Interviu su Jūrate Tutlyte, architektūrologe, VDU Menų fakulteto docente, „Kauno – Europos kultūros sostinė 2022“ kūrybinių industrijų sektoriaus bei platformos Dizaino potvynis kuratore.
„Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programoje pristatote „Dizainas visiems“ idėją. Kas tai yra ir kas tie „visi“?
„Dizainas visiems“ (ang. Design for All) – tai universalaus dizaino principais paremta koncepcija, idėja, vienijanti pasaulinę, o ypač Europos dizaino praktiką bei teoriją, kurios centre – tinkamas prisitaikymas prie žmonių įvairovės. Tai kur kas daugiau nei vien stilius, mada, grožis ar estetiška daiktų išvaizda. Tai intervencija į aplinką, gaminius ir paslaugas, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas, nepaisant jo gebėjimų, poreikių, kultūros, amžiaus ar lyties galėtų pilnavertiškai dalyvauti įvairiose socialinėse veiklose. Nors ir susijusi su universalaus dizaino (ang. Universal Design), vis dėlto ši idėja nėra išimtinai nukreipta vien į pažeidžiamų socialinių grupių (kaip antai, senjorai, neįgalieji ar turintys specialių poreikių) problemų sprendimą.
Visi mes tam tikrose situacijose galime pasijusti neįgaliais. Pavyzdžiui, kai atvykstame į svetimą miestą ir negalime susiorientuoti naujoje erdvėje, jei ši erdvė, ar tiksliau miesto dizaino elementai, tokie kaip nuorodos, informaciniai ženklai, vizualinės komunikacijos priemonės ar miesto erdvinė struktūra nepadeda mums jos lengvai perprasti ir suvokti. Arba, būdamas kairiarankis galite susidurti su tam tikrais sunkumais naudojantis netinkamai suprojektuotomis žirklėmis, pjūklais, ar pan. Štai, išmaniųjų telefonų, planšečių ar kompiuterių aplinkų kūrėjai ne veltui šiandien konkuruoja vieni su kitais dėl aukštesnio aplinkų intuityvumo laipsnio, katras peržengtų amžiaus, išsilavinimo, naršymo įpročių, išmanymo ar kultūrinių skirtumų ribas. Iš čia kyla tam tikras aplinkos, daiktų ir paslaugų universalumo poreikis, kurio centre – vartotojas/naudotojas – visada skirtingas ir kitoks, bet kaip visuomet teisus ir turintis poreikį bei teisę tapti nepriklausomu bei pasirinkti savąjį gyvenimo būdą. Iš čia ir svarbiausias „Dizainas visiems“ tikslas – aplinkos be fizinių ar socialinių barjerų kūrimas/projektavimas. Visiems.
Europoje šios idėjos propagavimu, sklaida ir skatinimu užsiimančios tokios organizacijos kaip Europos Dizaino visiems asociacija (ang. European Association Design for All Europe) ar Dizaino visiems Fondas (ang. Design for All Foundation) yra įvardijusios svarbiausius šios dizaino koncepcijos kriterijus. Tai yra pagarba vartotojų įvairovei, saugumas, nepavojingumas sveikatai ir sveikos aplinkos bei erdvių naudojimo skatinimas, funkcionalumas, išmanumas, tvarumas, prieinamumas bei patrauklumas.
Kalbant apie dizaino universalumo idėją, kaip ji siejasi su Kaunu arba Kaunu kaip UNESCO Dizaino miestu?
Labai tiesiogiai. Siekdami pateisinti UNESCO Dizaino miesto vardą turime ne tik džiaugtis, saugoti ir įveiklinti turimus architektūros bei dizaino paveldo resursus, bet puoselėti visapusišką ir aktualią dizaino kultūrą. Juk miestas – tai ne vien statiniai ir erdvinės struktūros, bet visų žmonės. O dizainas yra tam, kad padėtų sukurti žmogaus ir jo daiktinės aplinkos santykių harmoniją.
Tad dizainas yra įrankis ir būdas viename, kuris gali padėti miestui tapti patrauklesniu, geriau veikiančiu, funkcionuojančiu, patogesniu, lengviau pasiekiamu, smagesniu gyventi. Juk net nesusimąstome, kad nuo daiktinės aplinkos „lengvumo“ ir draugiškumo priklauso ir mūsų psichofizinė, psichoemocinė būsena, santykiai vienas su kitu. Tai mokslininkai jau įrodė ir pagrindė. Tą, ko gero, esame vienaip ar kitaip patyrę per sovietmečio aplinkos rūstumą bei nerangumą. Todėl ne visai retoriškas klausimas, kaip dažnai gali šypsotis žmogus, kuriam nuolat tenka duris spirti koja, nes kitaip šios neatsidaro – vis dar gali būti aktualus. Lygiai kaip ir vairuotojų pyktis akivaizdžiai proporcingas duobių skaičiui keliuose.
Šia prasme, dizainas kaip mąstymo būdas arba kaip dizaino technikomis paremtas problemų sprendimo būdas miesto atveju visų pirma reiškia viešų erdvių projektavimo, planavimo bei viešų paslaugų kokybės užtikrinimą bei prieinamumą. Kauno atveju – tai neišvengiamai turėtų tapti prioritetine ir ilgalaike miesto strategija. O impulsą tam galėtų duoti „Kaunas – Europos kultūros sostinės 2022“ programa bei renginiai. Tuo tarpu, mums sektinu sėkmės pavyzdžiu galėtų būti Helsinkio miestas Suomijoje, 2012 metais tapęs Pasaulio Dizaino sostinė. Miestas, visą dėmesį savo programoje sutelkęs į dizaino jėgos ir galios panaudojimą sprendžiant viešojo sektoriaus problemas – nuo mokyklų pietų pertraukų iki bibliotekų ir viešųjų parkų perprogramavimo/perkūrimo, atliepiant vietos bendruomenių poreikius ir dirbant su jomis išvien. Tai, beje, yra dar vienas labai svarbus dizaino universalumo, dizaino visiems idėjos aspektas, dėl kurio jis neatsitiktinai dar kitaip yra vadinamas įtraukiuoju dizainu.
Žinoma, veikti neabejotinai reiktų atsiremiant visų pirma į vietos, Lietuvos ir Kauno kontekstą. Manau, labai svarbu išplėsti dizaino suvokimo ribas, kad dizainas – tai ne vien ne madingi daiktai, baldai, drabužiai ar interjeras. Taip pat svarbu nutiesti tiltus tarp skirtingų su dizainu susijusių sričių, veiklų, „stovyklų“ – t. y. kūrėjų, menininkų, verslo bei pramonės atstovų, siekiant glaudesnio susikalbėjimo ir bendradarbiavimo. Turėtume siekti, kad miestas būtų ne tiek kūrybiškas, kiek visų pirma kuriantis, kad imtume kurti ir generuoti apčiuopiamus rezultatus, kad „užsikrėstume“ geru dizainu ir būtume verti Dizaino miesto vardo.
Šiandien vis dažniau susiduriame su kūrybinių industrijų sąvoka. Kas yra tas kūrybininkas ir kodėl svarbu apie tai kalbėti?
Reikia pripažinti, kad nors vis dažniau girdime šią sąvoką, tačiau kūrybinių industrijų koncepcija vis dar yra labai „šviežia“ Lietuvoje. Apie ją garsiau kalbėti ir ją apmąstyti pradėjome tik maždaug nuo 2003 m. Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad kūrybinių industrijų iki tol Lietuvoje nebuvo. Tai labai talpi ir plati sąvoka, susijusi tiek su kūrybos, kultūros, tiek su verslo ir pramonės laukais, tiek ir su naujosiomis technologijomis, keičiančiomis mūsų kūrybos, gamybos, sklaidos ir vartojimo įpročius. „Kūrybininkas“ ar „kultūrininkas“ yra sąlyginis įvardijimas tų, kurie veikia šiame neretai skirtingus polius, veiklas ir disciplinas jungiančiame lauke. Tai nėra profesija, ar organizacija ar koks kitas formalus vienetas. Tai greičiau bandymas kaip nors apjungti tuos, kurie veikia šiame kultūros ir kūrybos pramonės sektoriuje, kuriam priklauso pačios įvairiausios veiklos nuo dizaino, architektūros, reklamos, mados iki IT industrijų. Yra akivaizdu, kad šalia klasikinės pramonės, šiandien vis didesnį vaidmenį vaidina netipiškos pramonės šakos, netradiciniai verslai, nauji kultūros bei verslo modeliai. Todėl labai svarbu juos atpažinti, suprasti, kuo jie skiriasi nuo tradicinės pramonės, tradicinių veiklų ir kas juos vienija. Kūrybinių industrijų, kultūros ir kūrybos sektoriaus sąvokų naudojimas, jų įveiklinimas mūsų gyvenime, miesto strategijose yra labai svarbus, vien jau dėlto, kad galėtume su Europa kalbėtis viena kalba.
Ko reikėtų, kad Kaune jauni žmonės pradėtų kurti įvairius kūrybinius hubus (angl. hub), inkubatorius, klasterius, kad suklestėtų mados dizaineriai arba čia liktų?
Sakyčiau, kad pačių kūrybinių hubų, inkubatorių ar klasterių kūrimas nėra galutinis tikslas. Greičiau, tai yra priemonės šiam sektoriui, turinčiam specifinių poreikių, palaikyti ir jį paskatinti. Praktika rodo, kad šis sektorius natūraliai yra linkęs – ir tai yra laikoma jo stiprybe bei ryškiu ypatumu – kurti ir burtis į tam tikrus tinklus, „įsitinklinti“, dirbti komandose, dirbti projektiniais pagrindais, klasterizuotis. Todėl infrastruktūrinė parama (įvairūs centrai, hubai, inkubatoriai, bendradarbystės erdvės ir pan.) kartu su minkštuoju palaikymu (mokymų, konsultavimo paslaugos) bei tam tikrų mokestinių lengvatų suteikimas (pvz., lengvatinės sąlygos studijų, biurų, butų nuomai) ar prieinamesnių finansavimo mechanizmų radimasis – yra puikios ir jau patikrintos priemonės, galinčios efektingai stimuliuoti šio sektoriaus plėtrą ir klestėjimą mieste.
Kaip prie to galėtų prisidėti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa, kad tai pradėtų vykti?
Kauno – Europos kultūros sostinės idėja iš pačios savo esmės yra labai svarbus pareiškimas, kad kultūra yra reikšmingas kapitalas simboline ir praktine šio žodžio prasme. Ji yra vertinga, prasminga ir naudinga. Dar daugiau – kultūra apsimoka. Kauno – Europos kultūros sostinės programą suvokiame kaip atvirą platformą kūrybiniam ir kultūriniam miesto potencialui skleistis, rodytis ir įrodyti, jungtis ir integruotis, atsiminti, atrasti ir sukurti save iš naujo. Kartu programą siekiame suderinti su strateginiais miesto tikslais, uždaviniais bei urbanistine plėtra – taip, kad būtų užtikrintas programos tęstinumas ilgalaikėje perspektyvoje, kaip pavyzdžiui, galėtume tikėtis įgyvendinus tokius projektus, kaip naujo šiuolaikinio meno centro radimasis Kaune.
Esate minėjusi, kad kultūra negali būti matuojama vien kiekybiniais skaičiais (pavyzdžiui, žmonių, atėjusių į parodą skaičiumi). Kaip tuomet išmatuoti kultūrą?
Taip, iš tiesų, pamatuoti kultūros vertę ar investicijų į kultūrą atsiperkamumą yra labai sudėtingas ir opus klausimas. Neseniai teko dalyvauti Europos komisijos rengtame pokalbyje su kultūros ir kūrybos sektoriaus atstovais. Didžiulei mano nuostabai, 34 atstovai iš skirtingų šalių ir pačių įvairiausių sričių, vieningai priėjo nuomonės, ir tuo klausimu suformavo pareiškimą Europos komisijai, kad būtina permąstyti ekonometriniais, statistiniais duomenimis paremto kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus vertinimo mechanizmą. Dominuojanti ekonominio atsiperkamumo bei taip vadinamoji sektoriaus ekonominio augimo linija nėra pajėgi atspindėti pilnos vertės, kurią šis sektorius sukuria visuomenėje ir visuomenei. Šalia skaičių labai svarbūs tampa kokybiniai rodikliai, liudijantys apie gerėjančią gyvenimo kokybę per stiprėjančius bendruomeninius santykius, augantį priklausymo vietai ir bendruomenei jausmą, pasitenkinimą gyvenimu, galimybė harmoningai derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, ir pan. Beje, tai liudija ir naujausios studijos, siekiančios išmatuoti meno, kultūros ir kūrybinių industrijų poveikį.
Kauno – Europos kultūros sostinės programai šis klausimas yra itin aktualus. Neišvengiamai susiduriame su klausimu, o kaip pamatuoti tokio kultūros įvykio kaip šis naudą ir vertę? Galiu pasakyti tik tiek, kad programoje esame numatę pasitelkti ne vien kompleksinius mokslinius įrankius, bet į problemą pažiūrėjome ir kaip į kūrybinį iššūkį. Kadangi Kaunas siekia tapti laimingu miestu, įsirašęs tai į miesto strateginės plėtros programą, tad mes labai rimtai svarstome apie tai, kad kodėl gi tos laimės nepamatavus? Ketiname sukurti inovatyvų dizaino objektą – laimės ir emocijų matuoklį.
Video: Marius Paplauskas
