Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas, UAB „Novameta“ valdybos pirmininkas, ilgametis verslo bendruomenės puoselėtojas Benjaminas Žemaitis įsitikinęs, kad abipusė nauda verslui ir kultūrai rasis visų pirma atvirai kalbantis ir bendradarbiaujant. Kaip vieną didesnių akivaizdžių privalumų įmonėms tampant „Kaunas 2022“ partneriais projekto ambasadorius įvardina viešumą ir linki, kad kultūros virusu užsikrėstų ne tik Kauno miestas ir rajonas, bet ir visas regionas. Taip pat B. Žemaitis tikisi kuo didesnio bendruomenių įsitraukimo, kaip pavyzdį pristatydamas vis aktyvėjančią Kauno miesto Aleksoto bendruomenę, kurios narys yra ir pats.
Skaitant Jūsų biografiją įspūdį daro tikrai įvairios išbandytos sritys – baigėte muzikos mokyklą, tuomet KPI (dabar – Kauno technologijos universitetas) mašinų gamybos fakultetą, dirbote Fizikinių-techninių energetikos problemų institute, tuomet… tapote gydytoju ir dirbote Kauno onkologijos ligoninėje, o 1992-aisiais pasukote į verslą.
Taip, išbandžiau nemažai – galbūt kai kas sakytų, kad esu nepastovus, bet kiti gi teigia, kad profesiją reikia keisti kas dešimt metų. Dabar juk madinga kalbėti apie tarpdiscipliniškumą, tiesa (juokiasi)?
Tiesa! Atrodo, pastoviausias dalykas Jūsų gyvenime – Kaunas. Ar niekuomet nekilo idėja išbandyti save kitame mieste ar svetur?
Buvo minčių apie Vilnių, bet taip ir neišvažiavau. Keletą mėnesių, tiesa, su šeima gyvenome JAV – buvome laimėję „žaliąją kortą“, ten jau buvo įsikūrusi mano sesuo, bet išvažiavę su žmona pagalvojome, kad tokia savanoriška tremtis – ne mums. Nesinorėjo praleisti penkerius ar dešimt metų integruojantis. Grįžus versle buvo sudėtingiau, bet vėliau teko nuveikti daug įdomių dalykų.
2012-aisiais buvote išrinktas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentu, pernai – perrinktas. Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie šios organizacijos filosofiją, veiklos principus? Ar nesudėtinga suderinti bendruomenės kūrimą ir nuolat versle tvyrančią konkurenciją?
Sėkmingi verslininkai neretai turi hobių, kurių pagalba socializuojasi, taip leidžia laisvalaikį – tokiose pomėgiais paremtose bendruomenėse buriasi įvairių profesijų žmonės. Mes irgi kuriame bendrystę – tai darome ir per susibūrimus, įvairius renginius, ir teikdami informaciją, organizuodami seminarus, mokymus, kas ypač aktualu jaunesniems verslininkams. Turime dešimt klubų – rinkodaros specialistams, finansininkams, kitų sričių ekspertams. Rūmų veikla tam tikra prasme yra darbas po darbo.
Bendruomenės būrimas – mūsų misijos dalis. Kita dalis – verslo interesų atstovavimas. Tiesa, dažnai tai suprantama pernelyg tiesmukai. Pavyzdžiui, įsivaizduojama, kad jei reikia susitvarkyti žemės sklypo dokumentus, tai padarys rūmai. Tačiau mes atstovaujame ne konkrečioms įmonėms – rūpinamės bendraisiais interesais, verslo aplinkos gerinimu, galimybėmis augti. Kiek tai įmanoma, dalyvaujame teisės aktų kūrime, dalinamės patirtimi ir įžvalgomis, bendraujame su universitetais ir profesinėmis mokyklomis, sprendžiame socialinius klausimus – pavyzdžiui, emigracija, darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimas, integracija į darbo rinką po būtinosios karinės tarnybos.
Verslas nėra tik verslininkai, įmonių savininkai ir vadovai. Verslas – tai ekonomika, kurioje dirba ddžioji visuomenės dalis. Taigi atstovaudami verslo interesams drauge atstovaujame ir darbuotojams. Jei verslas gerai „sukasi“, gerai ir darbuotojams. Tą reikia
Kiek vietos rūmų veikloje yra kultūrai? Koks vyrauja požiūris į ją? Ar įmonėms atrodo, kad užtenka kartais pervesti pinigų vienai ar kitai kultūros organizacijai? O gal orientuojamasi į ilgalaikes partnerystes, kultūroje ieškoma įkvėpimo verslui?
Na, retsykiais pervest pinigų irgi nėra blogai, tiesa?
Žinoma, ne, bet visada prasmingesni atrodo ilgalaikiai santykiai.
Pritariu. Visgi, kalbant apie finansinį rėmimą, dažnai jis priklauso nuo įmonės vadovo ar savininko asmeniniu pomėgių. Aš, pavyzdžiui, mėgstu muziką, tad remiu muzikos kolektyvus. Kitiems galbūt įdomu sportas, jie remia sportą.
O ar yra bandymų ne remtis asmeninėmis simpatijomis, bet kultūroje ieškoti naudos pačiam verslui?
Įmonėms, dirbančioms vietinėje rinkoje, užsiimančiomis mažmenine prekyba, paslaugomis, kultūros rėmimas visų pirma garantuoja viešumą. Tarkime, jei vienas ar kitas restoranas remia muzikos festivalį, galbūt neinu ten dažniau valgyti, bet atkreipiu dėmesį į tai, kad ten dirba šviesūs žmonės, kuriais galima pasitikėti.
Visgi ne visi vadovai linkę girtis. Pavyzdžiui, jei įmonė daug eksportuoja, kultūros rėmimas daug įtakos jos įvaizdžiui neturi. Neretai tokios įmonės daug dirba su socialiniais projektais, investuoja į darbuotojų gerovę.
Provokuojame toliau – jei įmonėje dirba, tarkime 200 žmonių? Kas jiems iš to, kad vadovai mėgsta muziką?
Tiesa, tuomet naudą įžvelgti sunkiau. Kol kas. Žinote, čia ir ateina „Kaunas 2022“ – neabejoju, kad regiono įmonių atstovams bus labai įdomu išgirsti, kaip siekti didesnio ne tik vadovų, bet ir darbuotojų įsitraukimo į kultūrą. Jokiu būdu negalima laukti 2022-ųjų – manau, jau artimiausiu metu reikia sėsti ir diskutuoti, pasėti sėklą bendriems projektams.
Ką pamanėte išgirdęs apie Kauno ambiciją tapti Europos kultūros sostine? Kokias naudas miestui ir verslui jau spėjote įžvelgti?

Pirmoji reakcija buvo tokia: „O, tai labai gerai miesto viešinimui“. Ir ne tik miesto! Kiek pamenu, Lietuva nepajuto itin didelės projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ įtakos, o „Kaunas 2022“ naudą, tikiu, pajaus bent jau regionas.
Taigi pirmiausia – viešieji ryšiai. Mūsų įmonei prieš 20 metų pradėjus eksportą į Skandinaviją tekdavo daug pasakoti, kas ir kur yra ta Lietuva. Ir dabar ne visi tai žino. „Kaunas 2022“ pavadinimas tikrai nuskambės Europoje, visose gyvenimo srityse – tame matau didelę prasmę, konkrečią pridėtinę vertę įmonėms.
Tai supratęs laukiau, kas gi čia bus. Dabar jau matau, kad mes patys turėsime tai, kas bus, sukurti. Tai yra kolektyvinis darbas.
Ar todėl ir nusprendėte tapti „Kaunas 2022“ ambasadoriumi? Kokias pagrindines savo veiklas šioje pozicijoje projektuojate?

Tai bus atstovavimas verslams – ambasadorius esu aš, bet į veiklas įtrauksiu ir kitus. Vienas mano uždavinių – viešinti „Kaunas 2022“ tarp verslininkų, tarpininkauti, ieškoti rėmėjų. Mokysimės iš kitų sostinių, analizuosime, kas buvo padaryta gerai, kas – tobulintina. Sėsime ir diskutuosime.
Kuo daugiau žmonių įsitrauks, tuo rezultatas bus geresnis. Visgi negalima pamiršti, kad visi labai užimti, tempai šiandien itin dideli. Be to, Lietuvos žmonės vis dar labai uždari ta prasme, kad dažnai nenori matyti ir tvarkytis toliau, nei savo kiemas. Įveikus šiuos barjerus bus galima sakyti, kad „Kaunas 2022“ vaisingai prisidėjo prie pilietinės visuomenės ugdymo.