Šokėjas M. Pinigis – apie „Kaunas 2022“ uždarymo renginį: „Mes susitarsime“

„Nemiga“, organizatorių nuotr.

Kaunas ir Kauno rajonas ruošiasi užbaigti Europos kultūros sostinės metus. Lapkričio 24–27 dienomis mieste ir rajone vyks baigiamieji metų renginiai, o Kauno „Žalgirio“ arenoje nuskambės paskutinioji Kauno Mito trilogijos dalis „Sutartis“.

Šiuolaikinio šokio šokėjas Marius Pinigis, kartu su kolegomis taip pat dalyvausiantis kultūros sostinės metų uždarymo renginyje, sako, jog finalas yra tik simbolinis – Kaunas išaugo laikinosios sostinės drabužį ir drąsiai gali vadintis ne laikinąja, o šiuolaikine sostine.

Pasak M. Pinigio, Kaune ir Kauno rajone pokyčius pastebi tiek kultūros vartotojai, tiek jos kūrėjai, o galimybė būti kultūros įvykių centre tapo gerąja patirtimi menininkams.

Pokalbis su M. Pinigiu – apie Europos kultūros sostinės duris uždarantį Kauną ir intensyvų šių metų kūrybinį sezoną.

Yana Shliabanska, organizatorių nuotr.

– Lapkričio pabaigoje „Žalgirio“ arenoje vyks „Sutartis“ – paskutinioji Kauno Mito trilogijos dalis. Programoje dalyvausite ir jūs, tad ką jums pačiam reiškia „Sutartis“ ir kokie buvo Europos kultūros sostinės metai?

– Taip, dalyvausime kartu su kolegomis, o visą choreografinę dalį kuruoja Agnė Šeiko iš Šeiko šokio teatro. Iš kūrybinės pusės – renginio detalių nežinau, bet pats žodis sutartis yra tarsi sutarimas, kad mes tai, ką darome, tęsime ir toliau. Tai – ir menininkų tarpusavio ryšių palaikymas.

Žvelgiant atgal, per pastaruosius penkerius metus įvyko labai daug. Tikrai yra ką prisiminti. Kai kurie politikai sako, kad menininkai nebuvo įtraukti į kūrybinius procesus. Tačiau tai – dideli lozungai be konteksto išmanymo. Į „Kaunas 2022“ programą įsijungė labai daug kauniečių menininkų. Manau, kad tie, kurių nebuvo programoje, patys galbūt pristigo atvirumo priimti naujesnes idėjas.

„Sutartis“ man simbolizuoja ne tik tai, kad turime tęsti pradėtas veiklas, bet tuo pačiu – neprarasti noro siekti šiuolaikiškumo ir negrįžti į tą Kauną, koks buvo prieš penkerius metus. Negalima sakyti, kad kultūros nebuvo, tačiau ji buvo labiau formali, stigo progreso, nekonvencinių kultūrinių renginių. Kultūra buvo, tačiau labiau – vienasluoksnė.

Prieš kelis metus mieste gimė spalvingas renginys – kopimas į Parodos kalną fluxus būdu. Girdėjau sakant: kokia čia kultūra? Bet šis renginys yra labiau apie laisvę, apie skirtingas išraiškas. Norisi, kad išliktų ir Laimės diena. Emocijų, pašėliojimo mieste taip pat reikia, tai – irgi kultūros dalis ir tokių renginių visuomenei reikia.

Tad susitarimas, sutartis man tai ir reiškia. Labai tikiuosi, kad tai toliau tęsis, juolab, kad šis projektas subūrė žmones kurti, dirbti Kaunui ir dėl Kauno, o ne įsisavinti pinigus.

Kitas svarbus akcentas – bendruomenių įsitraukimas, atsiradę ryšiai. Per tuos metus jos turėjo tiek veiklų, kad, spėčiau, nuo veiksmo kartais pavargdavo.

„Kaunas 2022“ subūrė choreografus, režisierius, muzikantus, šokėjus, kitų sričių menininkus, kurie tarpusavyje pradėjo kolaboruoti, atsirado netikėti kontekstai ir tai tapo gerais įrankiais kultūros centruose dirbantiems specialistams. Tuo pačiu leido įsivertinti save, savo kuriamos kultūros lygį. Kalbu ne tik apie profesionalų, tačiau ir apie neprofesionalų bendruomeninį meną.

O mums, menininkams, tai buvo laikas, suteikęs galimybe užmegzti ryšius. Pats jų atradau nemažai ir tęsiasi toliau.

Dar vienas, taip pat svarbus akcentas – kitos Lietuvos savivaldybės iš „Kaunas 2022“ perima gerąsias patirtis.

Donatas Bielkauskas, organizatorių nuotr.

– Koks buvo jūsų paties šių metų kūrybinis sezonas?

– Labai įvairus savo darbais – įvyko nemažai premjerų. Kovo mėnesį su trupe „Nuepiko“ pristatėme naują šokio spektaklį „Niekur, bet ne čia“, taip pat spektaklį „Pakankamas atstumas“, kuris sukurtas bendradarbiaujant su Kauno miesto kameriniu teatru.

Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje pastatėme šokio spektaklį „Kūnai“, kuris tapo šio teatro repertuaro dalis. Teko dalyvauti ir keliuose projektuose Klaipėdoje, o bendradarbiaujant su Šeiko šokio teatru gimė dar vienas bendras projektas.

Tęsiasi ir spektaklio „Perdegimas“ gastrolės. Kartu su Šeiko šokio teatru buvome gastrolėse Danijoje, kur surengėme 16 spektaklių – nuo didesnių iki mažų miestų.

– O dabar kalbamės jums iš Žagarės keliaujant į Telšius, kur taip pat rodote šokio spektaklius. Šiemet nemažai teko būti mažesniuose Lietuvos miestuose, tad ar jums pačiam yra juntamas skirtumas tarp skirtingų miestų, šalių, bendruomenių?

– Kiekvienas kontekstas man turi labai skirtingą poveikį. Jis vienodas ta prasme, kad aš visur esu menininkas ir taip save išreiškiu. Nėra labai svarbu, ar tai Danija, ar Žagarė. Man visur patinka.

Gastrolės užsienyje galbūt atgaivina ta prasme, kad ištrunki iš savo rėmų, iš savo rutinos. Ten kiti žmonės, kitas kultūrinis kontekstas, kita kultūros politika ir meninio lauko valdymo modelis. Jei šalis moderni – tu gauni patirties, semiesi žinių ir grįžęs bandai jas pritaikyti.

Danijos mažuose miesteliuose labiau išvystyti scenos menai, puikiai veikia nepriklausomas menas, o ne tik tai, ką siūlo miestų ir miestelių kultūros centrai. Mūsų kultūros centrai turi puikią techninę bazę, tačiau skiriasi supratimas kalbant apie profesionalią kultūrą, jos sklaidą regionuose.

Būna, kad į mažą miestelį atvežęs šiuolaikinio šokio spektaklį, jautiesi kaip Prometėjas arba kosmonautas, nusileidęs Mėnulyje. Žinoma, mums žymę paliko sovietmetis, kuomet negalėjo būti nieko šiuolaikiško, modernaus. Todėl dabar turime vytis.

Bet tai svarbu – grįžęs iš užsienio supranti, kad yra labai prasminga važiuoti į mažesnius miestus. Važiuoti nedarant kompromiso su savimi, kad čia, galbūt, reikia vežti lengvą turinį. Ne – reikia vežti tai, kas profesionalu, kas kalba socialiai svarbia tema, galbūt yra estetiškai stipru. Ir tai paliečia žmones, įvyksta tikri dalykai. Man tai svarbu.

Mariya Salo,organizatorių nuotr.

– Vienas iš naujesnių jūsų darbų – spektaklis „Niekur, bet ne čia“. Kokias temas jame nagrinėjate?

– Taip, tai yra naujausias darbas. Šiuolaikiniame šokyje nutinka taip, kad yra spektaklio idėja, o vėliau, kai jis jau sukuriamas, mes patys reflektuojame – koks jis, apie ką?

Visų pirma, šiame spektaklyje scenoje veikia ne trys, o keturi šokėjai. Taip pat prie kūrybinės komandos prisijungė šokėja choreografė Vilma Pitrinaitė ir šokėjas choreografas Mantas Stabačinskas – tai talentingi ir įvertinti žmonės, kurie gerai supranta šiuolaikinį šokį. Mums norėjosi dramaturginių sprendimų, kitokio buvimo scenoje.

Spektaklis kalba apie buvimą momente. Esu čia, bet ne čia – lyg niekur. Kartais taip būna – tarsi esame viename kambaryje, bendraujame ta pačia tema, bet kiekvienas ją traktuoti galime visiškai skirtingai. Galime nesusikalbėti, net jei draugiškai linksime. Juk taip būna dažnai: net jei esame kartu, bet mintimis nukeliavę tolyn. Buvo įdomu tyrinėti šias temas, gilintis į jas.

– „Nuepiko“ scenoje paprastai yra trys šokėjai. Kas yra ketvirtasis jūsų komandos narys?

– Mantas Ūsas iš Klaipėdos, Šeiko šokio teatro. Mes, kaip komanda, taip pat bandome atrasti buvimą kartu. Man rodos, šiame spektaklyje atsirado naujas kokybinis, o gal ir kiekybinis aspektas.

Spektaklyje įkvėpimu mums tapo airių tapytojo Francis Bacono drobės. Jis darbuose vaizdavo sumaitotus, deformuotus žmonių kūnus, skausmo ir baimės perkreiptus veidus. Nejauki akistata su tamsiąja žmonijos puse ir dažnai tapytojo drobėse atsikartojantis „įstiklinto“ žmogaus motyvas – tai ir spektaklio „Niekur, bet ne čia“ vedančioji linija.

Spektaklį, visų pirma, suprantame kaip vizualų kūrinį, siekiame kalbėti vaizdiniais ir metaforomis. F. Bacono tapė pokariu, kai visuomenė gyveno pereinamajame laike – baigėsi kažkas labai sukrečiančio ir reikėjo sukurti naują realybę. Žmogus yra paženklintas karo siaubo ir tuo pačiu – nuogas, pasiruošęs priimti tai, kas, galbūt ateis. Kokia bus nauja realybė? Todėl jo drobėse daug durų, sienų – tai lyg noras pažiūrėti už horizonto.

Šio spektaklio užuomazgos gimė per pandemiją, vėliau prasidėjo karas Ukrainoje. Mes taip pat turime įvertinti, kokiame laike gyvename, kur mes judame toliau ir kur turėtų pasukti žmonija tam, kad tokių dalykų būtų mažiau. Mes esame pereinamajame laike – kaip Bacono drobėse.

Visuomenėje kažkas turi drastiškai pasikeisti – kad nustotume sirgti. Mes nemoralizuojame, kalbame per šokį, bet mus labai patiko ir buvo aktuali F. Bacono tapyba. Be to, jis visada mėgo tapyti kūną, kuris būna ir gražus, ir ne. Jo paveiksluose susipina kontekstai, kai vienoje erdvėje gali būti du žmonės, bet jie atrodo visiškai skirtingi – nesuderinami. Tai irgi simbolis tos vidinės būsenos, kurią ir nagrinėjame spektaklyje.

Petras Lisauskas, organizatorių nuotr.

– Mariau, kas jums pačiam yra kultūra?

– Man kultūra prasideda nuo santykio su savimi ir su kitais. Nebūtina būti menininku, kad suprastum, kas yra kultūra. Juk ne veltui yra frazė „kultūringas žmogus“. Kultūringas žmogus – ne tik tas, kuris kultūringai elgiasi, bet ir tas, kuris sugeba priimti kitą nuomonę, skirtingą požiūrį, būti laisvas, atviras idėjoms, nebijoti įsitraukti į visuomenėje vykstančius procesus. Man kultūra prasideda nuo komunikacijos, nuo santykio su savimi, su aplinka.


Kaune – išskirtinis renginys: apie Europos ateitį diskutuos Lietuvos ir užsienio valstybių vadovai bei intelektualai

Laisvo naudojimo nuotr.

Lapkričio 25 d. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) organizuoja tarptautinį simpoziumą „Europos idėja“ – „Kaunas 2022“ uždarymo programos renginį, į kurį suvažiuos intelektualai iš visos Europos bei penkių valstybių – Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos ir Rumunijos prezidentai.

Simpoziumas prasidės Prezidento Gitano Nausėdos ir VDU rektoriaus prof. Juozo Augučio sveikinimo žodžiais, nuotoliniu būdu į simpoziumo dalyvius kreipsis Ukrainos Prezidentas Volodymyr Zelenskij ir Europos Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen.

Specialioje prezidentinėje diskusijoje penkių Europos valstybių lyderiai diskutuos apie Europos ateitį bei ką reiškia būti ir išlikti europiečiu. Diskusijoje dalyvaus Estijos Respublikos Prezidentas Alar Karis, Latvijos Respublikos Prezidentas Egils Levits, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Lenkijos Respublikos Prezidentas Andrzej Duda ir Rumunijos Prezidentas Klaus Iohannis.

Antrojoje renginio dalyje vyks trys diskusijos, kuriose intelektualai iš skirtingų Europos šalių aptars, ką šiandien reiškia Europa, europietiška civilizacija ir europietiškos vertybės.

Diskusijose dalyvaus pasaulyje žinomi vardai iš žiniasklaidos, teisės, žmogaus teisių, politikos ir kitų sričių: „Reuters“ instituto žurnalistikos direktorius ir „Financial Times“ prisidedantis redaktorius John Lloyd; „Krytyka Polityczna“ vadovas ir Priešakinių studijų instituto Varšuvoje direktorius Sławomir Sierakowski; VDU Teisės fakulteto dekanas, buvęs LR Konstitucinio teismo vadovas Dainius Žalimas, „Democracy Without Borders“ įkūrėjas ir direktorius Andreas Bummel, Tarptautinių ir Europos reikalų instituto narys Francis Martin O’Donnell; buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Armėnijoje Piotr Świtalski, „Kenna Focus Ukraine“ vyr. redaktorius Michail Minakov; buvusi „Le Monde“ vyriausioji redaktorė ir „The Guardian“ redaktorių kolegijos narė Natalie Nougayrède.

„Simpoziumo tikslas yra permąstyti Europos idėją. Pastarųjų dešimtmečių geopolitiniai, kultūriniai ir mentaliniai pokyčiai verčia iš naujo klausti, ką gi turime omeny, kai sakome „Europa“. 1950 m. Schumanno deklaracija paskelbė: „Europa nebus sukurta nei per vieną kartą, nei pagal vieną planą. Ji bus pastatyta konkrečiais pasiekimais, kurie pirmiausia kurs de facto solidarumą.“ Europos Sąjunga gimė kaip projektas užtikrinti taikai ekonominio bendradarbiavimo priemonėmis. Per vėlesnius septynerius dešimtmečius šis tikslas susidūrė su iššūkiais ir modifikavosi. Šiuo metu vykstantis karas Europoje ir už Europą prideda papildomos svarbos klausimams apie Europą, jos tapatybę, apimtį ir vaidmenį. Klausimai apie atsparumą, tvirtumą ir vertybes reikalauja skubių atsakymų,“ – teigia simpoziumo sumanytojas filosofas dr. Viktoras Bachmetjevas.

Lapkričio 26 d., šeštadienį, papildomoje simpoziumo programoje Ukrainos instituto direktorius Volodymyr Šeiko kartu su diplomatu, švietimo ir kultūros sektoriaus vadovu Pawel Potoroczyn diskutuos apie tai, kaip (ne)lygiaverčiai kultūros yra priimamos, vertinamos ir žinomos. Prieš diskusiją dalyviai bus kviečiami į ekskursiją Ukrainos šiuolaikinio meno trienalėje tema „UKRAINE! UNMUTED!“.

Pilna simpoziumo „Europos idėja“ programa ir registracijos nuoroda https://ideaofeurope.org/

Simpoziumą globoja JE Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Simpoziumą organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas.

Simpoziumas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos