Europinė Santara: Europos Kultūros parlamentas Kaune
Rugsėjo 8 – 10 dienomis Kaune, VDU ir Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 patalpose ir renginiuose vyks Europos Kultūros parlamento sesija. Dažną suklaidins „parlamento“ pavadinimas: mes įpratę, kad parlamentuose dirba pagal partinius sąrašus išrinkti asmenys, kartais nelabai susigaudantys ką ir kodėl čia jie veikia. Europos kultūros parlamentas (toliau EKP) yra nevyriausybinė organizacija ir jos narių niekas nerinko, tik rekomendavo ir svarstė EKP komitetai. Panašiai yra priimami asmenys į įvairias draugijas: filosofų, sociologų, psichologų. Pagal savo tikslus ir veiklas EKP yra identiškas Santaros-Šviesos organizacijai pasaulio lietuvių tarpe: neformali, aprėpia daugelį šalių, joje veikia įvairūs su kultūros politika susiję asmenys. Svarbiausia čia yra ne formalus atstovavimas, o gebėjimai, kultūrinis Europos pilietiškumas ir aktyvumas. EKP vadovaujasi nuostata: „mes visi esame lygūs europiečiai“ ir skatina europietišką tapatybės formavimą, europietišką kosmopolitizmą. Taigi, nei vienas EKP narys formaliai neatstovauja savo šalies, tačiau jei nori ir gali – neformaliai atstovauja. Manęs klausia: kokia nauda iš buvimo EKP nariu? Finansinės ar tiesioginės karjeros – jokios naudos: EKP neturi savo biudžeto, o suvažiavimai ar sesijos, kaip ir Santaros-Šviesos atveju, vyksta daugiausiai iš savo pačių narių lėšų: patys už visa susimoka ir lygiai taip pat, kaip ir Santaros-Šviesos suvažiavimai – EKP sesijos yra atviros studentams, žurnalistams, kitiems kultūros politika susidomėjusiems asmenims. Tačiau, kadangi sesijos vyksta įvairiose Europos (ne tik ES) šalyse, sveikinama, jei atsiranda rėmėjų, nes daugeliui dalyvių, kultūros veikėjams, kritikams ir filosofams būna per brangu dalyvauti ir iš dalies, pagal atskirą prašymą, gali būti padengtos kai kurios išlaidos.
Tačiau yra ir keli svarbūs skirtumai lyginant su Santara-Šviesa. Santara bando aprėpti visas aktualias temas: kultūros, švietimo, mokslo, politikos, o EKP tik kultūros politikos ir tuo labiau primena Europos kultūros politikų draugiją. Kitas skirtumas yra tarptautiškumas. EKP aprėpia apie 40 šalių aktyvistus, ir yra atsigręžęs ne tik į ES, bet ir visą Europą, įskaitant Ukrainą, Sakartvelą, Baltarusiją, Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Rusiją ... Vis dėlto ne tiek yra svarbi šalis, o parlamentaro laisvumas, individualizmas, gebėjimas dalyvauti tarptautinėse diskusijose, kultūros sferos supratimas, noras pačiam investuoti į tai savo laiką ir lėšas ir, svarbiausia, - bendros Europos idėjos supratimas.
EKP įkūrėjai: buvęs Suomijos užsienio reikalų ministras Pär Stenbäckas; buvęs Švedijos diplomatas, operos dainininkas, tarptautinių santykių profesorius Karl-Erik Norman; knygos „Europos istorija“ (išleista ir lietuvių kalba) autorius Frederique Delouche ir kiti. Parlamento senatoriai: Benjaminas Bradshaw – buvęs Britanijos kultūros ministras, Erna Hennicot-Schoepges, buvusi Luxemburgo kultūros ministrė, Memli Krasniqi – buvęs Kosovo kultūros ministras, Ivaylo Znepolski – buvęs Bulgarijos kultūros ministras ir kiti. Viso apie 200 narių iš visos Europos: architektai, operos dainininkai, dailininkai, galerijų ir teatrų vadovai, filosofai, režisieriai, žurnalistai ... Tarp anapilin iškeliavusių parlamentarų paminėtina žurnalistė Anna Politkovskaja, kurios žudikai Putino Rusijoje taip ir nerasti bei Leonidas Donskis, filosofas ir kultūros politikas.
EKP yra aštri diskusijų vieta, kur kartais būna ištisi mitingai. Juose buvo labai plačiai ir aštriai diskutuojama Graikijos ekonominė krizė ir šios šalies bandymas pasitraukti iš ES ir ką tai reiškia Europai, kurios demokratija gimė Atėnuose? Atitinkamai buvo svarstomas Brexitas (Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES), buvo reaguojama į Serbijos ir Kosovo besitęsiantį konfliktą, Rusijos karą prieš Sakartvelą, Krymo okupacija, šį kartą bus kalbama ir apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Viena iš pastovių EKP temų yra Europos kultūros sostinių veikla, sėkmės ir sunkumai ar net skandalai: dėl netolerancijos seksualinėms mažumoms, dėl korupcijos, dėl tarptautiškumo stokos ar vietos valdžios aparato dominavimo. EKP stengiasi organizuoti savo veiklas Europos kultūros sostinėse, esamose ar buvusiose. Šį kartą aktyviai bendradarbiaujama su Kaunas Europos kultūros sostinė 2022, kaip vienu iš sėkmingų, gal net pavyzdinių projektų. Kita tema yra kultūros politika ir diplomatija. EKP idėjiškai ir funkcionaliai yra susijęs su Berlyno Kultūros diplomatijos institutu, kuris ne kartą yra rėmęs organizaciją. Kultūros diplomatija ne tik aprėpia kultūros ministerijų veiklą, kurią EKP dažnai svarsto, bet taip pat analizuoja ir nacionalinių tarptautinių tinklų veiklą: Britų tarybos, Goethes instituto, Lenkijos instituto ir t.t., o taip pat nagrinėja tarptautinių meno festivalių gaires ir iššūkius, - kas iš esmės sutampa su kultūros diplomatijos veikla. Todėl EKP mato misiją remti ir tyrinėti kultūros diplomatiją Europoje ir už jos ribų. Kadangi su Britanijos sandrauga bei su kultūros diplomatija yra susijusios daugelis Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių, organizuojamos atskiros tarpkontinentinės kultūros politikos sesijos, atsižvelgiant į lyginamąsias civilizacines studijas.
EKP veiklos rezultatai yra arba tradiciški tarptautinėms profesinėms draugijoms: kultūros politikai susitinka, bendrauja, plėtoja neformalius politinius santykius, rengia bendrus projektus, tyrimus, parodas, festivalius, leidžia knygas, tačiau taip pat daro sesijų pareiškimus ir rezoliucijas. Kiekvienos metinės EKP sesijos pabaigoje siūloma paskelbti EKP vardu rezoliuciją kultūros politikos srityje, kuri vėliau yra pateikiama ar tai atskirų šalių vyriausybėms ar Europos Tarybai (nepainioti su ES Taryba). Tačiau, EKP įtaka Europos kultūros politikai yra veikiau ne administracinė, o integrali: priklausomai nuo įsitraukimo į Europos kultūrines veiklas per Europos kultūros sostinių, festivalių , teatrų ir galerijų tinklų bendrą veiklą.
Sovietmečio hipių mada: iki skutelių sudėvėti džinsai, valstietiškos skrandos ir gildantis širdį laisvės ilgesys
Bene prieš penkiasdešimt metų tuometiniame Kaune ir kituose Lietuvos miestuose tarp jaunimo pradėjusi plisti hipių mada buvo gerokai daugiau negu tik aprangos stilius ir įdomesnių drabužių vilkėjimas. Tokia mintis peršasi išgirdus menotyrininkės, universiteto profesorės, parodų kuratorės Rasos Žukienės pasakojimą. Ji pabrėžia, kad iš detalių sudėliotas hipių paveikslas negali būti rekonstruojamas plokščiai, tik per drabužius, nors jų vaidmuo čia iš tiesų svarbus.
Kaip pasakoja tyrėja, tuometiniai hipiai buvo negausi, tačiau itin pastebima sovietmečio visuomenės dalis, kurią išskyrė noras atrodyti ir elgtis kitaip, negu buvo įprasta. Vakaruose, kitapus geležinės uždangos pagaminti ar čia, Lietuvoje, pačių rankomis sumeistrauti hipiški apdarai simbolizavo oponuojantį požiūrį į sovietinę tikrovę, nestandartinį gyvenimo būdą, o svarbiausia – milžinišką laisvės troškimą, degusį bendraminčių rate.
Drabužių, nuotraukų ir kitų hipių subkultūrą liudijančių eksponatų galima išvysti R. Žukienės kartu su kolegomis kuruojamoje parodoje „1972. Pramušti sieną“, kuriai atsirasti impulsą suteikė 1972 metais Kaune nutikę įvykiai: Romo Kalantos žūtis ir miestiečių reakcijos. Parodą, šiuo metu eksponuojamą Kauno centriniame pašte, pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Ne kiek hipius, tačiau visą daugiasluoksnį aštuntojo dešimtmečio kultūros kontekstą atskleidžiančią ekspoziciją Kauno gyventojai ir miesto svečiai gali apžiūrėti iki rugpjūčio 31 dienos.
1972 metais, po Romo Kalantos susideginimo ir žmonių demonstracijų Kauno centre, pasibaigusių masiniais suėmimais, sovietinės valdžios akys ir propagandos strėlės nukrypo būtent į hipių gretas. Esą kurgi kitur, jeigu ne šitų ryškiaspalvių veltėdžių galvose gali gimti piliečių moralę gadinančios ir maištą kurstančios idėjos? Apie tai ir daugiau – pokalbyje su R. Žukiene.
– Kaip atsitiko, kad šalia R. Kalantos ir kitų pasipriešinimo įvykių staiga pradėti linksniuoti hipiai? Jie tarsi tapo labiau pastebimi?
– Šiomis aplinkybėmis nukentėjo ir skaudžiai nubaustas buvo daugiausia jaunimas. Anų laikų dokumentai, kurie eksponuojami ir parodoje, byloja: pasipriešinimo eisenoje dažniausiai suimti ir į pareigūnų rankas papuolė 8-9 klasių profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai, darbininkiškų profesijų jaunimas, plušėjęs gamyklose, kombinatuose, statybose. Kurie iš jų buvo hipiai, o kurie ne – sunkiau identifikuoti. Valdžiai tai buvo spjūvis į veidą: juk Tarybų Sąjungoje buvo proletarų hegemonija, o čia štai faktas prieš nosį – nepatenkinti proletarai stojo prieš sistemą. Tada reikėjo rasti, ką apkaltinti. Ir čia labai tiko hipiai. Aišku, kad jų buvo, tačiau dalyvavo ne tik jie. Tiesiog valdantieji apkaltino hipių bendruomenę, nes tai buvo ryškūs žmonės, kurie išsiskyrė iš minios ir elgesiu, ir išvaizda. Ta bendruomenė – kaip ryški dėmė pilkoje masėje. Hipių subkultūra Lietuvoje sulig šiais įvykiais nebuvo nuslopinta. Mano ankstyvoje jaunystėje teko mokytis tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Ten tikrai pleveno hipiška dvasia, nors jau buvo praėjęs geras dešimtmetis nuo Kalantos žūties. Šitas hipiavimo pulsas net ir po tiek metų buvo gyvas, ypač tarp menininkų, kokiais mes save laikėme.
– „Hipiai – vaikinai ilgais plaukais, mūvintys džinsus, bei jų stilingos merginos, seginčios mini sijonėlius“. Taip savo straipsnyje „Kauno hipiai: unikalus septintojo–aštuntojo dešimtmečių reiškinys“ apibrėžia tyrėja Rita Banienė. Kuo Jūs papildytumėte hipių įvaizdį?
– Trumpų mini sijonų mada iš tiesų gyvavo ne tik tarp hipių merginų, ko gero, labiau septintame dešimtmetyje. Tas mini – savotiškas iššūkis, ypač sovietinėje visuomenėje. Juk jis galėjo kažkieno akimis būti ir nesaikingas, sukeldavo konfliktus su vyresniąja karta. Prisiminkime sovietinę mokyklinę uniformą, kurią mergaitės privalėjo dėvėti. Tuomet nuolat kildavo opus klausimas: tai kiek gi sprindžių aukščiau kelių gali būti leistina?
Atkreipčiau dėmesį, kad kiek vėliau tarp moterų išpopuliarėjo ir maksi ilgis – absoliučiai ilgi sijonai, tarsi žemę šluojančios suknelės, dažniausiai vasarinės. Drabužis turėjo plazdėti. Štai JAV, Kalifornijoje, kur hipių judėjimas buvo ypač intensyvus, plonos, plazdančios suknelės ar tunikos buvo populiarios dėl šilto klimato. Dažnai jose buvo pabrėžiama krūtinės sritis, tai daryta ir iškirpte, ir suimta po krūtine siūle, įsiūta juosta. Maksi drabužis kartu buvo ir toks egzotiškumo ženklas, ir laisvo, neįkalinto kūno išraiška.
Kadangi mūsų klimatas – ne tik karštos vasaros, plonų drabužių nepakanka. Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti. Darbas nelengvas, būtina naudoti metalinius antpirščius. Versti kailiniai – anokia naujiena Lietuvoje, jų neatrado hipiai. Greičiau kaimo žmonės, valstiečiai. Mūsų žemės ūkio šalyje kailiadirbystės tradicijos gyvavo ilgai, juk net fabriką Kaune turėjome.
Garderobo papildymas – karoliai. Ir jų nemažai, daugiausia naudoti plastikiniai, mediniai. Vieną eilę karolių rekomendavo nešioti elegantiškoji Koko Šanel. Hipėms, o ir ne tik joms, reikėjo 5-6 eilių. Egzotiškumo įspūdį sustiprindavo ir iš Rytų kultūrų atkeliavę raštai, ornamentai. Mėgta prisiūti aplikacijas, lopus ant drabužių, daug aprangos detalių – megztos, nertos. Sovietmečio moterys tam panaudodavo netgi kiliminius siūlus, kurie būdavo nelegaliai išnešami iš tekstilės fabrikų. Daugelis dailesnių drabužių buvo pagaminti namuose, pačių moterų, kartais tai padarydavo užsakytos siuvėjos.
– O kaip hipių vaikinų įvaizdis? Drabužiai, šukuosenos?
– Ilgi vaikinų plaukai buvo dar vienas iššūkis ir konflikto su supančia aplinka taškas. Faktas tas, kad sovietmečiu vaikinams auginti juos, studijuojant aukštosiose mokyklose, buvo žymiai sunkiau, studentams egzistavo akylesnė išvaizdos kontrolė. Jie gi turėjo karinį parengimą, tam skirtas katedras, o ten ir susekdavo tokias šukuosenas, jas drausdavo. Tie, kurie nestudijavo, galėjo auginti kiek drąsiau. Aišku, jaunimas išrasdavo tam tikrų gudrybių. Viena jų – surišti plaukus į mazgą ir mėginti paslėpti po apykakle, neva, čia nieko nėra.
Dar vaikinai hipiai mėgo nešioti išilgai dryžuotas kelnes, dabar jos atrodo gal ir keistai: itin aptempti klubai, šlaunys ir labai plati apačia. Taip pat jie mėgo gėlėtus marškinius, šie privalėjo būt
labai įliemenuoti. Jeigu pirktų marškinių tiesus kirpimas – ne problema, net vyrukai mokėjo patobulinti jų siluetą, patys nusiūdami jų šonus. Yra užfiksuotas toks komiškas amžininkų prisiminimas: kartą vienoje Kauno mokykloje moksleivis atėjo savo plačių kelnių pakraščius pasidabinęs mažomis lempelėmis su baterija. Lemputės žybčioja, visus juokina, o mokytojams – nenormalus elgesys, išvarė tądien jį iš pamokų. Juk tais laikais buvo kuriama uniformuota visuomenė, visi tokie pokštai – nereikalingi. O apie džinsus apskritai verta atskirai pakalbėti.
– Ar tikrai tais laikais džinsai buvo populiariausias pasirinkimas? Jūsų nuomone, ką simbolizavo tuomečiam sovietiniam jaunimui šis drabužis?
– Pasirinkimas? Na, čia netinka toks žodis, jis skamba kaip klaida. Sovietmečiu rinktis tiesiog nebuvo iš ko. Parduotuvėje, būdamas eilinis pilietis, galėjai rasti kažką, kuo gali tiesiog prisidengti savo kūną, bet apie įvairovę, estetiką, grožį – nėra kalbos.
Džinsai buvo daugiau svajonė, be galo trokštamas daiktas. Svajonę pavykdavo įgyvendinti toli gražu ne visiems. Slapta nelegaliai parduodami jie galėjo kainuoti net 100 rublių, kai vidutinis atlyginimas siekdavo 80-90. Kodėl jų jaunimas taip troško? Galbūt sovietinės Lietuvos hipiams tai buvo pasiturinčios, kapitalistinės visuomenės ženklas, anapus sienos gyvenimo atspindys, Amerikos simbolis. Beje, būtent iš jos į sovietinės Lietuvos juodąją rinką patekdavo dalis džinsų. Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas. Deja, jų audinys neblukdavo natūraliai, kaip tai nutikdavo nešiojant originalius. Todėl vėl atsirasdavo gudrybių – kai kas juos blukindavo trindami plytomis. Bet tuometinių stileivų požiūriu, tai jau visai ne tas.
Beje, kadangi džinsai buvo visomis prasmėmis brangus daiktas, savininkai juos sunešiodavo iki skutelių, iki absoliutaus susidėvėjimo. Juos ir lopydavo, ir adydavo – kad tik jie kuo ilgiau tarnautų. Dėl to mūsų parodos ekspozicijoje mes lankytojams galime parodyti tik vienerius džinsus, kurie išliko iki šiandienos saugojant tai kaip brangaus žmogaus atminimą.
– Suintrigavo faktas, kad džinsai į Tarybinę Lietuvą papuldavo iš Amerikos. Kaip? Apskritai, kokiu būdu juos gaudavo jaunimas?
– Dažniausiai per siuntinius iš Vakarų. 1944 metais vykusi didžioji emigracija į Vakarus lėmė, kad daug lietuvių atsidūrė už geležinės uždangos. Pasibaigus stalinizmui, spaudžiant Vakarams, pamažu ryšiai tarp giminaičių sovietinėje Lietuvoje ir užsienyje atstatyti. Savaime suprantama, korespondenciją sekdavo saugumas, bet siųsti daiktus nebuvo draudžiama. Taip atkeliaudavo ir džinsai. Jeigu netyčia atsiųsdavo per didelius – ne problema, galima susisiaurinti, didesnis liūdesys, jei per maži, tada tenka kažkam kitam perleisti. Nutikdavo, kad ne visas atsiųstas gėrybes sunaudodavo pati šeima, kai kas imdavosi prisidurti parduodami. Tai buvo nelegali veikla, spekuliacija. Taigi stengtasi parduoti tik patikimiems žmonėms, per pažįstamus. Prekyba galėjo įvykti įvairiose vietose. Pavyzdžiui, ateini į Žaliakalnio namuką neva arbatos gerti. O tada iš slėptuvės ištraukia gėrybių parduot. Dar buvo jūreiviai, jie irgi parveždavo prekių.
Už džinsus ne mažiau paklausios buvo vinilo plokštelės, apskritai, roko muzika hipiams buvo be galo svarbi. Pokalbiai apie muziką, kai už labai brangiai kažkam pavyksta įsigyti įrašą, taip pat buvo neatsiejamas atributas.
– Kas diktuodavo tuometiniams hipiams madas? Kas buvo jų ikonos? Įkvėpimo šaltiniai? Juk mados pulsui pajusti, regis, reikia pavyzdžių.
– Džinsų ar kitų drabužių madas tuometis jaunimas nusižiūrėdavo iš tų informacijos šaltinių, kurie tik papuldavo į rankas. Na, kad ir tuometis „Nemuno“ žurnalas. Pavyzdžiui, jame publikuota vakarietiškų „madistų“ nuotrauka su neigiamo pobūdžio komentaru, esą, štai, žiūrėkite, koks tas kapitalistinis jaunimas netvarkingas ar panašiai. Bet tavo akys rodo priešingai – oho, kaip madingai. Žodžiu, kas norėjo, tas atsirinko. Taip pat labai pasitarnaudavo lenkiški, čekiški, vokiški žurnalai, netgi kubietiškas buvo. Įdomiausi būdavo vinilo plokštelių viršeliai ir atlikėjai – va, kur matosi visas įvaizdis – ir drabužis, ir šukuosena. Parodoje eksponuojame Kristupo Petkūno savadarbius žurnalus, jie suklijuoti iš įvairių iškarpų.
– Kokia žinutę taip atrodydami Kauno hipiai norėjo pasakyti pasauliui? Kokias vertybes jie transliavo savo apranga tuometinei visuomenei? Kaip manote, ar Kauno hipių ir, pavyzdžiui, kokio San Francisko hipių vertybės galėjo būti tokios pačios?
– Įdomus skirtumas ir paradoksas tarp Lietuvos, sovietinių ir Vakarų hipių. Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas, jie aršiai kritikavo savo kapitalistinę visuomenę. Vis dėlto, esminės idėjos buvo tos pačios – absoliuti laisvė ir taika. Taip pat svarbios laisvos meilės ir laisvo sekso idėjos. Jiems visiems norėjosi laisvo pasaulio, įvairovės, išradingumo, originalumo. Visa tai ir atsispindėjo aprangoje. Iš pirmo žvilgsnio hipiai gali pasirodyti gana paviršutiniški: siekė efekto, visuomenės erzinimo savo apranga, elgesiu. Na, bet Lietuvoje tai buvo apsiskaičiusio, sąmoningo jaunimo karta, kuri sėmė mažai prieinamas žinias. Pavyzdys – anglų kalba. Daugelis jos sovietmečiu realiai išmoko ne mokykloje, o iš vakarietiškos muzikos. Dainų tekstus jaunimas rašydavosi klausydamas naktimis slapčia radijo, kuris buvo slopinamas. Tai buvo besilavinantys, muzika, filosofija besidomintys ir laisvės trokštantys žmonės. Nereikėtų idealizuoti hipių. Tai buvo įdomus reiškinys, sąmoninga karta – bet vien juoda arba balta spalvų čia negali būti.
Paroda „1972. Pramušti sieną“ (kuratorė – R. Žukienė) veikia iki rugpjūčio 31 d., Laisvės al. 102, Kauno centriniame pašte. Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Vilijampolėje pristatyta unikali instaliacija: kviečia kalbėti apie „po kilimu“ slepiamas problemas
„Būna, kad vaikas, tvarkydamas kambarį, dulkes sušluoja po kilimėliu. Niekas nemato – ir gerai, o šios sau toliau tykiai tūno. Suaugęs neretai taip elgiasi su problemomis: po iš pažiūros dailiu kilimėliu – asmeniniu, šeimos ir bendruomenės įvaizdžiu, sustumia visa, kas ne taip gražu. Iš šono stebint – nepriekaištingai suausta, o iš tiesų tas kruopštus darbas slepia po savimi dulkes, kuriomis pats audėjas kvėpuoja“, – unikalų projektą „Under the Carpet“ (liet. – po kilimu) pristato „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ ir performanso trupė iš Vienos „God’s Entertainment”.
Rugpjūčio viduryje Vilijampolės gyventojai buvo kviečiami dalyvauti neeilinėje menininkų kolektyvo akcijoje – naudojantis specialia technologija, trupė kvietė austi fizinį kilimą ir papasakoti dažnai nutylimas ir „po kilimu sušluojamas“ miesto bei vietovės istorijas. Kaip atrodo menininkų ir Kauno gyventojų kurtas projektas, galima pamatyti iki rugpjūčio 24 d., apsilankius unikaliose buvusio alaus bravoro patalpose, įsikūrusiose adresu Radvilų g. 2A.
Meninė instaliacija „Under the Carpet“ (liet. „po kilimu“) siekia atskleisti įvairius faktus ir istorijas, susijusias su politinėmis, kultūrinėmis, socialinėmis problemomis Europos šalyse bei už jos ribų. Projekto metu buvo pristatomi video darbai, tekstai, fotografijos. Viena iš parodos sudedamųjų dalių – kilimo audimas, prie kurio prisidėjo patys kauniečiai, išdrįsę pasidalinti tuo, kas, jų manymu, visuomenėje nutylima. Kilimo struktūra – siūlai, susijungiantys į sudėtingą audinį, simbolizuoja socialines sistemas bei jose skirtingus vaidmenis užimančius žmones. Instaliacijos rezultatas – ne tik apčiuopiamas kilimas, bet ir platesnio sociokultūrinio konteksto atskleidimas, įgarsinantis tylias problemas, apie kurias nepridera kalbėti viešai.
Anot menininko Boris Ceko, kilimo audimas pasirinktas neatsitiktinai. Tai – viena seniausių meno išraiškų. „Idėja gimė prieš penkerius metus, dirbant su tekstile. Ne paslaptis, kad mūsų projektai ganėtinai politiniai. Norime kalbėti apie visuomenės, specifinių šalių problemas. Pavyzdžiui, migracija, Europos sąjungos iššūkiai – tipinės istorinės problemos mūsų regione ir daugybėje miestų. Audžiant kilimą pasirinkome vėliavos motyvą, kuris yra simbolinis, atspindi vietinius pasakojimus. Mokėme žmones austi kilimą, bendravome prie kavos puodelio, kalbėjomės apie gyvenimą Vilijampolėje, klausinėjome, kuo jie norėtų pasidalinti,“ – apie projekto eigą ir idėją pasakojo menininkas.
Daugybėje pasaulio miestų projektus pristatęs menininkas pripažįsta, kad kūrybinis procesas kartais būna sudėtingas, jis labai priklauso nuo dalyvaujančių žmonių. „Kiekvienas miestas vis kitoks, žmonės spinduliuoja skirtingą energiją, tad ir projekto rezultatai bei eiga skiriasi. Visgi svarbiausia, kad meno dėka žmonės susiburia, bendrauja, dalinasi“.
Anot menininko, galvodami apie supančias problemas, Vilijampolės gyventojai dažniausiai minėjo alkoholizmą, socialinę atskirtį bei atskirtį nuo miesto centro, valdžios nerūpestingumą sprendžiant rajono problemas. Gyventojai taip pat prisiminė skaudžius istorijos vingius – Holokaustą, Vilijampolės getą. „Manau, kad kai kurios problemos būdingos tik Vilijampolei, o su kitomis susiduriame visame regione,“ – svarsto B. Ceko. Bosnijoje užaugęs menininkas apie Kauną ir kauniečius susidarė itin teigiamą įspūdį. Anot jo – Kaunas gražus, žalias miestas, o čia gyvenantys žmonės – atviri, draugiški. „Į Kauną norėčiau sugrįžti dar kartą“, – šypsosi menininkas.
Bendrą menininkų ir Vilijampolės gyventojų kurtą projektą galima aplankyti iki rugpjūčio 24 d.,16:00-20:00 val., Radvilų g. 2A.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
„Kaunas 2022“ į protėvių žemę sukvies po pasaulį pasklidusius litvakus
„Man šis forumas yra tarsi visos žydiškos atminties programos apvainikavimas. Tai mūsų daugiamečių pastangų tiesti bendradarbiavimo ir dialogo tiltus kulminacija“, – sako Litvakų kultūros forumo iniciatorė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė Daiva Price. Ji ir kolegos į protėvių žemę grįšiančius ar pirmąkart atvyksiančius litvakus pasitiks rugsėjo 29–30 dienomis.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusiose Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėse, aštuoniose Rusijos imperijos gubernijose, gyveno apie 2 mln. litvakų – taip vadinami šio regiono žydai. 2 milijonai – tai 12 proc. gyventojų. Kaune, gubernijos centre, žydų buvo net 35,32 proc. Dabar mieste žydų – vos keli šimtai.
Dar XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje po pasaulį pasklidę litvakai po Holokausto liko mažiausia žydų grupe pasaulyje. Šiandien litvakai gyvena Izraelyje, JAV, Pietų Amerikoje, Pietų Afrikos Respublikoje. Ne vieno jų šaknys – Kaune. Kaune, kuris, 2022 m. tapęs Europos kultūros sostine, pirmąkart rengia šį forumą.
Dvi dienas VDU Didžiojoje salėje vyksiančiame renginyje numatoma turtinga kultūrinė programa ir garsių menininkų, mokslininkų bei kultūros pasaulio atstovų diskusijos apie tai, ką reiškia būti litvaku bei bendros lietuvių ir žydų tapatybės paieškas. Bus klausiama, ar menas padeda prisiminti, ir ar atminties įamžinimas gali padėti kurti geresnę ateitį, skatinti atvirumą bei dialogą.
Litvakų kultūros forumas – iki lapkričio vyksiančio jau tradicinio „Kaunas 2022“ inicijuoto Istorijų festivalio programos dalis. Kaip teigia programos „Atminties biuras“ kuratorė, šių metų festivalio leitmotyvas – kelionė namo – reiškia net ik gilesnį miesto, jo istorijos ir savęs joje pažinimą, bet ir galbūt pirmąjį apsilankymą savo tėvų, senelių, protėvių žemėje. Žemėje, į kurią įžengti ilgus metus buvo per skaudu. Taip nutiko tokiems „Kaunas 2022“ programoje pristatomiems pasaulinio garso menininkams, kaip Williamas Kentridge’as, kurio paroda visus metus gausiai lankoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Šie metai tapo galimybe su savo kūryba į protėvių žemę atvykti ar grįžti ir tokiems menininkams, kaip Jenny Kagan, Philipas Milleris, Bruce‘as Clarkas, Marilia Destot ir kiti. Dauguma jų savo patirtimi pasidalins Litvakų kultūros forumo programoje. Prie jų prisijungs akademinio pasaulio žvaigždės, Litvakų kultūros forumo patariamosios tarybos nariai – prof. Antony Polonsky, prof. Peter Salovey, prof. Tsvia Walden ir kiti.
Dvi dienas truksiančią forumo programą praturtins žydiškajai atminčiai skirtos parodos, spektakliai ir koncertai. Kalendoriuje – tokie renginiai, kaip JK menininkės Jenny Kagan interaktyvi paroda „Iš tamsos“, mezuzų tradiciją primenantis Jyll Bradley instaliacijų maršrutas „Slenkstis“, tarpukario fotografų Maušos Levio ir Šimono Bajero fotoparoda, Simano Karczmaro tapyba ir kt. Rugsėjo 29 d. „Žalgirio“ arenoje vyks Marijos Krupoves jidiš dainų koncertas, skirtas žydiškai miesto atminčiai ir ypatingai Kauno dvasiai.
Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. – dar viena ypatinga premjera, rengiama jau ne pirmus metus. Tai PAR kompozitoriaus Philipo Millerio ir Jenny Kagan „Kauno kantata“. Joje muzikos, tekstų ir vaizdų kalba pasakojama sudėtinga istorinių perversmų, Holokausto, trėmimų ir asmeninių traumų istorija bei jos palikti pėdsakai kartų likimuose, atskirų žmonių gyvenimuose. Įspūdingas muzikos ir vaizdų labirintas kuriamas bendradarbiaujant su įvairių žanrų Lietuvos ir užsienio atlikėjais.
Premjerą „Žalgirio“ arenoje atliks daugiau nei 200 muzikantų, Kauno miesto simfoninis orkestras, profesionalūs ir bendruomenių chorai ir ansambliai. „Kantata ragina atverti sunkias traumines temas. Ji kviečia į akistatą su savimi, skatina kalbėti apie sudėtingus pasirinkimus dramatiškų įvykių akivaizdoje. Todėl ji yra itin aktuali šių dienų karo kontekste“, – įsitikinusi D. Price.
Litvakų kultūros forumo globėja – Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Garbės globėjai – prof. Liudas Mažylis ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Partneriai – Vytauto Didžiojo universitetas ir Kauno žydų bendruomenė.
„Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumo programa skelbiama čia, registracija jau prasidėjo.
Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Paskutinė galimybė apsilankyti parodoje „1972. Pramušti sieną“: kino klasika tapusių filmų seansai, diskusijos ir susitikimai
Pavasario pabaigoje duris atvėrusi „Kaunas 2022“ paroda „1972. Pramušti sieną“ skaičiuoja paskutines savo savaites. Rugpjūtis – ne tik puiki proga nespėjusiems aplankyti ekspoziciją, bet ir galimybė sudalyvauti turiningoje parodą lydinčių renginių programoje, kurioje – lietuviškos ir čekoslovakiškos kino klasikos seansai, diskusijos, viešos paskaitos bei ekskursijos.
Paroda „1972. Pramušti sieną“ žiūrovą nukelia į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, dailininkus, maištingus hipius. Anot parodos kuratorės Rasos Žukienės, ekspozicija „akcentuoja asmenybės laisvės problemą, neatsiejamą nuo priešinimosi prievartai ir gniuždymui. Čia pirmą kartą parodoma, kaip visuomenę ir meną veikė oficialiųjų struktūrų spaudimas ir kokius atvirkštinius rezultatus visa tai paliko kultūroje“.
Varžymai ir prievarta kaip ir šiandien, taip ir tuomet neužgniaužė laisvės troškimo. Vienu iš laisvės bastionų 7-8 deš. Kaune ir buvo kultūros sfera – teatras, dailė, jaunimo muzikos grupės, kinas.
Kvies prisiminti klasika tapusius filmus
Turininga parodą lydinti filmų programa, metaforomis ir skaudžia ironija taip pat kvies pažvelgti į praeitį bei neapleisti sąmoningumo šių dienų kontekste. Galimybė šiandien ekranuose pamatyti tai, kas anuomet santvarkai buvo nepatogu ir garsiai reflektuoti apie visuomenei svarbias temas, skatina permąstyti laisvės vertę ir prasmę. Kino seansuose bus pristatomi garsių režisierių – A. Žebriūno, V. Žalakevičiaus, R. Banionio, J. Menzelio, M. Formano, J. Jireso ir kt. – filmai. Tarp jų – Lietuvos auditorijai puikiai pažįstamos juostos „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, „Gražuolė“, „Herkus Mantas“, „Paskutinė atostogų diena“, „Emilija iš Laisvės alėjos“ bei pasaulyje pripažintų tuometinės Čekoslovakijos grandų darbai.
Anot filmų programos sudarytojo Gedimino Jankausko, pasirinktas juostas galima skirstyti į kelias temas. Dalis filmų skirti prisiminti 1972 metų įvykius ir R. Kalantos auką, tuometinę situaciją Lietuvoje ir pasaulyje. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus sukurtas filmas „Jonas Palachas“ pasakoja apie jauną čekoslovakų studentą, kuris kiek anksčiau už R. Kalantą, protestuodamas prieš rusų tankus ir Prahos pavasario numalšinimą taip pat pasiaukojo susidegindamas. Šią temą atliepia ir R. Banionio filmai „Fontano vaikai“ bei „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.
„Čekoslovakiškų filmų programoje dėmesys atkreipiamas į kiek anksčiau pasaulį sukrėtusius įvykius -– 1968 metus ir Prahos pavasarį, tuometines jausenas. Tuo pačiu prisimename ir vaidybines lietuviškas juostas, kurias vadinu „lietuviško moralinio nerimo filmais“ – jie kėlė aktualias problemas ir jas vienaip ar kitaip įvardijo, bandė spręsti. Net ir istorinis epas „Herkus Mantas“ primena mums apie kovą už laisvę, kovą už nepriklausomybę.“
Šių dienų kontekste filmai tampa dar reikšmingesni. „Kuriant programą, niekas negalvojo apie invaziją į Ukrainą, kad tankai traiškys ne Prahos taikius piliečius, o Ukrainos gyventojus. Pats gyvenimas padiktuoja kontekstus. Manau, parinkti darbai šiandien tampa dar aktualesni – kaip kino šedevrai ir filmai pasakojantys apie esamas problemas. Kovos už laisvę, nepriklausomybę temos visada bus aktualios,“ – teigia filmų programos kuratorius.
Lydinčioje programoje – ekskursijos, diskusijos ir kiti renginiai
Parodą lydinti programa neapsiribos kino seansais – norintys su paroda ir aptariamu laikotarpiu susipažinti plačiau, galės dalyvauti diskusijose, menotyrininkų vedamose ekskursijose ir kituose renginiuose.
Menotyrininkė G. Bartulienė pakvies į ekskursiją „Po dailės kulisus“ – sužinoti, kokios istorijos randasi už eksponuojamų kūrinių, kokiomis sąlygomis ir kokių nuotaikų lydimi darbai buvo sukurti.
Kompozitorė Zita Bružaitė diskusijoje kalbins keturis kauniečius - grupės „Aitvarai“ įkūrėją ir vadovą K. Ignatavičių, kompozitorių prof. G. Kuprevičių, pianistą dr. M. Bazarą bei inžinierių, elektroninių instrumentų kūrėją ir grupės „Kertukai“ garso režisierių O. Urboną. Kokios istorijos ir nuotykiai atsiveja mus iš praeities apie bigbyto laiką, kompozitoriaus aplinką bei (iš)gyvenimo taisykles? Gyvai ir su improvizacijos dvasia bus kalbama apie muziką ir tai, kas tuomet sukosi aplinkui.
Pianistas dr. M. Bazaras kvies išgirsti unikalių 80-ųjų lietuviškų sintezatorių „ARGO A1" ir „Stringas” galimybes bei reikšmę, o doc. dr. E. Klivis – atsigręžti į 7 deš. pab. teatro menininkų gyvenimus ir kūrybą. Renginių ciklą simboliškai užbaigs menotyrininkės R. Tamoliūnienės vieša paskaita „Dedikacija R. Kalantai“.
Visi renginiai vyksta parodos erdvėse, Laisvės al. 102, Kauno centriniame pašte. Kino seanso kaina apsilankiusiems parodoje – 3 eur. Daugiau informacijos apie kino seansus galima rasti čia arba facebook puslapyje. Daugiau informacijos apie lydinčius renginius galima rasti čia arba facebook puslapyje. Paroda „1972. Pramušti sieną“ (kuratorė – R. Žukienė) veikia iki rugpjūčio 31 d.
Tris rugpjūčio sekmadienius Kauno krantus sujungs upių pašto laivas
Visą vasarą Kauno pakrančių rajonuose (Senamiestyje, Šančiuose, Vilijampolėje, Jiesioje, Centre ir Aleksote-Marvelėje) kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA komanda rinko ir registravo kauniečių paruoštus laiškus, dovanas, rankdarbius bei įvairius kitus siuntinius, skirtus kitų upės krantų gyventojams. Šios sukauptos siuntos tris rugpjūčio sekmadienius (rugpjūčio 14, 21 ir 28 d.) bus plukdomos Nemuno bei Neries upėmis ir įteikiamos prie upės žaidimo „UPYNĖS: Kitam Krante“ prisijungusiems kauniečiams, gyvenantiems skirtinguose miesto krantuose. Renginio dienomis upės žaidime vis dar kviečiami dalyvauti ir tie miestiečiai, kurie iki šiol dar nespėjo užregistruoti savo siuntų kitam krantui – jie galės prie upės atnešti savarankiškai paruoštus siuntinius ir iškart sulaukti pašto laivu atgabenamos siuntos iš kito kranto.
Upės žaidimas „Kitam Krante“ yra siekis kauniečiams priminti turtingą Kauno uostamiesčio praeitį ir pamirštas gyventojų tradicijas, besiformavusias kadaise daug gyvesnėse buvusiose miesto pakrantėse ir upėse. Tuo pačiu – tai ir siekis užmegzti dialogą su upe bei kitu jos krantu, taip simboliškai atkuriant anksčiau buvusius tamprius paupių bendruomenių diplomatinius ryšius, kuomet gyventojai upėmis naudojosi ne vien rekreaciniais tikslais, bet ir aktyviai laivuodavo, keldavosi į kitą upės krantą keltais, lankydavo kito kranto kaimynus, dalyvaudavo bendruose renginiuose. Vis tik Kauno istorija yra upių istorija. Daugelį metų vandens keliais į miestą atkeliaudavo laivais gabentos prekės, knygos, laiškai – upės ilgus šimtmečius buvo svarbiausias Kauno kelias į pasaulį, svarbiausias naujienų ir kultūros sklaidos kanalas. Nors šiandien stipriai sunykęs, senojo Kauno uostamiesčio vaizdas vis dar kelia nuostabą, vartant istorines nuotraukas, paveikslus bei skaitant amžininkų atsiliepimus.
Visiems savo siuntinius upės pašto sistemoje jau užregistravusiems kauniečiams buvo išrašyti UPYNĖS pašto kvitai, įrodantys, kad siuntėjas iš vieno kranto turi teisę su pristatytu kvitu atsiimti ir vieną jam priklausančią siuntą iš kito kranto. Kitaip tariant, kiekvienas siuntėjas yra ir gavėjas – tik taip įvyksta apsikeitimas laiškais. O kokia bus ta, iš kito kranto gauta, siunta ir kas buvo jos siuntėjas žaidimo dalyviai sužinos tik renginio dieną pristatę savo kvitą projekto komandai.
Atsiimti savo siuntą iš kito kranto bus galima: rugpjūčio 14 d. – Šančių paplūdimyje ir Napoleono kalno papėdėje, rugpjūčio 21 d. – Marvelės paplūdimyje, Aleksoto pakrantėje ir miesto centre, ant naujojo pėsčiųjų tilto į Nemuno salą; rugpjūčio 28 d. – Vilijampolės ir Senamiesčio pakrantėse šalia P. Vileišio tilto. Šiuose krantuose pašto zonas žymės iškeltos žydros spalvos projekto UPYNĖS vėliavos, rodančios kryptį ne tik žaidimo dalyviams, bet ir upėje plaukiojančiam upių pašto laivui, kuris renginių dienomis kursuos tarp krantų ir gabens kauniečių paruoštus pašto siuntinius. Turintys pašto kvitą galės siuntą iš kito kranto atsiimti bet kuriame iš trijų renginių (ne tik krante, kuriame registravo savo pačių siuntinius). Atvykti prie vandens kviečiami ir tie kauniečiai, kurie vasarą nespėjo sudalyvauti upės žaidime: jie galės atnešti savarankiškai paruoštą, tvarkingai supakuotą ir ne sunkesnę kaip 6 kg. siuntą į vieną iš pašto krantų, ją užregistruoti, ir iš karto atsiimti siuntinį iš kito kranto!
Pirmasis pašto gabenimo renginys rugpjūčio 14 d., sekmadienį, vyks nuo 13 iki 17 val. Šančių ir Jiesios pakrantėse. Tuo tarpu kituose krantuose vyksiančių renginių laikas bus patikslintas artėjant renginiams. Daugiau informacijos galima rasti projekto puslapyje www.upynes.lt ir kultūrinės upių tyrimų platformos TẽKA paskyroje facebook.com/tekakrantine
……………………………………………………………………
Projektą vykdo kultūrinė upių tyrimų platforma TẽKA
Projektą pristato Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022
Projekto partneris – Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius
Nuotr.autorius Arvydas Čiukšys
Arkadijus Gotesmanas apie klezmerių muziką: tai yra judesio muzika, kuri gali būti visokia
„Labai nenoriu, kad prie straipsnio būtų tik mano vienintelio nuotrauka. Juk čia svarbiausia yra žmonės“, – sako Lietuvos džiazo padangėje gerai žinomas muzikantas, perkusininkas, klezmer muzikos entuziastas, docentas Arkadijus Gotesmanas, kuris kartu su bendraminčiais Kaune ir Kauno rajono miesteliuose pristato Litvakų muzikos programą.
Rugpjūtį ir rugsėjį „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ inicijuojamus pasirodymus galės pamatyti ne tik didžiųjų koncertų salių Kaune lankytojai. Žydų muzikos melodijos skambės Čekiškės, Babtų, Vilkijos, Kulautuvos, Zapyškio, Kačerginės miesteliuose, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno gausios žydų bendruomenės.
„Istorijų festivalio“ Litvakų programa – puikus akstinas dar kartą klausytojams atrasti klezmer muzikos skambesį ir ją grojančius žmones. Pasak A. Gotesmano, šioje muzikos kryptyje susimaišo visa emocijų gama – klezmer talpina ir melancholiją, ir džiaugsmą, ir šėlsmą. Šiuolaikiniame muzikos pasaulyje kūrėjai klezmer melodijas interpretuoja naujai ir drąsiai „miksuoja“ su džiazo ar net elektronikos garsais.
„Tam tikra prasme klezmer muzikos likimas panašus kaip ir afro muzikos – tai yra ji keliavo ten, kur keliavo ją muzikuojantys ir klausantys žmonės, jie nešėsi ją su savimi, sugėrė tai, kas buvo aplinkui“, – lygina A. Gotesmanas.
Tradicijos žemėlapyje – ir Lietuva
Klezmer įvardinama tradicinė neliturginė Rytų Europos žydų muzika. Klezmeriais kadaise vadinti žydų liaudies muzikantai, grojantys klajojančiuose ansambliuose. Tokias kapelas šeimos kviesdavo pagriežti įvairiomis progomis – dažniausiai prireikdavo vestuvėms, baliams, vadinamosioms bar micvoms, t.y. pažymint berniukų pilnametystę. Keliaujantys ansambliai neaplenkdavo ir didesnių masinių susibūrimų, mugių.
XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje gyvavusi klajojančių žydų liaudies muzikantų tradicija apėmė Ukrainą, Lenkiją, Besarabiją, Galiciją. Dėl plačios geografijos klezmerių muzikai įtaką darė vokiečių, ukrainiečių, lenkų, rumunų ir kitų tautų muzikinis folkloras.
Anot A. Gotesmano, klezmer muzika savo prigimtimi yra judesio muzika, niekas laidotuvėse jos negrodavo: „Ji turi savitą atlikimo manierą – be greito ritmo ir tempo ji neegzistuoja. Būna viena kita lėta daina. Na, bet ne paslaptis, visa žydų muzika yra mažoras minore arba minoras mažore. Tai reiškia, kad čia ir liūdesys, ir džiaugsmas tampa vieniu. Ta muzika gali būti visokia“.
Klezmerių keliai vedė ir į Lietuvos miestus bei miestelius. Pavyzdžiui, žinomas faktas, kad klezmer melodijos skambėjo ir tarpukario Kaune – atvykstantys muzikantai grieždavo garsiajame „Metropolio“ restorane.
Paprastai klezmerių ansamblyje grodavo trys muzikantai: būtinai reikėjo smuiko, klarneto, būgno su lėkštelėmis. „Tais laikais jokios žydų vestuvės nebuvo įsivaizduojamos be smuiko ir klarneto skambesio“, – pasakoja atlikėjas. Tokie instrumentai – lengvi ir puikiai tinkantys kelionėms.
Pasak A. Gotesmano, tradicinis klezmer atlikimo būdas yra specifinis, todėl kai kurie klarneto garsai gali sudaryti klaidingą pirmą įspūdį: „Joje yra ypatinga atlikimo maniera, kartais atrodo klausytojui, kad klarnetas klysta, tačiau taip nėra – tai specialūs dengimai, ta muzika taip ir turi skambėti. Jei išimtume iš tos sudėties kažką, tai ir nebeliktų to bendro konteksto, to šurmulio, to draivo, vidinio pojūčio, to skrydžio. Klezmer muzika turi savyje daug svingo“, – sako jis.
O štai kontrabosas, trimitas, fleita klezmerių orkestruose atsirado žymiai vėliau – kai prieš keletą dešimtmečių tradicinius klezmer kūrinius atrado ir ėmė naujai interpretuoti profesionalūs, netgi akademinį išsilavinimą turintys muzikantai. Tokiu būdu trūkinėjanti klezmer muzikos tradicija atgijo, įgydama naujus pavidalus.
Klezmer vardai ir veidai
Pasak A. Gotesmano, klezmer muzika, kadaise skambėjusi privačiose šventėse, pamažu įžengė į koncertų sales: „Šiais laikais klezmer tapo toks gana universalus dalykas. Žydų liaudies muzika, folkloras, skambėjęs mažame ratelyje, trijų ar keturių muzikantų muzikinis dialogas šiais laikais išaugo į orkestrus, bendras kolektyvų jungtis, dideliam muzikantų būriui skirtas aranžuotes“.
Daugiau negu du dešimtmečius šalia džiazo, dėstymo studentams, teatro projektų, festivalių organizavimo ir įvairių eksperimentų klezmer muziką propaguojantį A. Gotesmaną ypač džiugina jaunoji Lietuvos muzikantų karta, tęsianti klezmer muzikos atradimus. Tarp jų – orkestras „Rakija Klezmer Orkestar“, grojantis balkanišką, čigonišką muziką ir litvakišką klezmerį.
„Klezmer – viena iš mano veiklos sričių, ji papildė mano žinias, mano atlikimo praktiką. Labai smagu, kad ją pamėgo ir kiti. Atsirado jaunimas, kuris groja labai stilingai ir itin daug įdeda savęs į tos muzikos populiarinimą“, – sako A. Gotesmanas.
Anot jo, ypač didelis indėlis atvedant šią muziką į didžiąsias pasaulio scenas priskirtinas trimitininkui Frankui Londonui ir jo grupei „The Klezmatics“ iš JAV. A. Gotesmanas su F. Londonu prieš daugybę metų susipažino viename renginyje Rusijoje. Jis džiaugiasi, kad pažintis nenutrūko – F. Londoną pavyko pasikviesti į pirmąjį Baltijos šalyse organizuotą klezmerių muzikos festivalį Vilniuje, tąkart jis grojo su Jungtiniu klezmerių orkestru. Taip pat grupė „The Klezmatics“ prieš daugiau negu penketą metų koncertavo Vilniaus rotušėje.
A.Gotesmanui ne mažiau įdomūs ir kolegų klezmer muzikos eksperimentai, kuomet ji suskamba kiek kitaip ir naujai: „Tikra tiesa, kad klezmer šiandien glaudžiai susijusi su džiazu. Daug atlikėjų atranda gryną folklorinį kūrinį ir jį naujai interpretuoja“.
Pasak jo, tokiu būdu gimsta ir galima išgirsti netikėtų kokteilių, kuriuose – ir Kubos ritmai, ir šiuolaikinės elektronikos garsai, ir netgi avangardiniai eksperimentai. „Gana tradiciniu repertuaru, bet savitu pateikimu man visada imponuoja kūrėjas iš JAV John Zorn, Vokietijos atlikėjas Karstenas Troyke, kompozitorius ir muzikantas Dmitri Slepovitch ir, aišku, dainininkė Marija Krupoves“.
Pastarąją A. Gotesmanas mini itin dažnai. Pasak jo, muzikės Marijos Krupoves žinios ir pastangos siekiant atkurti žydų muzikos paveldą yra milžiniškos. Ji kartu su kolega Lietuvoje ir Baltarusijoje yra surengusi daugybę žydų muzikos tyrinėjimų ekspedicijų, per kurias muzikos kalba užrašyti žmonių atmintyje likę kūriniai. „Ji padėjo ant piupitrų muzikantams daug nežinomų melodijų ir muzikos“, – pasakoja A. Gotesmanas. Jis džiaugiasi, kad šią atlikėją Litvakų programoje turės galimybę išgirsti ir Kauno klausytojai.
„Visada kirbėjo mintis, kad privalome daryti koncertus mažuose miesteliuose, kur kadaise gyveno žydai, ne tik didmiesčiuose. Tą pradėjome daryti, rengdami Klezmerių muzikos festivalį, o vėliau „Jewish Art festival in Lithuania“. Supratau, kad žmonėms tai įdomu, jie klauso, jie šoka, jie domisi. Klezmer nutiesė tam tikrą kelią – tokiu būdu mes atradom ir savo sceną, ir savo publiką“, – sako A. Gotesmanas, pats ženkliai prisidėjęs prie šios muzikos atgimimo Lietuvoje ir svetur.
A.Gotesmano kuruojamoje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Litvakų muzikos programoje numatyta: turas po Kauno rajono miestelius, jungtinio Lietuvos klezmerių orkestro koncertas, gyvo garso koncertas „Malda“, Anatolijaus Šenderovo kūrinio „After Shagal“ koncertas, dainininkės Marijos Krupoves atliekamų dainų koncertas.
Išsamesnę informaciją galite rasti čia.
Programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė: „Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims“
Architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė 2022-uosius neabejotinai atsimins visą gyvenimą. Projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ architektūros ir paveldo programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė su būriu talkininkų šiemet Kauno centrinį paštą keliems mėnesiams pavertė Architektūros centru, žinią apie optimistinį kaunietiškąjį modernizmą skleidė po visą pasaulį, o dabar jo laukia čia, mūsų mieste – rugsėjį Kaune įvyks tarptautinė konferencija „Modernizmas ateičiai“. Jos metu – ir ypatingo filmo „Klostės“ premjera. Maža to – praėjusių metų pabaigoje kaunietė išleido monografiją „Weekendų miestai ir priemiesčiai“ apie kurortus Lietuvoje! Atostogų temą šįkart palikome nuošalyje – su Vilte ir taip vos spėjome aptarti modernistų judėjimą, auginamą jau penkerius metus.
Ką tu asmeniškai laikai didžiausia šios programos sėkme? Galbūt tai vienas nedidelis įvykis, o gal tavo pačios nauji įgūdžiai, pažintys, būsimi projektai, kurių idėjos kilo šiemet?
Asmeniškai – patirtį. Nesu dirbusi įdomesniame, tiek galimybių bei iššūkių turinčiame projekte, su tokia profesionalia komanda. Žinoma, ne visų programos veiklų pradžios, kaip, matyt, įprasta, buvo sklandžios, ne visos naktys miegotos, bet visi patyrimai verti ir brangūs. Norėtųsi tikėti, kad panašų jausmą po projekto išsineš ir mūsų partneriai, miestiečiai. Nuo 2018 metų stojusi už programos „Modernizmas ateičiai“ vairo jau mačiau, kaip gerai strategiškai buvo parengta programa, kaip logiškai išskirtos tikslinės veiklų grupės, apimančios skirtingas auditorijas, iškelti ambicingi tikslai, beliko mąstyti apie priemones jiems pasiekti, išsibandyti naujus įrankius. Tiesa, neturėjome stebuklingos sėkmės formulės, nežinojome, kas mūsų aplinkoje pasiteisins, kas ne, o ir Europos kultūros sostinių kontekste architektūros ir paveldo temų tyrinėjimas ir interpretavimas nebuvo ir dar dabar nėra dažna praktika.
Didžiausia motyvacija buvo ta, kad Kaunas jau turėjo tarptautinį pripažinimą, 2015 metais gautą Europos paveldo ženklą, o sulig tuo ėmė vis aktyviau veikti bendruomeninės iniciatyvos, pavyzdžiui, „Gražinkime Kauną“. Taigi, vienu metu tai buvo ir dovana, ir atsakomybė. Dalintis ja kvietėme Kauno ir kitų miestų kultūros organizacijas. Nepaisant to, kad intensyviai darbavomės visus penkerius metus, pirmas stiprus jausmas, kad programa tikrai pasiteisina, apėmė po pirmojo kvietimo partneriams teikti paraiškas į visas Kultūros sostinės programų kryptis. Kad „Modernizmas ateičiai“ idėja tikrai sėkminga, jaučiu šiais metais pagaliau dalyvaudama partnerių renginiuose. Visi jie yra vientisa programos sėkmės ir skirtingų patirčių istorija. Tuo labai tikiu.
Visgi kuriuos partnerių renginius įsiminsi kaip itin pasisekusius?
Visus! Nebūčiau svajojusi geresnio turinio modernizmui. Partnerių programa apima labai plačią auditoriją, kurta skirtingų interesų ir amžiaus grupėms. Nuo architektūros specialistams ir entuziastams skirtų projektų, tokių kaip: knygos apie Arną Funką leidybos (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), su aklaisiais ir silpnaregiais kurto taktilinio interaktyvus architektūros pažinimo paviljono, geidulingas modernistinio miesto paslaptis dekoduojančios parodos „Geismo architektūra“ ar kaskart aktualiausias pasaulines šiuolaikinės architektūros temas aktualizuojančios Kauno architektūros festivalio programos (Lietuvos architektų sąjunga), tarpkontinentines architektūros idėjas jungiančios modernizmo vasaros mokyklos (KTU)… Iki įspūdingas fotografijos asmenybes pristatančių parodų (Kauno fotografijos galerija), meno objektų, inspiruotų modernizmo istorijų, miesto viešose erdvėse (Lietuvos dailininkų sąjunga), išplėsti modernybės geografines ribas skirtų pranešimų, paskaitų, parodų, performansų (Kauno menininkų namai), patyriminių ekskursijų („Ekskursas“, Kauno šokio teatras „Aura“) ar intelektualios muzikos festivalio metalo fabrike „Optimismo“ bei po įvairias Kauno ir Kauno rajono erdves pasklidusių pasaulio muzikos programų („GM Gyvai“).
Sausį kultūros sostinės metus Kaune pradėjo tarptautinė paroda „MoFu 360/365“, kurios pavadinime esantys skaičiai simbolizavo atitinkamai visas galimas modernizmo perspektyvas bei kasdienybės paveldą. Kaip pačiame Kaune sekėsi su komanda įgyvendinti užsibrėžtą formulę „360/365“?
Visad mačiau šią programą kaip bendruomeninių ir tarpsektorinių paveldo patirčių platformą, kurioje visi mokomės, turime teisę suklysti, nesutarti, atrasti ir bendrai kurti, dalintis atsakomybe už tai, kad modernizmas būtų dar labiau suprastas, pastebėtas ir įvertintas. Prisipažinsiu, tiesioginis darbas su bendruomene man niekada nebuvo komforto sritis, todėl esu be galo dėkinga komandos nariams, kurie ėmėsi lyderystės mezgant kontaktą su vietos gyventojais. Žilvinas Rinkšelis su savanoriais aplankė daugybę modernistinių butų, nufilmavo dešimtis įdomių pasakojimų, aprašė šimtus pastatų modernizmo svetainės žemėlapyje. Taip palaipsniui skaičiais „360/365” užkoduota kasdienybės paveldo sąvoka įgavo aiškesnį pavidalą.
Taip, „360“ – visos įmanomos modernizmo perspektyvos: kultūrinė, socialinė ir t.t., buvo paliestos ne tik asmeninių pokalbių su gyventojais, viešų diskusijų metu, bet ir įvairių sričių kūrėjų atliktose meninėse interpretacijose apie XX amžiaus architektūrą ir ją liudijantį idėjų sudėtingumą bei skirtingus pastatų, visuomenės likimus. Kitaip tariant, sukaupti autentiški liudijimai apie Kauno modernizmą tapo inspiracija naujo pasakojimo kūrimui ir kalbai, kuri būtų suprantama platesnei auditorijai.
Tuo tarpu skaičius „365“ skirtas atkreipti dėmesį ne tik bažnyčių, muziejų ar pan. įstaigų reprezentatyvumą, bet ir į kasdienybės architektūrą: gyvenamuosius namus, pramonės pastatus ar laisvalaikio vietas. Ar visiems modernizmo interpretacijų kalba buvo įdomi? Būtų naivu manyti, kad ir šio laikotarpio paveldą visi iki ausų ėmė ir įsimylėjo kaip ir, kad visų kūrėjų perduodamas žinutes perskaitė ar jomis susižavėjo. Tai nedemotyvavo, gal tik didesnį galvosūkį kėlė – kaip dar, kaip kitaip, kur ieškoti sumanymams lėšų.
Džiaugiuosi, kad fortūna stovėjo ne nugarą atsukusi ir ne visai toli, tik laukė didesnių pastangų, kurios pasiteisino visus keturis kartus gaunant papildomą finansavimą iš „Kūrybiškos Europos“ ir „Interreg Europe“ fondų. Tai atrišo rankas pasitelkti užsienio parnerystes, kviesti ir priimti Ukrainos, Belgijos, Čekijos, Izraelio ir kitų šalių kūrėjus, siekiant vientisesnio pasakojimo apie modernizmo architektūrą kaip reiškinį, kurį patyrė Rytų, Vidurio ir Vakarų Europos miestai. Didelė pagalba ir entuziazmas jaučiamas ir iš užsienio ambasadų, Lietuvos kultūros instituto. To rezultatas matomas ir šiandien. Kaip tik šiuo metu visą rugpjūtį Kaune vieši Ukrainos menininkė Lia Dostlieva. Kuruojama Monikos Amyros Pociūtės, Lia kuria dviejų kultūrų tapatybę apjungsiantį futuristinį kostiumą, kuriame menininkė paliks žinutę ir apie savo šalies ateities (at)statymo / (at)kūrimo jausmą.
Kaip vertintum kauniečių įsitraukimą į savo aplinką? Ar jis padidėjo „Modernizmo ateičiai“ ir partnerių iniciatyvų dėka – ekskursijos, parodos net vaikams, straipsniai, video, projektai su šokiu ir kitais menais… ar tai sužadino didesnę meilę miestui? Ir ar būtent meilė, empatija yra tas jausmas, apie kurį reikia kalbėti kalbant apie miesto ir asmens santykį?
Miestas bunda ir tampa atviresnis naujoms patirtims. Tikiu, kad inerciją tokiam pojūčiui sukurti suteikė partnerių veiklos ir miestiečių iniciatyvos. Tiek minėtos ekskursijos, tarptautinės fotografijos, architektūros parodos, šokio pasirodymai, intelektualios šiuolaikinės ir pasaulio muzikos koncertai, skulptūrinės kompozicijos, atsiveriančios netikėtose miesto erdvėse ir t.t. Nors kokybiško kultūrinio turinio, kuris yra skirtas architektūros temai, šiais metais ypač daug, kartais imu galvoti, jog modernizmas kaip reiškinys čia turi vis mažesnę rolę. Ypač naujamiestyje tarpukario palikimas kultūrai yra ideali scenografija, kuri kartais inspiruoja, kartais papildo ar asistuoja, o kartais padeda išpildyti ar sustiprinti projekto idėją, meninei formai suteikia unikalumo, ženkliškumo. Tai vienareikšmiškai padeda didinti žinojimą, auginti smalsumą ir supratimą, pamatyti galimybes, kas sąlygoja ir tampresnio emocinio ryšio su savo aplinka atsiradimą. Iš to seka ir praktiniai sėkmingi mažieji ar didieji paveldosaugos procesai. Vieni susiję su asmeninėmis meilės modernizmui istorijomis, kiti – su politine valia ir intelektualinių resursų jungimu.
Vienas itin lauktų įvykių, dėl karo ir jo pasekmių nukeltas neribotam laikui – Kauno modernizmo architektūros įtraukimas į UNESCO (tai yra, nukelta UNESCO sesija Rusijoje, kur ir galėjo būti priimtas šis sprendimas). Optimizmo lyg ir mažiau... Kokios nuotaikos dėl to tvyro „Modernizmo ateičiai“ ir bendraminčių komandoje?
Visgi būkim optimistai. Kol laukiam ir viliamės agresoriaus kapituliacijos – niekas rankų nesuriša veikti išvien paveldo išsaugojimo ir darnaus, kokybiško miesto kūrimo linkme. UNESCO miestui vertės neprideda, tik žinomumą, todėl čia svarbus kasdienis visų indėlis ir pastangos.
Viena programos puošmenų, režisierės Aideen Barry kurtas filmas „Klostės“, jau pristatytas ne viename tarptautiniame festivalyje. Kokių atgarsių sulaukė šis kūrinys?
Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad filmas, nuo metų pradžios rodytas didžiuosiuose Kanados, Anglijos, Airijos ir Italijos ekranuose, rugsėjį pagaliau bus pristatytas ir Kaune, kino teatre „Romuva“. Ilgai to laukėme.
Tarptautinių filmų festivalių organizatoriai dalinosi labai pozityviais atsiliepimais, daugelis žiūrovų po peržiūrų spėriai „googlino“ artimiausius skrydžių bilietus į Kauną, domėjosi miesto istorija ir kultūrine programa. Beje, prieš seansus žiūrovai buvo kviečiami perskaityti Sandros Bernotaitės tekstą, kuriame rašytoja meistriškai sudėlioja esminius filmo naratyvo akcentus, atsako į klausimą, koks architektūros, kaip pagrindinio personažo, vaidmuo ir kodėl pasitelkiama siurrealistinė, kelianti nuostabą bei šypseną judančių paveikslėlių estetika. Premjeros Kaune metu lauks įdomus pokalbis, kuriame dalyvaus filmo režisierė Aideen Barry, Sandra Bernotaitė ir filmui į tarptautinius festivalius padėjusi patekti kino komunikacijos specialistė Rita Stanelytė.
Šis projektas pristatomas ir kaip unikalus daugiau kaip 600 vietos gyventojų ir profesionalų apjungęs kūrybinis procesas, trukęs du metus. Filmo kūrimas buvo lydimas pandemijos, todėl jo valdymas mūsų komandai, ir ypač prodiuserei Ugnei Marijai Andrijauskaitei, pareikalavo milžiniškų pastangų. Įsitraukti buvo kviečiami muzikos, kūrybinio rašymo, stop kadro animacijos entuziastai ir net maisto gamybos studentai iš Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro, kurie, beje, po filmo peržiūros žiūrovus pakvies pasivaišinti milžinišku modernistiniu tortu. Nespėję užsiregistruoti į premjerą rugsėjo 21 d., filmą pamatyti galės ir 22-24 dienomis. „Romuvos“ fojė žiūrovus pasitiks specialiai šiam filmui pristatyti Aideen Barry, Povilo Vincento Jankūno ir Mindaugo Barnatavičiaus kurta patyriminė instaliacija.
Modernistai jau laukia ir tarptautinės konferencijos rugsėjį. Kaip šis renginys, pavadintas kaip irpati programa, išaugo nuo 2018 m., kai vyko pirmąkart?
Pirmoje tarptautinėje konferencijoje „Modernizmas ateičiai“ (2018 m.), kuri tuo pačiu metu buvo ir simbolinis programos atidarymas, didžiausias dėmesys buvo skiriamas kultūrinės modernizmo paveldo vertės suvokimui ir Kauno unikalumo paieškoms, ypač pasitelkiant užsienio šalių patirtis. Tarp jų pristatyti ir pirmą kartą Lietuvoje viešėjusios Filmo „Klostės“ kūrėjos Aideen Barry video projektai, skirti jautrioms socialinėms temoms, Sharon Golan Yaron Tel Avivo – Liebling House taikomi šiuolaikiniai kūrybiniai ir edukaciniai paveldo pažinimo metodai, diskutuota ir mūsų kontekstui aktualia nacionalinių modernizmų tema ir kt.
Šių metų konferencijoje (rugsėjo 21–22 d.) „Modernizmas ateičiai. Interpretacijos“, uždarančioje programą, turėsime daug daugiau kuo pasidalinti ir patys. Penkerius metus šiuolaikinėje „kultūros paveldo laboratorijoje“ veikė, mokė ir neįtikėtinas patirtis dovanojo šimtai miestiečių ir rajono gyventojų, dešimtys kultūros organizacijų ir menininkų, todėl, tikiu, kad dviejų dienų programoje įdomybių ir aktualumų ras visi.
Nuo kūrybinių paveldo prieinamumo dirbtuvių, seminarų, kuriuose, remiantis Kauno – Europos kultūros sostinės patirtimi, bus diskutuojama apie šiuolaikinių interpretacijų vaidmenį, taip pat šia tema vyks aktualūs pokalbiai, pranešimai ir diskusijos „Žalgirio“ arenoje su žymiuoju Niujorko menininku, architektu ir paveldosaugininku Jorge Otero-Pailos, architektūros kritiku ir tyrinėju Grzegorz Piątek, architekte, architektūros istorike, architektūros ir meno projektų kuratore Ievgenija Gubkina ir daugeliu kitų. Programoje taip pat numatyti ir dviejų parodų atidarymai, Marijos Drėmaitės knygos apie Arną Funką pristatymas bei jau minėta „Klosčių“ premjera. Taigi, simbolinis atsisveikinimas bus labai optimistinis.
Kokių planų turi „Modernizmo ateičiai“ komanda pasibaigus šiam projektui?
Labai sunku kalbėti ar svajoti apie ateitį, nors ir netolimą, kai priešaky su nepamainoma Vaiva Marija Bružaite ir kitais kolegomis liko tiek darbų nuveikti. Žinau, kad visi modernistai, kad ir ką ateityje veiktų, turės ypatingą asmeninį ryšį su paveldu. Galiu tik visiems palinkėti, kad neprarastų užsidegimo ir nepatingėtų dalintis su kitais išmoktomis pamokomis ir patirtimi.
Projekte „Kultūra į kiemus“ – ypatingi svečiai iš užsienio ir daugiau nei 30 pasirodymų
Bene daugiausiai šypsenų kauniečiams padovanojęs projektas „Kultūra į kiemus“ tęsiasi. Profesionalūs menininkai ir atlikėjai jau antrus metus buriasi tam, kad kiemų bendruomenės mėgautųsi įvairiais muzikiniais, teatro, šiuolaikinio cirko pasirodymais ir bent trumpam atsidurtų renginių sūkuryje. Šiais metais „Kultūra į kiemus“ programa plečiasi ir aplankys daugiau nei 80 miesto kiemų. Prie projekto jungiasi ir vis daugiau menininkų bei atlikėjų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Rugpjūtį pasirodymus Kaune surengs svečiai iš Latvijos, Ukrainos, Vokietijos, Japonijos, Prancūzijos.
„Kultūra į kiemus“ – „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ idėja. Žiūrovams keliauti į koncertų ar teatro sales nereikia – užtenka patogiai įsitaisyti balkonuose ir savo kiemuose.
Anot „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorės Godos Pomerancevos, vis dažniau iniciatyva įvertinama tarptautiniame kontekste. „Kultūra į kiemus“ buvo išrinktas tarp dešimties geriausių projektų su pandemija kovojančioje Europoje Politikos inovacijų instituto apdovanojimuose, o 2021 m. iniciatyva įvertinta kaip unikaliausias muzikos projektas pasaulyje „Classical: NEXT 2021 Innovation Award“ apdovanojimuose. „Džiugu, kad į Kauno kiemus ne tik sugrįžta Lietuvos kūrėjai ir atlikėjai, bet sulaukiame ir svečių iš kitų Europos bei pasaulio šalių. Projekto tikslas – nešti kultūrą ir šviesą į vietas, kurios retai atsiduria įvykių centre. Smagu, kad projektas plečiasi, o mikrorajonų gyventojai gali pamatyti užsienio profesionalų kuriamus pasirodymus neišeidami iš namų. Tai – reta proga išvysti ar išgirsti kūrėjus, kurie ne taip dažnai lankosi Lietuvoje, plėsti kultūrinį akiratį, o galiausiai – pajausti bendrystę ir gaivinti primirštas miesto erdves. Galbūt šiuo Kaune užgimusiu projektu paseks ir kitos šalys“, – džiaugiasi G. Pomeranceva.
Nuo Vokietijos iki Japonijos: pasirodymais džiugins profesionalai iš užsienio
Rugpjūčio 10 d. Petrašiūnuose pasirodymą surengs ypatingas menininkų iš Japonijos ir Prancūzijos duetas. Sayoko Onishi – daugybe tarptautinių apdovanojimų įvertinta šokėja, choreografė, naujo šokio stiliaus pradininkė, besisukanti didžiausiose Europos scenose, į Kauną atvyksta kartu su projektu
„Kraštovaizdžio kūrėjo pasirodymas“. Unikali šokio ir muzikos sinergija kuriama kartu su kompozitoriumi, kontrabosininku Emmanuel Fleitz.
Petrašiūnų kiemuose rugpjūčio 11 d. skambės ir vis dažniau Lietuvoje pasirodančio latvių atlikėjo „Pacific K“ atliekama muzika. Dainų kūrėjas Kristaps Bedritis užburs meditaciniais roko/indie stiliaus garsais ir lengva melancholija.
Muzikos į Vilijampolės kiemus atneš smuiko ir akordeono duetas „YeS Duet“ iš Ukrainos. „YeS Duet” groja du Mukačevo valstybinio universiteto dėstytojai – Jevgenijus Musijetsas ir Serhijus Dobošaso. Dueto ruošiamose programose paprastai skamba ukrainiečių kompozitorių, žymių klasikų kūriniai, muzika iš kino filmų, hebrajiškos melodijos. Kokiais kūriniais „YeS Duet“ nustebins Kauno kiemų gyventojus, sužinoti bus galima rugpjūčio 17 d.
Rugpjūčio 19 d. Vilijampolėje svečiuosis ir spalvingas moterų duetas iš Miuncheno – UMME BLOCK. Grupės atliekama muzika (vokalas, analoginiai sintezatoriai, elektrinės gitaros ir beat machine) kuria įtemptą atmosferą, kviečia tyrinėti eksperimentinę kūrybą. Norintys grupę išgirsti dar sykį, tądien galės apsilankyti ir jų koncerte „Kaunas 2022 Vasaros scenoje“.
„Kultūra į kiemus“ programoje – šiuolaikinio šokio pasirodymai, dirbtuvės ir koncertai
Rugpjūtį ir rugsėjį „Kultūra į kiemus“ keliasi į Žaliakalnį, Petrašiūnus, Vilijampolę ir Aleksotą. Šiuose mikrorajonuose numatoma daugiau nei 30 renginių, tarp kurių – koncertai, parodos, šokio spektakliai, Žvėries aitvarų laidymo edukacijos vaikams. Mikrorajonų gyventojai ir svečiai nemokamai galės stebėti Dominyko Vaitiekūno, Jurgos Šeduikytės, Roko Kašėtos, Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“, Kauno šokio trupės „Nuepiko“ ir kitų menininkų dovanojamus pasirodymus. Daugiau informacijos ir pasirodymų programą galite rasti čia.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Į Kauną sugrįžta „Fluxus festivalis“: sieks tapti didžiausiu renginiu festivalio istorijoje
Rugsėjo 10 d. į Kauną sugrįžta „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ organizuojamas „Fluxus festivalis“ – tradicija tapęs miesto renginys, kasmet nustebinantis netikėtais, originaliais ir su šypsena į gyvenimą žvelgiančiais pasirodymais. Pagrindiniu festivalio akcentu šiemet ir vėl taps kopimas į Parodos kalną, kurį palydės fluxus judėjimo įkvėpti muzikos, šokio ir teatro prisistatymai, primenantys šiais metais vykusius bendruomenių renginius.
Miestui ir miestiečiams skirta šventė kviečia bent trumpam pamiršti rūpesčius ir pakeisti kasdienybę – kopti į Parodos kalną savo sugalvotais lipimo būdais, pasidabinus netikėčiausiais kostiumais, mėgaujantis fluxus įkvėptais pasirodymais ir švenčiant bendrystę. „Fluxus festivalio“ idėja gimė 2018 m. – tuomet renginyje dalyvavo 500 žmonių. Originalus sumanymas mieste atrado savo vietą – jau kitąmet dalyvių skaičius išaugo trigubai. Per kelerius festivalio gyvavimo metus buvo galima išvysti visko – nuo kojūkininkų, žonglierių ir orkestrų pasirodymų iki netikėčiausiais kostiumais – kosmonautų, milžinų, mėgstamų filmų herojų – pasidabinusių kauniečių. Kasmet vis daugiau dalyvių pritraukiantis festivalis penktuosius savo metus pasitinka išaugęs, sustiprėjęs ir paruošęs ypatingą bendruomenių kuriamą kultūrinę programą.
„Fluxus“ – XX amžiaus septintajame dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų judėjimas, kuriam būdinga ironija, paprastumas, eksperimentavimas. Fluxus pradininkas Jurgis Mačiūnas gimė būtent Kaune, tad labai simboliška ir smagu, kad festivalis tapo šio miesto tradicija. „Fluxus“ nariai nebijojo kūrybos grįsti atsitiktinumu, žaidimu, o tai puikiai atsispindi ir organizuojamo renginio atmosferoje, žmonių nusiteikime. „Fluxus festivalis“ kasmet tampa savotišku nuotykiu, į kurį gali leistis kiekvienas, – pasakoja „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė Simona Savickaitė.
Fluxus festivalio programoje – dirbtuvės, kultūriniai pasirodymai ir diskusija
Šiemet festivalis sugrįžta išlaikęs pagrindinius akcentus bei parengęs unikalią programą. Jau nuo rugsėjo 5 d. bus pradėti pasiruošimo darbai ir stebins įvairios mieste vyksiančios fluxus judėjimo įkvėptos akcijos.
Rugsėjo 8 d. kauniečiai ir miesto svečiai galės susitikti su amerikiečių režisieriumi, fluxus judėjimo nariu ir Jurgio Mačiūno bei Jono Meko bendražygiu Jeff Perkins. Menininkas kvies diskutuoti apie fluxus judėjimą praeityje bei šiandien, vyks jo režisuoto filmo „George“, dedikuoto Jurgiui Mačiūnui, peržiūra.
Rugsėjo 8– 9 d. Zapyškyje vyks tarptautinė konferencija, skirta reflektuoti įpusėjusių Europos kultūros sostinės metų gerąsias patirtis bei ateities perspektyvas. Pirmoji konferencijos diena bus skirta tvariai upių turizmo praktikai, o antroji – gyvybingų bendruomenių kūrimui ir palaikymui. Tarptautinė konferencija sulauks svečių iš Prancūzijos, Italijos, Slovėnijos bei kitų Europos šalių.
Nuo rugsėjo 9 d. įvairiose Kauno ir Kauno rajono vietose vyks kostiumų dirbtuvės, kuriose bus galima pasiruošti originalius aprangos akcentus, gamintis kaukes ar kitas detales. Dirbtuvės rugsėjo 9 d. įsikurs Rotušės aikštėje, o 10 d. – prie Kauno soboro (nuo 15 val.) ir šalia J. Mačiūno aikštės (nuo 19 val.)
Rugsėjo 10 d. festivalis pasieks kulminaciją – temstant, 21 val., spalvingas renginys pakvies į „Fluxus“ pradininko Jurgio Mačiūno skverą, iš kurio bus kopiama į Parodos kalną. Užkopę dalyviai įsitrauks į specialiai paruoštą festivalio programą – čia lauks bendruomenių ir profesionalų nuo 2018 m. kuriami pasirodymai, tarp kurių – kolektyviniai išgyvenimai, improvizacijos, šokiai, aktyvacijos, spektakliai, muzikinės kompozicijos, poetinės akcijos, ugnies skulptūros ir daugybė kitų fluxiškų siurprizų. Tądien iš viso bus galima pamatyti per 30 performansų, 7 šviesos instaliacijas ir beveik 400 pasirodančių Kauno miesto ir Kauno rajono bendruomenių narių.
„Fluxus“ – tai niekada nesibaigiantis judėjimas ir noras kilti, kopti, keistis: iš laikinosios – į šiuolaikinę sostinę. Kartu tai galimybė būti čia ir dabar, švęsti mylimą miestą ir į gyvenimą įsileisti netikėtumus“, – kviečia renginio organizatoriai.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.
Nuotr.autorius A.Aleksandravičius