Kovo 20-ąją sugrįžta Tarptautinė laimės diena, o drauge su ja duris pirmiesiems lankytojams atveria muziejai bei galerijos. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda, Kauno miesto savivaldybė ir kultūros įstaigos kvies prisijungti švenčiant šiemet su Laimės diena sutampantį muziejų ir galerijų atidarymą.

Nors Laimės dienos programa ir renginiai, kaip ir visas dabartinis pasaulis, atsimuša į karantino sienas, tačiau organizatoriai sako, kad ši diena praskaidrins nuotaikas ir įkvėps pavasariui. Laimės dienos išvakarėse – pokalbis su Kauno technologijos universiteto rektoriumi, profesoriumi, chemijos inžinerijos mokslų daktaru Eugenijumi Valatka – apie svajones, laimę, sėkmę ir chemiją. Ir apie tai, kaip Prienų rajone augęs vaikas įgyvendino savo svajonę – studijuoti Paryžiuje.

– Savaitgalį bus minima Tarptautinė laimės diena. Iš kokių dedamųjų yra jūsų laimė?

– Gyvenimas yra tarsi gyvas audinys, nuaustas iš nuolat besikeičiančių situacijų ir jas lydinčių jausmų kaitos, todėl laimės pojūtis atskiram žmogui konkrečioje situacijoje gali būti labai skirtingas. Asmeniškai aš neįsivaizduoju laimės be tokių pamatinių gyvenimo sudedamųjų dalių, kaip šeima, tėvynė, tikėjimas ir kūryba. Kalbant labiau apibendrintai, laimė man visų pirma siejasi su prasmingumu. Jausmas, kad mano buvimas šioje žemėje yra prasmingas, man suteikia ne tik vidinės ramybės kasdieniniuose darbuose, bet ir nuolatinių jėgų ieškant to, kas slepiasi anapus regimų reiškinių horizonto.

– Gimėte Prienų rajone, čia ir mokėtės, augote? Apie ką svajojote, būdamas vaikas, paauglys?

– Tikrai taip, visa vaikystė ir paauglystė prabėgo Sokonių kaime, baigiau Jiezno vidurinę mokyklą. Daugybė laiko praleista gamtoje, todėl man nesvetima kaimo žmogaus pasaulėjauta. Nors ,turiu prisipažinti, kad gerai jaučiuosi ir didmiesčiuose.

Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, svajojau apie daugybę dalykų ir profesijų – norėjau būti ir rašytoju, ir keliautoju, ir istoriku. Gal todėl, kad nuo mažų dienų buvo didžiulis polinkis į knygas. Daug skaičiau, domėjausi. Žavėjo Žiulis Vernas, Aleksandras Diuma, Viktoras Hugo, ir, žinoma, nuotykių knygos apie indėnus. Knygos man, kaimo vaikui, buvo tarsi visai kitas pasaulis. Kartais – kupinas nuotykių, kuriuos, rodos, išgyveni kartu su knygų herojais, kartais – įkvepiantis ieškoti, tyrinėti, atrasti. Ir šiandieną, naujųjų medijų apsuptyje, knygos man išlieka pačiais svarbiausiais vartais į savęs suvokimą ir pasaulio pažinimą.

– Kaip susidomėjote chemija ir kodėl? Kada buvo šio susidomėjimo pradžia?

– Chemija susijusi su daugybe spalvų, su nuolatiniu kitimu. Gyvenant kaime, labai jaučiasi gamtos ritmas, regi nuolat besikeičiančias metų laikų spalvas. Prisimenu žiemas su milžiniškais sniego kalnais, darganotą rudenį ir raudono molio arimus, kintančias medžių lapų spalvas. Tai nebūtinai tiesiogiai chemija, tačiau taip intuityviai sužadinama ne tik grožio pajauta, bet ir smalsumas, noras pažinti. Galiausiai paskutinėje klasėje, kai reikėjo rinktis būsimą profesiją ir galvoti apie ateitį, nusprendžiau mokytis tuomečio Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultete, pasirinkau visuomeninio maitinimo specialybę. Tais laikais ši specialybė buvo ypač populiari, reikėjo gerai mokytis norint patekti į šias studijas ir, žinoma, ten buvo reikalinga chemija.

– Galbūt mokykloje turėjote puikią chemijos mokytoją?

– Suprantama, mokytojų įtaka taip pat yra labai didelė. Mano chemijos mokytoja buvo labai stipri asmenybė ir labai gera mokytoja, tad ir su dalyku sunkumų nekilo. Dažnai mintimis su nostalgija grįžtu į savo mokyklą, nes man išties teko laimė turėti puikius Mokytojus.

– Apskritai, jūsų nuomone, kiek mūsų pasirinkimus lemia tai, kas ir kaip mus moko mokykloje?

– Manau, kad daugeliui vaikų tolimesnio gyvenimo pagrindas yra vaikystė, tėvų auklėjimas, vertybių kompasas, požiūris į save ir aplinką, pagarba kitam žmogui ir kitam požiūriui. Mokykla ir universitetas, kaip ugdymo institucijos, suteikia galimybę praplėsti pasaulėžiūrą, gilinti pamatines žinias ir vertybes, įgyti profesines kompetencijas, perimti kitų patirtį. Tačiau pagrindą mes jau atsinešame.

Besąlygiškai priimu Antoine de Saint-Exupéry mintį: visi mes iš vaikystės. Jei jaunas žmogus dar mokykloje sutinka mokytoją, gebantį sudominti ir kantriai paaiškinti naujus, sudėtingus dalykus, tikiu, kad tai vienaip ar kitaip daro didžiulę įtaką tolimesniems pasirinkimams.

– Kaip prasidėjo jūsų studijos, kokios jos buvo?

– Pradėjau studijuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikais, todėl buvau vykusio didžiulio socialinio virsmo liudininkas. Tai buvo nepaprastas, ypatingos atmosferos prisodrintas metas. Kartu man tai buvo magiškas dvasinių ieškojimų ir atradimų laikotarpis. Galiu pasakyti, kad kaip tik tuo metu aš giliai supratau, kad universitetas yra ta erdvė, kuri labiausiai atitinka mano troškimus ir siekius. Pirmiausia todėl, kad man tai yra kūrybinė erdvė, kur žmogus turi vietos saviraiškai ir kūrybai. Kartu tai dvasinė, susitikimo erdvė – čia turiu galimybę susitikti su jaunais ir kuriančiais žmonėmis, taip nuolat atsinaujinant ir pačiam.

– Kaip jus keliai nuvedė į Prancūziją? Apie jus sakoma: vaikas iš Prienų rajono įgyvendino svajonę studijuoti Prancūzijos universitete. Kokia ta istorija?

– Dar vis pamąstau, kodėl. Juokaudamas galiu pasakyti, kad gal tik labai talentingas psichoanalitikas galėtų padėti atsakyti į šį klausimą. Galbūt lemiamos įtakos turėjo daugybė dar vaikystėje perskaitytų prancūzų literatūros kūrinių ar nuolat klausoma Joe Dassin‘as muzika. Bet faktas – nuo pat mažų dienų Prancūzija, ypač Paryžius, buvo mano svajonių kraštas, tiesa, sunkiai pasiekiamas.

Troškau išvažiuoti į ją mokytis ir brandinau šią svajonę savyje. Ir prieš daugiau kaip tris dešimtmečius užgimusi mūsų Nepriklausomybė atvėrė šias galimybes. Žinoma, tuo metu išvykti mokytis į užsienį buvo daug sunkiau negu dabar, nebuvo tiek įvairių programų, pasisekdavo nedaugeliui, bet aš nuoširdžiai tam ruošiausi. Turėjau aiškų tikslą išvykti ir dėl jo nuosekliai ir kantriai dirbau.

O ten praleistą laiką prisimenu kaip išties labai šviesų savo gyvenimo laikotarpį, įdomių patirčių ar istorijų yra tikrai ne viena. Studijų laikas užsienyje leido geriau pažinti save, išgryninti savo norus, savo siekius. Nors jau esu aplankęs nemažai kitų kraštų, tačiau Paryžius man ir toliau išlieka magiška, išskirtinė vieta, tarsi didelė gyvenimo mįslė, kurią norisi įminti.

– Kiek jūsų karjeroje buvo svarbi sėkmė, o kiek – įdėtos pastangos ir darbas? Ar tikite sėkme?

– Sėkmė yra svarbi, tačiau dažniausiai tai tėra atsitiktinumas. Aš linkęs labiau pasikliauti kantriu ir nuosekliu darbu, atvirumu kitiems ir kryptingu ėjimu savo svajonių link. Manau, kad tai tvirtesniais akmenimis grįstas gyvenimo kelias.

– Ir paskutinis klausimas. Pasakykit kaip chemikas: ar egzistuoja tarp žmonių ta paslaptingoji chemija? Ir kaip ją „įžodinti“? O gal tai mitas?

– Manau, kad ji iš tikrųjų egzistuoja ir tai nėra mitas. Juk tikriausiai kiekvienas iš mūsų esame patyrę tą mistinį jausmą, kai su pirmą kartą sutiktu žmogumi užsimezga ilgalaikis, giluminis tarpusavio ryšys, atsiremiantis į panašias mintis, patirtis, išgyvenimus ar įveiktus sunkumus. Nemanau, kad racionaliai galime paaiškinti ir suvokti tokius fenomenus. Įžodinti, kaip sakote, šią slaptingąją chemiją geriausiai galima per bendrystę, pokalbį, pagarbą ir nuolankumą vienas kitam.

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

KTU nuotr.

Privacy Preference Center