Europinė Santara: Europos Kultūros parlamentas Kaune
Rugsėjo 8–10 dienomis Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto ir „Kaunas –Europos kultūros sostinė 2022“ patalpose ir renginiuose vyks Europos Kultūros parlamento sesija. Dažną suklaidins „parlamento“ pavadinimas: mes įpratę, kad parlamentuose dirba pagal partinius sąrašus išrinkti asmenys, kartais nelabai susigaudantys, ką ir kodėl čia jie veikia. Europos kultūros parlamentas (toliau EKP) yra nevyriausybinė organizacija, ir jos narių niekas nerinko, tik rekomendavo ir svarstė EKP komitetai. Panašiai yra priimami asmenys į įvairias draugijas: filosofų, sociologų, psichologų. Pagal savo tikslus ir veiklas EKP yra identiškas Santaros-Šviesos organizacijai pasaulio lietuvių tarpe: neformali, aprėpia daugelį šalių, joje veikia įvairūs su kultūros politika susiję asmenys. Svarbiausia, čia yra ne formalus atstovavimas, o gebėjimai, kultūrinis Europos pilietiškumas ir aktyvumas. EKP vadovaujasi nuostata: „mes visi esame lygūs europiečiai“ ir skatina europietišką tapatybės formavimą, europietišką kosmopolitizmą. Taigi, nė vienas EKP narys formaliai neatstovauja savo šalies, tačiau jei nori ir gali – neformaliai atstovauja. Manęs klausia: kokia nauda iš buvimo EKP nariu? Finansinės ar tiesioginės karjeros – jokios naudos: EKP neturi savo biudžeto, o suvažiavimai ar sesijos, kaip ir Santaros-Šviesos atveju, vyksta daugiausiai iš savo pačių narių lėšų: patys už visa susimoka ir lygiai taip pat, kaip ir Santaros-Šviesos suvažiavimai – EKP sesijos yra atviros studentams, žurnalistams, kitiems kultūros politika susidomėjusiems asmenims. Tačiau, kadangi sesijos vyksta įvairiose Europos (ne tik ES) šalyse, sveikinama, jei atsiranda rėmėjų, nes daugeliui dalyvių, kultūros veikėjams, kritikams ir filosofams būna per brangu dalyvauti ir iš dalies, pagal atskirą prašymą, gali būti padengtos kai kurios išlaidos.
Tačiau yra ir keli svarbūs skirtumai lyginant su Santara-Šviesa. Santara bando aprėpti visas aktualias temas: kultūros, švietimo, mokslo, politikos, o EKP – tik kultūros politikos, ir tuo labiau primena Europos kultūros politikų draugiją. Kitas skirtumas yra tarptautiškumas. EKP aprėpia apie 40 šalių aktyvistus ir yra atsigręžęs ne tik į ES, bet ir visą Europą, įskaitant Ukrainą, Sakartvelą, Baltarusiją, Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Rusiją ... Vis dėlto ne tiek yra svarbi šalis, o parlamentaro laisvumas, individualizmas, gebėjimas dalyvauti tarptautinėse diskusijose, kultūros sferos supratimas, noras pačiam investuoti į tai savo laiką ir lėšas ir, svarbiausia, – bendros Europos idėjos supratimas.
EKP įkūrėjai: buvęs Suomijos užsienio reikalų ministras Pär Stenbäckas; buvęs Švedijos diplomatas, operos dainininkas, tarptautinių santykių profesorius Karl-Erik Norman; knygos „Europos istorija“ (išleista ir lietuvių kalba) autorius Frederique Delouche ir kiti. Parlamento senatoriai: Benjaminas Bradshaw – buvęs Britanijos kultūros ministras, Erna Hennicot-Schoepges, buvusi Luxemburgo kultūros ministrė, Memli Krasniqi – buvęs Kosovo kultūros ministras, Ivaylo Znepolski – buvęs Bulgarijos kultūros ministras ir kiti. Viso – apie 200 narių iš visos Europos: architektai, operos dainininkai, dailininkai, galerijų ir teatrų vadovai, filosofai, režisieriai, žurnalistai ... Tarp Anapilin iškeliavusių parlamentarų paminėtina žurnalistė Anna Politkovskaja, kurios žudikai Putino Rusijoje taip ir nerasti bei Leonidas Donskis, filosofas ir kultūros politikas.
EKP yra aštri diskusijų vieta, kur kartais būna ištisi mitingai. Juose buvo labai plačiai ir aštriai diskutuojama Graikijos ekonominė krizė ir šios šalies bandymas pasitraukti iš ES, ką tai reiškia Europai, kurios demokratija gimė Atėnuose? Atitinkamai buvo svarstomas Brexitas (Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES), buvo reaguojama į Serbijos ir Kosovo besitęsiantį konfliktą, Rusijos karą prieš Sakartvelą, Krymo okupacija, šį kartą bus kalbama ir apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Viena iš pastovių EKP temų yra Europos kultūros sostinių veikla, sėkmės ir sunkumai ar net skandalai: dėl netolerancijos seksualinėms mažumoms, dėl korupcijos, dėl tarptautiškumo stokos ar vietos valdžios aparato dominavimo. EKP stengiasi organizuoti savo veiklas Europos kultūros sostinėse, esamose ar buvusiose. Šį kartą aktyviai bendradarbiaujama su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, kaip vienu iš sėkmingų, gal net pavyzdinių projektų. Kita tema yra kultūros politika ir diplomatija. EKP idėjiškai ir funkcionaliai yra susijęs su Berlyno Kultūros diplomatijos institutu, kuris ne kartą yra rėmęs organizaciją. Kultūros diplomatija ne tik aprėpia kultūros ministerijų veiklą, kurią EKP dažnai svarsto, bet taip pat analizuoja ir nacionalinių tarptautinių tinklų veiklą: Britų tarybos, Goethes instituto, Lenkijos instituto ir t. t., o taip pat nagrinėja tarptautinių meno festivalių gaires ir iššūkius, – kas iš esmės sutampa su kultūros diplomatijos veikla. Todėl EKP mato misiją remti ir tyrinėti kultūros diplomatiją Europoje ir už jos ribų. Kadangi su Britanijos sandrauga bei su kultūros diplomatija yra susijusios daugelis Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių, organizuojamos atskiros tarpkontinentinės kultūros politikos sesijos, atsižvelgiant į lyginamąsias civilizacines studijas.
EKP veiklos rezultatai yra arba tradiciški tarptautinėms profesinėms draugijoms: kultūros politikai susitinka, bendrauja, plėtoja neformalius politinius santykius, rengia bendrus projektus, tyrimus, parodas, festivalius, leidžia knygas, tačiau taip pat daro sesijų pareiškimus ir rezoliucijas. Kiekvienos metinės EKP sesijos pabaigoje siūloma paskelbti EKP vardu rezoliuciją kultūros politikos srityje, kuri vėliau yra pateikiama ar tai atskirų šalių vyriausybėms ar Europos Tarybai (nepainioti su ES Taryba). Tačiau, EKP įtaka Europos kultūros politikai yra veikiau ne administracinė, o integrali: priklausomai nuo įsitraukimo į Europos kultūrines veiklas per Europos kultūros sostinių, festivalių , teatrų ir galerijų tinklų bendrą veiklą.
Vytauto Didžiojo universitetas, prof. dr. Gintautas Mažeikis
Registracijos anketą rasite ČIA
