Bene prieš penkiasdešimt metų tuometiniame Kaune ir kituose Lietuvos miestuose tarp jaunimo pradėjusi plisti hipių mada buvo gerokai daugiau negu tik aprangos stilius ir įdomesnių drabužių vilkėjimas. Tokia mintis peršasi išgirdus menotyrininkės, universiteto profesorės, parodų kuratorės Rasos Žukienės pasakojimą. Ji pabrėžia, kad iš detalių sudėliotas hipių paveikslas negali būti rekonstruojamas plokščiai, tik per drabužius, nors jų vaidmuo čia iš tiesų svarbus.
Kaip pasakoja tyrėja, tuometiniai hipiai buvo negausi, tačiau itin pastebima sovietmečio visuomenės dalis, kurią išskyrė noras atrodyti ir elgtis kitaip, negu buvo įprasta. Vakaruose, kitapus geležinės uždangos pagaminti ar čia, Lietuvoje, pačių rankomis sumeistrauti hipiški apdarai simbolizavo oponuojantį požiūrį į sovietinę tikrovę, nestandartinį gyvenimo būdą, o svarbiausia – milžinišką laisvės troškimą, degusį bendraminčių rate.
Drabužių, nuotraukų ir kitų hipių subkultūrą liudijančių eksponatų galima išvysti R. Žukienės kartu su kolegomis kuruojamoje parodoje „1972. Pramušti sieną“, kuriai atsirasti impulsą suteikė 1972 metais Kaune nutikę įvykiai: Romo Kalantos žūtis ir miestiečių reakcijos. Parodą, šiuo metu eksponuojamą Kauno centriniame pašte, pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Ne kiek hipius, tačiau visą daugiasluoksnį aštuntojo dešimtmečio kultūros kontekstą atskleidžiančią ekspoziciją Kauno gyventojai ir miesto svečiai gali apžiūrėti iki rugpjūčio 31 dienos.
1972 metais, po Romo Kalantos susideginimo ir žmonių demonstracijų Kauno centre, pasibaigusių masiniais suėmimais, sovietinės valdžios akys ir propagandos strėlės nukrypo būtent į hipių gretas. Esą kurgi kitur, jeigu ne šitų ryškiaspalvių veltėdžių galvose gali gimti piliečių moralę gadinančios ir maištą kurstančios idėjos? Apie tai ir daugiau – pokalbyje su R. Žukiene.
– Kaip atsitiko, kad šalia R. Kalantos ir kitų pasipriešinimo įvykių staiga pradėti linksniuoti hipiai? Jie tarsi tapo labiau pastebimi?
– Šiomis aplinkybėmis nukentėjo ir skaudžiai nubaustas buvo daugiausia jaunimas. Anų laikų dokumentai, kurie eksponuojami ir parodoje, byloja: pasipriešinimo eisenoje dažniausiai suimti ir į pareigūnų rankas papuolė 8-9 klasių profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai, darbininkiškų profesijų jaunimas, plušėjęs gamyklose, kombinatuose, statybose. Kurie iš jų buvo hipiai, o kurie ne – sunkiau identifikuoti. Valdžiai tai buvo spjūvis į veidą: juk Tarybų Sąjungoje buvo proletarų hegemonija, o čia štai faktas prieš nosį – nepatenkinti proletarai stojo prieš sistemą. Tada reikėjo rasti, ką apkaltinti. Ir čia labai tiko hipiai. Aišku, kad jų buvo, tačiau dalyvavo ne tik jie. Tiesiog valdantieji apkaltino hipių bendruomenę, nes tai buvo ryškūs žmonės, kurie išsiskyrė iš minios ir elgesiu, ir išvaizda. Ta bendruomenė – kaip ryški dėmė pilkoje masėje. Hipių subkultūra Lietuvoje sulig šiais įvykiais nebuvo nuslopinta. Mano ankstyvoje jaunystėje teko mokytis tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Ten tikrai pleveno hipiška dvasia, nors jau buvo praėjęs geras dešimtmetis nuo Kalantos žūties. Šitas hipiavimo pulsas net ir po tiek metų buvo gyvas, ypač tarp menininkų, kokiais mes save laikėme.
– „Hipiai – vaikinai ilgais plaukais, mūvintys džinsus, bei jų stilingos merginos, seginčios mini sijonėlius“. Taip savo straipsnyje „Kauno hipiai: unikalus septintojo–aštuntojo dešimtmečių reiškinys“ apibrėžia tyrėja Rita Banienė. Kuo Jūs papildytumėte hipių įvaizdį?
– Trumpų mini sijonų mada iš tiesų gyvavo ne tik tarp hipių merginų, ko gero, labiau septintame dešimtmetyje. Tas mini – savotiškas iššūkis, ypač sovietinėje visuomenėje. Juk jis galėjo kažkieno akimis būti ir nesaikingas, sukeldavo konfliktus su vyresniąja karta. Prisiminkime sovietinę mokyklinę uniformą, kurią mergaitės privalėjo dėvėti. Tuomet nuolat kildavo opus klausimas: tai kiek gi sprindžių aukščiau kelių gali būti leistina?
Atkreipčiau dėmesį, kad kiek vėliau tarp moterų išpopuliarėjo ir maksi ilgis – absoliučiai ilgi sijonai, tarsi žemę šluojančios suknelės, dažniausiai vasarinės. Drabužis turėjo plazdėti. Štai JAV, Kalifornijoje, kur hipių judėjimas buvo ypač intensyvus, plonos, plazdančios suknelės ar tunikos buvo populiarios dėl šilto klimato. Dažnai jose buvo pabrėžiama krūtinės sritis, tai daryta ir iškirpte, ir suimta po krūtine siūle, įsiūta juosta. Maksi drabužis kartu buvo ir toks egzotiškumo ženklas, ir laisvo, neįkalinto kūno išraiška.
Kadangi mūsų klimatas – ne tik karštos vasaros, plonų drabužių nepakanka. Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti. Darbas nelengvas, būtina naudoti metalinius antpirščius. Versti kailiniai – anokia naujiena Lietuvoje, jų neatrado hipiai. Greičiau kaimo žmonės, valstiečiai. Mūsų žemės ūkio šalyje kailiadirbystės tradicijos gyvavo ilgai, juk net fabriką Kaune turėjome.
Garderobo papildymas – karoliai. Ir jų nemažai, daugiausia naudoti plastikiniai, mediniai. Vieną eilę karolių rekomendavo nešioti elegantiškoji Koko Šanel. Hipėms, o ir ne tik joms, reikėjo 5-6 eilių. Egzotiškumo įspūdį sustiprindavo ir iš Rytų kultūrų atkeliavę raštai, ornamentai. Mėgta prisiūti aplikacijas, lopus ant drabužių, daug aprangos detalių – megztos, nertos. Sovietmečio moterys tam panaudodavo netgi kiliminius siūlus, kurie būdavo nelegaliai išnešami iš tekstilės fabrikų. Daugelis dailesnių drabužių buvo pagaminti namuose, pačių moterų, kartais tai padarydavo užsakytos siuvėjos.
– O kaip hipių vaikinų įvaizdis? Drabužiai, šukuosenos?
– Ilgi vaikinų plaukai buvo dar vienas iššūkis ir konflikto su supančia aplinka taškas. Faktas tas, kad sovietmečiu vaikinams auginti juos, studijuojant aukštosiose mokyklose, buvo žymiai sunkiau, studentams egzistavo akylesnė išvaizdos kontrolė. Jie gi turėjo karinį parengimą, tam skirtas katedras, o ten ir susekdavo tokias šukuosenas, jas drausdavo. Tie, kurie nestudijavo, galėjo auginti kiek drąsiau. Aišku, jaunimas išrasdavo tam tikrų gudrybių. Viena jų – surišti plaukus į mazgą ir mėginti paslėpti po apykakle, neva, čia nieko nėra.
Dar vaikinai hipiai mėgo nešioti išilgai dryžuotas kelnes, dabar jos atrodo gal ir keistai: itin aptempti klubai, šlaunys ir labai plati apačia. Taip pat jie mėgo gėlėtus marškinius, šie privalėjo būt
labai įliemenuoti. Jeigu pirktų marškinių tiesus kirpimas – ne problema, net vyrukai mokėjo patobulinti jų siluetą, patys nusiūdami jų šonus. Yra užfiksuotas toks komiškas amžininkų prisiminimas: kartą vienoje Kauno mokykloje moksleivis atėjo savo plačių kelnių pakraščius pasidabinęs mažomis lempelėmis su baterija. Lemputės žybčioja, visus juokina, o mokytojams – nenormalus elgesys, išvarė tądien jį iš pamokų. Juk tais laikais buvo kuriama uniformuota visuomenė, visi tokie pokštai – nereikalingi. O apie džinsus apskritai verta atskirai pakalbėti.
– Ar tikrai tais laikais džinsai buvo populiariausias pasirinkimas? Jūsų nuomone, ką simbolizavo tuomečiam sovietiniam jaunimui šis drabužis?
– Pasirinkimas? Na, čia netinka toks žodis, jis skamba kaip klaida. Sovietmečiu rinktis tiesiog nebuvo iš ko. Parduotuvėje, būdamas eilinis pilietis, galėjai rasti kažką, kuo gali tiesiog prisidengti savo kūną, bet apie įvairovę, estetiką, grožį – nėra kalbos.
Džinsai buvo daugiau svajonė, be galo trokštamas daiktas. Svajonę pavykdavo įgyvendinti toli gražu ne visiems. Slapta nelegaliai parduodami jie galėjo kainuoti net 100 rublių, kai vidutinis atlyginimas siekdavo 80-90. Kodėl jų jaunimas taip troško? Galbūt sovietinės Lietuvos hipiams tai buvo pasiturinčios, kapitalistinės visuomenės ženklas, anapus sienos gyvenimo atspindys, Amerikos simbolis. Beje, būtent iš jos į sovietinės Lietuvos juodąją rinką patekdavo dalis džinsų. Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas. Deja, jų audinys neblukdavo natūraliai, kaip tai nutikdavo nešiojant originalius. Todėl vėl atsirasdavo gudrybių – kai kas juos blukindavo trindami plytomis. Bet tuometinių stileivų požiūriu, tai jau visai ne tas.
Beje, kadangi džinsai buvo visomis prasmėmis brangus daiktas, savininkai juos sunešiodavo iki skutelių, iki absoliutaus susidėvėjimo. Juos ir lopydavo, ir adydavo – kad tik jie kuo ilgiau tarnautų. Dėl to mūsų parodos ekspozicijoje mes lankytojams galime parodyti tik vienerius džinsus, kurie išliko iki šiandienos saugojant tai kaip brangaus žmogaus atminimą.
– Suintrigavo faktas, kad džinsai į Tarybinę Lietuvą papuldavo iš Amerikos. Kaip? Apskritai, kokiu būdu juos gaudavo jaunimas?
– Dažniausiai per siuntinius iš Vakarų. 1944 metais vykusi didžioji emigracija į Vakarus lėmė, kad daug lietuvių atsidūrė už geležinės uždangos. Pasibaigus stalinizmui, spaudžiant Vakarams, pamažu ryšiai tarp giminaičių sovietinėje Lietuvoje ir užsienyje atstatyti. Savaime suprantama, korespondenciją sekdavo saugumas, bet siųsti daiktus nebuvo draudžiama. Taip atkeliaudavo ir džinsai. Jeigu netyčia atsiųsdavo per didelius – ne problema, galima susisiaurinti, didesnis liūdesys, jei per maži, tada tenka kažkam kitam perleisti. Nutikdavo, kad ne visas atsiųstas gėrybes sunaudodavo pati šeima, kai kas imdavosi prisidurti parduodami. Tai buvo nelegali veikla, spekuliacija. Taigi stengtasi parduoti tik patikimiems žmonėms, per pažįstamus. Prekyba galėjo įvykti įvairiose vietose. Pavyzdžiui, ateini į Žaliakalnio namuką neva arbatos gerti. O tada iš slėptuvės ištraukia gėrybių parduot. Dar buvo jūreiviai, jie irgi parveždavo prekių.
Už džinsus ne mažiau paklausios buvo vinilo plokštelės, apskritai, roko muzika hipiams buvo be galo svarbi. Pokalbiai apie muziką, kai už labai brangiai kažkam pavyksta įsigyti įrašą, taip pat buvo neatsiejamas atributas.
– Kas diktuodavo tuometiniams hipiams madas? Kas buvo jų ikonos? Įkvėpimo šaltiniai? Juk mados pulsui pajusti, regis, reikia pavyzdžių.
– Džinsų ar kitų drabužių madas tuometis jaunimas nusižiūrėdavo iš tų informacijos šaltinių, kurie tik papuldavo į rankas. Na, kad ir tuometis „Nemuno“ žurnalas. Pavyzdžiui, jame publikuota vakarietiškų „madistų“ nuotrauka su neigiamo pobūdžio komentaru, esą, štai, žiūrėkite, koks tas kapitalistinis jaunimas netvarkingas ar panašiai. Bet tavo akys rodo priešingai – oho, kaip madingai. Žodžiu, kas norėjo, tas atsirinko. Taip pat labai pasitarnaudavo lenkiški, čekiški, vokiški žurnalai, netgi kubietiškas buvo. Įdomiausi būdavo vinilo plokštelių viršeliai ir atlikėjai – va, kur matosi visas įvaizdis – ir drabužis, ir šukuosena. Parodoje eksponuojame Kristupo Petkūno savadarbius žurnalus, jie suklijuoti iš įvairių iškarpų.
– Kokia žinutę taip atrodydami Kauno hipiai norėjo pasakyti pasauliui? Kokias vertybes jie transliavo savo apranga tuometinei visuomenei? Kaip manote, ar Kauno hipių ir, pavyzdžiui, kokio San Francisko hipių vertybės galėjo būti tokios pačios?
– Įdomus skirtumas ir paradoksas tarp Lietuvos, sovietinių ir Vakarų hipių. Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas, jie aršiai kritikavo savo kapitalistinę visuomenę. Vis dėlto, esminės idėjos buvo tos pačios – absoliuti laisvė ir taika. Taip pat svarbios laisvos meilės ir laisvo sekso idėjos. Jiems visiems norėjosi laisvo pasaulio, įvairovės, išradingumo, originalumo. Visa tai ir atsispindėjo aprangoje. Iš pirmo žvilgsnio hipiai gali pasirodyti gana paviršutiniški: siekė efekto, visuomenės erzinimo savo apranga, elgesiu. Na, bet Lietuvoje tai buvo apsiskaičiusio, sąmoningo jaunimo karta, kuri sėmė mažai prieinamas žinias. Pavyzdys – anglų kalba. Daugelis jos sovietmečiu realiai išmoko ne mokykloje, o iš vakarietiškos muzikos. Dainų tekstus jaunimas rašydavosi klausydamas naktimis slapčia radijo, kuris buvo slopinamas. Tai buvo besilavinantys, muzika, filosofija besidomintys ir laisvės trokštantys žmonės. Nereikėtų idealizuoti hipių. Tai buvo įdomus reiškinys, sąmoninga karta – bet vien juoda arba balta spalvų čia negali būti.
Paroda „1972. Pramušti sieną“ (kuratorė – R. Žukienė) veikia iki rugpjūčio 31 d., Laisvės al. 102, Kauno centriniame pašte. Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.