Politologas Maxime Forest iš Prancūzijos jau dešimtmetį, bendradarbiaudamas su dizaineriais, ieško būdų kurti glaudesnį politikos ir dizaino ryšį. Jo įsitikinimu, kuriant paslaugų dizainą, į kūrybinius procesus ypatingai svarbu įtraukti platų žmonių ratą.


Tik, pirmiausia, reikia atrasti tinkamą būdą megzti dialogą tarp visų suinteresuotų šalių. Pokalbyje politologas dalinasi patirtimis dirbant dizaino srityje, įspūdžiais iš pirmosios pažinties su Kauno tarpukario modernizmo architektūra ir apmąstymais apie tai, ką reiškia būti dizaino miestu.
– Prieš kelias dienas atidarėte retrospektyvinę lietuvių architekto Valdo Ozarinsko (1961–2014) parodą. Papasakokite apie ją daugiau.
– Tai pirmoji paroda, kurią, bendradarbiaudami su Šiuolaikinio meno centru Vilniuje, surengėme naujose „Kolektiv“ patalpose. Valdas Ozarinskas įkūnija tai, kuo mes labai domimės. Jis buvo architektas be architektūros, ką deklaruojame ir parodos pavadinime. Daugelis architektų tokie. Architektai nebūtinai daug stato, o kai kurie stato daug, bet blogai. Valdas Ozarinskas buvo architektas-svajotojas, architektūrą labiau „pranašavęs“, nei ją statęs. Jis paliko daug neįgyvendintų projektų, o mums jie labai įdomūs. Iš dalies todėl, kad V. Ozarinskas mums primena ankstyvo 20 a. avangardo menininkus: rusų ir ukrainiečių konstruktyvistus.
Šie menininkai neapsiribojo viena meno forma. Jų veikla apimdavo tapybą, reklamą, koliažą, teatrą, scenografiją ir t. t. V. Ozarinskas buvo taip pat vienas iš tokių žmonių, todėl mums labai įdomu pristatyti jį ir jo (dažnai kolektyvinį) darbą Prancūzijoje.
– Kartu su Laura Serra dalyvaujate rezidencijų programoje, siekiančioje didinti Kauno tarpukario modernizmo pripažinimą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Kaip susidomėjote Kauno tarpukario archtektūros paveldu?
– Kasmet daug keliaujame po Centrinę Europą ir Baltijos šalis dėl pačių įvairiausių priežasčių. Į Kauną pirmą kartą atvykome 2019 m. pradžioje. Tuomet ir susipažinome su Kauno tarpukario modernizmo pastatais. Šiek tiek žinojome apie istorinį Kauno kontekstą ir tai, kad miestas tarpukariu buvo laikinąja šalies sostine. Tačiau neįsivaizdavome, kad čia tiek daug gerai išsilaikiusių tarpukario modernizmo pastatų. Tada dar nežinojome, kad projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalį savo programos yra skyręs miesto dizainui, ar kad UNESCO yra įtraukęs Kauną į savo kūrybinių miestų tinklą.
Beveik viskas, ką rezidencijose, dizaino ir kūrybinėse dirbtuvėse darome drauge su „Kolektiv“, siejasi su modernizmo paveldu, tad mus sužavėjo jūsų turimas paveldas ir bendruomenės noras padaryti jį ryškesne savo tapatybės bei kasdienio gyvenimo dalimi. Po pirmojo vizito buvome pakviesti surengti seminarą apie modernizmo architektūros permąstymą. Jo metu pristatėme, kokiais būdais žmonės ieško ryšio su modernistiniu paveldu kitose šalyse. O dabar, iki pat 2022 m., dalyvaujame rezidencijų programoje, susidedančioje iš trijų etapų.
Šios programos tikslas – sujungiant skirtingų šalių modernizmo interpretavimo patirtis, sukurti Kaunui tinkamą architektūros interpretavimo modelį. Kviesime žmones iš šiose srityse sėkmingai veikiančių šalių pasidalinti savo patirtimis.
– Kas, Jūsų nuomone, Kauno modernizmo architektūrą paverčia išskirtine?
– Nesu architektūros istorikas, tačiau kartu su Laura mes lyginame skirtingų šalių patirtis, mėgindami išsiaiškinti, kaip šiandien žmonės supranta modernizmo architektūrą, kaip vaizduoja ja dizaine, populiariojoje kultūroje, pavyzdžiui, muzikoje ar kine. Kiekviena šalis turi savo istoriją. Kaune ji sukasi apie tarpukario modernizmo architektūrą, kuri skiriasi nuo sovietinio modernizmo. Tarpukario modernizmo pastatai buvo kur kas privatesni, todėl jie pasakoja istorijas apie juos pastačiusias asmenybes. Ne mažiau svarbus ir politinis kontekstas. Kauno tarpukario modernizmo architektūra iškilo Kaunui esant atvira, modernia laikinąja šalies sostine.
Tarpukaris buvo trumpas, tačiau labai įdomus laikotarpis Europos istorijoje. Turime tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių ir kitose šalyse, tačiau pasaulyje yra labai mažai miestų, kuriuose modernistinis miesto planavimas buvo įgyvendintas nuosekliai ir liko nepaliestas iki šių dienų. Nepaisant Antrojo pasaulinio karo, ar iškart po jo sekusios sovietų okupacijos, Kauno tarpukario modernizmo architektūra, kuri siejasi su tokiomis pozityviomis vertybėmis kaip demokratija, atvirumas ir grožis, liko miesto peizažo dalimi.
– Papasakokite apie save. Kuo domitės profesinėje srityje?
– Esu šioks toks maištininkas. Pagal išsilavinimą esu politologas. Daugiausia dirbu lyčių lygybės ir politiniais klausimais, ypatingą dėmesį skiriu lyginamajai Europos politikos apžvalgai. Esu politikos mokslų tyrėjas ir profesorius. Tuo galėčiau prisistatymą ir baigti, bet tai dar ne viskas. Prieš dešimtmetį aptikau dizaino agentūrą, su kuria bendradarbiauju iki šiol. Kadaise ji kūrė dizaino prekes ir transporto priemones, tačiau galiausiai nusprendė orientuotis į paslaugų dizainą, nematerialius dalykus, kuriuose svarbiausi žmonių ryšiai. Man kilo mintis kurti politikos dizainą. Taigi, pradėjau bendradarbiauti su dizaino agentūros projektų vadovu.
O prieš kelis metus prisijungiau prie dizainu ir architektūra besidominčios grupės „Kolektiv“. Mes dalyvaujame įvairiuose architektūros ir dizaino projektuose. Visai neseniai į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame architekto Le Corbusier projektuotame daugiabutyje Marselyje, Prancūzijoje, įkūrėme dvi erdves, skirtas kūrybinėms veikloms. Taigi, iš vieno profesinio lauko vis peršoku į kitą, tačiau, neapleisdamas kurios nors darbo srities, o tiesiog sluoksnis po sluoksnio praplėsdamas savo praktikos ribas.
– „Kolektiv 318“ – kuratorių ir ekspertų grupę Le Corbusier projektuotame daugiabutyje įkūrėte kartu su Laura Serra. Gal galite daugiau papasakoti apie grupės veiklą?
– Pagrindinė projekto iniciatorė – Laura. Prieš mums įkuriant grupę, ji daug metų pristatinėjo Centrinės Europos, Baltijos šalių ir Balkanų dizainą Vakarų pasaulio auditorijai. Metai iš metų ji dalyvavo dizaino renginiuose, vadovavo dizaino projektams, kuravo ir prodiusavo dizaino objektus, įkvėptus 1930–1970 m. dizaino tendencijų, kada jos pristatinėjamas regionas buvo ypatingai kūrybingas ir išskirtinis pasaulio mastu. Prieš kelis metus nusprendėme, kad būtų gerai turėti nuolatinę fizinę erdvę, kurioje galėtume organizuoti renginius ir į kurią galėtume pasikviesti dizainerius, su kuriais bendradarbiaujame, tyrinėti 20 a. modernistinės architektūros poveikį skirtingoms dizaino formoms: tekstilei, keramikai, grafiniam dizainui ir t. t.
Įkūrėme „Kolektiv 318“, jungiantį dizaino srities profesionalus iš Lenkijos, Estijos, Čekijos, Slovakijos ir kitų Europos šalių. Numeris 318 – tai nuoroda į butą Le Corbusier projektuotame daugiabutyje, kuriame šiuo metu esame įsikūrę. Šiame pastate gyvena 1000 žmonių. Kasmet jį aplanko apie 50 tūkst. – 60 tūkst. lankytojų iš viso pasaulio. Nepaisant COVID-19 pandemijos, vasarą daugiabutyje įrengėme dar vieną erdvę pavadinimu „Kolektiv 313“. Ji skirta parodoms, dirbtuvėms ir rezidencijoms. Pirmasis mūsų projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su šiuolaikinio meno bienale „Manifesta“, šiemet vykstančia Marselyje. Mūsų programa bienalėje skirta Baltijos šalims. Įgyvendiname ją su Baltijos kultūros fondo ir Lietuvos kultūros instituto pagalba.
– Bendradarbiaudamas su dizaineriais sprendžiate sveikatos, įtraukties, mobilumo, apgyvendinimo, amžiaus ir lyčių lygybės problemas. Kaip susidomėjote socialinėmis inovacijomis dizaino pagalba?
– Tenka grįžti į pačią pradžią. Studijuodamas, analizavau politiką, kaip ji konstruojama, įgyvendinama ir kaip dažnai žlunga daugelyje sričių. Ne paslaptis, kad politika ne visada tenkina žmonių poreikius. Kai pirmą kartą susidūriau su dizaineriais, supratau, kad, kurdami viešąsias paslaugas, konstruodami ligonines, vaikų darželius ir viešąsias erdves, jie kuria naują politikos formavimo perspektyvą. Jie užduoda gerus klausimus ir dažnai randa labai gerus atsakymus.
Tikiu, kad dizainas gali pagerinti žmonių gyvenimą labai daugeliu būdų. Tačiau, siekiant socialinių inovacijų, reikia įtraukti žmones. Šis procesas turi įtraukti ne tik dizainerius, politikos formuotojus, ekspertus ir technikus, bet ir gyventojus, kurie iš tiesų naudojasi kuriamomis paslaugomis. Būtent jie turi dalį reikalingų atsakymų.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate kasdieniniame savo darbe dizaino lauke?
– Dizainas nėra tik dizainerių darbas. Tai yra procesas. Svarbu stebėti ir dokumentuoti vietos, objekto ar paslaugos naudojimo ypatybes ir vartotojų poreikius. Svarbu stebėti kas pasiteisina, o kas ne. Svarbu suburti žmones prie apvalaus stalo ir pamėginti drauge su jais sukurti prototipą bei jį išbandyti.
Svarbu gerinti pirminį produktą, jei jis neišsprendžia problemos. Deja, politika dažnai to nedaro. Ji ieško greitų problemų sprendimų, kuriais vadovaujasi, net jei jie ir nepadeda išspręsti problemų. Tačiau, jei žingsnis po žingsnio pritaikytume dizaino siūlomus sprendimus, daug iššūkių nekiltų. Jie gali atsirasti tik tokiu atveju, kai žmonės kviečiami dalyvauti aiškiai neapibrėžtame procese. Dažnai duodu pavyzdį iš animacinės situacijų komedijos „Simpsonai“. Vienoje serijoje Detroito automobilių gamintojai pakviečia Houmerį Simsoną sukurti tobulą automobilį JAV gyventojams. Spėkite, kas nutinka? Automobilis net neatrodo, kaip automobilis. Kodėl? Nes tam nebuvo aiškaus scenarijaus.
Į kambarį subūrę žmones ir neturėdami tinkamo scenarijaus gausime tiek idėjų, kiek kambaryje bus žmonių. Dėl to politikos formuotojai ir bijo į procesus įtraukti žmones. Tačiau tereikia tai padaryti gerai. Žmonių įtraukimo tikslas nėra tiesiog išsiaiškinti apie ką jie mąsto. Reikia klausti žmonių, kokios jų patirtys ir kartu su jais kurti dizaino sprendimus, kurie padės sukurti tai, ko jie nori. Žmonės turi dalintis savo požiūriais su kitais ir idėjas paversti praktika. Kai procesas yra gerai apmąstytas iš anksto, drauge su žmonėmis sukurtas dizainas neprimena Houmerio Simsono sukurto automobilio.
– Dauguma Jūsų tyrimų yra apie atstovaujamąją demokratiją. Kokią įtaką, jūsų nuomone, miestiečių ir jų atstovų dialogas daro miesto dizainui?
– Kiekvienoje šalyje, priklausomai nuo jos politinės kultūros ir aplinkos, situacija yra kitokia. Tačiau dažniausiai politikai ir įvairių sričių ekspertai kuria miestų dizainą neįtraukdami pačių miestiečių, kurie kasdien naudojasi jų kuriamomis paslaugomis. Miestiečių nuomone susidomima tik kas kelis metus vykstant rinkimams arba atliekant bendrąsias konsultacijas, kuriose išgirstama daug idėjų, bet mažai sprendimų.
Aš manau, kad dialogą tarp miestiečių ir jų atstovų galima pagerinti sukuriant metodą leidžiantį kiekvienam suinteresuotam asmeniui – plačiajai auditorijai, ekspertams ir sprendimus priimantiesiems – išsakyti savo nuomonę priklausomai nuo savo žinių ir atsakomybių.
Kalbu apie metodą, kuris leistų kiekvienam norinčiam dalyvauti miesto dizaino kūrimo procese kokia nors forma, tačiau gerai organizuotu būdu, siekiant lengvai identifikuoti problemas ir surasti jų sprendimo būdą. Šis procesas turėtų įtraukti visų profesijų, lyčių ir amžiaus žmones. Taigi, svarbiausia surasti dialogo, kuris galėtų padėti miestui tapti darnesniu, geresniu jo gyventojams ir svečiams, metodą.
– Anksčiau pokalbyje užsiminėte apie dizainą kaip procesą. Gal galite daugiau papasakoti apie šią idėją?
– Imkime Kauno, kuriam šiuo metu suteiktas UNESCO dizaino miesto statusas, pavyzdį. Ką reiškia būti dizaino miestu? Ar tai miestas, kuriame daug dizainerių? Ne. Juk kas antro miestiečio nemokote būti dizaineriu. Ar tai dizainerių sukurtas miestas? Ne. Dizaineriai nėra architektai ar miesto planuotojai. Jie gali pasiūlyti tik dalį sprendimo.
Manau, kad dizaino miestas yra toks miestas, kuriame atrandamas būdas skirtingiems suinteresuotiems asmenims dalyvauti miesto dizaino kūrimo procesuose ir kuriame užduodami geri klausimai. Ar ši paslauga žmonėms naudinga? Kaip ji gali labiau pasitarnauti? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį to siekiant? Ar miesto politika sprendžia nedarbo, jaunimo neveiklumo ar priklausomybės nuo narkotinių medžiagų problemas? Ar tai duoda rezultatų? Ar procese dalyvauja pakankamai žmonių? Ar procesas gerai organizuotas?
Dizainas gali būti daugelio problemų sprendimo dalis. Jis gali padėti rasti metodą sujungti žmones. Dizaino miestas, nepriklausomai nuo to, kaip jis atrodo, valdo šiuos procesus ir moka į juos įtraukti miestiečius.
 
Autorė – Justė Litinskaitė