„Nemuno7“ – vienas iš 5 geriausių 2021-2022 Lietuvos architektūros objektų!
Spalio 13 d. Vilniaus rotušėje įvyko Lietuvos architektų sąjungos konkurso „Žvilgsnis į save 2021-2022“ apdovanojimų ceremonija, kurioje išrinkti geriausi 2021-2022 metais Lietuvoje realizuoti darbai. Tarp penkių tarptautinės komisijos išrinktų lygiaverčių nugalėtojų – „Nemuno7“!
Pasak vertinimo komisijos narės, Latvijos architektų asociacijos valdybos narės, rašytojos ir kuratorės Ievos Zibartės, „Nemuno7“ privalumas – jo neapibrėžtumas. Erdvė turi savo taisykles ir ją galima atrasti įvairiais būdais. Šis projektas parodo, kaip ribotomis priemonėmis galima sukurti prasmingus dalykus ir kaip šiuolaikinė architektūra gali būti naudojama ateities prototipams kurti.
Džiaugiamės kartu ir sveikiname projekto architektę Sigitą Kundrotaitę – Savickę, želdyno autores Ulą Mariją Bujauskaitę ir Rasą Povilionienę!
——
Tarptautinė vertinimo komisija: Serban Tiganas (Rumunija), Siiri Vallner (Estija), Ieva Zībārte (Latvija).
Pagrindiniai žiuri kriterijai, pagal kuriuos išrinkti nugalėtojai: aiški architektūrinė idėja, harmoningas objekto santykis su aplinka; adekvatus medžiagų panaudojimas, funkcionalumas, novatoriškumas, originalumas (nauja tipologija, naujos technologijos, savita, naujoviška architektūrinė išraiška, šiuolaikinės Lietuvos architektūros identiteto paieškos), objekto reikšmė miestui (socialinė, ekonominė, įtaka miesto įvaizdžiui, miestovaizdžiui),sprendimų profesionalumas, realumas, idėjų įgyvendinimo kokybė.
Su visais konkurso nugalėtojais galite susipažinti čia.
Menininkai apie istorijos suvokimą: mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų
Istorijos pamokos – per trumpos, o vadovėliai – per ploni, kad įsigilintume į savo istoriją, juolab kad vis garsiau kalbama apie tai, jog egzistuoja ne vienas jos variantas. Į pagalbą siekiantiems geriau suprasti, kaip klostėsi pasaulio tėkmę lėmę įvykiai, ateina menas. Kaip jis padeda suprasti sudėtingą istoriją, buvo diskutuojama Litvakų kultūros forume. Baigiantis rugsėjui renginys į Kauną, šių metų Europos kultūros sostinę, sukvietė akademikus, kultūros lauko atstovus ir kūrėjus iš viso pasaulio.
Pokalbį „Ar menas padeda suprasti sudėtingą istoriją?“ moderavo VU TSPMI profesorė, atminties politikos Rytų Vidurio Europoje tyrėja prof. Violeta Davoliūtė. Ji prie stalo sukvietė anksčiau tądien savo kūrybos metodus ir projektus pristačiusius prelegentus. Tai menininkė, rašytoja, meno kuratorė Paulina Eglė Pukytė, dailininkas, projekto „Ecce Homo“ (Kauno IX fortas) autorius Bruce Clarke ir forumą organizavusi „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė, menotyrininkė Daiva Price.
Dar iki apvaliojo stalo diskusijos pradžios P. E. Pukytė forumo dalyviams surengė ekskursą į 2017-uosius, kai buvo pakviesta kuruoti 11-ąją Kauno bienalę. „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ – taip vadinosi įvykis, į apmąstymus įtraukęs ir tuos, kurie šiuolaikiniam menui visiškai abejingi, bet, žinoma, turi savo nuomonę apie istoriją ir jos įprasminimą. Japonų menininko Tatzu Nishi į sovietinę virtuvę uždaryta Juozo Zikaro „Laisvė“ tuomet sukėlė net protestų bangą, suskaldė visuomenę. Iš pradžių apšaukę žydiškas dainas Demokratų aikštėje Vilijampolėje dainavusią moterį vietos gyventojai po dešimt savaičių trukusio performanso jos pasigedo. Įsižiūrėję į fasadą Laisvės alėjoje praeiviai išvysdavo pastato savininko užprotestuotą memorialinę lentą Pasaulio tautų teisuoliui Janui Zwartendijkui. „Siekėme skatinti tokius paminklus, su kuriais žmonės galėtų bendrauti, taip pat pakeisti disbalansą, kam ir kaip statomi paminklai“, – audringą šiuolaikinio meno sezoną Kaune prisiminė P. E. Pukytė.
Kuratorė į V. Davoliūtės klausimą, kaip vieni paminklai trukdo, o kiti – padeda suvokti istorijos sudėtingumą, atsakė, jog atminties objekto sukūrimui skirtų viešųjų konkursų rezultatai dažnai vidutiniški. „Reikėtų klausti, ko nori žmonės – o jie galbūt nori vidutinio, gražaus, paprasto meno; visgi patekinti visų norus reiškia pasakyti nedaug. Tad mano idėja – galime pasitikėti menininkais, kad jie paminklą sukurtų kaip prasmingą meno išraišką, kad objektas būtų galingas ir kalbėtų, bet ne totalitariniu stiliumi.“
Kad vis naujų tragedijų priežasčių reikia ieškoti neišmoktose istorijos pamokose, Litvakų kultūros forume priminė vizualiojo meno kūrėjas Bruce Clarke. Jo mintis stimuliuojanti paroda šiuo metu veikia Kauno tvirtovės IX forte. Lietuva, PAR, Didžioji Britanija, Prancūzija – dar ne visa menininko gyvenimo geografija. Jis dirbo ir su bendruomenes įtraukusiais projektais, skirtais 1994 m. Ruandoje įvykusio tutsių genocido aukų atminimui išsaugoti. Menininkas diskusijos metu priminė, kad istorinių įvykių sąsajos akivaizdžios. Pavyzdžiui, vieno nacių lyderių Hermanno Göringo tėvas buvo Pietvakarių Afrika vadintos Vokietijos kolonijos gubernatorius, kurio namai iškilo ant vietos gyventojų hererų kapinių, o vokiečius į kontinentą sutraukusi aukso karštinė baigėsi hererų ir namų žudynėmis, pirmuoju XX a. genocidu. Ar paradoksalu, kad Heinricho Ernsto Göringo vardu gatvė Vindhuko mieste vadinta iki pat Namibijos nepriklausomybės 1990 m.? O gal galima tai vadinti istorine amnezija? B. Clarke retoriškai klausė, kodėl tos amnezijos tiek daug, ir kodėl leidžiame blogiui klestėti – net ir šiandien. „Taigi manau, kad menas yra žvilgsnis į atmintį. Netikiu paminklais klasikine jų prasme, tokie jie nepadeda išsaugoti ir įprasminti atminties viešojoje sąmonėje. Mums reikia nuolatinio proceso, ne tik statinių paminklų“, – sakė litvakų kilmės menininkas, pabrėžęs, kad negali būti vienos istorijos versijos – tai veikiau dėlionė.
V. Kavoliūtė pasiteiravo D. Price, kiek pastangų teko įdėti, kad Kaunas taptų apmąstymų vieta. Anot menotyrininkės, Kaunas jau gali būti pavyzdžiu, kaip per miesto istoriją papasakoti viso regiono istoriją. Kaunas gali papasakoti, kas čia įvyko Antrojo pasaulinio karo metais ir jam pasibaigus – tai istorijos pamoka: „Turime vytis, nes kalbėti pradėjome tik prieš 30 metų, ir per pastarąjį dešimtmetį įgavome pagreitį.“ „Atminties biuro“ vadovė pabrėžė nesanti istorikė, tačiau tikinti, jog menas yra galingesnis už plikus faktus ir skaičius, nes įtraukia emociją. „Noriu iš naujo pergalvoti Kauną ir suprasti, kaip kiti jį vertina ir suvokia“, – teigė kuratorė, į Europos kuktūros sostinę sukvietusi įvairius šiuolaikinius kūrėjus iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos. „Grįžtančių litvakų indėlis – spragos, apie kurią žinių dabartiniai kauniečiai neturi, užpildymas“, – pastebėjo D. Price.
Pasigirdus klausimui, kaip pasiekti tuos, kurie į panašius renginius nevaikšto ir nesidomi istorija bei menu, iš tradicinių galerijos rėmų išėjusios Kauno bienalės atvejį priminė P. E. Pukytė. Ji refervo į dar vieną japono T. Nishi kūrinį, kai į butą Laisvės alėjoje įtupdyta Lenino statula, o nuomos skelbimas išspausdintas laikraštyje. Gero sandorio ieškantiems skaitytojams didesnio nepatogumo gigantiška statula nebūtų kėlusi – siekę kuo greičiau įsikraustyti sakė, jog ją tiesiog apdengtų.
Diskusijoje aptartas ir meno poveikio trukmės aspektas. Ar „Atminties biuro“ inicijuoti projektai netaps tik laikinu atminimo festivaliu? Pabrėžta, kad nors vienas renginys esminio pokyčio sukurti negali, ši programa – tai ir ilgalaikiai meno objektai, ir leidiniai, ir nuolat pildomi interneto archyvai, be to, ypač didelį susidomėjimą renginiais rodo jaunoji karta, kuri savo ruožtu patirtį perduos kitiems. „Naratyvas keičiasi, ir tai svarbiausia – pokytį liudija ir muziejų ekspozicijos, šiandien pasakojančios tas istorijas, kurios prieš dešimtmetį gulėjo saugyklose“, – reziumavo D. Price.
„Kaunas 2022“ inicijuotame Litvakų kultūros forume taip pat diskutuota apie litvakiškosios tapatybės skirtumus ir kismą, žydų bendruomenę šiuolaikinėje Lietuvoje, istorijų virsmą meno kūriniais ir kitus klausimus. Šis forumas – vienas baigiamųjų programos „Atminties biutas“ akcentų. Rudenį taip pat galite aplankyti Istorijų festivalio renginius, tarp kurių – koncertai, parodos, istorijų pasakojimo vakarai. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Diskusijoje apie litvako tapatybę – raginimai siekti tiesos ir susitaikymo su praeitimi
„Svarbiausia – tiesa ir susitaikymas. Lankydamasis Kaune pastebėjau daugiau istorijos ženklų – bandymų pažymėti tai, kas tam tikrose vietose nutiko jo didelei žydų bendruomenei. Juk prieš II pasaulinį karą 25 procentai kauniečių buvo žydai. Šie ženklai yra bandymas susitaikyti su tuo, kas įvyko. Pasaulyje dėl to dažnai vyksta ginčai – pavyzdžiui, kai Lenkija pavertė Aušvicą valstybiniu muziejumi, kilo konfliktų dėl to, kaip jie perteikia istoriją. Bet aš manau, kad reikia būti tam atviresniais – taip, istorija ne visada pasakojama visiškai tiksliai, bet jei bandoma ją pasakoti, ieškoti tiesos, reikia tą palaikyti“, – sakė Jeilio universiteto prezidentas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės daktaras, profesorius Peter Salovey, dalyvavęs Kaune vykusiame Litvakų kultūros forume, kurį surengė „Kaunas 2022“ ir „Atminties biuras“.
Litvakas – nebūtinai iš buvusių LDK žemių
Forumo diskusijoje „Ką reiškia būti litvaku“ prof. Peter Salovey kartu su kitais renginio dalyviais gilinosi į litvako tapatybės klausimus. Psicholingvistė, Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden renginyje atkreipė dėmesį, kad šiandien litvako apibrėžimas yra platesnis, nei įprasta manyti – paprastai litvakais buvo vadinami žydai, kildinami iš istorinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemių, tačiau iš tiesų ši sąvoka nebūtinai turi būti siejama su gimimo vieta.
„Litvakais save vadino ir žydai, gimę Izraelyje ar Šiaurės Afrikoje. Modernioje hebrajų kalboje litvakas – tai žydas, kuris nėra hasidas. Tad apibrėžiama per supriešinimą su tuo, kas nėra litvakas. Man patinka įvairialypiškumas – kalbų, tapatybių. Tad raginčiau ne brėžti kažkokias ribas, o prisijungti. Mes visi galime būti litvakais“, – pažymėjo profesorė.
Antrindamas pašnekovei, Jogailos universiteto (Lenkija) profesorius Robert Kusek pažymėjo, kad jį maloniai nustebino Litvakų kultūros forumo dalyviai, litvakais vadindami ne vien iš istorinės Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos kilusius žydus. „Nustebau supratęs, kaip patogiai žmonės jaučiasi naudodami terminą „litvakas“ įvairiuose kontekstuose, pavyzdžiui, Pietų Afrika kaip puikus pavyzdys apie litvakų šaknų susiskaidymą. Tai tinkamas būdas elgtis“, – diskusijoje sakė prof. R. Kusek.
„Litvako tapatybė turi ne tik religinį pobūdį – akcentuojama ir žodžio, intelektinės diskusijos svarba, emocijų vengimas. Visa tai yra litvakų tapatybės dalis, kuri leidžia juos palyginti su škotais. Litvakai yra žydų pasaulio škotai, intelektualai, žmonės, kurie dideliais kiekiais emigravo iš šaltos šalies“, – kruopštų, mokslišką litvakų būdą renginyje priminė Brandeis universiteto (JAV) profesorius emeritas Antony Polonsky.
Hebrajų kalbą išpopuliarino darželių mokytojos
Litvakų kultūros forumo metu Kaune buvo eksponuojama paroda, kurios vienoje fotografijoje buvo vaizduojamas ir Vilniaus gubernijoje gimęs litvakas Eliezeris Ben–Jehuda, laikomas šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu. Diskusijoje kalbėjusi prof. T. Walden patikslino, kad šiandien verta prisiminti ir mažiau žinomą istorijos puslapį – prie hebrajų kalbos išplitimo ženkliai prisidėjo grupė jaunų moterų, darželio mokytojų, kurios mokė vaikus hebrajų kalba.
„Nei viena jų nebuvo gimusi Palestinoje ir nei vienai iš jų hebrajų kalba nebuvo gimtoji, jos tiesiog buvo geriausios Izraelio mokyklų mokinės ir buvo atrinktos, pasiųstos mokytis ikimokyklinio ugdymo. Jų dėka hebrajų kalba tapo kasdiene kalba, ja kalbėjo vaikai, kurie parsinešdavo tą kalbą namo“, – pastebėjo T. Walden.
Lietuvoje žydai autonomijos siekė aktyviau
Grįždamas prie litvakų sąvokos aptarimo, Jeilio universiteto prezidentas prof. P. Salovey pasitelkė palyginimą tarp vaikystėje veikusių Niujorko restoranų, kurie patiekdavo dviejų rūšių žydiškus patiekalus: košerinius arba košerinio stiliaus. Abi rūšys niekuo nesiskyrė, tik antroji nebuvo oficiali, patvirtinta rabinų. Panašiai yra ir su litvakais: kai kurie yra litvakai, kilę iš istorinių Lietuvos žemių, kiti – mokėsi litvakų stiliumi arba jį perėmė, perėmė jų maisto tradicijas ir pan.
Antony Polonsky, prisimindamas litvakų patirtis Lietuvoje ir Lenkijoje, pastebėjo, kad abiejose šalyse klestėjo tie patys judėjimai, sionizmas, žydų ortodoksija, tačiau Lietuvoje buvo juntamas didesnis žydų bendruomenės siekis turėti autonomiją. „Aišku, tai buvo utopija, nacionalinėje valstybėje to neįmanoma padaryti. Tačiau Lietuvoje daug toliau buvo pažengusi idėja, kad žydai turėtų valdyti save, turėtų savo ministeriją, švietimo sistemą, mokesčius ir t. t. Tai atspindi Lietuvos žydų lyderystės pobūdį“, – pažymėjo Brandeis universiteto prof. emeritas.
Anot P. Salovey, visgi, aptariant litvakų diasporas, skirtumų reikėtų ieškoti gilinantis ne į kilmės šalių ypatybes, o į emigravimo aplinkybes. „Manau, skirtumus litvakų diasporoje lemia ne tautybė ar etninė kilmė, o tai, kada ir kodėl šeima išvyko iš šios pasaulio dalies. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių priežasčių, labai skiriasi nuo tų, kurie išgyveno holokaustą. Žmonės, kurie buvo priversti išvykti dėl pavojaus gyvybei, kuriems pavyko išgyventi, o kiti žuvo – jie tą sugrįžimo, buvimo tam tikros bendruomenės dalimi idėją priima kitaip nei tie, kurie išvyko dėl ne tokių traumuojančių priežasčių“.
Pirmasis žingsnis – dalyvavimo pripažinimas
Kalbėdama apie litvakų, žydų praeities vertinimą, prof. Tsvia Walden pabrėžė, kad svarbu ne tik tiesos ieškojimas, bet ir atvirumas kitam. „Pirmas žingsnis siekiant susitaikymo yra pripažinti kitą versiją, o ne atmesti, paneigti. Būkime drąsūs, tolerantiški ir aktyvūs, pasiryžę priimti vieni kitus. Man tai yra moralinis apsisprendimas ir, jei jo laikysimės, galbūt pasaulis taptų geresniu“, – vylėsi profesorė.
„Kalbant apie tiesą, kito pripažinimą – svarbu pripažinti ne tiek kitą, kiek patį dalyvavimą, įsitraukimą. Šiandien daug noriai kalbame, kiek mes prisidedame prie klimato ar ekonominių krizių, o apie sudėtingą praeitį ne visuomet kalbame noriai. Visgi, kalbant apie Lenkiją, per pastaruosius 20 metų, daug buvo padaryta dėl lenkų atsakomybės Holokausto metu. Antai Krokuvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose, taip pat mažuose miesteliuose, kaimuose daug darbo atliko vietos istorikai, istorijos mokytojai. Tai yra pirmasis žingsnis – įsitraukimo, dalyvavimo pripažinimas“, – diskusijoje pabrėžė prof. Robert Kusek, pasidalindamas požiūriu į Lenkijos pažangą dirbant sudėtingais žydų istorijos klausimais.
Litvakų ateitis – šviesi
Jo mintis papildydamas A. Polonsky pastebėjo, jog šiandien Lenkijos žmonės apskritai rodo didesnį atvirumą, ypač kalbant apie santykius su ukrainiečiais. „Lenkijos visuomenė labai įspūdingai sureagavo priimdama Ukrainos pabėgėlius, žmonės darė viską, kad juos priglaustų. Reikia turėti omenyje, kad anksčiau santykiai tarp lenkų ir ukrainiečių buvo įtempti. Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, paklausta apie šį pokytį, atsakė taip: „Jis įvyko todėl, kad mes į juos žiūrime pirmiausia kaip į žmones, o ne kaip į ukrainiečius“, – rašytoją pacitavo forumo dalyvis.
Diskusijos pabaigoje aptardami litvakų ateitį, jų tradicijų perdavimą iš kartos į kartą, svečiai pasidalino įvairiomis nuomonėmis, tačiau buvo viltingi – anot jų, tokie renginiai, kaip Litvakų kultūros forumas, rodo, jog litvako tapatybės idėja gali būti taikoma įvairiems tikslams, suvienyti, sujungti skirtingas kartas.
„Litvakų kultūra tampa įtraukia. Manau, kad ir pasauliečių žydų bendruomenė turi būdų perduoti savo branginamas vertybes iš kartos į kartą. Apskritai, manau, jaunoji karta siekia būti įtraukia ir įtraukti kitus – aš optimistė“, – kalbėjo Negevo Ben-Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tsvia Walden.
Diskusija „Ką reiškia būti litvaku?“ vyko Litvakų kultūros forumo metu. Diskusijos moderatorius – Brandeis universiteto profesorius emeritas, prof. Antony Polonsky (PAR/Jungtinė Karalystė). Dalyviai: Jeilio universiteto prezidentas ir Chriso Argyrio psichologijos profesorius Peter Salovey (JAV), Jogailos universiteto profesorius prof. Robert Kusek (Lenkija), psicholingvistė, Negevo Ben Guriono universiteto profesorė Tsvia Walden (Izraelis).
Litvakų kultūros forumą rugsėjo 29–30 d. organizavo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Atminties biuras“ kartu su pasaulio litvakais. Renginio kuratorė – VDU dėstytoja, knygos „Kauno žydai“ sudarytoja ir bendraautorė, menotyrininkė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Price.
Kompozitorė Zita Bružaitė: šiuolaikinio Kauno mitas – ne tik kultūros sostinės metams
Lapkričio pabaigoje Kaunas perleis kultūros sostinės titulą kitiems Europos miestams. Uždarymo renginys – „Sutartis“ – pakvies kauniečius sudaryti sutartį su savo miestu. Juo baigsis šiuolaikinio miesto mito trilogija, lydėjusi per visus Europos kultūros sostinės metus. Vis dėlto, „Sutarties“ kompozitorė Zita Bružaitė įsitikinusi – jei tik to norėsime, mitas su 2022-aisiais nesibaigs.
„Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno Europos kultūros sostinės simbolį – tuomet jo neliks. Jei jį plėtosime įvairiais pavidalais, tuomet jis išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir miesto naratyve“, – mano Z. Bružaitė.
Kompozitorė, kurios kūryba papuošė ne vieną „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programos renginį, panašiai mano ir apie kultūros sostinės metus, teigdama, kad kūrybinis bendradarbiavimas, kurį paskatino ir įgalino „Kaunas 2022“, tęsis. „Sutartis“ – didžiausias ir svarbiausias kultūros sostinės programai skirtas Z. Bružaitės kūrinys.
„Svajojau dalyvauti didelio kūrinio gimime, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, šis miestas mane užaugino ir išaugino sparnus“, – sako kompozitorė, primindama, jog specialiai Europos kultūros sostinės uždarymui sukurtas kūrinys visas iš eilės – nuo pradžios iki pabaigos – bus atliktas tik renginio metu.
– „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programą uždarys „Sutartis“. Gal galite atskleisti šiek tiek renginio detalių? Kas jums pačiai atrodo įspūdingiausia?
– Visą laiką vengiu pristatymų, kuriuose kartojama „nauja“, „negirdėta-nematyta-nepatirta“ ir panašūs apibūdinimai. Tačiau faktas – naujas kūrinys, specialiai sukurtas Kauno Europos Kultūros sostinės uždarymui ir vientisas, kokį matysime lapkričio mėnesį, turės vieną-du gyvenimus. Esu numačiusi, kad kai kurie renginio epizodai galės gyvuoti kaip atskiri muzikiniai numeriai, tačiau tokį, koks bus uždaryme, bus vienintelė proga pamatyti ir išgirsti.
Labai sunku įvardinti įspūdingumą, nes dar vyksta kūrybinis procesas, tačiau kai susijungs muzika, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir įsivaizduojamo mitinio Žvėries vaizdiniai, tekstas, medžiai, vanduo, solistai, šokėjai, choras, orkestras, šviesos ir bendra kūrinio emocija – turėtų atsirasti ir įspūdis, kuris (kartu su visa kūrybine komanda tuo tikime) visus pakerės. Kerai, istorija, paslaptis, energija – štai ką mes norime su visa kūrybine komanda sukurti ir skleisti.
– Įprasta manyti, kad šiuolaikinė muzika skirta ne kiekvienam, ji tarsi meta iššūkį klausytojui. Kaip pasirengti priimti šiuolaikinę muziką? Kiek išsilavinęs turi būti jūsų klausytojas?
– „Sutartyje“ skambės ne tokia muzika, kuriai reikėtų specialaus pasirengimo ar atlikti kokius nors namų darbus, nes ji pastatyta ant pamatinių polių – melodijos, harmonijos, susiliejančių ir energingai pulsuojančių ritmų. Visuose elementuose išgirsite ir šiuolaikiškesnį muzikos piešinį, ir džiazo, pop skambesį ar net operos elementus, sietinus su bel canto tradicija. Visą kūrinį rekomenduočiau žiūrėti-klausyti kompleksiškai, kaip atėjus į kino teatrą. Juk žiūrėdami kino filmą mes neatsiejame muzikos nuo vaizdo, nes jei pabandytume tai padaryti – oi kokių šiuolaikinių ir net radikalių garso srautų išgirstume. Tokių, kurie puikiai atspindi šiuolaikinės muzikos estetiką.
Tačiau kadangi pasirodyme jungsis daug kitų meninių sprendimų – muzikos įveikinėti nereikės. Kai kurie muzikiniai fragmentai būtinai jums įkris į ausis ir išsinešite juos iš arenos savo mintyse. Taip, kaip ir kūrinyje nuskambėjusias bei librete esančias idėjas, vaizdo, šviesos, judesio vizualinius pakilimus ir atoslūgius. Nors tai yra naujas muzikinis kūrinys, tačiau klausytojui bus atpažįstamas, tarsi kažkur girdėtas, matytas ir vis tik – naujas.
– „Sutarties“ režisierius Gediminas Šeduikis teigia, kad jam, kaip operos režisieriui, muzikinis naratyvas svarbiau už tekstą. O kaip yra jums? Nuo ko pradedate kurti muziką?
– Tekstas man labai svarbus. Šiuo atveju, poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės nubrėžti istorijos ir prasmių punktyrai. Dar prieš atsirandant tekstams turėjau galvoje viziją, kurią labai nerišliais žodžiais bandžiau atpasakoti tiek Daivai, paskui – Gediminui ir kitiems pasirodymo kūrėjams: dailininkei, scenografijos autorei Sigitai Šimkūnaitei, kostiumų dailininkei Sandrai Straukaitei, šviesų dailininkui Anriui Stasiuliui.
Kai pirmieji garsai „išauga“ galvoje ir kai jie galiausiai pradeda skambėti aiškiai ir garsiai kaip varpų dūžiai – tuomet imi ir užrašai... Pradžiai po ranka svarbu turėti pieštuką ir popieriaus skiautę. Jau vėliau seka technikos, amato ir technologijų klausimai.
– Atrodo, kad ne tik kūrėte muziką, bet prisilietėte ir prie teksto gimimo – procesas skamba labai organiškai. Kur ieškojote inspiracijų? Kas jus įkvėpė?
– Pabandysiu atgaminti pradžią. Tik reikia turėti galvoje, kad nuo pradžios iki finalinio brūkšnio ir spektaklio, būna, daug kas pasikeičia. Itin daug. Taip ir šiuo atveju – minčių raizgalyne išsikerojęs užmanymas keitėsi, tačiau idėjos šaknis pasiliko.
Artėjant Kauno – Europos kultūros sostinės metams ir programų sudarymui (o tai buvo maždaug prieš trejus metus) pasvajojau, kad man būtų įdomu ir prasminga sukurti ar kitaip dalyvauti didelio kūrinio gimime, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, dažnai kartoju, kad šis miestas mane išaugino ir suteikė man sparnus. Po truputį būsimos vizijos mozaiką pradėjau dėlioti nuo padrikų žodžių ir minčių – „Hanzos pasiuntinys“, „mitinis Žvėris“, „pradžia, kai nebuvo Kauno ir gal net – Lietuvos“, „miesto kūrimasis“, „miesto pakilimai, klestėjimas ir audros“, „miestas ir žmonės“ ir panašiai. Šiuos raktinius žodžius suvaldė ir sukūrė nuoseklų turinį bei struktūrą jau mano minėta „Sutarties“ libreto autorė Daiva Čepauskaitė, kuri daug domėjosi Kauno istorija, ieškojo miesto tapatybės ženklų.
Labai svarbus buvo atlikėjų numatymas. Būsimo kūrinio idėja gimė man dirbant koncertinėje įstaigoje „Kauno santaka“, todėl iškart dėliojosi ir instrumentinės, Kauno bigbendo, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“, Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ projekcijos. Tačiau renginyje esama ir kitų atlikėjų, su kuriais gyvenime esu ne kartą susidūrusi ir jų dalyvavimas praturtina mano muzikinę partitūrą. Tai – Kauno styginių kvartetas, „Giunter Percussion“, Danguolės Beinarytės vadovaujami chorai „Jaunystė“, „Dangi&Dangiukai“. Ir žinoma – judesio, šokio vizija, kuri nuo pat pradžių gyveno mano vaizduotėje ir kurią su Šeiko šokio teatru bei kitomis trupėmis („Nuepiko“, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykla, „Ulna“) kuria choreografė Agnija Šeiko. Reikšmingi šiame kūrinyje solistų Monikos Pleškytės (sopranas), Jeronimo Miliaus (tenoras), šokėjo Petro Lisausko vaidmenys. Su šiais atlikėjais savo muzikoje susitinku pirmą kartą. O visus muzikinius procesus patikėta suvaldyti dirigentui Ričardui Šumilai.
– Apskritai, ar sunku, ar lengva kurti „pagal užsakymą“, tam tikrai progai? Kaip tuomet yra su menine laisve?
– Kiekviename užsakyme gali rastis daug laisvių ir kiekvienoje laisvėje – daug suvaržymų. Čia ir slypi kūrybiškumo paslaptis – kaip tau pavyks įveikti, atverti aklinai uždarytus langus arba kaip, lengvo įkvėpimo pagautam, neužsiliūliuoti. Kitas dalykas, kas tampa itin svarbu jau kūrybinio proceso eigoje – kūrybinė grupė. Tokiuose kaip šis kūriniuose, žinia, veikia prisitaikymo, suderinamumo, meninių ambicijų ir žmogiškojo santykio išsigryninimo momentai. Kiekvienas joje esantis narys savaip papildo, nukreipia meninių sprendimų tėkmę.
Man tokie kūriniai, kuriuose yra ir laisvės, ir suvaržymų arba, kaip aš juokauju, „specialiųjų sąlygų“ patinka – ir nesvarbu ar jame esu pakviesta kurti muziką „pagal užsakymą“ ar turiu neribotas laisves ir teises.
– Kas buvo didžiausias iššūkis kuriant muziką „Sutarčiai“?
– Didelė kūrinio apimtis, daug sudedamųjų dalių, ir daug dalykų, kuriuos reikia iš anksto apgalvoti, pvz.: būsimą pasirodymo pristatymo erdvę bei techninius (garso, šviesos) aspektus. Aš jau nekalbu apie tai, kad viso proceso metu būtina sklandi tarpusavio komunikacija, darbų planavimas ir žinojimas, kad visada gali prireikti kitų sprendimų, kuriuos reikės priimti teisingai ir greitai.
Sakyčiau, kad kūrybos procesas yra pats maloniausias, įskaitant net ir mano paminėtas apimtis, sudėtį. Tačiau, kaip mano profesorius Julius Juzeliūnas sakydavo: „sukurti kūrinį – tai tik pusė darbo, o štai jo paleidimas į gyvenimą apima dar tiek pat arba daugiau...
– Tai – ne pirmas jūsų indėlis į „Kaunas 2022“ programą. Gal galite papasakoti apie savo asmeninį kūrybinį kelią šiame projekte? Ką išsinešite iš šių bendradarbiavimų?
– „Kaunas 2022“ programoje „Sutartis“ bus mano trečiasis ir didžiausias indėlis. Pirmuoju darbu įvardiju muzikinę programą „Made in Kaunas“ su Kauno bigbendu ir valstybiniu choru „Vilnius“, kuri buvo atlikta gegužės mėnesį ir skirta lietuvių disidento Romo Kalantos 50-mečiui. „Made in Kaunas“ programoje skambėjo lietuviškų (daugiausiai – Kauno) grupių bigbyto dainos. Vėlgi – tai buvo prieš kelerius metus kruopščiai parengta koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ iniciatyva. Antrasis „veiksmas“ kultūros sostinės programoje –muzikinės dalies parodoje „1972: pramušti sieną“ kuravimas.
Kiekvienas dalyvavimas atvėrė daug langų ir durų į istoriją, patyrimus, prasiplėtė naujai sutiktų žmonių ratas, su kuriais, net neabejoju, bendrausime ir toliau. Manau, kad Europos kultūros sostinės metai Kaunui atnešė didelį matomumą ir tai yra labai svarbu čia gyvenantiems ar miestą atrandantiems.
– Ką manote apie naujai sukurtą Kauno Žvėries mitą? Kiek jis turi šansų išlikti publikos širdyse ir Kauno naratyve?
– Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Mito tvarumas priklauso nuo to, ar jis bus auginamas, ar bus jo reminiscencijų ateityje. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno Europos kultūros sostinės simbolį – tuomet jo neliks. Jei jį plėtosime įvairiais pavidalais, tuomet išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir Kauno miesto naratyve.
Įsigyti bilietus į „Kaunas 2022“ programos uždarymo renginį „Sutartis“ galima čia. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Pirmą kartą Lietuvoje vykusiame Tarptautinių dizaino tinklų forume – dėmesys žmogui ir miestui
Kaunas vis dažniau atsiranda pasauliniame dizaino žemėlapyje. Vienas to įrodymų – spalio 14 d. įvykęs Tarptautinis dizaino tinklų forumas, kuriame pirmą kartą šalies istorijoje viename mieste susitiko ne tik dizaino, architektūros bei urbanistikos profesionalai, bet ir svarbiausios pasaulinės dizaino tinklų organizacijos.
Tarptautinis dizaino tinklų forumas – „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ organizuojamo Tarptautinio dizaino festivalio dalis. Jo metu Kaune svečiavosi UNESCO Dizaino miestų tinklų, ICoD (International Council of Design), BEDA (Bureau of European Design Associations), EIDD (Design for All Europe) atstovai.
Anot Lietuvos dizaino asociacijos Valdybos nario, Vilniaus dailės akademijos lektoriaus Jono Liugailos, tokio mastelio ir koncentracijos renginio, kai vienoje vietoje vienu metu susiburia tiek tinklų, Lietuvoje dar nebuvo: „Ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ar pasaulyje tai gana retas reiškinys. Tai – ir pasikeitimas informacija, ir tinklaveika.“
„Kaunas 2022 vadovė“ Virginija Vitkienė pabrėžia, kad svarbu tai, jog Kaunas pamažu atranda šiuolaikinio dizaino tapatybę. „Kaunas – UNESCO dizaino miestų tinklo narys, tad labai svarbu atsiremti ne tik į nuostabią modernizmo laikų dizaino tradiciją, kurią Kaunas puoselėja jau daug metų, bet ir atrasti šiuolaikinę dizaino tapatybę, pamatyti miestą kaip šiuolaikinio dizaino ir kultūros centrą tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Dizainas tampa viena esminių patogaus miesto, skirto laimingiems žmonėms metodu bei įrankiu.“
BEDA prezidentė bei UNESCO dizaino miestų tinklo narė Isabelle Verilhats teigia, kad dizaino bendruomenės keliamiems tikslams įgyvendinti, būtina tarptautinė kooperacija. „Džiaugiuosi būdama Kaune. Dizainas padeda užmegzti ryšį su žmonėmis, gerina visuomenines erdves, paslaugas, kuria geresnį pasaulį. Esame įpareigoti dirbti drauge – be bendradarbiavimo tarp įvairių dizaino bendruomenių, negalėtume įveikti šiandieninių iššūkių“, – pasakoja I. Verilhats.
Forume – laimingo miesto apibrėžimas ir gerųjų praktikų pavyzdžiai iš viso pasaulio
Tarptautinio dizaino tinklų forume buvo diskutuojama apie tai, kaip dizainas gali prisidėti prie laimingo miesto ir bendruomenės kūrimo, dalintasi sėkmingiausių dizaino projektų pavyzdžiais. J. Liugaila pabrėžia, kad nors šiandien dizainas gali būti suvokiamas itin plačiai, viena iš kertinių dizainerių pozicijų – kad miestai yra skirti žmonėms. „Dizainas sprendžia ir vertybinius, identiteto klausimus, tai, kaip žmonės supranta, patiria miestą, kokį požiūrį į jį turi. Jei aplink mus esanti aplinka paiso įvairių kultūrinių, ekologinių, socialinių, ekonominių ir net psichologinių aspektų, leidžia visiems žmonėms realizuoti savo poreikius – tai yra geras dizainas“.
Šios idėjos atsispindėjo ir forume pristatytose diskusijose. Apie įtraukų dizainą, jo siūlomus miesto transformacijos modelius ir kylančius iššūkius pasakojo dizaino srities profesionalai, urbanistikos žinovai ir svarbiausių dizaino organizacijų atstovai iš viso pasaulio. Pranešimų metu buvo ieškoma ir gerųjų praktikų pavyzdžių bei ateities perspektyvų. Dėmesys skirtas ir karo alinamai Ukrainai – šalies architektas Maksym Holovko pristatė kuriamus sugriautų miestų atstatymo gidus.
Apie sovietmečio palikimą ir jo transformaciją pasakojo restauratorius, meno istorikas, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas. Sporto rinkodaros specialistas Girmantas Neniškis aptarė Klaipėdos vizualinio identiteto kūrimą, o profesorė Marija Drėmaitė pristatė Kauno optimizmo architektūrą bei jos palikimą šių dienų kontekste. Humoro nestokojantis kūrybinis duetas broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai papasakojo apie daugybę diskusijų ir dėmesio socialiniuose tinkluose sulaukusį Alytaus vizualinį identitetą.
Tarp pranešėjų iš užsienio – viena iš Lenkijos Eismo projektavimo asociacijos įkūrėjų Monika Domanska, auditorijas visame pasaulyje įkvepiantis pranešėjas, dizaineris ir autorius Rama Gheerawo, Ukrainos architektas Maksym Holovko, „EIDD – Design for All Europe“ įkūrėjas Pete Kercher, ilgametę patirtį parodų organizavime turintis specialistas Eduardo J Teixeira-Alves, strateginio prekės ženklo dizaino agentūros „Werklig“ įkūrėjas ir Helsinkio vizualinio identiteto autorius Anssi Kähärä, ICoD prezidentas Johnathon Strebly ir įvairių dizaino idėjų autorė, BEDA valdybos narė ir tvaraus dizaino balsas – Ingrid van der Wacht.
Nespėjusiems sudalyvauti forume – paskutinė galimybė apsilankyti dizaino festivalio parodose
Tarptautinis dizaino festivalis tęsiasi – įvairiose Kauno vietose išsibarstė parodos, kuriose – nuo grafinio dizaino istorijų iki sėkmingiausių dizaino produktų pavyzdžių.
Kauno centriniame pašte įsikūrusioje parodoje „Kauno asorti“, kurią kuruoja Karolina Jakaitė, iki spalio 23 d. pristatomos XX a. II pusės Lietuvos grafinio dizaino istorijos. Plakatai ir jų eskizai, dėžutės, prekių ženklų projektai pasakoja ne tik apie dizaino istoriją, kūrėjus ir jų darbus, bet taip pat savaip kalba apie laiką, tapatumą, tvarumą, atliepia šių dienų aktualijas. Iki spalio 23 d. galima aplankyti ir čia įsikūrusį tarptautinį kaulinio porceliano simpoziumą bei parodą „Porceliano miestas“ (kuratorius Remigijus Sederevičius).
Buvusiame Jurgio ir Aleksandros Iljinų name veikia „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ interpretacijų paroda. Tai – dizainerių ir menininkų iš įvairių Europos šalių pasiūlyti dizaino prototipai, skirti masiškesnei gamybai. Visi jie susiję su Kauno modernizmo architektūra ar ornamentika.
Nuo spalio 18 iki 30 d. VDU multifunkciniame mokslo ir inovacijų centre ( Donelaičio g. 52) galima apsilankyti parodoje „5x5 dizaino inovacijų istorijos nuo Kortreiko iki Kauno“, kurioje pristatoma 10 Lietuvos ir Belgijos įmonių sukurtų inovatyvių produktų ir paslaugų. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
