Renginio „Pėdos marių dugne“ režisierė: be praeities esame niekas
„Pėdos marių dugne“ – jau tradicija tapęs renginys, skirtas atminti prieš kiek daugiau nei 60 metų užlietų pakaunės kaimų ir čia gyvenusių žmonių istorijas. Kiekvienais metais „Pėdos marių dugne“ vienai dienai kviečia tapti nuskendusių kaimų gyventojais, įsiklausyti į gyvavusias legendas ir tradicijas.
„Atmintis turi gyvuoti, be praeities esame niekas, esame tušti. Turime bent jau apgraibomis žinoti, kokioje vietoje gyvename, kokios ten buvo dainuojamos dainos“, – įsitikinusi renginio režisierė Eglė Kuzmickienė. Su ja kalbamės apie ypatingą Samylų vietovę, kasmet nustebinantį renginį ir tai, kodėl prisiminti istoriją – būtina.
Užlieti kaimai ir lig šiol gyva atmintis
Samylų įlanka mena šiandien jau sunkiai suvokiamus įvykius. Prieš 63 metus, statant Kauno hidroelektrinę, buvo užtvenktas Nemunas, o marių dugne atsidūrė daugiau nei 700 sodybų. Savo vaikystę, puoselėtas tradicijas iki šiol mena nemaža dalis Samylų ir kaimyninių vietovių gyventojų.
Nors „Pėdos marių dugne“ skirtos prisiminti jautrų įvykį, dažno sulyginamą tremčiai, programos organizatoriai nelinkę akcentuoti tik skaudžios istorijos vingio pusės. „Nesame linkę gedėti, liūdnų įvykių mūsų gyvenimuose ir taip daug,“ – pasakoja E. Kuzmickienė.
„Iš kitos pusės, visada jautru prisiliesti prie to, kas buvo, prie istorijos, ypač, kai ji susijusi su konkrečiais žmonėmis, kuriuos pažįsti. Kartais žmonės po renginio prieina ir dėkoja, prisimena, kad čia gyveno jų tėvai. Turime dar gyvą tradiciją, tad mums, organizatoriams, belieka ją skleisti. Stengiamės prisiminti įvairius vietovės aspektus – tai vestuves, tai sielininkus, kareivius. Visgi šiais metais, bendradarbiaudami su „Kaunas 2022“, grįžtame prie pradžios – papasakosime, ką reiškia „Pėdos marių dugne“, kokia šio įvykio istorija“, – pasakoja renginio režisierė E. Kuzmickienė. „Mūsų misija ne tik puoselėti tradicijas, bet ir skleisti žinią, priminti. Juk daug kas net nežino, kaip atsirado Kauno marios, kiek žmonių, kiek likimų tai palietė. Tokia jau ta žmonija – keliaujame, žavimės piramidėmis ar faraonų gyvenimais, tačiau kartais pamirštame, kas vyksta mūsų namuose“.
Į klausimą, kodėl svarbu prisiminti šį istorinį įvykį, E. Kuzmickienė atsako klausimu: „O kodėl svarbu minėti Sausio 13-ają, Birželio 14-ąją? Retas lietuvis yra pasaulio pilietis, tai labiau būdinga jaunajai kartai. O vyresnioji karta įsikibusi į savo namus, savo kraštą. Galbūt tai senoviškas požiūris, bet taip jau yra. Negalime nuo to pabėgti, todėl svarbu, kad vaikai atėję į renginius, vykstančias etno mokyklėles dainuoja, kažkas lieka ir jų viduje. Šiandien šią vietovę supa marios ir nuostabios apylinkės: regioninis parkas su savo augalija, gyvūnija, Dubravos miškas, pažintiniai takai, gamtos paveldo objektai. Jei Kauno rajonas laikomas smaragdiniu, tai Samylai yra smaragdų centras. Tai – jau visai kitas gyvenimas, bet prisiminti praeitį, man atrodo svarbu ir reikalinga,“ – svarsto E. Kuzmickienė.
Programoje – dirbtuvės, koncertai ir istorijos aidas
„Pėdos marių dugne“ programoje – nuo jungtinio bendruomenės ir profesionalų pasirodymo iki dirbtuvių ir koncerto. Visgi didžiausias dėmesys bus skiriamas priminti čia gyvenusiųjų istorijas bei tradicijas.
„Šiemet renginys nustebins unikalia programa – pirmoji jos dalis „Kelias namo“ kuriama kartu su „DixXband“ bei Leonardu Pilkausku, puikiai žinomu muzikos pasaulyje. Projektas sudėtingas, nes bendruomenės atlikėjai dainuos pagal gyvą muziką. Mėgėjų kuriamas pasirodymas susijungs su profesionalia patirtimi, laukia ypatingas reginys su muzikos, teatriniais elementais. Pasirodyme muzikinius kūrinius atliks „Lietuvos balso“ laimėtoja Milėja Stankevičiūtė, aktorė Edita Niciūtė, folkloro ansamblis „Samylų senoliai ir vaikaičiai“, moterų choras „Žaisa“. Vėliau laukia grupių Tautumeitais (Latvija), Biplan pasirodymai, A. Gotesmano ir grupės kuriamas lazerių ir būgnų šou. Renginių metų vyks edukacijos įvairaus amžiaus lankytojams“.
Anot E. Kuzmickienės, bendruomenė aktyviai prisideda prie renginio organizavimo, ruošiasi pasirodyti ir šių metų programoje. „Bendruomenė veikia noriai, su dideliu džiaugsmu. Žinoma, dirbti su mėgėjais kiek sunkiau nei su profesionalais. Pastariesiems pasakai sumanymą ir jis išpildomas, o su bendruomene daugiau repetuojame, kalbamės. Kartu kurti pasirodymus be galo įdomu. Džiugu, kad renginį aktyviai palaiko ir Kauno rajono savivaldybė, atvyksta ne tik kauniečiai, bet ir svečiai iš užsienio.“
Anot režisierės, kasmet vykstantis renginys – siurprizas ne tik atvykstantiesiems, bet ir patiems organizatoriams bei dalyviams: „Kiekvienas renginys yra kaip nutikimas. Pavyzdžiui, atsimenu pasiruošimą renginiui „Legendos iš marių dugno“. Pasiuvome 25 didžiules lėles, kurios siekė 3 m aukštį. To surepetuoti beveik neįmanoma, nes renginį kuria apie 60-70 žmonių – tinkamos vietos ar laiko repeticijoms, bendram susibūrimui dažnai, paprasčiausiai, nėra. Viskas vyksta organiškai. Taip bus ir šiemet. Atrodo, kad viską jau padarėme, bet nerimas lieka iki paskutinės minutės“, – jausena likus mažiau nei savaitei iki renginio dalinasi E. Kuzmickienė.
Renginys „Pėdos marių dugne“ vyks rugpjūčio 27 d., 17 val. Samylų poilsiavietėje. Daugiau informacijos apie renginį galima rasti čia arba facebook puslapyje.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Kaune išskirtinį koncertą surengs visame pasaulyje pripažintas Didžiosios Britanijos Karališkasis filharmonijos orkestras
Ateinantis ruduo kauniečiams ir miesto svečiams žada pažerti gausybę kultūros renginių bei koncertų, o kai kurie iš jų bus išties nepakartojami bei unikalūs, suteikiantys šansą iš arti pamatyti ir išgirsti pasaulinio lygmens muzikinius kolektyvus. Vienas tokių – išskirtinis tarptautinis projektas-koncertas, kurį kartu su garsiuoju „Royal Philharmonic Orchestra“ rengia Kauno valstybinė filharmonija ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
Karališkasis filharmonijos orkestras (Royal Philharmonic Orchestra) yra tituluojamas nacionaliniu Didžiosios Britanijos simfoniniu orkestru, kuriam nuo pernai vadovauja charizmatiškas, tarptautinį pripažinimą pelnęs dirigentas Vasilij Petrenko. Pirmą kartą Kaune viešėsiantis orkestras „Europos kultūros sostinės“ publikai dovanos specialią programą, kurią atliks kartu su Kauno valstybiniu choru ir fortepijono virtuozu iš Makedonijos Simonu Trpčeskiu.
76-ąjį gimtadienį pasitinkantis „Royal Philharmonic Orchestra“ yra Jungtinės Karalystės muzikinio gyvenimo lyderis, kurio misija – praturtinti klausytojų gyvenimus tobula ir patrauklia orkestrinės muzikos patirtimi. Kiekvieną sezoną orkestras surengia apie 200 koncertų ir turi daugiau nei pusę milijono gerbėjų visame pasaulyje. Platus kolektyvo repertuaras pasiekia pačią įvairiausią auditoriją: orkestras žengia koja kojon su šiuolaikinio gyvenimo tendencijomis, bendradarbiauja su populiariosios muzikos atlikėjais, yra įrašęs vaizdo žaidimų, kino filmų ir televizijos laidų garso takelių. Kolektyvas yra gerbiamas kultūros ambasadorius, aktyviai koncertuoja užsienyje, pasirodo didžiausiose pasaulio koncertų salėse ir prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose. Viso pasaulio scenose itin laukiamas kolektyvas siekia, kad orkestrinė muzika taptų šiuolaikinės visuomenės pagrindu ir būtų prieinama kuo platesnei, o tuo pačiu – įvairesnei auditorijai. Siekdamas šio tikslo, 1993 m. orkestras pradėjo „RPO Resound“ – novatorišką ir apdovanojimus pelniusią bendruomenės švietimo programą. Tai buvo pirmasis Jungtinės Karalystės orkestras, įkūręs savo įrašų kompaniją, kuri šiandien naudoja pažangiausias skaitmenines technologijas, o kiekvienais metais jų įrašytos muzikos atsisiuntimų skaičius pasiekia apie 30 milijonų. Orkestras vis aktyviau veikia internete ir socialiniuose tinkluose, suteikdamas auditorijai galimybę bendrauti su kolektyvu ir mėgautis ne tik jų pasirodymais, bet ir užkulisių gyvenimu.
Solo fortepijono partiją atliksiantis pianistas S. Trpčeskis yra liaupsinamas ne tik dėl savo įsimintino virtuoziškumo ar ypatingos išraiškos, bet ir dėl charizmatiškų pasirodymų scenoje. Prieš dvidešimt metų pasirodęs tarptautinėje scenoje kaip BBC naujosios kartos atlikėjas, jis neįtikėtinai sparčiai kilo karjeros laiptais. Itin pageidaujamas pianistas bendradarbiauja su daugiau nei šimtu orkestrų keturiuose žemynuose bei dirba su pasaulinio garso dirigentais. S. Trpčeskis solinius rečitalius grojo didžiosiose salėse Niujorke, San Franciske, Vašingtone, Londone, Paryžiuje, Amsterdame, Milane, Miunchene, Prahoje, Hamburge, Bilbao, Stambule, Dubline ir Tokijuje. Nuo pat debiuto garsiojoje „Wigmore Hall“ 2001 m., jis išliko nuolatinis šios prestižinės vietos svečias. Kaip kamerinės muzikos atlikėjas kartu su violončelininku Danieliu Mülleriu-Schottu nuolat koncertuoja Aspeno, Verbjė, Risioro, Bergeno, Baltijos jūros ir kituose festivaliuose. S. Trpčeskis bendradarbiavo su tokiomis įrašų kompanijomis, kaip „EMI Classics“, „Avie Records“, „Wigmore Hall Live“, „Onyx Classics“, o šiuo metu jis dirba kartu su „Linn Records“. Jo įrašytos kompaktinės plokštelės 2002, 2010 ir 2011 m. pelnė „Gramophone“ apdovanojimus.
Bene žinomiausiam senojo žemyno orkestrui talkininkausiantis Kauno valstybinis choras profesionalią meninę veiklą pradėjo 1969 m. Nuo pirmųjų dienų jam vadovavo Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, profesorius Petras Bingelis. Prieš metus choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, profesorius Robertas Šervenikas. Choras yra atlikęs kone tris šimtus pasaulinės klasikos lobynui priklausančių didelės apimties vokalinių instrumentinių kūrinių nuo viduramžių iki moderniosios muzikos. Kolektyvas yra surengęs daugiau kaip 3000 pasirodymų Lietuvoje ir svetur. Berlyno stadione jo atliekamos Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ klausėsi virš 75 tūkstančių žmonių, o Georgo Friedricho Händelio oratoriją „Mesijas“ choras yra atlikęs daugiau nei 80 kartų. Lietuvos koncertų salėse kolektyvas žinomas kaip užsienio ir lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų atlikėjas. Su žymiausiais Lietuvos dirigentais – Jonu Aleksa, Sauliumi Sondeckiu, Juozu Domarku, Gintaru Rinkevičiumi, R. Šerveniku ir jų vadovaujamais Lietuvos nacionaliniu, Lietuvos valstybiniu, Lietuvos operos ir baleto teatro simfoniniais bei Lietuvos kameriniu orkestrais choras parengė daugiau kaip 250 premjerų.
Išskirtiniam „Royal Philharmonic Orchestra“ ir jo scenos partnerių koncertui Kaune diriguos kolektyvo muzikos vadovas V. Petrenko. Greta vadovavimo prestižiniam kolektyvui jis taip pat yra Europos Sąjungos jaunimo orkestro vyriausiasis dirigentas, dirbo vyriausiuoju dirigentu Karališkajame Liverpulio filharmonijos orkestre, Oslo filharmonijos orkestre, Didžiosios Britanijos nacionaliniame jaunimo orkestre, yra daugelio žinomų pasaulio orkestrų kviestinis dirigentas. V. Petrenko dirigavo Berlyno filharmonijos, Bavarijos radijo simfoniniam, Leipcigo koncertų salės, Romos Šventosios Cecilijos nacionalinės akademijos, Prancūzijos nacionaliniam, Čekijos filharmonijos, NHK Japonijos simfoniniam ir Sidnėjaus simfoniniam orkestrams, o Šiaurės Amerikoje vadovavo Filadelfijos, Los Andželo filharmonijos, Klivlendo orkestrams, San Francisko, Bostono, Čikagos bei Monrealio simfoniniams orkestrams, dalyvavo Edinburgo ir „Grafenegg“ festivaliuose, dažnai pasirodydavo „BBC Proms“ renginiuose. Jis taip pat dirigavo Glaindborno operos festivalio, Paryžiaus nacionalinės operos, Ciuricho operos, Bavarijos valstybinės operos ir Niujorko „Metropolitan Opera“ scenose. Dirigento biografiją puošia su Karališkuoju Liverpulio filharmonijos orkestru įgyvendinti Dmitrijaus Šostakovičiaus, Sergejaus Rachmaninovo ir Edwardo Elgaro simfoninių ciklų įrašai, kurie sulaukė pasaulinio pripažinimo, taip pat – įrašai su Oslo filharmonijos orkestru.
Europos kultūros sostinės svečius neabejotinai sužavės ne tik puikūs išskirtinio „Royal Philharmonic Orchestra“ koncerto atlikėjai, bet ir išradingai parinkta vakaro programa. Pirmasis koncerto kūrinys – Sergejaus Prokofjevo „Klasikinė simfonija“, sukurta tarsi muzikinis pokštas. Kai amžininkai buvo jau įpratę prie „chuliganiško“ kūrėjo stiliaus, jis sukūrė simfoniją, grįstą Josepho Haydno ir Wolfgango Amadeuso Mozarto stilistika. Tai – pirmasis S. Prokofjevo kūrinys, sukurtas nenaudojant fortepijono. Kalbėdamas apie kūrinio pavadinimą kompozitorius sakė: „Visų pirma – taip paprasčiau. Antra – kaltas mano išdykėliškas būdas, norėjau paerzinti žąsis. Ir dar – slapta viltis, kad galų gale aš būsiu teisus – simfonija iš tiesų taps klasikine.“
Genialus improvizatorius, klausytojų akyse kuriantis tobulas muzikines pilis ir sau pačiam reiklus menininkas – visi šie Ludwigui van Beethovenui taikomi epitetai puikiai sutelpa į vieną kūrinį – Fantaziją fortepijonui, chorui ir orkestrui, kurią svečiai iš Londono atliks su Kauno valstybiniu choru ir pianistu Simonu Trpčeskiu. Šis pakilus himnas kūrybos dvasioms tapo tikru legendinės IX L. van Beethoveno simfonijos šaukliu, ką klausytojai supras iš karto, tik suskambus sparnuotai solo fortepijono melodijai.
Koncertą vainikuos suomių kompozitoriaus Jeano Sibeliuso antroji simfonija, kūrinys, apie kurio gimimą autorius kalbėjo taip: „Regis, pats Aukščiausiasis mėto iš dangaus skliauto mozaikos akmenėlius ir leidžia man juos sujungti į vieną visumą.“ Greitai klausytojų širdis užkariavusi simfonija – didinga ir svari garsų mozaika, užsibaigianti kūrybą šlovinančia apoteoze.
Kiekvienas, mėgstantis kokybišką simfoninę muziką ar norintis iš arčiau susipažinti su šio žanro didybe ir užburiančiu instrumentų skambesiu turės puikią progą tai padaryti, nes bilietai į vieną ryškiausių šių metų Lietuvos muzikinių įvykių jau parduodami. Kad ir kokia maloni būtų vasara, ji netruks prabėgti, o malonius jos šilumos atgarsius klausytojai tikrai pajus spalio 12 d. apsilankę išskirtiniame „Royal Philharmonic Orchestra“ koncerte Kauno „Žalgirio“ arenoje.
Kas: Išskirtinis „Royal Philharmonic Orchestra“ koncertas Kaune
Kur: Kauno „Žalgirio“ arenoje
Kada: Spalio 12 d., trečiadienį, 19 val.
Apkeliavęs pasaulį, į Kauną sugrįžta filmas „Klostės“ – odė miesto modernizmo architektūrai
Virš 60 aktorių, dar tiek pat filmavimo padėjėjų ir rekvizito gamintojų, 16 lokacijų, 70 žmonių komanda, kūrusi stop kadro animaciją, keli šimtai kituose filmo procesuose dalyvavusių kauniečių ir 67 minutės magiškos kelionės po miesto istorijas. Tokiais skaičiais galima pristatyti menininkės Aideen Barry režisuotą filmą „Klostės“. Apkeliavusi pasaulį, Kauno modernizmo įkvėpta juosta, grįžta namo – jau rugsėjį ją bus galima pamatyti kino teatre „Romuva“.
Odė Kauno modernizmo architektūrai
„Klosčių“ idėja kilo dar 2017 m., kuomet „Kaunas 2022“ komanda modernistinę architektūrą nutarė įprasminti specialiame filme. Šis kūrybinis procesas buvo patikėtas pripažintai Airijos menininkei Aideen Barry, prestižinio „Golden Fleece“ apdovanojimo laureatei, kurios darbai eksponuojami muziejuose, šiuolaikinio meno centruose ir privačiose galerijose visame pasaulyje.
A. Barry pasiūlė įveiksminti Kauno pastatus per judančius paveikslėlius – vaizdas sukonstruotas įvairiomis animacijos ir videomontažo technikomis, sudėtas iš tūkstančių nuotraukų. Keletą metų didžiulė miesto komanda rinko idėjas, kūrė vizualinius elementus: vaizdą, garsą, judesį. Menininkė rėmėsi miestiečių papasakotomis istorijomis, kauniečiai tapo ir filmo veikėjais.
Rezultatas – unikalus 67 minučių trukmės juodai baltas nebylus filmas – odė Kauno modernizmo architektūrai, matomiems ir nematomiems miesto sluoksniams, tikroms, pamirštoms ir įsivaizduojamoms istorijoms. Žiūrovą A. Barry kviečia klaidžioti po Kauno pastatus, žvalgytis po interjero detales, pastebėti miesto laiptines, langus, duris, kurie, nors matomi kasdien, filme atsiveria naujomis spalvomis.
Anot filmo komunikacijos specialistės Ritos Stanelytės, filme žiūrovas pamatys Kauno pastatus visiškai kitokius, kitais pavidalais ir masteliais. „Žiūrovas, eidamas žiūrėti filmo, turėtų nesitikėti nieko, o kartu ir tikėtis labai daug. Filmas pasižymi detaliu atidumu architektūriniams akcentams, yra kupinas humoro, tai odė Kauno tarpukario modernizmui. Juostos išskirtinumas yra ir tai, kad ji buvo sukurta ne vienos režisierės – menininkė Aideen Barry tik vadovavo visam paradui, o filmo scenarijų, medžiagą, rekvizitą, specialiuosius efektus, personažus kūrė bendruomenė – kauniečiai. Tai yra svarbiausia ir nuostabiausia šio filmo dalis“.
Po filmo pristatymo užsienio auditorijai – skrydžių į Kauną paieškos
„Su niekuo nesulyginimas filmas. Kiekvienas filmo kadras talpina tiek daug, kartu nė vienas kadras nėra bergždžias. Įspūdį daro ir Kauno miesto bendruomenės įtrauktis“ – tokiais žodžiais apie juostą atsiliepia tarptautinio Galway filmų festivalio programos vadovas William Fitzgerald. Filmas jau apkeliavo Airijos, Kanados architektūros ir dizaino filmų festivalius, prestižinį Londono architektūros festivalį.
„Premjera pažadino ne tik netradicinio kino mėgėjų susidomėjimą, bet ir atkreipė dėmesį į Kauno architektūrą, unikalų jo sluoksnį. Po filmo peržiūros žmonės pradėjo žvalgytis skrydžių į Lietuvą, domėjosi miesto istorija, kultūriniais renginiais. Labai džiaugiuosi, kad filmas pagaliau grįžta į Kauną ir bus pristatytas vieninteliame kino teatre mieste – duris po rekonstrukcijos atvėrusioje „Romuvoje“, – džiaugiasi „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė.
Filmo premjera su išankstine registracija vyks rugsėjo 21 d. Nespėję užsiregistruoti, filmą išvysti galės ir rugsėjo 22-24 d. Šiomis dienomos „Romuvos“ foje žiūrovus taip pat pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija. Įsigyti bilietus bus galima nuo rugsėjo pradžios, „Romuvos“ kino teatro internetinėje svetainėje.
Japoniškos muzikos koncertas. Tsugaru shamisen & taiko
Šiais metais Lietuva ir Japonija mini draugiškų ryšių 100 metų jubiliejų, tad kviečiame kartu atšvęsti šią sukaktį ir sudalyvauti išskirtiniame japoniškos muzikos koncerte, kuris vyks Kaune rugsėjo 2 d. 18:00 val. Verslo lyderių centre BLC , D korpuso pirmo aukšto fojė (K.Donelaičio g. 62).
Koncerte pasirodys tradicinio japoniško tristygio instrumento Tsugaru shamisen atlikėjas Hibiki Ichikawa (Japonija) kartu su savo mokiniu Luke Burns (Didžioji Britanija).
Koncertas nemokamas, vietų skaičius ribotas. Išankstinės registracijos nėra.
Hibiki Ichikawa yra Tsugaru shamisen atlikėjas, jau virš 15 metų grojantis šiuo unikaliu ir savo skambesiu užburiančiu tradiciniu japonišku muzikos instrumentu. Nuo 2011-ųjų Hibiki gyvena Londone, kur užsiima kūrybine veikla ir rengia pasirodymus tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek visoje Europoje. Hibiki Ichikawa yra oficialiai pripažįstamas vienas didžiausių Tsugaru shamisen talentų, o šio grojimo meno jis moko ir savo mokinius, kartu su įvairiais kitų sričių atlikėjais kuria bendrus projektus. 2016-aisiais Hibiki dalyvavo BAFTA apdovanojimą pelniusio animacinio nuotykių filmo “Kubo ir stebuklingas kardas” muzikinio takelio kūrime.
Tai bus pirmasis Hibiki Ichikawa apsilankymas Lietuvoje.
Luke Burns – tradicinio japoniško instrumento Tsugaru shamisen bei japoniškų būgnų taiko atlikėjas. Luke jau ketverius metus mokosi pas Hibiki Ichikawa, vienintelį profesionalaus Tsugaru Shamisen instrumento atlikėją Europoje, o taiko būgnų meno jis mokosi pas Liz Walters “Tamashii” būgnų mokykloje Londone. Kartu su dar vienu Hibiki Ichikawa mokiniu, Joshua Green, Luke yra dueto “Denshonen” narys.
Tiek Hibiki Ichikawa, tiek Luke Burns yra oficialūs “NIKE” sportinių batelių “DUNK” serijos ambasadoriai.
Kviečiame pasimėgauti tradicinių japoniškų intrumentų skambesiu!
Renginio organizatorius: Japonijos ambasada Lietuvoje
„Nemuno7“ atidaroma ketvirtoji „Takių kūnų“ parodų ciklo dalis
Buvusiame laive-žemkasėje „Nemuno7“ atidaroma ketvirtoji parodų ciklo „Takūs kūnai“ dalis „Agentai“. Joje pristatomas menininkės Anastasios Sosunovos kūrinys. Parodos atidarymas – rugpjūčio 26 d. 17 val.
„Nemuno7“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Jau priešpaskutinė šį sezoną paroda žemkasėje kviečia šiek tiek ironiškam žvilgsniui į kartais galbūt aklą tradicijų laikymąsi, Lietuvos liaudies meno istoriją ir karantino priemonių poveikį kūrybiškumui.
Anastasios Sosunovos video kūrinys „Agentai“ buvo kuriamas 2020 m. pavasarį, kurį, kaip ir visas pasaulis, Lietuvoje pasitikome griežtame karantine. Vis iš naujo lankydama ir filmuodama viešosiose erdvėse esančias tradicines iš medžio drožtas skulptūras su tam regionui būdingais motyvais, menininkė stebi, kaip miškuose ir parkuose spontaniškai atsiranda lankytojų sukurtas liaudies menas ir laikinos struktūros.
Tyrinėdama liaudies meno atgimimo ir vietinio kūrybiškumo apraiškas, kūrinio protagonistė užmezga dialogą su medžio drožėju, su kuriuo dalinasi savo įtarimais dėl skulptūrų autorystės bei bando sužinoti, kas slypi už visų šių etninės vaizdinijos ir mitų atkūrimo iniciatyvų. Besikalbėdami apie tai, ar autorystę įmanoma paskleisti po ištisą virtinę artefaktų, naudojamų mūsų sumanymams realizuoti, automobilyje sėdintys pašnekovai tyko veiksmo vietoje pasirodant „agento“.
Savo tarpdisciplininėje meno praktikoje Anastasia Sosunova (g. 1993 m. Visagine) pasitelkia videomeną, instaliaciją, skulptūrą, grafiką ir tekstus. Naudodama asmenines istorijas, vietas įrėminančius vaizdus bei subtilius materialius gestus, kuriuos žmonės palieka savo gyvenamoje aplinkoje, autorė kuria platesnes istorijas apie ateities bendruomenes ir tapatybes. Jos darbai neseniai buvo pristatyti SixtyEight Art Institute Kopenhagoje (2022); Brittos Rettberg galerijoje Miunchene; Screens Series programoje New Museum, Niujorke; Prospectif Cinéma programoje Centre Pompidou, Paryžiuje; 14-oje Baltijos Trienalėje Vilniuje (2021); 2-oje Rygos tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje (2020), bienalės „Manifesta 13“ parodoje „Double Exposure / Roots to Routes“ Marselyje (2020), meno bienalės „Wrong“ parodoje „The Vampire Squad from Hell“ (2019) ir kitur.
Parodų ciklo „Takūs kūnai“ kuratorius – Valentinas Klimašauskas.
Parodos lankymas atidarymo dieną (rugpjūčio 26 d. 17–20 val.) – nemokamas.
Paroda veiks iki 2022 rugsėjo 21 d. žemkasėje „Nemuno7“, Zapyškyje.
Išsamiau apie parodų ciklą „Takūs kūnai“ skaitykite: https://www.nemuno7.lt/takus-kunai-parodu-erdve-2022-aisiais/ .
Paroda „Takūs kūnai. Agentai“ veikia „Nemuno7“ darbo valandomis:
Antradieniais – penktadieniais 16:00-20:00
Šeštadieniais – sekmadieniais 12:00-20:00
Bilietai: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/kita/kulturos-ir-meno-laivas-nemuno-7-78621/
Apie „Nemuno7“
Nemuno7 – originalus žemkasės, naudotos upės vagai Nemune gilinti, pavadinimas. Statyta tuometinėje Čekoslovakijoje 1965 m., dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos ji nebegalėjo būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį.
Užuot objektą sunaikinus, pasirinktas tvaresnis sprendimas – suteikti jam naują vaidmenį ir transformuoti į kultūrinę erdvę, kurioje pagrindinės temos – vanduo, tvarumas ir dialogas.
Nemuno7 denyje lankytojų laukia specialiai šiai erdvei sukurti 10-ies Lietuvos menininkų kūriniai vandens tema (kuratorė Emilija Šneiderytė), augalai pionieriai, su kiekvienu kurių galima susipažinti išsamiau ir parodų erdvė, su kas mėnesį besikeičiančiomis šiuolaikinio meno parodomis (kuratorius Valentinas Klimašauskas).
Europinė Santara: Europos Kultūros parlamentas Kaune
Rugsėjo 8 – 10 dienomis Kaune, VDU ir Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 patalpose ir renginiuose vyks Europos Kultūros parlamento sesija. Dažną suklaidins „parlamento“ pavadinimas: mes įpratę, kad parlamentuose dirba pagal partinius sąrašus išrinkti asmenys, kartais nelabai susigaudantys ką ir kodėl čia jie veikia. Europos kultūros parlamentas (toliau EKP) yra nevyriausybinė organizacija ir jos narių niekas nerinko, tik rekomendavo ir svarstė EKP komitetai. Panašiai yra priimami asmenys į įvairias draugijas: filosofų, sociologų, psichologų. Pagal savo tikslus ir veiklas EKP yra identiškas Santaros-Šviesos organizacijai pasaulio lietuvių tarpe: neformali, aprėpia daugelį šalių, joje veikia įvairūs su kultūros politika susiję asmenys. Svarbiausia čia yra ne formalus atstovavimas, o gebėjimai, kultūrinis Europos pilietiškumas ir aktyvumas. EKP vadovaujasi nuostata: „mes visi esame lygūs europiečiai“ ir skatina europietišką tapatybės formavimą, europietišką kosmopolitizmą. Taigi, nei vienas EKP narys formaliai neatstovauja savo šalies, tačiau jei nori ir gali – neformaliai atstovauja. Manęs klausia: kokia nauda iš buvimo EKP nariu? Finansinės ar tiesioginės karjeros – jokios naudos: EKP neturi savo biudžeto, o suvažiavimai ar sesijos, kaip ir Santaros-Šviesos atveju, vyksta daugiausiai iš savo pačių narių lėšų: patys už visa susimoka ir lygiai taip pat, kaip ir Santaros-Šviesos suvažiavimai – EKP sesijos yra atviros studentams, žurnalistams, kitiems kultūros politika susidomėjusiems asmenims. Tačiau, kadangi sesijos vyksta įvairiose Europos (ne tik ES) šalyse, sveikinama, jei atsiranda rėmėjų, nes daugeliui dalyvių, kultūros veikėjams, kritikams ir filosofams būna per brangu dalyvauti ir iš dalies, pagal atskirą prašymą, gali būti padengtos kai kurios išlaidos.
Tačiau yra ir keli svarbūs skirtumai lyginant su Santara-Šviesa. Santara bando aprėpti visas aktualias temas: kultūros, švietimo, mokslo, politikos, o EKP tik kultūros politikos ir tuo labiau primena Europos kultūros politikų draugiją. Kitas skirtumas yra tarptautiškumas. EKP aprėpia apie 40 šalių aktyvistus, ir yra atsigręžęs ne tik į ES, bet ir visą Europą, įskaitant Ukrainą, Sakartvelą, Baltarusiją, Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Rusiją ... Vis dėlto ne tiek yra svarbi šalis, o parlamentaro laisvumas, individualizmas, gebėjimas dalyvauti tarptautinėse diskusijose, kultūros sferos supratimas, noras pačiam investuoti į tai savo laiką ir lėšas ir, svarbiausia, - bendros Europos idėjos supratimas.
EKP įkūrėjai: buvęs Suomijos užsienio reikalų ministras Pär Stenbäckas; buvęs Švedijos diplomatas, operos dainininkas, tarptautinių santykių profesorius Karl-Erik Norman; knygos „Europos istorija“ (išleista ir lietuvių kalba) autorius Frederique Delouche ir kiti. Parlamento senatoriai: Benjaminas Bradshaw – buvęs Britanijos kultūros ministras, Erna Hennicot-Schoepges, buvusi Luxemburgo kultūros ministrė, Memli Krasniqi – buvęs Kosovo kultūros ministras, Ivaylo Znepolski – buvęs Bulgarijos kultūros ministras ir kiti. Viso apie 200 narių iš visos Europos: architektai, operos dainininkai, dailininkai, galerijų ir teatrų vadovai, filosofai, režisieriai, žurnalistai ... Tarp anapilin iškeliavusių parlamentarų paminėtina žurnalistė Anna Politkovskaja, kurios žudikai Putino Rusijoje taip ir nerasti bei Leonidas Donskis, filosofas ir kultūros politikas.
EKP yra aštri diskusijų vieta, kur kartais būna ištisi mitingai. Juose buvo labai plačiai ir aštriai diskutuojama Graikijos ekonominė krizė ir šios šalies bandymas pasitraukti iš ES ir ką tai reiškia Europai, kurios demokratija gimė Atėnuose? Atitinkamai buvo svarstomas Brexitas (Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES), buvo reaguojama į Serbijos ir Kosovo besitęsiantį konfliktą, Rusijos karą prieš Sakartvelą, Krymo okupacija, šį kartą bus kalbama ir apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Viena iš pastovių EKP temų yra Europos kultūros sostinių veikla, sėkmės ir sunkumai ar net skandalai: dėl netolerancijos seksualinėms mažumoms, dėl korupcijos, dėl tarptautiškumo stokos ar vietos valdžios aparato dominavimo. EKP stengiasi organizuoti savo veiklas Europos kultūros sostinėse, esamose ar buvusiose. Šį kartą aktyviai bendradarbiaujama su Kaunas Europos kultūros sostinė 2022, kaip vienu iš sėkmingų, gal net pavyzdinių projektų. Kita tema yra kultūros politika ir diplomatija. EKP idėjiškai ir funkcionaliai yra susijęs su Berlyno Kultūros diplomatijos institutu, kuris ne kartą yra rėmęs organizaciją. Kultūros diplomatija ne tik aprėpia kultūros ministerijų veiklą, kurią EKP dažnai svarsto, bet taip pat analizuoja ir nacionalinių tarptautinių tinklų veiklą: Britų tarybos, Goethes instituto, Lenkijos instituto ir t.t., o taip pat nagrinėja tarptautinių meno festivalių gaires ir iššūkius, - kas iš esmės sutampa su kultūros diplomatijos veikla. Todėl EKP mato misiją remti ir tyrinėti kultūros diplomatiją Europoje ir už jos ribų. Kadangi su Britanijos sandrauga bei su kultūros diplomatija yra susijusios daugelis Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių, organizuojamos atskiros tarpkontinentinės kultūros politikos sesijos, atsižvelgiant į lyginamąsias civilizacines studijas.
EKP veiklos rezultatai yra arba tradiciški tarptautinėms profesinėms draugijoms: kultūros politikai susitinka, bendrauja, plėtoja neformalius politinius santykius, rengia bendrus projektus, tyrimus, parodas, festivalius, leidžia knygas, tačiau taip pat daro sesijų pareiškimus ir rezoliucijas. Kiekvienos metinės EKP sesijos pabaigoje siūloma paskelbti EKP vardu rezoliuciją kultūros politikos srityje, kuri vėliau yra pateikiama ar tai atskirų šalių vyriausybėms ar Europos Tarybai (nepainioti su ES Taryba). Tačiau, EKP įtaka Europos kultūros politikai yra veikiau ne administracinė, o integrali: priklausomai nuo įsitraukimo į Europos kultūrines veiklas per Europos kultūros sostinių, festivalių , teatrų ir galerijų tinklų bendrą veiklą.
Sovietmečio hipių mada: iki skutelių sudėvėti džinsai, valstietiškos skrandos ir gildantis širdį laisvės ilgesys
Bene prieš penkiasdešimt metų tuometiniame Kaune ir kituose Lietuvos miestuose tarp jaunimo pradėjusi plisti hipių mada buvo gerokai daugiau negu tik aprangos stilius ir įdomesnių drabužių vilkėjimas. Tokia mintis peršasi išgirdus menotyrininkės, universiteto profesorės, parodų kuratorės Rasos Žukienės pasakojimą. Ji pabrėžia, kad iš detalių sudėliotas hipių paveikslas negali būti rekonstruojamas plokščiai, tik per drabužius, nors jų vaidmuo čia iš tiesų svarbus.
Kaip pasakoja tyrėja, tuometiniai hipiai buvo negausi, tačiau itin pastebima sovietmečio visuomenės dalis, kurią išskyrė noras atrodyti ir elgtis kitaip, negu buvo įprasta. Vakaruose, kitapus geležinės uždangos pagaminti ar čia, Lietuvoje, pačių rankomis sumeistrauti hipiški apdarai simbolizavo oponuojantį požiūrį į sovietinę tikrovę, nestandartinį gyvenimo būdą, o svarbiausia – milžinišką laisvės troškimą, degusį bendraminčių rate.
Drabužių, nuotraukų ir kitų hipių subkultūrą liudijančių eksponatų galima išvysti R. Žukienės kartu su kolegomis kuruojamoje parodoje „1972. Pramušti sieną“, kuriai atsirasti impulsą suteikė 1972 metais Kaune nutikę įvykiai: Romo Kalantos žūtis ir miestiečių reakcijos. Parodą, šiuo metu eksponuojamą Kauno centriniame pašte, pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Ne kiek hipius, tačiau visą daugiasluoksnį aštuntojo dešimtmečio kultūros kontekstą atskleidžiančią ekspoziciją Kauno gyventojai ir miesto svečiai gali apžiūrėti iki rugpjūčio 31 dienos.
1972 metais, po Romo Kalantos susideginimo ir žmonių demonstracijų Kauno centre, pasibaigusių masiniais suėmimais, sovietinės valdžios akys ir propagandos strėlės nukrypo būtent į hipių gretas. Esą kurgi kitur, jeigu ne šitų ryškiaspalvių veltėdžių galvose gali gimti piliečių moralę gadinančios ir maištą kurstančios idėjos? Apie tai ir daugiau – pokalbyje su R. Žukiene.
– Kaip atsitiko, kad šalia R. Kalantos ir kitų pasipriešinimo įvykių staiga pradėti linksniuoti hipiai? Jie tarsi tapo labiau pastebimi?
– Šiomis aplinkybėmis nukentėjo ir skaudžiai nubaustas buvo daugiausia jaunimas. Anų laikų dokumentai, kurie eksponuojami ir parodoje, byloja: pasipriešinimo eisenoje dažniausiai suimti ir į pareigūnų rankas papuolė 8-9 klasių profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai, darbininkiškų profesijų jaunimas, plušėjęs gamyklose, kombinatuose, statybose. Kurie iš jų buvo hipiai, o kurie ne – sunkiau identifikuoti. Valdžiai tai buvo spjūvis į veidą: juk Tarybų Sąjungoje buvo proletarų hegemonija, o čia štai faktas prieš nosį – nepatenkinti proletarai stojo prieš sistemą. Tada reikėjo rasti, ką apkaltinti. Ir čia labai tiko hipiai. Aišku, kad jų buvo, tačiau dalyvavo ne tik jie. Tiesiog valdantieji apkaltino hipių bendruomenę, nes tai buvo ryškūs žmonės, kurie išsiskyrė iš minios ir elgesiu, ir išvaizda. Ta bendruomenė – kaip ryški dėmė pilkoje masėje. Hipių subkultūra Lietuvoje sulig šiais įvykiais nebuvo nuslopinta. Mano ankstyvoje jaunystėje teko mokytis tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Ten tikrai pleveno hipiška dvasia, nors jau buvo praėjęs geras dešimtmetis nuo Kalantos žūties. Šitas hipiavimo pulsas net ir po tiek metų buvo gyvas, ypač tarp menininkų, kokiais mes save laikėme.
– „Hipiai – vaikinai ilgais plaukais, mūvintys džinsus, bei jų stilingos merginos, seginčios mini sijonėlius“. Taip savo straipsnyje „Kauno hipiai: unikalus septintojo–aštuntojo dešimtmečių reiškinys“ apibrėžia tyrėja Rita Banienė. Kuo Jūs papildytumėte hipių įvaizdį?
– Trumpų mini sijonų mada iš tiesų gyvavo ne tik tarp hipių merginų, ko gero, labiau septintame dešimtmetyje. Tas mini – savotiškas iššūkis, ypač sovietinėje visuomenėje. Juk jis galėjo kažkieno akimis būti ir nesaikingas, sukeldavo konfliktus su vyresniąja karta. Prisiminkime sovietinę mokyklinę uniformą, kurią mergaitės privalėjo dėvėti. Tuomet nuolat kildavo opus klausimas: tai kiek gi sprindžių aukščiau kelių gali būti leistina?
Atkreipčiau dėmesį, kad kiek vėliau tarp moterų išpopuliarėjo ir maksi ilgis – absoliučiai ilgi sijonai, tarsi žemę šluojančios suknelės, dažniausiai vasarinės. Drabužis turėjo plazdėti. Štai JAV, Kalifornijoje, kur hipių judėjimas buvo ypač intensyvus, plonos, plazdančios suknelės ar tunikos buvo populiarios dėl šilto klimato. Dažnai jose buvo pabrėžiama krūtinės sritis, tai daryta ir iškirpte, ir suimta po krūtine siūle, įsiūta juosta. Maksi drabužis kartu buvo ir toks egzotiškumo ženklas, ir laisvo, neįkalinto kūno išraiška.
Kadangi mūsų klimatas – ne tik karštos vasaros, plonų drabužių nepakanka. Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti. Darbas nelengvas, būtina naudoti metalinius antpirščius. Versti kailiniai – anokia naujiena Lietuvoje, jų neatrado hipiai. Greičiau kaimo žmonės, valstiečiai. Mūsų žemės ūkio šalyje kailiadirbystės tradicijos gyvavo ilgai, juk net fabriką Kaune turėjome.
Garderobo papildymas – karoliai. Ir jų nemažai, daugiausia naudoti plastikiniai, mediniai. Vieną eilę karolių rekomendavo nešioti elegantiškoji Koko Šanel. Hipėms, o ir ne tik joms, reikėjo 5-6 eilių. Egzotiškumo įspūdį sustiprindavo ir iš Rytų kultūrų atkeliavę raštai, ornamentai. Mėgta prisiūti aplikacijas, lopus ant drabužių, daug aprangos detalių – megztos, nertos. Sovietmečio moterys tam panaudodavo netgi kiliminius siūlus, kurie būdavo nelegaliai išnešami iš tekstilės fabrikų. Daugelis dailesnių drabužių buvo pagaminti namuose, pačių moterų, kartais tai padarydavo užsakytos siuvėjos.
– O kaip hipių vaikinų įvaizdis? Drabužiai, šukuosenos?
– Ilgi vaikinų plaukai buvo dar vienas iššūkis ir konflikto su supančia aplinka taškas. Faktas tas, kad sovietmečiu vaikinams auginti juos, studijuojant aukštosiose mokyklose, buvo žymiai sunkiau, studentams egzistavo akylesnė išvaizdos kontrolė. Jie gi turėjo karinį parengimą, tam skirtas katedras, o ten ir susekdavo tokias šukuosenas, jas drausdavo. Tie, kurie nestudijavo, galėjo auginti kiek drąsiau. Aišku, jaunimas išrasdavo tam tikrų gudrybių. Viena jų – surišti plaukus į mazgą ir mėginti paslėpti po apykakle, neva, čia nieko nėra.
Dar vaikinai hipiai mėgo nešioti išilgai dryžuotas kelnes, dabar jos atrodo gal ir keistai: itin aptempti klubai, šlaunys ir labai plati apačia. Taip pat jie mėgo gėlėtus marškinius, šie privalėjo būt
labai įliemenuoti. Jeigu pirktų marškinių tiesus kirpimas – ne problema, net vyrukai mokėjo patobulinti jų siluetą, patys nusiūdami jų šonus. Yra užfiksuotas toks komiškas amžininkų prisiminimas: kartą vienoje Kauno mokykloje moksleivis atėjo savo plačių kelnių pakraščius pasidabinęs mažomis lempelėmis su baterija. Lemputės žybčioja, visus juokina, o mokytojams – nenormalus elgesys, išvarė tądien jį iš pamokų. Juk tais laikais buvo kuriama uniformuota visuomenė, visi tokie pokštai – nereikalingi. O apie džinsus apskritai verta atskirai pakalbėti.
– Ar tikrai tais laikais džinsai buvo populiariausias pasirinkimas? Jūsų nuomone, ką simbolizavo tuomečiam sovietiniam jaunimui šis drabužis?
– Pasirinkimas? Na, čia netinka toks žodis, jis skamba kaip klaida. Sovietmečiu rinktis tiesiog nebuvo iš ko. Parduotuvėje, būdamas eilinis pilietis, galėjai rasti kažką, kuo gali tiesiog prisidengti savo kūną, bet apie įvairovę, estetiką, grožį – nėra kalbos.
Džinsai buvo daugiau svajonė, be galo trokštamas daiktas. Svajonę pavykdavo įgyvendinti toli gražu ne visiems. Slapta nelegaliai parduodami jie galėjo kainuoti net 100 rublių, kai vidutinis atlyginimas siekdavo 80-90. Kodėl jų jaunimas taip troško? Galbūt sovietinės Lietuvos hipiams tai buvo pasiturinčios, kapitalistinės visuomenės ženklas, anapus sienos gyvenimo atspindys, Amerikos simbolis. Beje, būtent iš jos į sovietinės Lietuvos juodąją rinką patekdavo dalis džinsų. Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas. Deja, jų audinys neblukdavo natūraliai, kaip tai nutikdavo nešiojant originalius. Todėl vėl atsirasdavo gudrybių – kai kas juos blukindavo trindami plytomis. Bet tuometinių stileivų požiūriu, tai jau visai ne tas.
Beje, kadangi džinsai buvo visomis prasmėmis brangus daiktas, savininkai juos sunešiodavo iki skutelių, iki absoliutaus susidėvėjimo. Juos ir lopydavo, ir adydavo – kad tik jie kuo ilgiau tarnautų. Dėl to mūsų parodos ekspozicijoje mes lankytojams galime parodyti tik vienerius džinsus, kurie išliko iki šiandienos saugojant tai kaip brangaus žmogaus atminimą.
– Suintrigavo faktas, kad džinsai į Tarybinę Lietuvą papuldavo iš Amerikos. Kaip? Apskritai, kokiu būdu juos gaudavo jaunimas?
– Dažniausiai per siuntinius iš Vakarų. 1944 metais vykusi didžioji emigracija į Vakarus lėmė, kad daug lietuvių atsidūrė už geležinės uždangos. Pasibaigus stalinizmui, spaudžiant Vakarams, pamažu ryšiai tarp giminaičių sovietinėje Lietuvoje ir užsienyje atstatyti. Savaime suprantama, korespondenciją sekdavo saugumas, bet siųsti daiktus nebuvo draudžiama. Taip atkeliaudavo ir džinsai. Jeigu netyčia atsiųsdavo per didelius – ne problema, galima susisiaurinti, didesnis liūdesys, jei per maži, tada tenka kažkam kitam perleisti. Nutikdavo, kad ne visas atsiųstas gėrybes sunaudodavo pati šeima, kai kas imdavosi prisidurti parduodami. Tai buvo nelegali veikla, spekuliacija. Taigi stengtasi parduoti tik patikimiems žmonėms, per pažįstamus. Prekyba galėjo įvykti įvairiose vietose. Pavyzdžiui, ateini į Žaliakalnio namuką neva arbatos gerti. O tada iš slėptuvės ištraukia gėrybių parduot. Dar buvo jūreiviai, jie irgi parveždavo prekių.
Už džinsus ne mažiau paklausios buvo vinilo plokštelės, apskritai, roko muzika hipiams buvo be galo svarbi. Pokalbiai apie muziką, kai už labai brangiai kažkam pavyksta įsigyti įrašą, taip pat buvo neatsiejamas atributas.
– Kas diktuodavo tuometiniams hipiams madas? Kas buvo jų ikonos? Įkvėpimo šaltiniai? Juk mados pulsui pajusti, regis, reikia pavyzdžių.
– Džinsų ar kitų drabužių madas tuometis jaunimas nusižiūrėdavo iš tų informacijos šaltinių, kurie tik papuldavo į rankas. Na, kad ir tuometis „Nemuno“ žurnalas. Pavyzdžiui, jame publikuota vakarietiškų „madistų“ nuotrauka su neigiamo pobūdžio komentaru, esą, štai, žiūrėkite, koks tas kapitalistinis jaunimas netvarkingas ar panašiai. Bet tavo akys rodo priešingai – oho, kaip madingai. Žodžiu, kas norėjo, tas atsirinko. Taip pat labai pasitarnaudavo lenkiški, čekiški, vokiški žurnalai, netgi kubietiškas buvo. Įdomiausi būdavo vinilo plokštelių viršeliai ir atlikėjai – va, kur matosi visas įvaizdis – ir drabužis, ir šukuosena. Parodoje eksponuojame Kristupo Petkūno savadarbius žurnalus, jie suklijuoti iš įvairių iškarpų.
– Kokia žinutę taip atrodydami Kauno hipiai norėjo pasakyti pasauliui? Kokias vertybes jie transliavo savo apranga tuometinei visuomenei? Kaip manote, ar Kauno hipių ir, pavyzdžiui, kokio San Francisko hipių vertybės galėjo būti tokios pačios?
– Įdomus skirtumas ir paradoksas tarp Lietuvos, sovietinių ir Vakarų hipių. Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas, jie aršiai kritikavo savo kapitalistinę visuomenę. Vis dėlto, esminės idėjos buvo tos pačios – absoliuti laisvė ir taika. Taip pat svarbios laisvos meilės ir laisvo sekso idėjos. Jiems visiems norėjosi laisvo pasaulio, įvairovės, išradingumo, originalumo. Visa tai ir atsispindėjo aprangoje. Iš pirmo žvilgsnio hipiai gali pasirodyti gana paviršutiniški: siekė efekto, visuomenės erzinimo savo apranga, elgesiu. Na, bet Lietuvoje tai buvo apsiskaičiusio, sąmoningo jaunimo karta, kuri sėmė mažai prieinamas žinias. Pavyzdys – anglų kalba. Daugelis jos sovietmečiu realiai išmoko ne mokykloje, o iš vakarietiškos muzikos. Dainų tekstus jaunimas rašydavosi klausydamas naktimis slapčia radijo, kuris buvo slopinamas. Tai buvo besilavinantys, muzika, filosofija besidomintys ir laisvės trokštantys žmonės. Nereikėtų idealizuoti hipių. Tai buvo įdomus reiškinys, sąmoninga karta – bet vien juoda arba balta spalvų čia negali būti.
Paroda „1972. Pramušti sieną“ (kuratorė – R. Žukienė) veikia iki rugpjūčio 31 d., Laisvės al. 102, Kauno centriniame pašte. Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Vilijampolėje pristatyta unikali instaliacija: kviečia kalbėti apie „po kilimu“ slepiamas problemas
„Būna, kad vaikas, tvarkydamas kambarį, dulkes sušluoja po kilimėliu. Niekas nemato – ir gerai, o šios sau toliau tykiai tūno. Suaugęs neretai taip elgiasi su problemomis: po iš pažiūros dailiu kilimėliu – asmeniniu, šeimos ir bendruomenės įvaizdžiu, sustumia visa, kas ne taip gražu. Iš šono stebint – nepriekaištingai suausta, o iš tiesų tas kruopštus darbas slepia po savimi dulkes, kuriomis pats audėjas kvėpuoja“, – unikalų projektą „Under the Carpet“ (liet. – po kilimu) pristato „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ ir performanso trupė iš Vienos „God’s Entertainment”.
Rugpjūčio viduryje Vilijampolės gyventojai buvo kviečiami dalyvauti neeilinėje menininkų kolektyvo akcijoje – naudojantis specialia technologija, trupė kvietė austi fizinį kilimą ir papasakoti dažnai nutylimas ir „po kilimu sušluojamas“ miesto bei vietovės istorijas. Kaip atrodo menininkų ir Kauno gyventojų kurtas projektas, galima pamatyti iki rugpjūčio 24 d., apsilankius unikaliose buvusio alaus bravoro patalpose, įsikūrusiose adresu Radvilų g. 2A.
Meninė instaliacija „Under the Carpet“ (liet. „po kilimu“) siekia atskleisti įvairius faktus ir istorijas, susijusias su politinėmis, kultūrinėmis, socialinėmis problemomis Europos šalyse bei už jos ribų. Projekto metu buvo pristatomi video darbai, tekstai, fotografijos. Viena iš parodos sudedamųjų dalių – kilimo audimas, prie kurio prisidėjo patys kauniečiai, išdrįsę pasidalinti tuo, kas, jų manymu, visuomenėje nutylima. Kilimo struktūra – siūlai, susijungiantys į sudėtingą audinį, simbolizuoja socialines sistemas bei jose skirtingus vaidmenis užimančius žmones. Instaliacijos rezultatas – ne tik apčiuopiamas kilimas, bet ir platesnio sociokultūrinio konteksto atskleidimas, įgarsinantis tylias problemas, apie kurias nepridera kalbėti viešai.
Anot menininko Boris Ceko, kilimo audimas pasirinktas neatsitiktinai. Tai – viena seniausių meno išraiškų. „Idėja gimė prieš penkerius metus, dirbant su tekstile. Ne paslaptis, kad mūsų projektai ganėtinai politiniai. Norime kalbėti apie visuomenės, specifinių šalių problemas. Pavyzdžiui, migracija, Europos sąjungos iššūkiai – tipinės istorinės problemos mūsų regione ir daugybėje miestų. Audžiant kilimą pasirinkome vėliavos motyvą, kuris yra simbolinis, atspindi vietinius pasakojimus. Mokėme žmones austi kilimą, bendravome prie kavos puodelio, kalbėjomės apie gyvenimą Vilijampolėje, klausinėjome, kuo jie norėtų pasidalinti,“ – apie projekto eigą ir idėją pasakojo menininkas.
Daugybėje pasaulio miestų projektus pristatęs menininkas pripažįsta, kad kūrybinis procesas kartais būna sudėtingas, jis labai priklauso nuo dalyvaujančių žmonių. „Kiekvienas miestas vis kitoks, žmonės spinduliuoja skirtingą energiją, tad ir projekto rezultatai bei eiga skiriasi. Visgi svarbiausia, kad meno dėka žmonės susiburia, bendrauja, dalinasi“.
Anot menininko, galvodami apie supančias problemas, Vilijampolės gyventojai dažniausiai minėjo alkoholizmą, socialinę atskirtį bei atskirtį nuo miesto centro, valdžios nerūpestingumą sprendžiant rajono problemas. Gyventojai taip pat prisiminė skaudžius istorijos vingius – Holokaustą, Vilijampolės getą. „Manau, kad kai kurios problemos būdingos tik Vilijampolei, o su kitomis susiduriame visame regione,“ – svarsto B. Ceko. Bosnijoje užaugęs menininkas apie Kauną ir kauniečius susidarė itin teigiamą įspūdį. Anot jo – Kaunas gražus, žalias miestas, o čia gyvenantys žmonės – atviri, draugiški. „Į Kauną norėčiau sugrįžti dar kartą“, – šypsosi menininkas.
Bendrą menininkų ir Vilijampolės gyventojų kurtą projektą galima aplankyti iki rugpjūčio 24 d.,16:00-20:00 val., Radvilų g. 2A.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
„Kaunas 2022“ į protėvių žemę sukvies po pasaulį pasklidusius litvakus
„Man šis forumas yra tarsi visos žydiškos atminties programos apvainikavimas. Tai mūsų daugiamečių pastangų tiesti bendradarbiavimo ir dialogo tiltus kulminacija“, – sako Litvakų kultūros forumo iniciatorė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Price. Ji ir kolegos į protėvių žemę grįšiančius ar pirmąkart atvyksiančius litvakus pasitiks rugsėjo 29–30 dienomis.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusiose Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėse, aštuoniose Rusijos imperijos gubernijose, gyveno apie 2 mln. litvakų – taip vadinami šio regiono žydai. 2 milijonai – tai 12 proc. gyventojų. Kaune, gubernijos centre, žydų buvo net 35,32 proc. Dabar mieste žydų – vos keli šimtai.
Dar XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje po pasaulį pasklidę litvakai po Holokausto liko mažiausia žydų grupe pasaulyje. Šiandien litvakai gyvena Izraelyje, JAV, Pietų Amerikoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Ne vieno jų šaknys – Kaune. Kaune, kuris, 2022 m. tapęs Europos kultūros sostine, pirmąkart rengia šį forumą.
Dvi dienas VDU Didžiojoje salėje vyksiančiame renginyje numatoma turtinga kultūrinė programa ir garsių menininkų, mokslininkų bei kultūros pasaulio atstovų diskusijos apie tai, ką reiškia būti litvaku bei bendros lietuvių ir žydų tapatybės paieškas. Bus klausiama, ar menas padeda prisiminti, ir ar atminties įamžinimas gali padėti kurti geresnę ateitį, skatinti atvirumą bei dialogą.
Litvakų kultūros forumas – iki lapkričio vyksiančio jau tradicinio „Kaunas 2022“ inicijuoto Istorijų festivalio programos dalis. Kaip teigia programos „Atminties biuras“ kuratorė, šių metų festivalio leitmotyvas – kelionė namo – reiškia net ik gilesnį miesto, jo istorijos ir savęs joje pažinimą, bet ir galbūt pirmąjį apsilankymą savo tėvų, senelių, protėvių žemėje. Žemėje, į kurią įžengti ilgus metus buvo per skaudu. Taip nutiko tokiems „Kaunas 2022“ programoje pristatomiems pasaulinio garso menininkams, kaip Williamas Kentridge’as, kurio paroda visus metus gausiai lankoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Šie metai tapo galimybe su savo kūryba į protėvių žemę atvykti ar grįžti ir tokiems menininkams, kaip Jenny Kagan, Philipas Milleris, Bruce‘as Clarkas, Marilia Destot ir kiti. Dauguma jų savo patirtimi pasidalins Litvakų kultūros forumo programoje. Prie jų prisijungs akademinio pasaulio žvaigždės, Litvakų kultūros forumo patariamosios tarybos nariai – prof. Antony Polonsky, prof. Peter Salovey, prof. Tsvia Walden ir kiti.
Dvi dienas truksiančią forumo programą praturtins žydiškajai atminčiai skirtos parodos, spektakliai ir koncertai. Kalendoriuje – tokie renginiai, kaip JK menininkės Jenny Kagan interaktyvi paroda „Iš tamsos“, mezuzų tradiciją primenantis Jyll Bradley instaliacijų maršrutas „Slenkstis“, tarpukario fotografų Maušos Levio ir Šimono Bajero fotoparoda, Simano Karczmaro tapyba ir kt. Rugsėjo 29 d. „Žalgirio“ arenoje vyks Marijos Krupoves jidiš dainų koncertas, skirtas žydiškai miesto atminčiai ir ypatingai Kauno dvasiai.
Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. – dar viena ypatinga premjera, rengiama jau ne pirmus metus. Tai PAR kompozitoriaus Philipo Millerio ir Jenny Kagan „Kauno kantata“. Joje muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. Įspūdingas muzikos ir vaizdų labirintas kuriamas bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos ir užsienio atlikėjais.
Premjerą „Žalgirio“ arenoje atliks daugiau nei 200 muzikantų, Kauno miesto simfoninis orkestras, profesionalūs ir bendruomenių chorai ir ansambliai. „Kantata ragina atverti sunkias traumines temas. Ji kviečia į akistatą su savimi, skatina kalbėti apie sudėtingus pasirinkimus dramatiškų įvykių akivaizdoje. Todėl ji yra itin aktuali šių dienų karo kontekste“, – įsitikinusi D. Price.
Litvakų kultūros forumo globėja – Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Garbės globėjai – prof. Liudas Mažylis ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas ir Kauno žydų bendruomenė.
„Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumo programa skelbiama čia, registracija jau prasidėjo.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Paskutinė galimybė apsilankyti parodoje „1972. Pramušti sieną“: kino klasika tapusių filmų seansai, diskusijos ir susitikimai
Pavasario pabaigoje duris atvėrusi „Kaunas 2022“ paroda „1972. Pramušti sieną“ skaičiuoja paskutines savo savaites. Rugpjūtis – ne tik puiki proga nespėjusiems aplankyti ekspoziciją, bet ir galimybė sudalyvauti turiningoje parodą lydinčių renginių programoje, kurioje – lietuviškos ir čekoslovakiškos kino klasikos seansai, diskusijos, viešos paskaitos bei ekskursijos.
Paroda „1972. Pramušti sieną“ žiūrovą nukelia į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, dailininkus, maištingus hipius. Anot parodos kuratorės Rasos Žukienės, ekspozicija „akcentuoja asmenybės laisvės problemą, neatsiejamą nuo priešinimosi prievartai ir gniuždymui. Čia pirmą kartą parodoma, kaip visuomenę ir meną veikė oficialiųjų struktūrų spaudimas ir kokius atvirkštinius rezultatus visa tai paliko kultūroje“.
Varžymai ir prievarta kaip ir šiandien, taip ir tuomet neužgniaužė laisvės troškimo. Vienu iš laisvės bastionų 7-8 deš. Kaune ir buvo kultūros sfera – teatras, dailė, jaunimo muzikos grupės, kinas.
Kvies prisiminti klasika tapusius filmus
Turininga parodą lydinti filmų programa, metaforomis ir skaudžia ironija taip pat kvies pažvelgti į praeitį bei neapleisti sąmoningumo šių dienų kontekste. Galimybė šiandien ekranuose pamatyti tai, kas anuomet santvarkai buvo nepatogu ir garsiai reflektuoti apie visuomenei svarbias temas, skatina permąstyti laisvės vertę ir prasmę. Kino seansuose bus pristatomi garsių režisierių – A. Žebriūno, V. Žalakevičiaus, R. Banionio, J. Menzelio, M. Formano, J. Jireso ir kt. – filmai. Tarp jų – Lietuvos auditorijai puikiai pažįstamos juostos „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, „Gražuolė“, „Herkus Mantas“, „Paskutinė atostogų diena“, „Emilija iš Laisvės alėjos“ bei pasaulyje pripažintų tuometinės Čekoslovakijos grandų darbai.
Anot filmų programos sudarytojo Gedimino Jankausko, pasirinktas juostas galima skirstyti į kelias temas. Dalis filmų skirti prisiminti 1972 metų įvykius ir R. Kalantos auką, tuometinę situaciją Lietuvoje ir pasaulyje. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus sukurtas filmas „Jonas Palachas“ pasakoja apie jauną čekoslovakų studentą, kuris kiek anksčiau už R. Kalantą, protestuodamas prieš rusų tankus ir Prahos pavasario numalšinimą taip pat pasiaukojo susidegindamas. Šią temą atliepia ir R. Banionio filmai „Fontano vaikai“ bei „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.
„Čekoslovakiškų filmų programoje dėmesys atkreipiamas į kiek anksčiau pasaulį sukrėtusius įvykius -– 1968 metus ir Prahos pavasarį, tuometines jausenas. Tuo pačiu prisimename ir vaidybines lietuviškas juostas, kurias vadinu „lietuviško moralinio nerimo filmais“ – jie kėlė aktualias problemas ir jas vienaip ar kitaip įvardijo, bandė spręsti. Net ir istorinis epas „Herkus Mantas“ primena mums apie kovą už laisvę, kovą už nepriklausomybę.“
Šių dienų kontekste filmai tampa dar reikšmingesni. „Kuriant programą, niekas negalvojo apie invaziją į Ukrainą, kad tankai traiškys ne Prahos taikius piliečius, o Ukrainos gyventojus. Pats gyvenimas padiktuoja kontekstus. Manau, parinkti darbai šiandien tampa dar aktualesni – kaip kino šedevrai ir filmai pasakojantys apie esamas problemas. Kovos už laisvę, nepriklausomybę temos visada bus aktualios,“ – teigia filmų programos kuratorius.
Lydinčioje programoje – ekskursijos, diskusijos ir kiti renginiai
Parodą lydinti programa neapsiribos kino seansais – norintys su paroda ir aptariamu laikotarpiu susipažinti plačiau, galės dalyvauti diskusijose, menotyrininkų vedamose ekskursijose ir kituose renginiuose.
Menotyrininkė G. Bartulienė pakvies į ekskursiją „Po dailės kulisus“ – sužinoti, kokios istorijos randasi už eksponuojamų kūrinių, kokiomis sąlygomis ir kokių nuotaikų lydimi darbai buvo sukurti.
Kompozitorė Zita Bružaitė diskusijoje kalbins keturis kauniečius - grupės „Aitvarai“ įkūrėją ir vadovą K. Ignatavičių, kompozitorių prof. G. Kuprevičių, pianistą dr. M. Bazarą bei inžinierių, elektroninių instrumentų kūrėją ir grupės „Kertukai“ garso režisierių O. Urboną. Kokios istorijos ir nuotykiai atsiveja mus iš praeities apie bigbyto laiką, kompozitoriaus aplinką bei (iš)gyvenimo taisykles? Gyvai ir su improvizacijos dvasia bus kalbama apie muziką ir tai, kas tuomet sukosi aplinkui.
Pianistas dr. M. Bazaras kvies išgirsti unikalių 80-ųjų lietuviškų sintezatorių „ARGO A1" ir „Stringas” galimybes bei reikšmę, o doc. dr. E. Klivis – atsigręžti į 7 deš. pab. teatro menininkų gyvenimus ir kūrybą. Renginių ciklą simboliškai užbaigs menotyrininkės R. Tamoliūnienės vieša paskaita „Dedikacija R. Kalantai“.
Visi renginiai vyksta parodos erdvėse, Laisvės al. 102, Kauno centriniame pašte. Kino seanso kaina apsilankiusiems parodoje – 3 eur. Daugiau informacijos apie kino seansus galima rasti čia arba facebook puslapyje. Daugiau informacijos apie lydinčius renginius galima rasti čia arba facebook puslapyje. Paroda „1972. Pramušti sieną“ (kuratorė – R. Žukienė) veikia iki rugpjūčio 31 d.