Pasaulyje yra vietų, kur sustojo laikas. Sustojo ne trumpam, bet, matyt, amžiams. Tokios vietos vilioja savo paslaptimi, noru prie jų prisiliesti ir taip pajusti savo paties buvimą – kitokį. Viena iš tokių vietų – Černobylis. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia apsilankyti virtualioje parodoje, kur keliautoja ir fotografė Laimutė Kurienė nuotraukomis pasakoja savo patyrimus.
Beje, Černobylį ji matė ir kiek kitomis akimis, nei tūlas keliautojas. Kaune gimusi ir augusi Laimutė Kurienė jau apie 15 metų gyvena Olandijoje. Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetuose studijavusi, energetikos ir termoinžinerijos mokslų daktaro laipsnį apsigynusi L.Kurienė dirba branduolinės energetikos srityje. „Olandijoje yra kelios branduolinės instaliacijos, mano darbo sritis – branduolinė sauga. Darbe tenka atlikti patikrinimus, inspektuoti branduolines instaliacijas, įvertinti ar jų būklė tenkina būtinas licencijos sąlygas. Taip pat atstovauju Olandijos atominės energetikos saugos inspekcijai keliose tarptautinėse grupėse, nemažai tenka dalyvauti ir konferencijose užsienyje“ – sakė L.Kurienė.
Fotografija Laimutės gyvenime atsirado iš lėto, lydima pomėgio keliauti. Černobylio zonoje L.Kurienė lankėsi 2017 metais. O turistų čia gerokai padaugėjo jau vėliau, kai buvo pristatytas serialas „Černobylis“. Keturias dienas zonoje ji praleido ne su turistų grupe, tačiau tik su vietiniu gidu. Tai leido mažiau skubėti, daugiau pamatyti, išgirsti ir pajusti.
„Įdomūs kauniečiai“ – straipsnių ciklas, skirtas supažindinti su žmonėmis, kurie savo gyvenimo būdu, pomėgiais ir požiūriu yra savo miesto ambasadoriai. 2022 metais Kaunas kartu su Kauno rajonu taps Europos kultūros sostine. Kurkime ją kartu. Kultūra – ne tik koncertų salės, muziejai ar dailės parodos. Kultūra – tai žmonės.
Važiavo be išankstinio nusistatymo
Pirmą kartą parodą, pasakojančią apie Černobylį, L.Kurienė pristatė prieš kelerius metus Kauno miesto savivaldybės V.Kudirkos viešosios bibliotekos padaliniuose. Ji susilaukė didelio susidomėjimo. „Pirmoji paroda vyko Panemunės padalinyje, o atidarymo metu turėjau galimybę papasakoti savo įspūdžius iš Černobylio kaip fotografė ir taip pat atsakyti į kai kuriuos klausimus kaip branduolinės saugos specialistė. Šiuo metu neslopsta susidomėjimas šia tema, tad biblioteka pakvietė surengti dar ir virtualią parodą, kurią pamatyti galėtų nepalyginamai daugiau žiūrovų“, – sakė L.Kurienė.
Tada, kai 2017 metais L.Kurienė keliavo į Černobylį, minčių apie parodą nebuvo. Jos atsirado kiek vėliau, supratus, kad ir nuotraukų, ir patyrimų – daug. „Aš pati į Černobylį važiavau be jokio išankstinio nusistatymo. Man tiesiog buvo labai įdomu sužinoti, kaip ten yra. O mintis važiuoti kilo po to, kai ten buvęs papasakojo vienas kolega. Iki to laiko nežinojau, kad ten galima nuvažiuoti“, – kalbėjo L.Kurienė.
Nustebino tyla ir ramybė
Fotografė ir keliautoja sako nesusiviliojusi kelionių agentūrų siūlymais, nes norėjusi zoną pamatyti ilgiau ir praleisti ten daugiau laiko. Tuo tarpu kelionių agentūros paprastai siūlo vienos dienos išvykas. Be to, kai keliauji su grupe, sunkiau fotografuoti, nes tam stinga laiko. „Kai pradėjau organizuotis kelionę, man buvo svarbu papulti į atominės elektrinės vidų. O tai buvo gana sudėtinga. Pradžioje manęs taip pat klausė: ką tu Černobylio zonoje veiksi keturias dienas? Bet, kaip pasirodė, laiko dar trūko ir labai yra ką veikti. Kelionę susiorganizavau pati, kreipiausi tiesiogiai Černobylio internetiniame puslapyje nurodytais kontaktais“, – sakė L.Kurienė.
Keturias dienas keliautoja zonoje praleido lydima gido Konstantino, pateko į elektrinės vidų ir pamatė tiek, kiek vykstant tradiciniu būdu – per kelionių agentūras – nepamatysi. „Ir viskas priklauso nuo to, su kokio dydžio grupe eini. Nes yra ir radiacijos taškai ir jei yra keletas žmonių, o ne vienas, gidai bijo. Jei pasakysi turistui, kad čia nelipk, jis užlips. O kai esi vienas – visai kitaip. Jei tau sako, kad šią vietą turi apeiti – tu taip ir padarai.
Man net leido atsisėsti į patį apžvalgos ratą, nors priešais jį yra labai radioaktyvus „karštas taškas“ (ang. radioactive „hot spot“)“, – sakė keliautoja. „Fotografuoti galėjau absoliučiai viską. Tik prieš einant į atominę elektrinę mane įspėjo, jeigu nusinešiu fotoaparatą, jis gali būti apšvitintas, tad teks palikti. Žinodama, kad taip tikrai gali nutikti, nerizikavau pasiimti geriausią fotoaparatą. Tad galbūt atominėje elektrinėje ir per mažai padariau nuotraukų, ir per greitai praėjome. Tikėjausi daug ilgiau“, – pasakojo L.Kurienė.
Kalbėdama apie tai, ką patyrė būdama Černobylio zonoje, L.Kurienė visų pirma įvardijo ramybę: „Buvau labai nustebusi, nes tikėjausi visko, kas blogiausia, o 30 kilometrų zonoje buvo labai tylu ir ramu. Ją galima įsivaizduoti kaip vieną didelį miestą, kuris yra tuščias. Visiška tyla ir ramybė, saugumo jausmas. Net kamerą galėdavau palikti neužrakintame automobilyje be jokios apsaugos, nes svetimų žmonių ten kaip ir nėra, o viskas yra labai saugoma.“ Beje, visos kelionės metu reikėjo su savimi turėti ir specialių prietaisą, matuojantį radiacijos lygį.
Ivanas turi vištų ir sodą
L.Kurienė lankėsi ir viename iš greta Černobylio miestelio esančiame kaime. Pati Černobylio uždaroji teritorija yra suskirstyta į tris zonas, o jų apsauga – skirtinga. Kaimas, kuriame lankėsi L.Kurienė, yra antroje zonoje, netoli Černobylio miestelio. Čia keliautoja susipažino su vietiniu gyventoju Ivanu Ivanovičiumi. Kai Černobylyje sprogo atominės elektrinės reaktorius, Ivanui, kaip ir visiems kitiems kaimo gyventojams, teko evakuotis.
Vėliau jis kažkokiu būdu rado galimybę grįžti atgal. „Jei jūs pas jį nueitumėte, pajaustumėte tikrą gyvenimo laimę. Jis jaučiais gerai, turi vištų, turi sodą. Kai pas jį lankiausi, jam buvo liūdniau, nes nelabai seniai buvo mirusi žmona. Šiaip jis sulaukia be galo daug dėmesio, nuolat lankosi televizijos. Nedaug ten tų žmonių – gal virš šimto likę, – kurie gyvena aplinkiniuose kaimuose.
Mane labiausiai nustebino, kad jis augina žemės ūkio produktus. Ir valgo, nors gal atrodytų, kad jie gali būti užteršti radiacija. Ne todėl, kad neturi maisto, bet todėl, kad jam patinka. Kartą viena TV laida parodė, kad jis tą daro, nes neturi ko valgyti. Bet jie nebuvo užėję į jo namus. O Ivano namuose – pilna virtuvė maisto. Apie 20 batonų, kibiras kiaušinių, keli pilni šaldytuvai maisto. Jis ten jaučiasi labai gerai“, – pasakojo L.Kurienė.
Ivano istorija kalba ne tik apie tai, kaip skirtingai žmonės supranta laimę ir gyvenimo patogumą. Dar ji kalba apie vietą – apie namus. „Žmonėms reikia savo vietos. Ir ten daug kas norėtų sugrįžti, bet tai labai sunku. Susidaro įspūdis, kad Ivanas sugrįžo atgal „slaptais keliais“. Kaip pasakojo pats, po avarijos elektrinėje jis buvo išsiųstas į Kijevą, jo vaikai – kitur. Žmonių situacijos, likimai buvo sudėtingi, nes vienus siuntė į vieną Rusijos pusę, kitus – į kitą. Giminės buvo išskirti“, – sakė L.Kurienė.
Tai, kas uždara, domina žmones
Tai, kad žmonėms yra įdomu išgirsti apie tokias vietas ir pamatyti jas, L.Kurienė įsitikino jau po pirmosios parodos. Be to, su Černobyliu lietuvius sieja ir praeitis – avarija įvyko Lietuvai dar būnant sovietų sąjungoje, 1986 metais. Nemažai lietuvių yra prisidėję prie avarijos likvidavimo darbų. Bet to, ir pati avarija buvo apgaubta nežinia, buvo ir nutylėjimų.
„Labai trūko informacijos ir aš iki dabar manau, kad jos labai trūksta. Nes informacija, kiek žuvo ir kiek po to mirė, yra tikrai netiksli. Pavyzdžiui, oficialiai skelbiama, kad dėl avarijos mirė 30 žmonių. Bet galima suprasti, kad mirė daug daugiau. Pati zona yra uždara, o prieš patenkant reikia susitvarkyti leidimus. Ten taip paprastai nenuvyksi. O viskas, kas yra uždara, domina žmones“, – kalbėjo parodos autorė.
Siena, kurios neliko
Nuotraukos mūsų gyvenimuose apskirtai yra svarbios visų pirma tuo, kad kartais jos lieka vieninteliu prisiminimu. Ir jose lieka tai, ką vėliau sunaikina laikas arba žmogus. Iš Černobylio L.Kurienė parsivežė jų daugybę. Atrinkdama fotografijas parodai fotografė norėjo parodyti jį visą – kad ir epizodiškai.
„Stengiausi atrinkti tas nuotraukas, kurių kiekviena turi kažkokią reikšmę. Parodoje yra trumpa Černobylio apžvalga, nors tai didžiulė teritorija, galingi objektai. Labai dideli įspūdį padarė mokyklos Nr. 5 nuotrauka, su pastato dalimi, kur visai nukritusi siena. Ir aš galvoju, kad tokios nuotraukos daugiau nepadarytum. Nes jau kitais metais greičiausiai čia viskas nugriuvo. Taip pat yra stovyklos nuotrauka, kurioje jau po to kilo gaisras.
Didžiausią įspūdį fotografuojant man darė šviesa. Visuose languose, stikluose su dulkėm – be galo savitas jausmas matyti šviesą, per gerokai apdulkėjusius langus. Ir dar viena nuotrauka: nuotraukų koliažas iš vieno kaimo namo. Jame išskirta mergaitė. Žmonių namuose buvo palikta labai daug nuotraukų. Nes žmonės atsistojo ir tiesiog išėjo. Paprašiau pažįstamo poeto Lamino Barrow ir jis tai nuotraukai parašė eilėraštį“, – kalbėjo L.Kurienė.
Teko privačiai lankytis Fukušimos uždarojoje zonoje
2019 metais L.Kurienei taip pat teko privačiai lankytis Fukušimos uždarojoje zonoje, Japonijoje. Fukušimos katastrofa įvyko 2011 m. kovo 11 dieną, kai žemės drebėjimas ir didžiulis cunamis sutrikdė Fukušimos atominės elektrinės reaktorių aušinimo sistemos veiklą ir buvo pažeista reaktorių aktyvioji zona. Tai buvo didžiausia atominė avarija po 1986-ųjų Černobylio katastrofos. „Man pasisekė suorganizuoti kelionę, kurios metu turėjau galimybę lankytis pirmoje ir antroje atominės elektrinės zonose, nes čia tikrai sunku patekti. Per penkias dienas, praleistas Fukušimos apskrityje, teko nemažai pamatyti ir kaip buvęs uždaras regionas sugrąžinimas ir atsigauna po branduolinės katastrofos. Kovo mėnesį norėčiau surengti virtualią parodą apie Fukušimą – bus kaip tik 10 metų po avarijos“, – sakė L.Kurienė.
Dar vienas įdomus L.Kurienės patyrimas – kiek seniau surengta paroda po kelionės į Pietų Afriką. Fotografė su keliautojų grupe autobusu nuvažiavo apie 3300 kilometrų, o vėliau į šią spalvingą šalį grįžo dar kartą: „Dar Pietų Afrikoje buvau safaryje ir vieną savaitę gyvenau pas pažįstamus žmones. Tai be galo didelė ir be galo įdomi šalis, kurioje verta apsilankyti visiems.“ L.Kurienė sako, kad labiausiai jai patinka fotografuoti gamtą: „Kai atvykstu į Lietuvą, dažnai vaikštau su fotoaparatu ir galėčiau surengti parodą apie Lietuvos žiemą ar apie Lietuvos gulbes. Bet vis stinga laiko.“
Artimiausiu metu L.Kurienė kartu su poetu Laminu Barrow pristatys fotografijų parodą apie Olandiją. Kiekvieną jos fotografiją čia lydės eilėraštis: „O vasarą planuoju su fotografų grupe kelionę į Kirgiziją.“
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. T
L. Kurienės asmeninio archyvo nuotr.
