Europos Komisijos vertėja ir aktyvi Liuksemburgo lietuvių bendruomenės narė, Liuksemburgo lietuvių kultūros klubo vadovė Inga Lukoševičiūtė iki šiol nesanti tikra, ar tai ji pasirinko vertėjo profesiją, ar ši profesija pasirinko ją. „Studijavau ne kalbas, bet kalbos mane visada nepaaiškinamai traukė“, – sako I.Lukoševičiūtė.

Inga šiemet prisijungė prie „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorių gretų. „Kasmet kultūros sostinės vardas suteikiamas bent dviem Europos miestams. Europos Komisijos ar dangaus burtai lėmė, kad 2022-aisiais Europos kultūros sostinės vardą gaus ne tik Kaunas, bet ir Liuksemburgo miestas Ešas prie Alzeto. Abi kultūros sostinės vykdys savo pačių sumanytą programą, bet neišvengiamai bus tiesiamos ir abu miestus susiejančios bendradarbiavimo gijos.

Tad galima sakyti, kad tapimą „Kaunas 2022“ ambasadore lėmė atsitiktinumas, suporavęs Kauną su Ešu prie Alzeto, ir faktas, kad jau daug metų Liuksemburge prisidedu prie lietuvių bendruomenės veiklos, visų pirma kultūrinės. Tapti Kauno ambasadore Liuksemburge man ir garbė, ir smagus nuotykis. Tikiuosi, kad abi kultūros sostines (ir – vėl atsitiktinumas – antruosius pagal dydį šalies miestus) sujungs jei ne ilgalaikė draugystė, tai bent stiprios kultūrinės gijos. Prisidėsiu, kuo tik galėsiu, kad 2022-aisiais Kauno vardas būtų linksniuojamas ne tik Lietuvoje, bet ir Liuksemburge. Viliuosi taip galėsianti bent iš dalies atiduoti skolą miestui, kuriame gimiau, mokiausi ir studijavau“, – kalbėjo I.Lukoševičiūtė.

– Esate žmogus, gyvenantis ne Lietuvoje, tačiau stebite Kauno gyvenimą. Keičiasi matymo kampas, kai žiūri iš toliau?

– Žvelgti į Kauną iš už dviejų tūkstančių kilometrų – reiškia žvelgti iš perspektyvos, o tai savo ruožtu reiškia pastebėti dalykus – tiek gerus, tiek blogus, kuriuos iš arti ne taip lengva įžiūrėti. Be to, gyvendamas svetur neišvengiamai imi lyginti – čia ir ten.

Būdama Liuksemburge ilgiuosi žmonių ir kultūros, juodos duonos ir varškės sūrio, kasdien skaitau Kauno spaudą, vartau teatrų ir koncertų salių repertuarus (smagu svajoti), net sąrašą sudarau, ką aplankysiu ir nuveiksiu parvykusi į Lietuvą. O būdama Kaune svarstau, kaip būtų puiku, kad čia, kaip Liuksemburge, važinėtų nemokamas viešasis transportas, kad užtektų lėšų pastatams renovuoti, o kultūra būtų subsidijuojama taip, kad būtų įperkama visiems, net pensininkams. Kad autobuso vairuotojas neužsipultų keleivio riksmais su keiksmais, o pardavėjai – netujintų pirkėjų. Daugeliui šių problemų greitų ir lengvų sprendimų nėra, bet yra daug dalykų, kurie nieko nekainuoja – tai dėmesys kitam, pagarba, žmogiškumas.

– Koks jūsų ir Kauno santykis? Kas judu sieja, o kas skiria? Kuo jums svarbus, ypatingas šis miestas? Kokios jo vietos?

– Kaunas man visų pirma – gimtasis miestas. Tai miestas, kuriame manęs visada laukia tėvai, artimieji ir draugai. Tai mano namai. Daug keliauju ir esu aplankiusi šimtus tolimiausių, gražiausių, įspūdingiausių pasaulio miestų, bet Kaunas visada bus miestas, į kurį norisi sugrįžti, nes čia yra manęs pasiilgstančių ir laukiančių. Jau keliolika metų gyvenu Liuksemburge, tad kaskart grįžusi į Kauną mėgaujuosi tik išvykėliams įmanomu ritualu – atrasti miestą iš naujo. Pereiti Laisvės alėja dairantis į vitrinas, užsukti į kavinaitę ir pro langą stebėti praeivius, vakare nueiti į teatrą, susitikti su draugais Senamiestyje, pasivaikščioti po Santaką ar Ąžuolyną. Nors Kaunan grįžtu ne taip retai, kaskart randu, kuo pasidžiaugti – daug kas keičiasi, daug kas gražėja. Tikiuosi, miestas nepraras šitos puikios inercijos.

– Esate Europos Komisijos vertėja ir aktyvi Liuksemburgo lietuvių bendruomenės narė, Liuksemburgo lietuvių kultūros klubo vadovė. Kaip keliai jus nuvedė į Liuksemburgą?

– Tuo metu, kai Lietuva referendume sprendė, stoti ar nestoti į Europos Sąjungą, aš su įkarščiu rašiau KTU magistro darbą apie ES kalbų politiką ir lietuvių kalbos perspektyvas. Po kelerių metų, kai Lietuva žengė pirmuosius žingsnius Europos Sąjungoje, aš žengiau pirmuosius žingsnius kaip Europos Komisijos vertėja Liuksemburge.

Liuksemburge įsikūręs Europos Komisijos Vertimo raštu generalinis direktoratas – didžiausia pasaulyje vertimo tarnyba. Čia dirba apie 1 500 visų 24 oficialiųjų ES kalbų vertėjų. Jie išverčia apie 2 mln. puslapių per metus. Paprastai verčiama į gimtąją kalbą, o didžioji dalis (bene 85 proc.) tekstų verčiami iš anglų kalbos. Vertėjui darbas ES institucijose – aukščiausia profesinė lyga. Lietuvių kalbos departamente – apie 70 lietuvių vertėjų, terminologų, asistentų ir vadovų. Galima sakyti, kad mūsų kolektyvas – mini Lietuva, bet esam apsupti kitų 23 kalbų vertėjų, taigi dirbame tarsi mini Europoje.

– Koks vertėjo darbas yra Europos Komisijoje, ką tenka versti ir kaip apskritai pasirinkote tokią profesiją?

– Europos Sąjunga visiems savo piliečiams užtikrina teisę į informaciją jiems suprantama kalba, o praktiškai tai reiškia, kad visi visuomenei aktualūs dokumentai – teisės aktai, veiklos ataskaitos, pranešimai spaudai ir pan. – verčiami į visas oficialiąsias Europos Sąjungos kalbas, įskaitant lietuvių kalbą. Iki šiol nesu tikra, ar tai aš pasirinkau vertėjo profesiją, ar ši profesija pasirinko mane. Studijavau ne kalbas, bet kalbos mane visada nepaaiškinamai traukė, dar tais laikais, kai nežinojom, ar tų užsienio kalbų reikės ir kur jas galėsim panaudoti. Pirmuoju postūmiu tapo beveik atsitiktinai pasirinktos vienerių metų trukmės profesinės techninės kalbos vertimo studijos Kauno technologijos universitete. O antruoju – kvietimas dirbti vertėja Europos Komisijoje ir po kelerių metų įveiktas profesinis išbandymas – ES institucijų vertėjų egzaminas.

– Atrodytų, kad įdomiau gal versti knygas? Ar ne?

– Na taip, versti Europos Sąjungos teisės aktus galbūt ne taip įdomu, kaip, tarkim, detektyvą ar romaną. Kita vertus, šiame darbe kiekvieną dieną sužinai ir išmoksti kažką naujo: vakar mano rankose komunikatas apie ES partnerystę su šiaurės Afrikos šalimis, šiandien – direktyva apie kovą su diskriminacija dėl lyties darbo užmokesčio srityje, rytoj – programa „Erasmus“.

Temų ir terminijos įvairovė čia begalinė. Kaip ir atsakomybė. Verčiant Europos Sąjungos dokumentus reikia itin didelio tikslumo, nuoseklumo, punktualumo, jau nekalbant apie puikų kelių užsienio kalbų ir – ne mažiau svarbu – lietuvių kalbos mokėjimą. Turbūt galima sakyti, kad ES institucijų vertėjai yra tikrieji administracinės lietuvių kalbos kūrėjai ir puoselėtojai.

– Ar gausi yra Liuksemburgo bendruomenė? Kokia jūsų veikla, kaip dažnai bendraujate? Kaip jums atrodo, kodėl žmonės, gyvendami svetur, jungiasi į bendruomenes, kodėl jiems tai svarbu?

– Lietuvių Liuksemburge būta jau XX a. pirmoje pusėje ar dar anksčiau. Pavyzdžiui, yra statistinių duomenų, kad būsimoje kultūros sostinėje Eše prie Alzeto 1922 metais gyveno 62, o 1931 metais – jau 176 lietuviai. Dauguma jų dirbo geležies rūdos kasyklose ar plieno liejyklose. Vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo lietuvių čia praktiškai nebeliko – jie arba išvyko iš šalies, arba gavo Liuksemburgo pilietybę ir kaip lietuviai nebefiksuojami.

Pirmasis „naujųjų“ laikų lietuvis Liuksemburgan atvyko 1990 metais, o nuo 2004-ųjų – Lietuvos įstojimo į ES metų – lietuvių čia ėmė gausėti itin sparčiai. 2020 metų duomenimis, Liuksemburge gyvena 1 103 lietuviai. Dauguma Liuksemburgo lietuvių – aukštos kvalifikacijos specialistai, dirbantys ES institucijose. Jų Liuksemburge ne viena: čia veikia keli Europos Komisijos generaliniai direktoratai, Europos Parlamento administracija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, Europos Sąjungos Audito Rūmai, Europos investicijų bankas, taip pat lietuviai dirba ir kitose tarptautinėse organizacijose ar bankuose.

Iš tiesų integruotis į liuksemburgiečių visuomenę nėra lengva – tam reikia puikiai mokėti tris oficialiąsias šalies kalbas: prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių. Kita vertus, svetimšalių čia tiek daug (pavyzdžiui, šalyje kas antras gyventojas yra užsienietis, o sostinėje užsieniečių – net 70 proc.), o kultūrinė įvairovė tokia didžiulė, kad net sunku pasakyti, ką tokioje šalyje kaip Liuksemburgas reiškia integracija. Aukštos kvalifikacijos darbus dirbantys ir užsienio kalbų mokantys Liuksemburgo lietuviai nebūtinai jaučia poreikį jungtis tautiniu pagrindu, bet mus stipriai buria bendros tradicijos ir kultūra – visada atsiras norinčių švęsti Užgavėnes, Jonines, paminėti Vasario 16–ąją ar Kovo–ąją, ateiti į lietuvišką koncertą, spektaklį ar poezijos vakarą.

Oficiali mūsų bendruomenė – ne pelno asociacija „Liuksemburgo lietuvių bendruomenė“ (oficialus pavadinimas La communauté des lituaniens au Luxembourg) susikūrė 2007 metais. Nuo 2016 metų Liuksemburge veikia šeštadieninė lituanistinė mokyklėlė „Avilys“, o nuo 2019 metų – Liuksemburgo lietuvių kultūros klubas.

– Ką jame veikiate, kokius žmones vienija?

– Steigti klubą paskatino praktinės priežastys. Itin aukšto gyvenimo lygio Liuskemburgas neišvengiamai yra brangus miestas, tad išsinuomoti patalpas tautiečiams susiburti finansiškai nėra lengva. Turėti klubą – tai turėti teisę į nemokamas patalpas miesto centre. O klubo tikslas dvejopas: visų pirma, puoselėti lietuvių kultūrą – muziką, dailę, literatūrą, teatrą, kiną, tradicinius amatus ir pan. – savo pačių malonumui. Antra – pristatyti ją daugiakultūrei Liuksemburgo visuomenei. Kol karantinas nepakišo kojos, suspėjome ir rašytojų pasikviesti, ir šiaudų sodus verti, ir nacionalinį diktantą parašyti, ir Lietuvos atlikėjų koncertą ar spektaklį pažiūrėti. O vienija klubas tuos, kuriems lietuvių kultūra svarbi asmeniškai, kurie ilgisi lietuviškų renginių, ir tuos, kurie nori tą kultūrą viešinti kitiems.

– Inga, kaip jums atrodo, kuo naudinga išvykti iš Lietuvos ir padirbėti svetur?

– Man rodos, kai kalbame apie Europą, jau beveik nebelikę sąvokų svetur ar užsienis. Besienėje Europoje lengva išvykti, lengva ir sugrįžti. Tikslų gali būti įvairių – užsidirbti, išmokti užsienio kalbą, išbandyti save, patirti nuotykių ar visa tai kartu. Ką pavyks pasiekti, priklauso nuo asmeninio ryžto, valios ir siekių. Kad ir kokia ta patirtis būtų, platesnis žvilgsnis į pasaulį, kitų kultūrų ir kontekstų pažinimas ir bent kiek pramokta užsienio kalba jau yra neįkainojamas turtas.

– Paskutinis klausimas: ko linkėtumėte Kaunui, kalbant apie Europos kultūros sostinės metus?

– Linkėčiau Kaunui nesupanašėti su jokiu kitu miestu ir branginti tai, kas daro miestą įdomų ir savitą – savo identitetą. Linkėčiau, kad miestas nepamirštų, jog nugriauti, sunaikinti yra lengviau nei sukurti. Linkėčiau, kad miestas būtų atviras žmonėms ir idėjoms, kad būtų pagarbus ir tolerantiškas tiek saviškiams, tiek svečiams, kad čia būtų daug erdvės, žalumos ir kultūros. Kad būtų artimas, patogus, saugus vietiniams ir svetingas atvykėliams. Kad tai būtų miestas, į kurį norėtųsi sugrįžti. Linkėčiau, kad Kultūros sostinės metais, kaip ir planuojama, gausiai užderėtų kultūros renginių ir kad miestiečiai ir miesto svečiai gerai pasilinksmintų, o 2022-ųjų palikimo gijos tęstųsi į tolimą ateitį. O sau, kaip Liuksemburgo kaunietei, linkėčiau, kad pagaliau atsirastų tiesioginis skrydis Liuksemburgas – Kaunas!

 

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.

Asmeninio archyvo nuotr.