„Nemuno7“ atidaroma ketvirtoji „Takių kūnų“ parodų ciklo dalis
Buvusiame laive-žemkasėje „Nemuno7“ atidaroma ketvirtoji parodų ciklo „Takūs kūnai“ dalis „Agentai“. Joje pristatomas menininkės Anastasios Sosunovos kūrinys. Parodos atidarymas – rugpjūčio 26 d. 17 val.
„Nemuno7“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Jau priešpaskutinė šį sezoną paroda žemkasėje kviečia šiek tiek ironiškam žvilgsniui į kartais galbūt aklą tradicijų laikymąsi, Lietuvos liaudies meno istoriją ir karantino priemonių poveikį kūrybiškumui.
Anastasios Sosunovos video kūrinys „Agentai“ buvo kuriamas 2020 m. pavasarį, kurį, kaip ir visas pasaulis, Lietuvoje pasitikome griežtame karantine. Vis iš naujo lankydama ir filmuodama viešosiose erdvėse esančias tradicines iš medžio drožtas skulptūras su tam regionui būdingais motyvais, menininkė stebi, kaip miškuose ir parkuose spontaniškai atsiranda lankytojų sukurtas liaudies menas ir laikinos struktūros.
Tyrinėdama liaudies meno atgimimo ir vietinio kūrybiškumo apraiškas, kūrinio protagonistė užmezga dialogą su medžio drožėju, su kuriuo dalinasi savo įtarimais dėl skulptūrų autorystės bei bando sužinoti, kas slypi už visų šių etninės vaizdinijos ir mitų atkūrimo iniciatyvų. Besikalbėdami apie tai, ar autorystę įmanoma paskleisti po ištisą virtinę artefaktų, naudojamų mūsų sumanymams realizuoti, automobilyje sėdintys pašnekovai tyko veiksmo vietoje pasirodant „agento“.
Savo tarpdisciplininėje meno praktikoje Anastasia Sosunova (g. 1993 m. Visagine) pasitelkia videomeną, instaliaciją, skulptūrą, grafiką ir tekstus. Naudodama asmenines istorijas, vietas įrėminančius vaizdus bei subtilius materialius gestus, kuriuos žmonės palieka savo gyvenamoje aplinkoje, autorė kuria platesnes istorijas apie ateities bendruomenes ir tapatybes. Jos darbai neseniai buvo pristatyti SixtyEight Art Institute Kopenhagoje (2022); Brittos Rettberg galerijoje Miunchene; Screens Series programoje New Museum, Niujorke; Prospectif Cinéma programoje Centre Pompidou, Paryžiuje; 14-oje Baltijos Trienalėje Vilniuje (2021); 2-oje Rygos tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje (2020), bienalės „Manifesta 13“ parodoje „Double Exposure / Roots to Routes“ Marselyje (2020), meno bienalės „Wrong“ parodoje „The Vampire Squad from Hell“ (2019) ir kitur.
Parodų ciklo „Takūs kūnai“ kuratorius – Valentinas Klimašauskas.
Parodos lankymas atidarymo dieną (rugpjūčio 26 d. 17–20 val.) – nemokamas.
Paroda veiks iki 2022 rugsėjo 21 d. žemkasėje „Nemuno7“, Zapyškyje.
Išsamiau apie parodų ciklą „Takūs kūnai“ skaitykite: https://www.nemuno7.lt/takus-kunai-parodu-erdve-2022-aisiais/ .
Paroda „Takūs kūnai. Agentai“ veikia „Nemuno7“ darbo valandomis:
Antradieniais – penktadieniais 16:00-20:00
Šeštadieniais – sekmadieniais 12:00-20:00
Bilietai: https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/kita/kulturos-ir-meno-laivas-nemuno-7-78621/
Apie „Nemuno7“
Nemuno7 – originalus žemkasės, naudotos upės vagai Nemune gilinti, pavadinimas. Statyta tuometinėje Čekoslovakijoje 1965 m., dėl pasenusios ir upės ekosistemai žalingos technologijos ji nebegalėjo būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį.
Užuot objektą sunaikinus, pasirinktas tvaresnis sprendimas – suteikti jam naują vaidmenį ir transformuoti į kultūrinę erdvę, kurioje pagrindinės temos – vanduo, tvarumas ir dialogas.
Nemuno7 denyje lankytojų laukia specialiai šiai erdvei sukurti 10-ies Lietuvos menininkų kūriniai vandens tema (kuratorė Emilija Šneiderytė), augalai pionieriai, su kiekvienu kurių galima susipažinti išsamiau ir parodų erdvė, su kas mėnesį besikeičiančiomis šiuolaikinio meno parodomis (kuratorius Valentinas Klimašauskas).
Europinė Santara: Europos Kultūros parlamentas Kaune
Rugsėjo 8 – 10 dienomis Kaune, VDU ir Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 patalpose ir renginiuose vyks Europos Kultūros parlamento sesija. Dažną suklaidins „parlamento“ pavadinimas: mes įpratę, kad parlamentuose dirba pagal partinius sąrašus išrinkti asmenys, kartais nelabai susigaudantys ką ir kodėl čia jie veikia. Europos kultūros parlamentas (toliau EKP) yra nevyriausybinė organizacija ir jos narių niekas nerinko, tik rekomendavo ir svarstė EKP komitetai. Panašiai yra priimami asmenys į įvairias draugijas: filosofų, sociologų, psichologų. Pagal savo tikslus ir veiklas EKP yra identiškas Santaros-Šviesos organizacijai pasaulio lietuvių tarpe: neformali, aprėpia daugelį šalių, joje veikia įvairūs su kultūros politika susiję asmenys. Svarbiausia čia yra ne formalus atstovavimas, o gebėjimai, kultūrinis Europos pilietiškumas ir aktyvumas. EKP vadovaujasi nuostata: „mes visi esame lygūs europiečiai“ ir skatina europietišką tapatybės formavimą, europietišką kosmopolitizmą. Taigi, nei vienas EKP narys formaliai neatstovauja savo šalies, tačiau jei nori ir gali – neformaliai atstovauja. Manęs klausia: kokia nauda iš buvimo EKP nariu? Finansinės ar tiesioginės karjeros – jokios naudos: EKP neturi savo biudžeto, o suvažiavimai ar sesijos, kaip ir Santaros-Šviesos atveju, vyksta daugiausiai iš savo pačių narių lėšų: patys už visa susimoka ir lygiai taip pat, kaip ir Santaros-Šviesos suvažiavimai – EKP sesijos yra atviros studentams, žurnalistams, kitiems kultūros politika susidomėjusiems asmenims. Tačiau, kadangi sesijos vyksta įvairiose Europos (ne tik ES) šalyse, sveikinama, jei atsiranda rėmėjų, nes daugeliui dalyvių, kultūros veikėjams, kritikams ir filosofams būna per brangu dalyvauti ir iš dalies, pagal atskirą prašymą, gali būti padengtos kai kurios išlaidos.
Tačiau yra ir keli svarbūs skirtumai lyginant su Santara-Šviesa. Santara bando aprėpti visas aktualias temas: kultūros, švietimo, mokslo, politikos, o EKP tik kultūros politikos ir tuo labiau primena Europos kultūros politikų draugiją. Kitas skirtumas yra tarptautiškumas. EKP aprėpia apie 40 šalių aktyvistus, ir yra atsigręžęs ne tik į ES, bet ir visą Europą, įskaitant Ukrainą, Sakartvelą, Baltarusiją, Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Rusiją ... Vis dėlto ne tiek yra svarbi šalis, o parlamentaro laisvumas, individualizmas, gebėjimas dalyvauti tarptautinėse diskusijose, kultūros sferos supratimas, noras pačiam investuoti į tai savo laiką ir lėšas ir, svarbiausia, - bendros Europos idėjos supratimas.
EKP įkūrėjai: buvęs Suomijos užsienio reikalų ministras Pär Stenbäckas; buvęs Švedijos diplomatas, operos dainininkas, tarptautinių santykių profesorius Karl-Erik Norman; knygos „Europos istorija“ (išleista ir lietuvių kalba) autorius Frederique Delouche ir kiti. Parlamento senatoriai: Benjaminas Bradshaw – buvęs Britanijos kultūros ministras, Erna Hennicot-Schoepges, buvusi Luxemburgo kultūros ministrė, Memli Krasniqi – buvęs Kosovo kultūros ministras, Ivaylo Znepolski – buvęs Bulgarijos kultūros ministras ir kiti. Viso apie 200 narių iš visos Europos: architektai, operos dainininkai, dailininkai, galerijų ir teatrų vadovai, filosofai, režisieriai, žurnalistai ... Tarp anapilin iškeliavusių parlamentarų paminėtina žurnalistė Anna Politkovskaja, kurios žudikai Putino Rusijoje taip ir nerasti bei Leonidas Donskis, filosofas ir kultūros politikas.
EKP yra aštri diskusijų vieta, kur kartais būna ištisi mitingai. Juose buvo labai plačiai ir aštriai diskutuojama Graikijos ekonominė krizė ir šios šalies bandymas pasitraukti iš ES ir ką tai reiškia Europai, kurios demokratija gimė Atėnuose? Atitinkamai buvo svarstomas Brexitas (Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES), buvo reaguojama į Serbijos ir Kosovo besitęsiantį konfliktą, Rusijos karą prieš Sakartvelą, Krymo okupacija, šį kartą bus kalbama ir apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Viena iš pastovių EKP temų yra Europos kultūros sostinių veikla, sėkmės ir sunkumai ar net skandalai: dėl netolerancijos seksualinėms mažumoms, dėl korupcijos, dėl tarptautiškumo stokos ar vietos valdžios aparato dominavimo. EKP stengiasi organizuoti savo veiklas Europos kultūros sostinėse, esamose ar buvusiose. Šį kartą aktyviai bendradarbiaujama su Kaunas Europos kultūros sostinė 2022, kaip vienu iš sėkmingų, gal net pavyzdinių projektų. Kita tema yra kultūros politika ir diplomatija. EKP idėjiškai ir funkcionaliai yra susijęs su Berlyno Kultūros diplomatijos institutu, kuris ne kartą yra rėmęs organizaciją. Kultūros diplomatija ne tik aprėpia kultūros ministerijų veiklą, kurią EKP dažnai svarsto, bet taip pat analizuoja ir nacionalinių tarptautinių tinklų veiklą: Britų tarybos, Goethes instituto, Lenkijos instituto ir t.t., o taip pat nagrinėja tarptautinių meno festivalių gaires ir iššūkius, - kas iš esmės sutampa su kultūros diplomatijos veikla. Todėl EKP mato misiją remti ir tyrinėti kultūros diplomatiją Europoje ir už jos ribų. Kadangi su Britanijos sandrauga bei su kultūros diplomatija yra susijusios daugelis Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių, organizuojamos atskiros tarpkontinentinės kultūros politikos sesijos, atsižvelgiant į lyginamąsias civilizacines studijas.
EKP veiklos rezultatai yra arba tradiciški tarptautinėms profesinėms draugijoms: kultūros politikai susitinka, bendrauja, plėtoja neformalius politinius santykius, rengia bendrus projektus, tyrimus, parodas, festivalius, leidžia knygas, tačiau taip pat daro sesijų pareiškimus ir rezoliucijas. Kiekvienos metinės EKP sesijos pabaigoje siūloma paskelbti EKP vardu rezoliuciją kultūros politikos srityje, kuri vėliau yra pateikiama ar tai atskirų šalių vyriausybėms ar Europos Tarybai (nepainioti su ES Taryba). Tačiau, EKP įtaka Europos kultūros politikai yra veikiau ne administracinė, o integrali: priklausomai nuo įsitraukimo į Europos kultūrines veiklas per Europos kultūros sostinių, festivalių , teatrų ir galerijų tinklų bendrą veiklą.
Sovietmečio hipių mada: iki skutelių sudėvėti džinsai, valstietiškos skrandos ir gildantis širdį laisvės ilgesys
Bene prieš penkiasdešimt metų tuometiniame Kaune ir kituose Lietuvos miestuose tarp jaunimo pradėjusi plisti hipių mada buvo gerokai daugiau negu tik aprangos stilius ir įdomesnių drabužių vilkėjimas. Tokia mintis peršasi išgirdus menotyrininkės, universiteto profesorės, parodų kuratorės Rasos Žukienės pasakojimą. Ji pabrėžia, kad iš detalių sudėliotas hipių paveikslas negali būti rekonstruojamas plokščiai, tik per drabužius, nors jų vaidmuo čia iš tiesų svarbus.
Kaip pasakoja tyrėja, tuometiniai hipiai buvo negausi, tačiau itin pastebima sovietmečio visuomenės dalis, kurią išskyrė noras atrodyti ir elgtis kitaip, negu buvo įprasta. Vakaruose, kitapus geležinės uždangos pagaminti ar čia, Lietuvoje, pačių rankomis sumeistrauti hipiški apdarai simbolizavo oponuojantį požiūrį į sovietinę tikrovę, nestandartinį gyvenimo būdą, o svarbiausia – milžinišką laisvės troškimą, degusį bendraminčių rate.
Drabužių, nuotraukų ir kitų hipių subkultūrą liudijančių eksponatų galima išvysti R. Žukienės kartu su kolegomis kuruojamoje parodoje „1972. Pramušti sieną“, kuriai atsirasti impulsą suteikė 1972 metais Kaune nutikę įvykiai: Romo Kalantos žūtis ir miestiečių reakcijos. Parodą, šiuo metu eksponuojamą Kauno centriniame pašte, pristato „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Ne kiek hipius, tačiau visą daugiasluoksnį aštuntojo dešimtmečio kultūros kontekstą atskleidžiančią ekspoziciją Kauno gyventojai ir miesto svečiai gali apžiūrėti iki rugpjūčio 31 dienos.
1972 metais, po Romo Kalantos susideginimo ir žmonių demonstracijų Kauno centre, pasibaigusių masiniais suėmimais, sovietinės valdžios akys ir propagandos strėlės nukrypo būtent į hipių gretas. Esą kurgi kitur, jeigu ne šitų ryškiaspalvių veltėdžių galvose gali gimti piliečių moralę gadinančios ir maištą kurstančios idėjos? Apie tai ir daugiau – pokalbyje su R. Žukiene.
– Kaip atsitiko, kad šalia R. Kalantos ir kitų pasipriešinimo įvykių staiga pradėti linksniuoti hipiai? Jie tarsi tapo labiau pastebimi?
– Šiomis aplinkybėmis nukentėjo ir skaudžiai nubaustas buvo daugiausia jaunimas. Anų laikų dokumentai, kurie eksponuojami ir parodoje, byloja: pasipriešinimo eisenoje dažniausiai suimti ir į pareigūnų rankas papuolė 8-9 klasių profesinių ir vidurinių mokyklų moksleiviai, darbininkiškų profesijų jaunimas, plušėjęs gamyklose, kombinatuose, statybose. Kurie iš jų buvo hipiai, o kurie ne – sunkiau identifikuoti. Valdžiai tai buvo spjūvis į veidą: juk Tarybų Sąjungoje buvo proletarų hegemonija, o čia štai faktas prieš nosį – nepatenkinti proletarai stojo prieš sistemą. Tada reikėjo rasti, ką apkaltinti. Ir čia labai tiko hipiai. Aišku, kad jų buvo, tačiau dalyvavo ne tik jie. Tiesiog valdantieji apkaltino hipių bendruomenę, nes tai buvo ryškūs žmonės, kurie išsiskyrė iš minios ir elgesiu, ir išvaizda. Ta bendruomenė – kaip ryški dėmė pilkoje masėje. Hipių subkultūra Lietuvoje sulig šiais įvykiais nebuvo nuslopinta. Mano ankstyvoje jaunystėje teko mokytis tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Ten tikrai pleveno hipiška dvasia, nors jau buvo praėjęs geras dešimtmetis nuo Kalantos žūties. Šitas hipiavimo pulsas net ir po tiek metų buvo gyvas, ypač tarp menininkų, kokiais mes save laikėme.
– „Hipiai – vaikinai ilgais plaukais, mūvintys džinsus, bei jų stilingos merginos, seginčios mini sijonėlius“. Taip savo straipsnyje „Kauno hipiai: unikalus septintojo–aštuntojo dešimtmečių reiškinys“ apibrėžia tyrėja Rita Banienė. Kuo Jūs papildytumėte hipių įvaizdį?
– Trumpų mini sijonų mada iš tiesų gyvavo ne tik tarp hipių merginų, ko gero, labiau septintame dešimtmetyje. Tas mini – savotiškas iššūkis, ypač sovietinėje visuomenėje. Juk jis galėjo kažkieno akimis būti ir nesaikingas, sukeldavo konfliktus su vyresniąja karta. Prisiminkime sovietinę mokyklinę uniformą, kurią mergaitės privalėjo dėvėti. Tuomet nuolat kildavo opus klausimas: tai kiek gi sprindžių aukščiau kelių gali būti leistina?
Atkreipčiau dėmesį, kad kiek vėliau tarp moterų išpopuliarėjo ir maksi ilgis – absoliučiai ilgi sijonai, tarsi žemę šluojančios suknelės, dažniausiai vasarinės. Drabužis turėjo plazdėti. Štai JAV, Kalifornijoje, kur hipių judėjimas buvo ypač intensyvus, plonos, plazdančios suknelės ar tunikos buvo populiarios dėl šilto klimato. Dažnai jose buvo pabrėžiama krūtinės sritis, tai daryta ir iškirpte, ir suimta po krūtine siūle, įsiūta juosta. Maksi drabužis kartu buvo ir toks egzotiškumo ženklas, ir laisvo, neįkalinto kūno išraiška.
Kadangi mūsų klimatas – ne tik karštos vasaros, plonų drabužių nepakanka. Išlikusiose laikmečio nuotraukose matyti versto avikailio viršutiniai drabužiai. Vadindavom juos „dublionkėmis“, net pačiai teko tokią pasisiūti. Darbas nelengvas, būtina naudoti metalinius antpirščius. Versti kailiniai – anokia naujiena Lietuvoje, jų neatrado hipiai. Greičiau kaimo žmonės, valstiečiai. Mūsų žemės ūkio šalyje kailiadirbystės tradicijos gyvavo ilgai, juk net fabriką Kaune turėjome.
Garderobo papildymas – karoliai. Ir jų nemažai, daugiausia naudoti plastikiniai, mediniai. Vieną eilę karolių rekomendavo nešioti elegantiškoji Koko Šanel. Hipėms, o ir ne tik joms, reikėjo 5-6 eilių. Egzotiškumo įspūdį sustiprindavo ir iš Rytų kultūrų atkeliavę raštai, ornamentai. Mėgta prisiūti aplikacijas, lopus ant drabužių, daug aprangos detalių – megztos, nertos. Sovietmečio moterys tam panaudodavo netgi kiliminius siūlus, kurie būdavo nelegaliai išnešami iš tekstilės fabrikų. Daugelis dailesnių drabužių buvo pagaminti namuose, pačių moterų, kartais tai padarydavo užsakytos siuvėjos.
– O kaip hipių vaikinų įvaizdis? Drabužiai, šukuosenos?
– Ilgi vaikinų plaukai buvo dar vienas iššūkis ir konflikto su supančia aplinka taškas. Faktas tas, kad sovietmečiu vaikinams auginti juos, studijuojant aukštosiose mokyklose, buvo žymiai sunkiau, studentams egzistavo akylesnė išvaizdos kontrolė. Jie gi turėjo karinį parengimą, tam skirtas katedras, o ten ir susekdavo tokias šukuosenas, jas drausdavo. Tie, kurie nestudijavo, galėjo auginti kiek drąsiau. Aišku, jaunimas išrasdavo tam tikrų gudrybių. Viena jų – surišti plaukus į mazgą ir mėginti paslėpti po apykakle, neva, čia nieko nėra.
Dar vaikinai hipiai mėgo nešioti išilgai dryžuotas kelnes, dabar jos atrodo gal ir keistai: itin aptempti klubai, šlaunys ir labai plati apačia. Taip pat jie mėgo gėlėtus marškinius, šie privalėjo būt
labai įliemenuoti. Jeigu pirktų marškinių tiesus kirpimas – ne problema, net vyrukai mokėjo patobulinti jų siluetą, patys nusiūdami jų šonus. Yra užfiksuotas toks komiškas amžininkų prisiminimas: kartą vienoje Kauno mokykloje moksleivis atėjo savo plačių kelnių pakraščius pasidabinęs mažomis lempelėmis su baterija. Lemputės žybčioja, visus juokina, o mokytojams – nenormalus elgesys, išvarė tądien jį iš pamokų. Juk tais laikais buvo kuriama uniformuota visuomenė, visi tokie pokštai – nereikalingi. O apie džinsus apskritai verta atskirai pakalbėti.
– Ar tikrai tais laikais džinsai buvo populiariausias pasirinkimas? Jūsų nuomone, ką simbolizavo tuomečiam sovietiniam jaunimui šis drabužis?
– Pasirinkimas? Na, čia netinka toks žodis, jis skamba kaip klaida. Sovietmečiu rinktis tiesiog nebuvo iš ko. Parduotuvėje, būdamas eilinis pilietis, galėjai rasti kažką, kuo gali tiesiog prisidengti savo kūną, bet apie įvairovę, estetiką, grožį – nėra kalbos.
Džinsai buvo daugiau svajonė, be galo trokštamas daiktas. Svajonę pavykdavo įgyvendinti toli gražu ne visiems. Slapta nelegaliai parduodami jie galėjo kainuoti net 100 rublių, kai vidutinis atlyginimas siekdavo 80-90. Kodėl jų jaunimas taip troško? Galbūt sovietinės Lietuvos hipiams tai buvo pasiturinčios, kapitalistinės visuomenės ženklas, anapus sienos gyvenimo atspindys, Amerikos simbolis. Beje, būtent iš jos į sovietinės Lietuvos juodąją rinką patekdavo dalis džinsų. Parduotuvėse būdavo bulgariškų, firmos „Ryla“ džinsų, bet šie buvo gerokai prastesni. Kaip ir lietuviški, kuriuos siuvo Vilkaviškyje buvęs fabrikas. Deja, jų audinys neblukdavo natūraliai, kaip tai nutikdavo nešiojant originalius. Todėl vėl atsirasdavo gudrybių – kai kas juos blukindavo trindami plytomis. Bet tuometinių stileivų požiūriu, tai jau visai ne tas.
Beje, kadangi džinsai buvo visomis prasmėmis brangus daiktas, savininkai juos sunešiodavo iki skutelių, iki absoliutaus susidėvėjimo. Juos ir lopydavo, ir adydavo – kad tik jie kuo ilgiau tarnautų. Dėl to mūsų parodos ekspozicijoje mes lankytojams galime parodyti tik vienerius džinsus, kurie išliko iki šiandienos saugojant tai kaip brangaus žmogaus atminimą.
– Suintrigavo faktas, kad džinsai į Tarybinę Lietuvą papuldavo iš Amerikos. Kaip? Apskritai, kokiu būdu juos gaudavo jaunimas?
– Dažniausiai per siuntinius iš Vakarų. 1944 metais vykusi didžioji emigracija į Vakarus lėmė, kad daug lietuvių atsidūrė už geležinės uždangos. Pasibaigus stalinizmui, spaudžiant Vakarams, pamažu ryšiai tarp giminaičių sovietinėje Lietuvoje ir užsienyje atstatyti. Savaime suprantama, korespondenciją sekdavo saugumas, bet siųsti daiktus nebuvo draudžiama. Taip atkeliaudavo ir džinsai. Jeigu netyčia atsiųsdavo per didelius – ne problema, galima susisiaurinti, didesnis liūdesys, jei per maži, tada tenka kažkam kitam perleisti. Nutikdavo, kad ne visas atsiųstas gėrybes sunaudodavo pati šeima, kai kas imdavosi prisidurti parduodami. Tai buvo nelegali veikla, spekuliacija. Taigi stengtasi parduoti tik patikimiems žmonėms, per pažįstamus. Prekyba galėjo įvykti įvairiose vietose. Pavyzdžiui, ateini į Žaliakalnio namuką neva arbatos gerti. O tada iš slėptuvės ištraukia gėrybių parduot. Dar buvo jūreiviai, jie irgi parveždavo prekių.
Už džinsus ne mažiau paklausios buvo vinilo plokštelės, apskritai, roko muzika hipiams buvo be galo svarbi. Pokalbiai apie muziką, kai už labai brangiai kažkam pavyksta įsigyti įrašą, taip pat buvo neatsiejamas atributas.
– Kas diktuodavo tuometiniams hipiams madas? Kas buvo jų ikonos? Įkvėpimo šaltiniai? Juk mados pulsui pajusti, regis, reikia pavyzdžių.
– Džinsų ar kitų drabužių madas tuometis jaunimas nusižiūrėdavo iš tų informacijos šaltinių, kurie tik papuldavo į rankas. Na, kad ir tuometis „Nemuno“ žurnalas. Pavyzdžiui, jame publikuota vakarietiškų „madistų“ nuotrauka su neigiamo pobūdžio komentaru, esą, štai, žiūrėkite, koks tas kapitalistinis jaunimas netvarkingas ar panašiai. Bet tavo akys rodo priešingai – oho, kaip madingai. Žodžiu, kas norėjo, tas atsirinko. Taip pat labai pasitarnaudavo lenkiški, čekiški, vokiški žurnalai, netgi kubietiškas buvo. Įdomiausi būdavo vinilo plokštelių viršeliai ir atlikėjai – va, kur matosi visas įvaizdis – ir drabužis, ir šukuosena. Parodoje eksponuojame Kristupo Petkūno savadarbius žurnalus, jie suklijuoti iš įvairių iškarpų.
– Kokia žinutę taip atrodydami Kauno hipiai norėjo pasakyti pasauliui? Kokias vertybes jie transliavo savo apranga tuometinei visuomenei? Kaip manote, ar Kauno hipių ir, pavyzdžiui, kokio San Francisko hipių vertybės galėjo būti tokios pačios?
– Įdomus skirtumas ir paradoksas tarp Lietuvos, sovietinių ir Vakarų hipių. Mūsiškiai idealizavo kapitalizmą, o vakariečiai buvo linkę daryti atvirkščiai. Kai kuriems jų imponavo pačių nepažintas socializmas, jie aršiai kritikavo savo kapitalistinę visuomenę. Vis dėlto, esminės idėjos buvo tos pačios – absoliuti laisvė ir taika. Taip pat svarbios laisvos meilės ir laisvo sekso idėjos. Jiems visiems norėjosi laisvo pasaulio, įvairovės, išradingumo, originalumo. Visa tai ir atsispindėjo aprangoje. Iš pirmo žvilgsnio hipiai gali pasirodyti gana paviršutiniški: siekė efekto, visuomenės erzinimo savo apranga, elgesiu. Na, bet Lietuvoje tai buvo apsiskaičiusio, sąmoningo jaunimo karta, kuri sėmė mažai prieinamas žinias. Pavyzdys – anglų kalba. Daugelis jos sovietmečiu realiai išmoko ne mokykloje, o iš vakarietiškos muzikos. Dainų tekstus jaunimas rašydavosi klausydamas naktimis slapčia radijo, kuris buvo slopinamas. Tai buvo besilavinantys, muzika, filosofija besidomintys ir laisvės trokštantys žmonės. Nereikėtų idealizuoti hipių. Tai buvo įdomus reiškinys, sąmoninga karta – bet vien juoda arba balta spalvų čia negali būti.
Paroda „1972. Pramušti sieną“ (kuratorė – R. Žukienė) veikia iki rugpjūčio 31 d., Laisvės al. 102, Kauno centriniame pašte. Pilną „Kaunas 2022“ renginių programą rasite www.kaunas2022.eu arba atsisiuntę mobiliąją programėlę „Kaunas 2022“.
Vilijampolėje pristatyta unikali instaliacija: kviečia kalbėti apie „po kilimu“ slepiamas problemas
„Būna, kad vaikas, tvarkydamas kambarį, dulkes sušluoja po kilimėliu. Niekas nemato – ir gerai, o šios sau toliau tykiai tūno. Suaugęs neretai taip elgiasi su problemomis: po iš pažiūros dailiu kilimėliu – asmeniniu, šeimos ir bendruomenės įvaizdžiu, sustumia visa, kas ne taip gražu. Iš šono stebint – nepriekaištingai suausta, o iš tiesų tas kruopštus darbas slepia po savimi dulkes, kuriomis pats audėjas kvėpuoja“, – unikalų projektą „Under the Carpet“ (liet. – po kilimu) pristato „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ ir performanso trupė iš Vienos „God’s Entertainment”.
Rugpjūčio viduryje Vilijampolės gyventojai buvo kviečiami dalyvauti neeilinėje menininkų kolektyvo akcijoje – naudojantis specialia technologija, trupė kvietė austi fizinį kilimą ir papasakoti dažnai nutylimas ir „po kilimu sušluojamas“ miesto bei vietovės istorijas. Kaip atrodo menininkų ir Kauno gyventojų kurtas projektas, galima pamatyti iki rugpjūčio 24 d., apsilankius unikaliose buvusio alaus bravoro patalpose, įsikūrusiose adresu Radvilų g. 2A.
Meninė instaliacija „Under the Carpet“ (liet. „po kilimu“) siekia atskleisti įvairius faktus ir istorijas, susijusias su politinėmis, kultūrinėmis, socialinėmis problemomis Europos šalyse bei už jos ribų. Projekto metu buvo pristatomi video darbai, tekstai, fotografijos. Viena iš parodos sudedamųjų dalių – kilimo audimas, prie kurio prisidėjo patys kauniečiai, išdrįsę pasidalinti tuo, kas, jų manymu, visuomenėje nutylima. Kilimo struktūra – siūlai, susijungiantys į sudėtingą audinį, simbolizuoja socialines sistemas bei jose skirtingus vaidmenis užimančius žmones. Instaliacijos rezultatas – ne tik apčiuopiamas kilimas, bet ir platesnio sociokultūrinio konteksto atskleidimas, įgarsinantis tylias problemas, apie kurias nepridera kalbėti viešai.
Anot menininko Boris Ceko, kilimo audimas pasirinktas neatsitiktinai. Tai – viena seniausių meno išraiškų. „Idėja gimė prieš penkerius metus, dirbant su tekstile. Ne paslaptis, kad mūsų projektai ganėtinai politiniai. Norime kalbėti apie visuomenės, specifinių šalių problemas. Pavyzdžiui, migracija, Europos sąjungos iššūkiai – tipinės istorinės problemos mūsų regione ir daugybėje miestų. Audžiant kilimą pasirinkome vėliavos motyvą, kuris yra simbolinis, atspindi vietinius pasakojimus. Mokėme žmones austi kilimą, bendravome prie kavos puodelio, kalbėjomės apie gyvenimą Vilijampolėje, klausinėjome, kuo jie norėtų pasidalinti,“ – apie projekto eigą ir idėją pasakojo menininkas.
Daugybėje pasaulio miestų projektus pristatęs menininkas pripažįsta, kad kūrybinis procesas kartais būna sudėtingas, jis labai priklauso nuo dalyvaujančių žmonių. „Kiekvienas miestas vis kitoks, žmonės spinduliuoja skirtingą energiją, tad ir projekto rezultatai bei eiga skiriasi. Visgi svarbiausia, kad meno dėka žmonės susiburia, bendrauja, dalinasi“.
Anot menininko, galvodami apie supančias problemas, Vilijampolės gyventojai dažniausiai minėjo alkoholizmą, socialinę atskirtį bei atskirtį nuo miesto centro, valdžios nerūpestingumą sprendžiant rajono problemas. Gyventojai taip pat prisiminė skaudžius istorijos vingius – Holokaustą, Vilijampolės getą. „Manau, kad kai kurios problemos būdingos tik Vilijampolei, o su kitomis susiduriame visame regione,“ – svarsto B. Ceko. Bosnijoje užaugęs menininkas apie Kauną ir kauniečius susidarė itin teigiamą įspūdį. Anot jo – Kaunas gražus, žalias miestas, o čia gyvenantys žmonės – atviri, draugiški. „Į Kauną norėčiau sugrįžti dar kartą“, – šypsosi menininkas.
Bendrą menininkų ir Vilijampolės gyventojų kurtą projektą galima aplankyti iki rugpjūčio 24 d.,16:00-20:00 val., Radvilų g. 2A.
Europos kultūros sostinės programa Kaune ir Kauno rajone tęsiasi visus metus – 2022-aisiais suplanuoti šimtai tradicinių ir debiutuojančių renginių, tarp kurių parodos, festivaliai, spektakliai ir kitos veiklos, kuriamos vietos ir tarptautinių menininkų bei Kauno bendruomenių. Visą „Kaunas 2022“ programą rasite www.kaunas2022.eu ar mobiliojoje programėlėje.