Su „Kaunas 2022“ kūrę menininkai: stipresni ir atviresni kaip kūrėjai, didesni kaip žmonės
Per penkerius projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metus įvyko tūkstančiai renginių, kuriuos kūrė ir įgyvendino įvairiausių sričių kultūros kūrėjai ir menininkai iš viso pasaulio. Kauną antraisiais savo namais jau laiko Europos, Japonijos, JAV, Pietų Afrikos, Izraelio, ir kitų šalių talentai. Visgi didžiąją dalį renginių – 70 proc. – Kaunui kūrė ir įgyvendino Lietuvos menininkai.
Prie asmeninių įžvalgų nepagailėjusių kauniečių – šokėjo ir choreografo Mariaus Pinigio ir kompozitorės Zitos Bružaitės – prisijungė ir savo įspūdžiais apie praėjusius metus bei išmoktomis pamokomis pasidalinti sutiko ir Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Jenny Kagan, kurios tėvai, kauniečiai žydai, pabėgo iš geto ir išgyveno Holokaustą.
Marius Pinigis: nesustoti žaisti miestą
Šiuolaikinio šokio šokėjas, choreografas, pedagogas, vienas trupės „Nuepiko“ įkūrėjų Marius Pinigis su projektu „Kaunas 2022“ buvo nuo pat jo užuomazgų, tad jo santykis su šiuo kultūros fenomenu itin gilus. Dar 2016 m. vasarą kaunietis, kaip jaunasis menininkas, buvo pakviestas su miesto delegacija vykti į Kultūros ministeriją pristatyti pagrindinės EKS idėjos ir vertybių. „Per tuos metus užaugau“, – neslepia M. Pinigis. Auksinio scenos kryžiaus laureatas šypsosi, kad buvo nuostabu per programos uždarymo renginį „Sutartis“ ištirpti šokėjų minioje tarp kitų atlikėjų ir pasimėgauti stovinčių žiūrovų ovacijomis: „Tai, kad tiek žmonių susirinko pažiūrėti kultūros, o ne sporto, yra didelis kultūros sostinės projekto laimėjimas.“
„Išmokau dirbti su didelėmis žmonių grupėmis, išmokau jų klausyti įsiklausyti į kiekvieno poreikius – taip pat nebijoti būti drąsiam ir siūlyti naujas idėjas“, – asmenines patirtis vardina šokėjas. Jis teigia tapęs lankstesnis – tai, be abejo, padiktavo ir pandemija. Simboliška, kad būtent Marius tapo pirmuoju menininku, atidariusiu pasaulyje Kauną išgarsinusį projektą „Kultūra į kiemus“, praskaidrinusį ne tik karantine uždarytus tūkstančius žiūrovų, bet ir be auditorijų likusius atlikėjus. Kaunietis dalyvavo ir daugelyje kitų programos „Kultūra į kiemus“ pasirodymų, taip pat vedė dirbtuves ir kitaip įsitraukė į Kauno rajonui skirtą programą „Šiuolaikinės seniūnijos“. „Išmokome, kad miestas nėra homogeniškas – jis labai įvairus ir talpina įvairiausias bendruomenes, kurios turi savo poreikių, lūkesčių ir stiprybių. Bendruomenės per šiuos keletą metų tikrai sužydėjo ir praturtėjo“, – pastebi pašnekovas.
M. Pinigis „Kaunas 2022“ programą gerai pažino ir iš žiūrovo pusės, spėjo sudalyvauti tradiciniais tapusiuose Laimės dienos renginiuose, „Fluxus“ festivalyje. Dviejų sūnų tėtis pasinaudojo proga perduoti linkėjimus Kauno mito programos vystytojui, Kauno Žvėries krikštatėviui Ryčiui Zemkauskui: „Šiuolaikinio Kauno mitas veiksmingas ir žaismingas, jis kuria šiltą santykį su aplinka, primena, kad turime nesustoti žaisti miestą, o kūryba gali ištikti visur, tiesiog kasdienybėje.“
M. Pinigis nuo pirmųjų dienų buvo ir oficialus „Kaunas 2022“ ambasadorius, tad žinią apie programą ir Kauną kaip šiuolaikinį, europietišką miestą skleidė kelionių po Lietuvą ir užsienį metu. Pavyzdžiui, viešnagė Lvive, programos „Modernizmas ateičiai“ rezidencija, išaugo į artimą pažintį su šio Ukrainos miesto šokėjų bendruomene. Glaudūs santykiai naują prasmę įgavo prasidėjus aktyviems Rusijos karo veiksmams šioje šalyje. „Ieškome galimybių šokėjus pasikviesti pas mus, o ir patys laukiame, kai galėsime skristi į Ukrainą kurti naujų projektų.“ Taigi šokėjui ir choreografui „Kaunas 2022“ – tai nauji asmeniniai įgūdžiai, kontaktai, kontekstai, draugystės ir terpės, kuriose galima dirbti: „Belieka tikėtis, kad sprendimų priėmėjai įvertins komandos įdirbį kalbant apie vis dar trūkstamas erdves Kaune profesionaliam menui.“
Jenny Kagan – apie svarbiausią žiūrovų atsaką
Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“ tapo vienu pagrindinių įvykių daugiakultūrę miesto atmintį sužadinusioje „Kaunas 2022“ programoje „Atminties biuras“, o ir visame 2022-ųjų kalendoriuje. Teatrališkai, vaiskiai ir nesmerkiančiai skaudžiausius savo šeimos istorijos tarpsnius, įskaitant įkalinimą Kauno gete ir senelio, garsaus tarpukario verslininko, mirtį „Lietūkio“ garažo žudynėse, menininkė pateikė patyriminėje ekspozicijoje. Ji gausiai lankyta visus tris mėnesius, kai veikė nenaudojamame pastate Gimnazijos g. 4.
„Pribloškė entuziazmas ir atvirumas, su kuriais darbus priėmė Kauno bendruomenė. Tikėjausi įvairių reakcijų, įskaitant pasipriešinimą ar net priešiškumą, tačiau nieko panašaus nepastebėjau. Jaučiau smalsumą, liūdesį, norą mokytis, poreikį užmegzti ryšį ir skatinantį troškimą atskleisti paslėptas istorijas. Tai mane labai nustebino. Per laiką iki parodos atidarymo šį rugpjūtį spėjau pamilti Kauno žmones, su kuriais dirbau, bet įsivaizdavau, kad jie yra išimtis. Kai „Iš tamsos“ buvo atidaryta, atradau, kad žmogiškoji šiluma ir inteligencija, su kuo susidūriau „Kaunas 2022“ komandoje, gyvuoja ir už biuro durų, plačiojoje bendruomenėje“, – teigia menininkė, kuriai viena didžiųjų „Kaunas 2022“ parodų buvo ir jautrus asmeninis išgyvenimas.
Paskutinįjį parodos savaitgalį, minėdama savo gimtadienį, kuris sutampa su Didžiosios akcijos Kauno gete metinėmis, Jenny Kagan bendravo su visais to panorėjusiais į pastatą Gimnazijos g. 4 užsukusiais lankytojais. Ką reikšmingiausio tądien išgirdo? „Neįmanoma trumpai atsakyti. Sulaukiau šimtų reakcijų. Mane ypač sujaudino tai, kad daugybė žmonių sugebėjo įžvelgti istorinio pasakojimo ir problemų, su kuriomis susiduriame šiandien, sąsajas. Tai buvo svarbiausias ir labiausiai džiuginantis rezultatas – išsivežti žinojimą, kad praeities baisumai kalba žmonėms apie tai, kaip įveikti šiandienos iššūkius.“
Kompozitorės palikimas gyvuos toliau
Prie didžiausio Kaune įgyvendinto kultūrinio projekto finaliniu jo akordu, baletorija „Sutartis“, prisidėjusi kompozitorė, Nacionalinės premijos laureatė Zita Bružaitė šiemet savo gimtajame mieste įgyvendino ir daugiau kūrybinių idėjų. „Žinia, man reikšmingiausias palikimas bus ką sukūriau ir nuskambėjo. Baletorijos fragmentai jau dabar matau, kad turės daug gyvenimų ir įsikomponuos į atlikėjų programas. Taip pat labai branginu programą „Made in Kaunas“, kurios dėka atgimė bigbyto dainos, kurias atliko Kauno bigbendas ir choras „Vilnius“. Ar galite įsivaizduoti – buvo iš klausos parengtos 7-8-o dešimtmečių populiariausios dainos, parengtos aranžuotės? Tai dainos, kurioms buvo pasiūtas naujas rūbas ir svarbiausia – kad jis išliks, nes bus nuo ko atsispirti“, – prisimena kompozitorė.
Dar viena reikšminga Z. Bružaitės santykio su „Kaunas 2022“ dalis – įsitraukimas rengiant parodą „1972: pramušti sieną“, kurios kuratorė ir idėjinė vedlė buvo prof. dr. Rasa Žukienė. „Dirbant su parodos muzikine dalimi teko išgirsti tiek praėjusio laiko istorijų, prisiliesti prie muzikinių įvykių artefaktų. Visi, kas įsitraukėme supratome, kokie nepažinti būtojo laiko klodai slypi ir gyvena tarp mūsų“, – įsitikinusi Z. Bružaitė. Ji dalinasi ir asmeniniais „palikimais“, kuriuos teko patirti, pamatyti, išgirsti: „Spektakliai, koncertai, festivaliai, parodos, susitikimai, istorijos, fluxizmai... Visa, kas matyta, girdėta, buvo paveiku ir jei rasis bendraminčių, su kuriais galima apie tai kalbėtis, jei pasiliks sukurtų reiškinių kūniški pavidalai – tai ir bus mūsų miesto ir mūsų pačių palikimas.“
Paprašyta įvertinti, ką „Sutarties“ procese išmoko apie save, Z. Bružaitė teigė, kad itin vertingos pamokos susijusios su planavimu, veiksmų numatymu į priekį ir disciplinuotu laiko organizavimo. „Kodėl tai svarbu? Baletorijoje dalyvavo daug skirtingų dalyvių. Tai nebuvo vienas ar keli kolektyvai, o jų būta daug ir iš įvairių vietų ar miestų: choras, šokėjai, solistai, orkestrai, ansambliai. O kur dar kūrybinė bei techninė, gamybinė ar adminstruojanti renginį „Kaunas 2022“ komanda. Be to, šiame projekte jungėsi ne tik skirtingi miestai, kolektyvai, bet ir profesionalai, studentai, moksleiviai, vadinasi svarbu buvo teisingai įvertinti visų tempus bei galimybes. Tai labai svarbios pamokos, ypač rengiant tokį mega projektą. Kita reikšminga pamoka susijusi su žmonėmis. Jų įvairovė ir įsitraukimas dar ir dabar man atrodo kaip stebuklas“, – dar šviežiais įspūdžiais dalinasi kūrėja. Jai nenusakomą jausmą paliko ir finaliniai „Sutarties“ akordai, kuomet pabaigoje, be jokio susitarimo ar repeticijos įsižiebė žiūrovų telefonų švieselės: „Kaunas 2022“ siekiamybė buvo bendruomeniškumas, vienybė veikiant kartu – tai šis „susijungimas“ buvo lyg visų metų ataskaita.“
2022 bučinius įamžinęs menininkas R. Ščerbauskas: fotografas yra savotiškas režisierius
2022 bučiniai pasklidę po visą Lietuvą, Europą ir net kitus žemynus – taip atrodo fotografo Remio Ščerbausko meninio projekto rezultatas, kuriuo „Kaunas 2022“ komanda atsisveikina su Kultūros sostinės titulo metais.
„Kaunas 2022“ biuro langai, tikriausiai, yra labiausiai išbučiuotas stiklas visoje Europoje“, – juokiasi gatvės fotografu save įvardijantis menininkas Remis Ščerbauskas. Anot jo, įgyvendinti unikalų projektą lengva nebuvo – viską apsunkino ne tik pandemija, bet ir tai, kad kartais praeiviai pristigdavo drąsos. Visgi daugybės žmonių dėka, projektas pavyko, o jo rezultatą šiandien galima išvysti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ar net Izraelyje. Apie fotografiją, bučinių projektą ir Kauną – pokalbyje su R. Ščerbausku.
Remi, kaip ir kodėl pradėjote fotografuoti, kodėl pasirinkote fotografo kelią?
Fotografija pas mane atkeliavo per vinilinių plokštelių, muzikos diskų, katalogų viršelius. Sykį vartydamas iš JAV atsiųstą knygą susipažinau su gatvės fotografija. Tada dar gerai nesupratau šio žanro, tačiau mane patraukė tai, kad nuotraukos buvo nesurežisuotos, momentai – natūralūs ir tikri, be pozavimo. Laikui bėgant, gatvės fotografijos žanro idėja vis sugrįždavo – galvojau, kaip pagauti subjektą jam nepozuojant.
Tiesa, pradžioje fotografavau portretus, norėjau suprasti žmogų, kurti su juo santykį, nes tai portretinėje fotografijoje labai svarbu. Čia reikia pralaužti barjerą tarp fotografo ir fotografuojamo žmogaus, nesusvetimėti, jausti empatiją. Tai – savotiškas pasitikėjimas, kuriam reikia apšilimo bei priartėjimo.
Iš portretinės į gatvės fotografiją perėjau ieškodamas natūralumo. Gatvėje žmonės dažnai net nesuvokia, kad yra fotografuojami, todėl gali užfiksuoti ką nors nepakartojamo ir ypatingo. Tai atveria platesnes galimybes, nes fotografas yra nematomas.
Būdamas gatvės fotografu tampi savotišku situacijos režisieriumi – būtent fotografas nusprendžia, kada paspausti mygtuką. Tinkamas momentas taip lengvai neateina, tad tenka jo ieškoti.
Lietuvoje ir Europoje vis plačiau sklinda jūsų Kaune įamžinti bučiniai. Ar galite plačiau papasakoti apie šį projektą? Kaip kilo jo idėja ir kaip sekėsi ją įgyvendinti?
Pirmą kartą bučinių idėją išbandžiau viename Olandijoje vykusiame plenere. Rezultatas man labai patiko, tad ilgai nešiojausi šio projekto idėją. Kaunui tapus Europos kultūros sostine, projektą pasiūlau „Kaunas 2022“ komandai – pats esu kaunietis ir man pasirodė įdomu įtraukti žmones ne tik į meninį, bet ir socialinį vyksmą.
Bučinys – labai intymus gestas. Maniau, kad per trumpą laiką prikalbinti žmones jį padovanoti bus labai sunki užduotis. Ir neklydau. Prasidėjo Covid pandemija, žmonės bijojo užsikrėsti, buvo momentų, kai fotografuoti tapo neįmanoma. Nors užtikrinome saugumą – valėme langą, naudojome dezinfekuojančius skysčius, o visa fotosesija vyko lauke, tačiau žmonėms tai vis tiek kėlė šiokią tokią baimę.
Esu dėkingas savanoriams, padėjusiems projektą įgyvendinti. Jiems teko sunki užduotis pristatyti projektą praeiviams, patraukti jų dėmesį, prikalbinti žmones nusiųsti bučinį ir savo palinkėjimą Europai. Tai pareikalavo labai daug resursų.
Kokių reakcijų sulaukėte? Kaip vyko pats fotografavimo procesas?
Didžioji dalis fotografijų darytos per „Kaunas 2022“ biuro, esančio Laisvės alėjoje, langus. Tai tikrai yra labiausiai nubučiuotas stiklas visoje Europoje!
Reakcijų buvo įvairių. Dalis žmonių numodavo rankomis, kiti sakydavo, kad neturi laiko. Užsieniečiai fotografuodavosi dažniau, jie tai priimdavo kaip savotišką žaidimą, o vietiniams ši idėja skambėjo įtartinai. Kartais galvodavau, kad teks tiesiog nuleisti rankas. Visgi tie, kurie nusifotografuoti išdrįsdavo, labai džiaugdavosi rezultatu, ragindavo ir kitus.
Neseniai nusifotografavusiųjų jūsų projekte klausėme, kokiam žmogui, kultūriniam reiškiniui ar idėjai jie nusiųstų savo bučinį. Išgirdome įvairiausių atsakymų. Šį kartą labai įdomu sužinoti, kam bučinį nusiųstumėte jūs, projekto autorius?
Manau, kad bučinys – intymumo, saugumo, pasitikėjimo simbolis, kuris negali būti padalintas bet kada. Aš savo bučinį nusiųsčiau tiems žmonėms, kurie padėjo įgyvendinti šią idėją – jų drąsa ir buvo pagrindinis projekto akcentas. Jie padovanojo emociją, kuri, visi suprantame, yra intymi, ja pasidalinti tikrai nelengva. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad barjeras būtų nugriautas. Tad fotosesijos dalyvių bučinius nusiųsčiau atgal, be jūsų projektas tikrai nebūtų įvykęs!
Kaip suprantu, daugiausiai fotografuojate Kaune, jau daug metų įamžinate šį miestą, jo pokyčius. Per dešimtmetį, jūsų akimis – kaip ir kuo Kaunas, kauniečiai pasikeitė?
Per dešimtmetį Kaunas pasidarė ne vieną „plastinę operaciją“ ar pavyko? Tegul atsako „chirurgai“. Aš prie naujo veido dar nepripratau.
Laikas atsisveikino ir su miesto personažais kuriuos visada sutikdavau fotografuodamas miesto centre. Nesitikėjau, kad per tokį trumpą dešimties metų laikotarpį daugelis užfiksuotų Kauno miesto gyvenimo akimirkų taps istorija ir egzistuos tik fotografijose.
Europos Kultūros sostinės metai Kaune baigiasi – ko palinkėtumėte savo gimtajam miestui ir jo žmonėms?
Norėčiau, kad Kaunas rastų jėgų plėstis, įsileistų naujas idėjas. Nors miestas, man atrodo, jau yra daug atviresnis, bet vis dar norėčiau jo labiau tarptautinio, su daugiau projektų ir erdvių menui pasireikšti. O gal tiesiog pasakysiu taip – norėčiau, kad Europos kultūros sostinės idėjos būtų ilgalaikės.
Daugiau apie bučinių projektą bei visą fotogaleriją galite rasti čia. https://kaunas2022.eu/buckiai/
„Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė: visi gyvenome aukštesne pavara
„Norėjome pamatyti, ką galime, kai turime visas sąlygas. Turint svajonę, gali pasiekti labai daug“, – sako Virginija Vitkienė, Kaune vadovavusi Europos kultūros sostinei. 2022-iesiems baigiantis, ji teigia išgyvenusi šventę ir įveikusi dešimtmetį trukusią kelio atkarpą.
Daugiau nei 3 tūkstančiai renginių, virš 2 milijonų žiūrovų ir lankytojų per visą projekto laikotarpį. Trečdaliu išaugę muziejų ir galerijų apsilankymų skaičiai, priešpandeminius rodiklius pasiekęs turistų iš užsienio skaičius, išskirtinis užsienio šalių televizijų dėmesys, pasaulinio lygio parodos – pasak V. Vitkienės, kultūrinis gyvenimas Kaune buvo pasiekęs Niujorko ar Berlyno standartus.
Ji mano, kad per kelerius metus kauniečiai įgijo smalsumo, užaugo jų poreikis kokybiškiems kultūros ir meno renginiams. Jau seniai nebemanome, jog gyvename provincijoje.
„Jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus... Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko“, – mano „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė V. Vitkienė.
Apie tai, kas išliks metams pasibaigus, kokią dovaną Kaunui įteikė „Kaunas 2022“ komanda, ir ko pavyko jai pasiekti – interviu žemiau.
– Europos kultūros sostinės programa oficialiai uždaryta, link pabaigos artėja ir 2022-ieji. Kaip jaučiatės?
– Jaučiu tuštumą pilnatvėje. Gavome tiek daug grįžtamojo ryšio – žmonės iš šalies sako, kad nuveiktas milžiniškas darbas, pokyčiai įsibėgėja. Vis dėlto, atėjo tas momentas, kai reikia atsisveikinti su komandos nariais. Vieni kitiems linkime tęsti, ką pradėjome, verkiame ant vienas kito peties. Turbūt panašiai tėvai jaučiasi išleisdami vaikus į gyvenimą.
– Psichologai tokią būseną vadina tuščio lizdo sindromu.
– Galbūt taip ir yra. Bet kartu – ir labai didelė laimė ir pasididžiavimas tuo, ko pasiekėme.
– Kuo labiausiai didžiuojatės ir džiaugiatės?
– Vienas iš mūsų tikslų buvo paskatinti vietos kultūros įstaigų vystymąsi. Šis pokytis man matosi labai ryškiai – didžioji Kauno kultūros įstaigų dalis patyrė didžiulį proveržį tarptautiškumo srityje. Tikiu, nė viena iš jų nebenorės grįžti į ankstesnį būvį.
Pavyzdžiui, Nacionalinis Kauno dramos teatras iki tol neturėjęs jokių ko-produkcijų (tokie pastatymai, kuriuos kuria kelios įstaigos) per metus sukūrė penkis tarptautinius spektaklius. Tai ir „Dorianas“, kartu su Vokietijos D’haus teatru Diuseldorfe, „Veidas“ su Ešo miesto teatru Liuksemburge, „Babelio bokštas“, kurį statė net penkių šalių kūrybinė grupė, ir kiti. Šie spektakliai rodomi keliose Europos scenose.
Nors visi kultūros sektoriaus darbuotojai labai pavargę, visi jaučiasi dabar kitaip negu prieš kelerius metus. Žinoma, dar prireiks laiko, kad „susigulėtų“ visi įspūdžiai.
– Jau trečią kartą jus kalbinu metų pabaigoje. Užpernai sakėte, kad jaučiatės taip, lyg darytumėte gilų įtūpstą, pernai šiuo metu jums viskas jau buvo prasidėję. Na, o šiemet gyvenate atsisveikinimo nuotaikomis. Kelerių metų kelionę baigiate?
– Man, asmeniškai, baigiasi tai, kas vyko dešimtmetį. Kartu su komanda baigiame prieš septynerius metus pradėtus darbus. Toje septynerius metus trukusioje kelionėje 2022-ieji man buvo patys lengviausi. Viskas vyko taip sklandžiai ir profesionaliai, kokybiškai.
Stengiausi šiuos metus švęsti – dalyvauti visur kur galiu. Į spektaklius, parodas eidavau po keletą kartų. Esu daug kur keliavusi, aplankiusi daugybę muziejų, galerijų ir teatrų. Tiek visko turėti Kaune yra fantastiška patirtis – jaučiausi, lyg gyvenčiau Niujorke ar Berlyne.
– Programą žinote turbūt geriau nei kas nors kitas. Vis dėlto, planuoti ir patirti – ne tas pats. Gal buvo kas jus pačią nustebino?
– Mane labiausiai sukrėtė Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Aš žinojau, kad Jenny labai nuoširdžiai, asmeniškai dirba prie tos parodos, buvau mačiusi jos mažosios versijos katalogą ir nuotraukų, kai paroda buvo surengta Anglijoje. Jenny šeimos istoriją žinojau nuo 2017 metų, kai ji pradėjo dalyvauti Kauno bienalėje. Mes visi žinojome, kad Jenny tėvai išsigelbėjo iš Kauno geto, buvo lietuvių paslėpti, maitinti 9 mėnesius, išsaugoti paslaptyje ir išgyvenę. Vis dėlto, tai, kad jos senelis buvo „Lietūkio“ garažo auka, Jenny pasakė mums tik prieš pat „Iš tamsos“ atidarymą šiemet.
Mūsų Atminties biuro programa skirta atminčiai atgaivinti, tiesai ir nepagražintiems pokalbiams apie tai, kas įvyko Kaune 1941-asiais, ypač tą birželio 26-ąją, kai lietuviai taip žiauriai susidorojo su žydais, paskatinti. Juk kai įvyko „Lietūkio“ garažo tragedija Kaune net nacių nebuvo! Vis dėlto, menininkė visus penkerius metus šios savo šeimos istorijos detalės neatskleidė. Galbūt nenorėjo, kad mes pajustume kaltinimą, priekaištus.
– Apsilankymas „Iš tamsos“ man taip pat buvo sukrečianti patirtis. Ta paroda-instaliacija atskleidė tiek daug prasmės sluoksnių – galvojau ne tik apie tragišką žydų likimą antrojo pasaulinio karo metais, bet ir apie šiandien vykstantį karą Ukrainoje, apie žmonių pasirinkimus tokiose situacijose ir viltį ten, kur jos nėra.
– Jenny, kuri yra šviesų menininkė pagal išsilavinimą, ši paroda tapo milžinišku karjeros šuoliu. Su šiuo kūriniu ji patenka į pasaulio meno kūrėjų elitą. Mano supratimu, tai buvo geriausia, ką turėjome Kaune. Ir nors paroda šiandien yra išmontuota, ji lieka čia – ieškome galimybių kur šią ekspoziciją galėtume įkurdinti nuolatos. Tiesa, procesas užtruks, nes parodai reikia didelių erdvių, kurių trūksta visiems.
– Nors ilgalaikį Europos kultūros sostinės metų poveikį nustatyti dar anksti, kai kurie skaičiai jau skelbiami. Pavyzdžiui, per penkerius metus programai įgyvendinti išleisti 26 milijonai eurų. Tai daug ar mažai?
– Galvoju, kad Lietuvai tai yra daug ir esu labai dėkinga visiems finansuotojams. Kita vertus, tai – tiek pat, kiek Vilnius turėjo 2009-aisiais, ir, jei turėsime omenyje visas per trylika metų vykusias infliacijas, galima sakyti, kad mes turėjome mažiau nei Vilnius. Ir daugiau negu dvigubai mažiau negu šiemetinė Europos kultūros sostinė Ešas. Šio, 30 tūkstančių gyventojų turinčio Liuksemburgo miesto, vien programos biudžetą sudarė 67 milijonai eurų.
Beje, Eše lankiausi šį rudenį. Nors programa – gili, įtrauki – mane sužavėjo, gaila, kad ji nesulaukė didelio visuomenės dėmesio. Pasaulinio lygio parodose lankytojų buvo labai negausiai. Man tai tik patvirtino, kokia teisinga buvo mūsų strategija pasirengimo metais įtraukti bendruomenes. Mūsų muziejininkai, galeristai teigia, jog šiemet, lyginant su ankstesniais metais, žiūrovų sulaukta trigubai, keturgubai daugiau. Žinoma, mūsų miestas gerokai didesnis – turime 300 tūkstančių gyventojų.
Lyginant su kitomis Europos kultūros sostinėmis, 26 milijonai yra vidutiniška suma – nei per didelė, nei per maža. Vis dėlto, jei kalbėtume skaičiais, mes už tuos pinigus padarėme labai daug – įvyko virš 3 tūkstančių renginių, o skaičiuojant su parengiamosiomis veiklomis, įvairiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis jų susidaro virš 7 tūkstančių.
Kita vertus, jei padalinsime 26 milijonus eurų tiems daugiau nei dviem milijonams žmonių, kurie apsilankė „Kaunas 2022“ renginiuose per pastaruosius kelerius metus, vienam lankytojui tenka 13 eurų. Gana skalsiai turėjome tos kultūros, nemanote? Šiais skaičiais remdamiesi, turime pasiūlymą savivaldybėms, vyriausybėms: kasmet remti kultūrą bent po 2,5 euro per metus gyventojui. Mąstant strategiškai, gerai planuojant, turint tokią sumą galima labai daug nuveikti.
Dar noriu pridurti, jog taip protingai pinigus išleisti buvo įmanoma tik todėl, kad mes labai iš anksto žinojome, kiek kiekvienais metais jų turėsime. Kai 2016-2017 metais savivaldybės ir vyriausybė tvirtino savo dotacijų sumas, mes jau turėjome biudžeto planą iki pat 2022-ųjų. Jis keitėsi labai nežymiai. Iki 2022-ųjų išleidome kone pusę numatytojo biudžeto.
– Vadinasi, apie 14 milijonų liko 2022-iesiems. Atrodo, milžiniškos sumos.
– Turint omenyje, kad mūsų strateginį planą įgyvendino 72 partneriai, kurie pasiūlė daugiau nei 170 projektų, kurių kiekvienas susideda iš keliolikos renginių... Galiausiai, skaičiai kiekvienam projektui lieka labai nedideli, panašūs į eiliniais metais skirtas išlaidas kokiam nors koncertui ar kitam renginiui.
– Vis dėlto, trys didieji „Šiuolaikinio miesto trilogijos“ renginiai buvo tikrai neeiliniai. Esate minėjusi, jog jiems teko 2022-ųjų biudžeto „liūto dalis“. Ar buvo verta?
– Manau, kad tai buvo labai pavykę renginiai – miestui sukūrėme dideles šventes. Tikrai reikalingi tokie masiniai, šimtus tūkstančių žmonių įtraukiantys renginiai. Atidarymas, žinoma, neapsiėjo be iššūkių – dėl pandemijos valdymo reikalavimų sušalome visi lauke, bet žmonių nuotaika nepagedo, ir šventė tęsėsi mieste. Mačiau tiek daug šypsenų – po ilgo kovido laikotarpio žmonės jau buvo išsiilgę bendravimo. Vietoj Kauno dienų įvykęs „Santakos“ renginys atskleidė visiškai naują kokybę, iškėlė kartelę – tokio lygio koncerto ant tekančio vandens dar nebuvome turėję. Na, o baletorija „Sutartis“, manau, pranoko visų – net ir mūsų komandos – lūkesčius. Tai buvo įspūdingas geriausių Lietuvos kūrėjų darbas.
Džiaugiuosi, kad įgyvendinome miesto trilogijos idėją, sugalvotą Ryčio Zemkausko (juk galėjome tiesiog turėti tris atskirus renginius). Mes tikėjomės, kad šis rituališkumas, pasikartojimas leis gyventojams pajusti tam tikrą vienybę su savo miestu. Jeigu ką nors kartu su kitais veiki, jautiesi tarsi įšventintas. Tie, kas dalyvavo nors viename iš didžiųjų renginių, tikiu, jaučiasi lyg nuėję tam tikrą kelią. Pasirašę sutartį su savo miestu.
– O tie du milijonai lankytojų – kiek šis skaičius atitinka jūsų lūkesčius?
– Sunku pasakyti. Mes neturėjome skaičiais išreikšto tikslo, kuris apimtų kelerius metus. Buvo sudėtinga prognozuoti užsienio turistų skaičius. Ir, nors dar nesame jų suskaičiavę iki galo, pagal sumokėtą pagalvės mokestį per pastaruosius 10 mėnesių, turistų skaičiai Kaune yra pasiviję 2019 metų duomenis. Tai – priešpandeminiai rodikliai, kas yra turizmo sektoriaus siekiamybė visose šalyse. Kita vertus, įsipareigojimuose finansuotojams, šiemet buvome išsikėlę uždavinį pasiekti milijoną žmonių. Šį tikslą įgyvendinome su kaupu – pasiekėme 1,2 milijono. Beje, esu tikra, kad turėjome didelį skaičių grįžtančių žiūrovų – vien Viljamo Kentridžo parodoje aš buvau daugiau nei 20 kartų, tikiu, kad tokia esu ne viena. Iki gruodžio mėnesio šią parodą pamatė 37 tūkstančiai lankytojų.
– Pernai minėjote, jog tokie vardai, kaip Marina Abramovič, Joko Ono, Viljamas Kentridžas neišvengiamai leis Kaunui atsidurti Europos kultūros žemėlapyje. Gal jau ten atsiradome? Ar dar per anksti spręsti?
– Labai geras būdas pasimatuoti, kiek plačiai apie mus išgirdo, yra užsienio žiniasklaidos dėmesys. Ypatingai programa domėjosi Vokietijos žurnalistai ir televizijos filmavimo grupės, Kauną filmavo Italijos televizija. Net trys pusvalandžio trukmės laidos, rodomos geriausiu laiku, buvo ne apie mūsų pilis, geriausius restoranus, tradicijas ar kitus turistams įdomius aspektus, bet apie Europos kultūros sostinės programą. Tai – unikalu.
Buvo kalbama apie architektūrą per mūsų programos koncepciją, žavimasi ne tik tuo, jog mes apskritai įtraukėme architektūros temą į Europos kultūros sostinės programą, bet kaip išmoningai išnaudojome tarpukario modernizmo naratyvą – per art deco muziejaus įkūrėjus, per Kultūros sostinės konsjeržus ir svetingumo programą. Buvo pristatyta naujoji Kauno legenda, Atminties biuro programos, pasakojama, kaip mes įtraukėme gyventojus į miesto istorijos pasakojimą. Sulaukėme žurnalistų iš Latvijos, Lenkijos. Kai kurie Kaune lankėsi po kelis kartus.
Užsienio televizijos rodė jaunimo festivalį „Audra“ kaip kokį stebuklą, „Cuture Ukraine“ centrą, Viljamo Kentridžo, kitas parodas. Tai – visiškai naujas tarptautinio matomumo lygis. Kaunas buvo pristatytas ne kaip įprasta turizmo vieta, o kaip kultūros centras. Labai tuo džiaugiamės. To ir siekėme.
– Džiugu girdėti. O kada jau pamatysime ilgalaikius „Kaunas 2022“ įdirbio rezultatus?
– Nors festivalių rengimas nebuvo mūsų tikslas, jie atsirado kaip įrankiai tam tikrų temų plėtotei, nemažai jų planuoja savo tęstinumą jau nuo kitų metų. Istorijų festivalį priglobia Kauno miesto muziejus, „Fluxus“ festivalis lieka Kauno menininkų namams. „ConTempo“ jau turėjo savo įstaigą; jo vadovė Gintarė Masteikaitė tikrai ieškos galimybių tęsti savo veiklas Kaune ir Kauno rajone. Literatūros festivalis lieka saugiose Vytauto Didžiojo universiteto rankose. „Modernizmo ateičiai“ programos įdirbis, pastebėtas tarptautiniuose tinkluose, tikrai turėtų įgyti tęstinumą naujajame architektūros centre, kuris įsikurs Kauno centriniame pašte.
Bendruomenių programos kuratorė šiandien vadovauja Kauno menininkų namams, tad bendruomenių programa taip pat turi savo naujus namus. Meno ir verslo partnerystes tęs ir skatins naujai įsikūrusi kūrybinių patirčių agentūra „Salto“. Manau, kad patys gyventojai neleis į užmarštį nugrimzti mūsų sukurtoms iniciatyvoms. Pavyzdžiui, jei kitąmet neorganizuotume lipimo į Parodos kalną, manau, žmonės vis tiek bandytų kaip nors nelegaliai į jį užkopti. Kas žino, gal taip pavyktų dar „fluxiškiau“?
Mes bendraujame su partneriais iš kitų Europos kultūros sostinių. Jie teigia, kad neužtenka praėjus metams apsidairyti ir nuspręsti, kas išliko. Verta tęsti tai, ko žmonės labiausiai pasiilgsta. Pavyzdžiui, 2018-aisiais Europos kultūros sostinė buvo Leeuwardenas Olandijoje. Tik praėjus ketveriems metams, 2022-aisiais, jie vėl įsteigė kultūros sostinės palikimo organizaciją. Ta įvyko po to, kai apklausomis buvo išsiaiškinta, kas žmonėms labiausiai patiko, ir ką jie norėtų tęsti. Pasirodė, kad kultūros sostinės metais gyventojams didžiausią įspūdį paliko milžiniškų lėlių, valdomų kranais, spektaklis miesto gatvėse. Buvo nuspręsta masinį renginį kartoti kas dvejus metus iki 2028-ųjų. O tada savivaldybė planuoja paskirti 10 milijonų eurų ir surengti Europos kultūros sostinės dešimtmečio paminėjimą.
– Ar Kaune liks kokia nors Europos kultūros sostinės palikimo organizacija?
– Mūsų įstaigos neliks – ją uždarysime 2023-ųjų rudenį. Tačiau lieka „Kultūros tempo“ asociacija, kuri yra viena iš „Kaunas 2022“ steigėjų. Šios asociacijos nariais iki šiol buvo iniciatyvinė grupė, kuri parengė paraišką Europos kultūros sostinės titului gauti. Ilgainiui asociacija plėsis, bet kol kas neturime jokių finansinių planų. Tai bus nevyriausybinio sektoriaus įstaiga, pilietiniu principu atsakinga saugoti Europos kultūros sostinės metų atmintį – konsultuoti, rekomenduoti, atsakyti į užklausas, taip pat ir ateinančias iš užsienio.
– Pokalbio pradžioje minėjote kultūros įstaigų pokytį. O kaip pasikeitė kauniečiai? Koks šiandien jų požiūris į kultūros vartojimą, ir į savo miestą?
– Viliuosi, kad mes visi labiau didžiuojamės tuo, kur gyvename. Kauno nebegalima laikyti jokia provincija. Žinoma, būtų liūdniau, jei po kokių penkerių metų vėl turėtume labai mažai kultūros. Manyčiau, kad maždaug tuo metu ir pamatysime rezultatus.
Tačiau, jeigu palaikytume bent dešimtadalį Europos kultūros sostinės pajėgumo, jei turėtume kultūros bent už milijoną per metus... Tokią pasiūlą tikrai visi spėtume suvartoti – šiemet buvo neįmanoma pamatyti, išgirsti visko. Žinoma, reikės ir minties pokyčio, už kultūrą teks mokėti dažniau. Šiemet galėjome daugelį renginių pasiūlyti už dyką arba už ženkliai mažesnę kainą.
– Gal matote pokytį ir valdančiųjų požiūryje į kultūros finansavimą?
– Šiuo metu kaip tik vyksta kitų metų biudžeto planavimas. Kauno rajono savivaldybėje yra suplanuota gana solidi suma, kad kitais metais būtų tęsiamos įvairios naujai atsiradusios iniciatyvos. Kauno mieste biudžetas dar tik planuojamas, mes teikiame siūlymus. Kadangi miestas didelis, iniciatyvų daugiau – atsirado ne tik 12 naujų festivalių, bet ir kitų veiklų – joms tęsti reikėtų skirti 600 tūkstančiais eurų daugiau, nei pernai. Politinę valią matysime gana greitai. Būtų džiugu išvysti supratimą, jog kultūra prideda miestui gyvybės ir gerina reputaciją.
– Minėjote, kad sulaukėme užsienio žiniasklaidos ir turistų dėmesio. O kaip su lietuviais? Ar Kaunas tapo patrauklesnis vietiniams gyventojams, vilniečiams?
– Labai džiaugiuosi tuo, kad Kaune sulaukėme išskirtinai didelio turistų iš kitų Lietuvos miestų srauto. Susidomėjimas augo po truputį, ne vien per pastaruosius metus. Savaitgaliniai vizitai į Kauną įprastais tapo dar prieš kovidą, o 2020-2021-aisiais suintensyvėjo. Šiemet buvo sudėtinga rasti nakvynę Kaune, visų giminaičių ir draugų svečių kambariai buvo ilgam užimti. Mes pažadam Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga atsakyti tuo pačiu, ir lankytis sostinėje ne kartą.
– Baigėsi dešimtmetį trukęs Jūsų karjeros etapas. Kokie ateities planai?
– Priėmiau Lietuvos Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros instituto pasiūlymą vadovauti Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje programai. Jis vyks 2024 metų rudens mėnesiais – nuo rugsėjo iki lapkričio. Taigi, nėra labai daug laiko programos sudarymui ir jos įgyvendinimui. Darbo pobūdis ir procesas bus šiek tiek panašus į Europos kultūros sostinės Kaune organizavimą, tik viskas vyks įvairiuose Prancūzijos miestuose.
Kol kas nesu tikra, kokia bus programa, bet manau, kad ją galėtų sudaryti apie 100 įvairių projektų – parodų, spektaklių, koncertų. Tai gali būti ir leidinių prancūzų kalba leidimas, ir panašūs darbai. Lietuvos sezonas – labai didelė galimybė mums tapti matomais Prancūzijoje. Eiliniai prancūzai labai mažai žino apie Lietuvą. Žino, kad esame viena iš Baltijos šalių, bet kuri ir kuo jos skiriasi – nenutuokia.
Artimiausia mūsų užduotis – kartu su ekspertų grupe išsiryškinti teiginius ar aspektus, kuriais norėsime kalbėti apie save. O tada – surinkti pasiūlymus ir įsivertinti kultūros sektoriaus galimybes kartu su Lietuvos kultūros institutu ir Prancūzų institutu Paryžiuje. Kultūros sezonai Prancūzijoje vyksta daugiau nei 30 metų, pristatomos ne tik Europos, bet ir viso pasaulio šalys. Lietuva ne vienerius metus dėjo pastangas patekti tarp jų.
– Gal tame, kad Lietuva pagaliau buvo pastebėta yra ir jūsų indėlio, dirbant ties „Kauno 2022“ programa?
– Į Lietuvą atvykę Prancūzų instituto ekspertai buvo daug girdėję apie Europos kultūros sostinę Kaune. Vis dėlto, derybos trunka kelerius metus, jos tvirtinamos aukščiausio lygio diplomatiniais susitarimais. 2022-aisiais buvo pristatyta Portugalija, o 2023-aisiais jokios šalies programa nebus įgyvendinama.
Taigi, kai pristatysime save 2024-ųjų rudenį, žmonės bus pasiilgę tokios kultūrinės programos. Tikiu, kad sulauksime daug palaikymo ir pagalbos viešinant savo projektus. Kultūros sezonas – tai ne trumpalaikis trijų mėnesių šou. Lietuvos kultūros institutas iškėlė tikslą užmegzti kuo daugiau ilgalaikių partnerysčių tarp mūsų šalių kultūros įstaigų. Žinoma, didinsime Lietuvos žinomumą Europoje. Pabrėšime savo vertybes, kurios ypač matomos šiandien Lietuvos pozicijoje karo Ukrainoje atžvilgiu.
– Kalbate apie ilgalaikes partnerystes tarp kultūros įstaigų. Panašu, kad tai – Jūsų vadovaujamos komandos stiprybė. „Kaunas 2022“ suvienijo apie 12 tūkstančių kultūros ir meno sektoriaus atstovų. Menininkų, kurie standartiškai laikomi individualistais. Kaip jums tai pavyko?
– Žmonės, kurie dalyvavo šiame projekte priėmė jį kaip asmeninį iššūkį. Visi suvokėme, kad tai – laikina misija, projektas, gyvenimo etapas. Gyvenome aukštesne pavara nei įprastai dirbdami tose pačiose kultūros įstaigose. Galbūt norėjome patys pamatyti, ką galime, kai turime daugiau, pavyzdžiui, biudžeto. Dažnai kartojame, kad kultūrai nepakanka pinigų, todėl negalime to, ir kito. Dabar turėjome visas sąlygas, mums pakako visko, todėl galėjome daryti tai, apie ką svajojome. Manau, kad „Meno parko“ galerija ir jos vadovas Arvydas Žalpys svajojo apie Marinos Abramovič parodą nuo tada, kai buvo partneriais 2019-ųjų Marinos parodoje Lenkijoje. Šiemet Kaune jis turėjo galimybę surengti puikią pasaulinio garso menininkės retrospektyvą. Kai turi svajonę, gali pasiekti labai daug.
– Jūsų atsakymas man primena mitologo Josepho Campbello atrastą herojaus kelionės ciklo pabaigą: kai herojus, susigrūmęs su priešu, nugalėjęs jį ir save, grįžta apdovanotas eliksyru. Tas eliksyras svarbus ne tik jam, bet visiems jo pasaulio gyventojams. Kokį eliksyrą „Kaunas 2022“ herojų kelionė padovanojo Kaunui?
– Man atrodo, kad visi pradėjome labiau domėtis savo aplinka – ir artima, ir tolimesne. Šiandien jau norime matyti ne tik fasadą, bet ir tai, kas vyksta už jo sienų. Kauniečiai pradėjo vertinti ne tik modernizmo pastatus, bet ir domėtis jų istorija, tuo, kas juose vyksta dabar. Mums pradėjo rūpėti mūsų kaimynai – ką jie kuria, kuo gyvena. Tas padidintas smalsumas, noras sužinoti ir įsitraukti į gyvenimą – gal tai ir galėtų būti tas eliksyras?
Kaunas atsisveikina su Kultūros sostinės titulu – Lietuvai, Europai ir pasauliui siunčia 2022 bučinius
Kaunas atsisveikina su Kultūros sostinės titulu ir jį perduoda kitiems trims Europos miestams. Projektui pasiekus finišo tiesiąją, daugybė Lietuvos ir užsienio miestų pasipuošė oro bučinius siunčiančių žmonių nuotraukomis. Tai – fotografo Remio Ščerbausko meninis projektas, kuriuo simboliškai atsisveikina „Kaunas 2022“ kūrėjai. Anot jų, 2022 bučiniai skirti visiems svajotojams ir darytojams, dalyviams ir kūrėjams, kurie Kultūros sostinės svajonę padėjo paversti realybe.
Bučinių projekto idėjos autorius – Kauno menininkas Remis Ščerbauskas, nuo pat 2019 m. siekęs įamžinti Kultūros sostinės renginių dalyvius, lankytojus, bendruomenės narius, menininkus, kauniečius ir miesto svečius, savanorius, prie projekto įgyvendinimo prisidėjusią komandą bei tuos, kurie dažnai likdavo už rampos šviesų. Visi šie žmonės besiruošiant titulo metams savo energija kėlė miesto kultūrą į naują lygmenį.
Daugybės išskirtinių fotosesijų rezultatas – 2022 bučiniai, kurių įamžinimo procesas, anot fotomenininko, nebuvo pats paprasčiausias. Žmonių reakcijų būta įvairių – vieni į prašymą nusiųsti bučinį reaguodavo numodami ranka ar ieškodami slaptų kamerų, o kiti, išbandę neįprastą fotosesiją, sudalyvauti įkalbinėjo ir savo draugus.
„Bučinys – intymumo, saugumo, pasitikėjimo, jausmo simbolis, kurį sunku dalinti bet kada. Tad žaviuosi žmonių drąsą įsitraukti, padovanoti smagią emociją kitiems. Norėčiau, kad ir ateityje Kaunas rastų jėgų įsileisti naujas idėjas ir dalyvauti tarptautiniuose projektuose“, – pasakojo menininkas.
Kauniečių ir Kauno draugų bučiniai pasieks ne tik Lietuvos miestus, bet ir reklaminius skydus, stoteles bei kompiuterių ekranus Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Italijoje, Izraelyje, Švedijoje, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje.
Bučiniai – bendruomenėms, žiūrovams ir menininkams
R. Ščerbausko fotosesijoje įsiamžino ne tik praeiviai, bet ir menininkai, bendruomenių atstovai, renginių dalyviai ir „Kaunas 2022“ komanda. Kuratoriai, idėjos autoriai, savanoriai bei techninis personalas pasidalino, kam bučiniu norėtų perduoti didžiausią padėką.
Anot „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės, jos siunčiamas bučinys skrietų Kauno miesto ir rajono gyventojams. „Būtent jie priėmė iniciatyvas atviromis širdimis. Kai kurios jų gal pradžioje pasirodė keistos – juk koncertai įprastai vyksta salėse, o čia buvo ir kieme, ir miške... Na, bet kultūra peržengia visus slenksčius. Bučiniais visiems norėčiau perduoti linkėjimą: kultūros sostinės titulas pereina kitur, tačiau nepamirškime, ką sukūrėme, nepamirškime puoselėti to užauginto bendruomeniškumo, tegu tai būna tvaru, o geri dalykai toliau keliauja iš širdies į širdį.”
„Kaunas 2022“ trilogijos sumanytojo Ryčio Zemkausko bučinys skirtas „Kaunas 2022“ savanoriams: „Jie ilgai atsimins sostinės renginius, o miestas ilgai atsimins juos!“.
Ana Kočegarova–Maj, „Kaunas 2022“ programos vadovė, linkėjimus perduoda kitiems Europos kultūros sostinės miestams: „Tai linkėjimas Timišuarai, Vespremui, Elefsinai, broliškajam Tartu, Chemnicui ir kitiems besiruošiantiems miestams. Tarp jų privalo atsirasti ir atsiras Ukrainos miestas“, – linki programos vadovė.
Daiva Price, programos „Atminties biuras“ kuratorė, tiki, kad Europos kultūros sostinės projekto vertybė yra ne renginiai, festivaliai ar net meno kūriniai, bet nauji žmogiški ryšiai, kurie užsimezgė šio projekto metu. „Esu dėkinga likimui, kad esu šios kelionės dalimi ir siunčiu savo dėkingumo bučinį visiems tiems, kuriuos sutikau savo kelyje“ .
Daugiau apie bučinių projektą bei visą fotosesijos galeriją galima rasti čia.
Vienintelė knyga apie Kauną iki pat 2022-ųjų: tilpo 700 metų ir 33 istorijos
Kauno miesto muziejus pristato paskutinį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektą. Tai knyga „Kaunas: pasakojimai apie miestą ir jo žmones“ – aštuonių autorių kolektyvinis darbas, kuriame išlikę istoriniai faktai ir pavienės biografinės detalės panaudojami kuriant nedidelius apsakymus apie daugiau nei septynis amžius siekiančią miesto istoriją.
„Ši knyga yra pirmoji ir vienintelė istorijos populiarinimo knyga apie Kauną nuo seniausių laikų iki šių dienų. Kadangi parašyta lengvai skaitomu, įtraukiančiu stiliumi, ji bus patraukli tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems, tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Labai džiaugiamės, kad Kaunas pagaliau turi savęs vertą knygą“, – sako Kauno miesto muziejaus vadovas Gabrielius Sužiedėlis.
Knyga susideda iš 33 skyrių, kiekviename iš jų siekiama atskleisti tam tikras temas: erdvė, teisė, religija, amatai, pramonė, prekyba, švietimas, valdžia, mityba, medicina, karas, nusikaltimai, kultūra, sportas, šventės – visa tai yra kasdienybė šiandien, lygiai su tomis pačiomis problemomis susidūrė ir mūsų protėviai. Knygos autoriai viliasi, kad kelionė knygos puslapiais suartins dabarties kaunietį bei miesto svečią su tais, kurie ne per vieną dieną, o per ilgus amžius pastatė šį miestą.
„Tikrieji kaunistikos profesionalai knygoje vargu ar ras dar negirdėtų istorijų, nepažįstamų asmenybių ir faktų. Kaipgi kitaip, juk visa šios knygos pasakojimo konstrukcija paremta jų atliktais moksliniais tyrimais, rastais šaltiniais, pateiktomis interpretacijomis. Tačiau mes ir neturėjome tikslo imtis naujų tyrinėjimų. Mūsų sumanymas – naujai papasakoti daugiau nei 700 metų miesto istoriją, leidžiant skaitytojui pajusti skirtingų epochų kauniečių kasdienybę“, – sako knygos projekto vadovė dr. Inga Puidokienė.
Knygos projekto vadovės teigimu, į savo pasakojimą autoriai sudėjo mokslinei knygai būdingas nuorodas, taip bet kuriam skaitytojui sudarydami galimybę patikrinti informaciją. Tokiu būdu jie kiekvieną tarsi skatina imtis gilesnių bet kurio įvykio studijų. Tačiau norėdami miesto istoriją pristatyti įtraukiau, autoriai pasirinko ir keletą visiškai moksliniam tekstui nebūdingų priemonių, kurių tikslas – ne akademiškai papasakoti istoriją, o leisti kartu su veikėjais pasivaikščioti miesto gatvėmis, patiems tapti kai kurių įvykių dalyviais.
Knygos autorė – dr. Giedrė Milerytė-Japertienė. Bendraautoriai: dr. Laima Bucevičiūtė, dr. Simonas Jazavita, dr. Gediminas Kasparavičius, Lina Mikalkėnaitė, dr. Inga Puidokienė, dr. Rokas Sinkevičius, Sigita Žemaitytė-Strazdė. Knygos dizainą kūrė Inga Navickaitė-Drąsutė kartu su iliustratore Gabriele Gudaityte. Knyga parengta lietuvių ir anglų kalbomis.
Knygos pristatymas vyks 2022 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienį, 18 val. istoriniuose „Pienocentro“ rūmuose (Laisvės al. 55, Kaunas), III aukšte. Renginio svečiai galės pabendrauti su autoriais ir įsigyti pristatomą knygą. Renginį moderuos Dovilė Filmanavičiūtė. Renginio rėmėjas – AB „Kauno baldai“.
Knyga yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa baigėsi: organizatoriai atskleidžia svarbiausius skaičius ir ateities planus
2,4 milijonus lankytojų per 5 metus pritraukęs „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektas gali būti vadinamas sėkmės istorija. Daugiau nei 3000 renginių svečiams iš viso pasaulio padovanojusi programa, išaugęs turizmas, tarptautinės žiniasklaidos dėmesys ir didžiulis dalyvių skaičius – svarbiausius pasiekimus bei Kultūros sostinės palikimą pirmadienį vykusioje paskutinėje „Kaunas 2022“ spaudos konferencijoje aptarė Kultūros ministras Simonas Kairys, „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė ir Komunikacijos bei rinkodaros vadovas Mindaugas Reinikis.
„Kaunas 2022“ kelionė iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę prasidėjo dar 2015 m. – būtent tuomet pradėta ruošti paraiška Europos kultūros sostinės konkursui laimėti. 2017 m. kovą paaiškėjo, kad Kaunas parengtais planais ir programa įtikino Tarptautinę Europos ekspertų komisiją – miestui buvo suteikta galimybė 2022-aisiais pasipuošti svarbiausio ES kultūrinio projekto titulu.
„Galvojau, kad tituliniams metams pasibaigus bus liūdna, tačiau šiandien jaučiu, kad daug dalykų tik prasideda, o kaip viskas judės toliau priklausys nuo mūsų“ – kalbą pradėjo LR Kultūros ministras Simonas Kairys. Anot Ministro, 2022-ieji – neeiliniai ir žaidimo taisykles stipriai pakeitę metai – pandemija, karas Ukrainoje ir kiti iššūkiai organizatorius privertė į projektą pasižiūrėti kitaip, prisitaikyti prie esamos situacijos.
„Manau, kad didžiausias projekto keltas iššūkis buvo suprasti, kad esame Europos kultūros scenos dalimi: kaip svarbu sukurti galimybę dialogui, tarptautiniam bendradarbiavimui, būti atvirais. [...] Šis titulas visam likusiam pasauliui primena, kad šimtmečiais buvome Europos dalimi, kad net po 50 metų sudėtingame juodame tunelyje, šiandien esame grįžę į Europos šeimą“, – kalbėjo Kultūros ministras.
Renginiuose – rekordinis lankytojų ir įsitraukusių menininkų skaičius
Anot „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės, per penkerius projekto įgyvendinimo metus, įvairaus tipo renginiuose – festivaliuose, koncertuose, parodose, spektakliuose, šiuolaikinio šokio pasirodymuose ir kitose meninėse iniciatyvose lankėsi 2,4 milijonai kultūros mėgėjų. Daugiau nei pusė jų renginius aplankė 2022-aisiais.
Kultūros sostinę Kaune ir Kauno rajone kūrė 19 tūkst. menininkų ir kūrėjų iš viso pasaulio – Europos, Japonijos, JAV, Pietų Afrikos, Izraelio, ir kt. Visgi didžiąją dalį renginių – 70 % – Kaunui kūrė ir įgyvendino Lietuvos menininkai. Vien per 2022 m. Lietuvos ir užsienio kūrėjai Kaune ir Kauno rajone surengė daugiau nei 1600 visuomenei prieinamų kultūrinių iniciatyvų.
Europos kultūros sostinės projektams įgyvendinti iš viso skirta 26 milijonai Eur, kitaip tariant, 13 Eur žmogui per penkerius metus. Prie kultūrinių iniciatyvų prisidėjo daugiau nei 50 rėmėjų ir partnerių, kurių prisidėjimo vertė finansine parama bei paslaugomis siekė 2,8 milijonus Eur.
Nuo „BBC“ ir „The Guardian“ iki „National Geographic“
Projekto vadovė Virginija Vitkienė pabrėžė, kad „Kaunas 2022“ projektas buvo matomas ne tik Lietuvoje, tačiau ir visame pasaulyje – 66 šalyse, tarp kurių ne tik Europos valstybės, bet ir JAV, Indija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kanada, PAR, Pietų Korėja ar Singapūras. Mieste viešėjo daugiau nei 170 užsienio žurnalistų.
6 milijonus skaitytojų turintis mokslo populiarinimo žurnalas „National Geographic“ pabrėžė, kad Kaunas „pagaliau susilaukia pelnyto pripažinimo“, „The Telegraph“ teigė, kad „miestas išgyveną tikrą meno renesansą“, o „The Guardian“ Kultūros sostinę įtraukė tarp 10 išskirtiniausių Europos miestų.
Apie Kauną taip pat kalbėjo tokie žiniasklaidos portalai kaip BBC, CNN, The Times, „Rai“, „Deutsche Welle“, „Financial Times“, „Euronews“. Skaičiuojama, kad naujienos apie „Kaunas 2022“ projektą pasiekė daugiau nei 3 milijardus žmonių visame pasaulyje. Užsienio žiniasklaidos atstovų dėmesį traukė ne tik vykstantys renginiai, bet ir gatvės menas, atminties temos, Kauno modernizmo architektūra, pasaulinio garso menininkų vizitai.
Anot komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovo Mindaugo Reinikio, „Kaunas atsirado žemėlapiuose, kuriuose anksčiau nėra buvęs, tačiau tai tikriausiai pilnai suprasime praėjus keliems dešimtmečiams, o gal ir šimtmečiams“.
Suaktyvėjęs turizmas
Tarptautinės spaudos dėmesys bei aukšto meninio lygio renginiai ir parodos lėmė ir išaugusį turistų skaičių. 2022 m. Kaune su nakvyne viešėjo daugiau nei 309 tūkst. turistų, kurių daugumą sudarė svečiai iš Vokietijos, Italijos bei kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos, Estijos. Džiugino tai, kad vis daugiau žmonių Kauną rinkosi ne trumpalaikei išvykai – mieste svečiai praleisdavo visą savaitgalį ar kelias dienas.
Nuo naujų kultūros erdvių iki tradicija tapusių festivalių
Dalis pamėgtų festivalių bei renginių tapo neatsiejama miesto bei rajono dalimi: toliau tęsis Tarptautinė laimės diena bei tradicija tapęs „Fluxus festivalis“, Literatūros savaitė, į Kauno mikrorajonus muziką ir pasirodymus neš „Kultūra į kiemus“, „Istorijų festivalis“ ir tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, dizaino mėgėjai galės dalyvauti landšafto dizaino festivalyje „Magenta“; ir toliau vyks Europos kultūros sostinės forumas bei visų pamėgtas šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Kauno rajone tęsis bendruomeninis projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“.
Mieste veiklas tęs ir 2022 m. duris atvėrusi bendradarbystės erdvė „CulturEukraine“, parodų ir renginių erdve tapęs Kauno centrinis paštas. Istorinius metus primins „Fluxus“ vardą įgijęs Kauno oro uostas bei vaikų pamilta Kauno Mitinio Žvėries skulptūra. Įvairiose Kaune ir Kauno rajone veikiančiose meno įstaigose ateityje planuojama eksponuoti per 1000 pastaraisiais metais sukurtų kūrinių, skulptūrų bei leidinių.
Kauno rajone ir toliau veiks viešo meno objektų maršrutas „Smaragdo kelias“, kuriame – net 50 Lietuvos ir užsienio menininkų kūrinių; bei Zapyškyje įsikūręs, meno ir kultūros erdve tapęs laivas-žemkasė „Nemuno 7“.
Kultūros sostinė atsisveikina siųsdama 2022 bučinius
Anot „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės, svarbiausias „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ dėmuo vis dėlto yra prie šio projekto prisidėję žmonės: menininkai, kultūros atstovai, bendruomenės, savanoriai ir partneriai, Kauną pavertę viena didele Europos scena.
Kultūros sostinės titulą kitiems trims Europos miestams perduodantis Kaunas atsisveikina simboliškai – Lietuvai, Europai ir visam pasauliui siųsdamas 2022 bučinius. Nuo pat 2017 m. fotografas Remis Ščerbauskas siekė įamžinti Kultūros sostinės renginių dalyvius, bendruomenės narius, menininkus, kauniečius ir miesto svečius, savanorius, prie projekto įgyvendinimo prisidėjusią komandą bei tuos, kurie dažnai likdavo už rampos šviesų. Visi šie žmonės besiruošiant titulo metams savo energija kėlė ir kelia miesto kultūrą į naują lygmenį.
„Kiekviena Europos kultūros sostinė yra unikali ir išskirtinė, tačiau smagu susilaukti teigiamų komentarų, pavyzdžiui apie tai, kad Kaunas Europos kultūros sostinių projektą ir vėl pavertė madingu. Apie mus dar išgirsite“, – pozityviai baigta spaudos konferencija.
Melagienos, fotografija ir pasaulio menininkų darbai: parodos, kurias gruodžio mėnesį verta aplankyti Kaune
Nors Kultūros sostinės titulą Kaunas pamažu perleidžia kitiems trims Europos miestams, meno mylėtojams nusiminti neverta. „Kaunas 2022“ organizatoriai kviečia nepraleisti paskutinės galimybės apsilankyti ne tik lankomumo rekordus jau pagerinusiose pasaulio menininkų ekspozicijose, bet ir naujai atidarytose parodose. Žemiau – rekomendacijos, ką pamatyti ir kur apsilankyti prasidedant pirmajam žiemos mėnesiui.
Filip Markiewicz. „Ultrasocial Pop“
Liuksemburgo menininkas Filip Markiewicz atvyko į Kauną su tarpdisciplininiu projektu „Ultrasocial Pop“, 2019 m. įvertintu prestižiniu „Art Prize Bourse Bert-Theis“ prizu. „Ultrasocial Pop“ jungia tapybą, piešimą, kiną, performansą ir unikalų muzikinį projektą. Instaliacijos idėja – atskleisti tikrovės užkulisius ir sukurti naują savitą dada-siurealistinės popkalbos formą, bandant suprasti šiandieninės Europos visuomenės raidą.
Kada: iki gruodžio 31 d.
Kur: galerija „Meno parkas“
Daugiau informacijos galima rasti čia.
„The Family of Man“
„The Family of Man“ (liet. Žmonių šeima) – vienos žymiausių fotografijos parodų (1955, MoMA) meno istorijoje fragmentas atkeliavo į Kauną ir kviečia susipažinti su humanistinės fotografijos ištakomis. Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama pagrindinės parodos „The Family of Man“ dalies reprodukcija, susideda iš šeimos fotografijų. Instaliaciją sudaro Roberto Carringtono, Nato Farbmano, Vito Fiorenzos, Nina Leen, Carlo Mydanso fotografijos.
Kada: iki gruodžio 31 d.
Kur: Kauno fotografijos galerija
Daugiau informacijos galima rasti čia.
„Fake News“
„Melagienos – žavus manipuliacinių technologijų ir žmogiško bukumo derinys, neabejotinai smerktina praneštos tikrovės vizija. Bet ar joje glūdintis poreikis perrengti tikrovę įtaigesniais pavidalais, nėra savaip giminingas meninei vaizduotei?“ – klausia projekto „Fake news“ kuratorė, tapytoja Rebeka Bruder. Tai – socialiai angažuotas projektas, nukreiptas į grėsmes ir iššūkius, kylančius susiduriant su praneštos tikrovės iškraipymais, tačiau pasitelkiantis ne informacinio saugumo specialistus, bet menininkus, kurių santykis su objektyviu pranešimu taip pat gana komplikuotas. Esminis projekto keliamas klausimas: ar meninės vaizduotės ir melagienų mišinys yra sprogus?
Kada: iki gruodžio 19 d.
Kur: Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Drobė“
Daugiau informacijos galima rasti čia.
„Mitinio Žvėries buveinės Kauno modernizmo pjūviuose“
Fotomeno festivalis KAUNAS PHOTO 2021 m. surengė meninę rezidenciją, kurios metu menininkas iš Naujosios Zelandijos Chirag Jindal žvelgė giliau į Kauno modernizmo embleminius pastatus, į vieną atvaizdą sutalpindamas tiek jų matomąją dalį, tiek ir požemius.
Pasak idėjos autoriaus ir projekto meno vadovo Mindaugo Kavaliausko, paslaptimi išliks menininko kūrybinis metodas, tačiau kūriniai praskleis paslapties skraistę į tai, ko kauniečiai ir miesto svečiai, ko gero, niekada nepamatytų – požemius ir jų lokaliai globalias istorijas, kuriuose galimai nuo seno slėpėsi mitinis Kauno Žvėris.
Parodą geriausia apžiūrėti tamsiu paros metu.
Kada: iki sausio 8 d.
Kur: Vienybės aikštė
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Luko Kolmogorcevo personalinė paroda „Trauma“
Luko Kolmogorcevo parodoje pristatomų meno kūrinių pagrindinė idėja siejama su asmeninio laiko tėkmės ir laikinumo pajautos patirtimis. Jausti laikinumą mūsų aplinkoje visada traumuojanti patirtis. Mes šią patirtį tramdome, suvaldome vien tam, kad galėtume gyventi didesnėse ar mažesnėse komforto zonose. Rinkdamas ir komponuodamas objektų formas, jų simbolinius turinius, Lukas Kolmogorcevas išskiria tris pagrindines temas – medicina, gamta, žmogus. Ši pagrindinių temų grandinė privertė menininką ieškoti formų, kurios vizualiai sukelia trauminių potyrių asociacijas. Menininko kūrinių kompozicijose aiškiai galima atpažinti gydančius ir žeidžiančius elementus.
Kada: iki gruodžio 15 d.
Kur: Kauno menininkų namai
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Paroda „Working Class Heroes“
Laisvė, galia, pinigai, žmogaus teisės – tai universalios temos, į kurias gilinasi pirmasis Liuksemburgo Darbo muziejus MUAR/ Musée vun der Aarbecht. Kauno Paveikslų galerijoje eksponuojama MUAR paroda „Working Class Heroes“ šiuolaikiškai pristato tris darbininkų klasės herojus: Jean-Pierre Bausch (1891–1935), Léon Weirich (1878–1942) ir Jean Schortgen (1880–1918). Interaktyvi ekspozicija atskleidžia industrinio Liuksemburgo pietų regiono kasdienybę – darbą, svajones ir viltis, įtemptą kovą dėl darbininkų teisių. Asmeninės istorijos žmonių, sukūrusių Liuksemburgą, iš naujo kelia klausimus – kas sukūrė jūsų šalį, kas šiandien atstovauja jūsų teises?
Kada: iki 2023 m. vasario 23 d.
Kur: Kauno paveikslų galerija
Daugiau informacijos galima rasti čia.
W. Kentridge'as. „Tai, ko nepamename“
William Kentridge (PAR) – pasaulinio pripažinimo sulaukęs, vienas įtaigiausių šių laikų menininkų – pirmą kartą parodą pristatantis Lietuvoje ir Kaune – ten, iš kur kyla jo šeimos litvakiškos šaknys. Menininkas dažnai apibūdinamas kaip skaudžiai atviras humanistas. Parodoje „Tai, ko nepamename“ (kuratorė – Virginija Vitkienė) susiliečia skirtingos technikos, skirtingi žanrai, bet labai panašios dominuojančios spalvos. Juoda ir balta. Menininkas geba įtraukti lankytoją į praėjusius įvykius ir padėti pasijusti lyg jis juose būtų čia ir dabar. Jis genialiai derina aštrų turinį ir paveikią estetiką, supurto išankstines žiūrovo nuostatas ar stereotipinį požiūrį.
„Tai, ko neatsimename, nes tai buvo nuslėpta, nes mūsų galvos buvo užimtos lengvesnių, labiau guodžiančių minčių, nes neradome jėgų ieškoti savo istorijų sąryšio“, – sako menininkas.
Kada: iki gruodžio 4 d.
Kur: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Yoko Ono retrospektyvinė paroda „Laisvės pažinimo sodas“
Meno pasaulio nonkonformistę Yoko Ono atpažįsta visi: muzikos prodiuserė, ryški Niujorko meno scenos figūra ir legendinės roko grupės „The Beatles“ įkūrėjo Johno Lenono žmona, kadaise kartu su Jurgiu Mačiūnu buvusi prie Fluxus judėjimo ištakų. Yoko Ono braižui būdingas politiškumas ir visuomeniškumas, tad jos darbai neprarandanti aktualumo, skatina kritiškai vertinti aplinkinį pasaulį. Šios menininkės kūrybą visą rudenį galima pamatyti Kauno paveikslų galerijoje.
„Laisvės pažinimo sodas“ (kuratorius – Jon Hendricks) – retrospektyvinė Yoko Ono kūrybos paroda, rengiama bendradarbiaujant su jos įkurta „Studio One“ Niujorke, Šiuolaikinio meno centru ir Kauno paveikslų galerija. Parodoje gausu menininkės kūrinių, apžvelgiančių įvairius kūrybos laikotarpius bei praktikas: nuo konceptualaus meno, eksperimentinio kino iki erdvinių instaliacijų, objektų ir performanso meno. Paroda kviečia žiūrovus ne tik stebėti meno kūrinius galerijos erdvėse, bet ir patiems įsitraukti į kūrybos procesus, sekant menininkės paliktomis instrukcijomis.
Kada: iki gruodžio 4 d.
Kur: Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Paroda „ANBO. Avangardo Naujokai Bet Oho“
Lietuvos aviacijos muziejus kartu su „Kaunas 2022“ šį rudenį pristato parodą „ANBO. Avangardo Naujokai Bet Oho“. Paroda vainikuoja visą pusmetį kurtą tinklalaidžių ciklą apie ANBO epochos Lietuvą nuo 1925 m. iki 1939 m. Parodos pagrindinė tema – pažintis su Antano Gustaičio gyvenimu ir jo indėliu Lietuvos aviacijai: pačio sukurtais moderniais ANBO lėktuvais.
Šalia šio svarbaus tarpukario Lietuvos dėmens vyko miestų ir žmonių modernizacija, todėl paroda taip pat pasakoja apie Antano Gustaičio Lietuvą – europietišką, stilingą, avangardišką ir ambicingą: iki šiol stovinčius Art Deco pastatus ir interjere naudojamus baldus, garsias asmenybes, pramonės augimą, sveikatos ir švietimo reformas, sukurtus meno šedevrus, susisiekimą pagerinusius sprendimus ir kitas avangardiškas gyvenimo dalis.
Kada: nuo lapkričio 24 d.
Kur: Lietuvos aviacijos muziejus.
Daugiau informacijos galima rasti čia.
Iliustracijų paroda ir „Palangos Juzė“ iš 30 tūkst. lego detalių
Kauno ledo rūmuose menininkas Rokas Mikšiūnas pristato iš beveik 30 tūkst. lego kaladėlių sukurtą skulptūrą „Palangos Juzė“, o greta eksponuojama Tado Bujanausko iliustracijų paroda. Menininkų sukurtas projektas, skirtas priminti apie laiko paliestas Kauno ir Kauno rajono skulptūras, o į paminklų istoriją, jų svarbą formuojant miesto veidą pažiūrėti kitokiu žvilgsniu.
Rokas Mikšiūnas – mokslininkas, architektūros ir kultūros paveldo puoselėtojas ir lego modelių kūrėjas. Tikromis ir virtualiomis lego kaladėlėmis jis atkuria Kauno ir Vilniaus architektūrą, ypač domisi tarpukario modernizmo pastatais.
Menininkas Tadas Bujanauskas siekia priminti apie laiko ir žmonių užmirštas skulptūras Kaune. Iliustracijų ciklą įkvėpė menininko asmeniniai atradimai, susidomėjimas skulptūrų autoriais ir jų sukūrimo istorijomis. Menininką keri skulptūros esančios ne centre, o tolimesniuose Kauno mikrorajonuose.
Kada: iki gruodžio 31 d.
Kur: Kauno ledo rūmai, „Caffeine“
Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
