambasadorė šokio teatro „Aura“ vadovė Birutė Letukaitė: „Vis dėlto mums dar sunku pasivyti Vilnių kultūros vyksmo prasme – ten ištisai kas nors vyksta. Mūsų šokėjai užsieniečiai sako: o, kad „Aura“ būtų Vilniuje! Nes kiekvieną savaitgalį jie į ten važiuoja.“
„Tačiau gyventi Kaune gerokai patogiau, gerokai pigiau ir nuvažiuoti prie jūros iš čia galima gerokai greičiau nei iš Vilniaus, – pozityviąją Kauno pusę su šypsena pabrėžia A.Kaušpėdienė. – Reikia gerai pagalvoti, kokie yra pranašumai. Lietuvoje visur gyventi patogu. Juk kai belgas važinėja dirbti į Prancūziją, jis kiekvieną dieną du kartus pervažiuoja tokį atstumą, kiek per visą Lietuvą, bet jis nesuka dėl to galvos.”
„Mes, kauniečiai, Kauną mylime, į renginius einame, bet kaip padaryti Kauną tokį patrauklų, kad į jį norėtų atvažiuoti iš kitur? Jei yra du miestai – Niujorkas ir Vašingtonas – būtų gerai, kad Kaunas būtų tas Niujorkas, kur ištisai kažkas verda ir verda. Tik kaip Kaunui atrasti tą savo spalvą?“ – svarsto B.Letukaitė.
„Jis jau turi spalvą, tik ji gal apiblukusi – reikia išryškinti. Kol kas turime dviejų dimensijų Kauno modelį, dabar mums reikia padaryti trijų – vadinamąjį 3D. Ir visas Kauno grožis išryškės“, – sako optimistiškai nusiteikusi A.Kaušpėdienė. Ir užsimena: susipažinusi su projekto „Kaunas 2022“ komanda suprato, kad visi jos nariai – idealistai. „Reikės ir kažkiek realistų, kurie padėtų didžiulę programą įgyvendinti – tų, kurie geba kažką sulipdyti, sukonstruoti, realizuoti ir palikti po savęs“, – juokiasi pašnekovė.