Nėra sunku eiti keliu: jis turi kryptį ir yra aiškus, dažniausiai veda iš taško A į tašką B. Arba į tašką D. Tačiau kur veda upeliai ir kur nueisime eidami jais? Kaune dar rudenį vyko netradicinės ekspedicijos upeliais, o viso to rezultatas – jų ir jų radinių istorijos.

Nuo 2016 metų veikianti nepriklausoma kultūrinė upių tyrimų platforma TẽKA, siekdama gaivinti Kauno regiono paupių gyvenimą, pristato virtualų Kauno upių, upelių ir pakrančių atminties archyvą www.upynes.lt, šiais metais startuojantį su Kauno miesto mažųjų upelių radinių galerija. Tai projekto „Upynės“ dalis, kuris yra vykdomas kartu su Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriumi ir programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Pasak projekto iniciatorės architektės Rasos Chmieliauskaitės, nors upės dažnai laikomos vienu iš Kauno identiteto ir savasties dėmenų, šimtmečius formavusių didžiausio šalies upių centro veidą, XX a. viduryje įvykę didieji fiziniai pokyčiai (pastatyta hidroelektrinė) suardė buvusią urbanistinę, kultūrinę bei socialinę sanklodą, tuo pačiu transformuodama unikalią vietos dvasią.
Pakvietė į ekspedicijas upeliais
2020 m. rudenį kauniečiai ir ne tik buvo kviečiami į gamtines žvalgomąsias ekspedicijas po pamirštus mažuosius miesto upelius, siekiant giliau susipažinti su šiais urbanistiniais miesto užkampiais. Iš viso buvo surengtos šešios ekspedicijos, kurios driekėsi miesto ribose tekančių upelių vagomis bei jų slėniais. „Kalbame apie upelius, kurie yra pačiame Kauno mieste, kur gali troleibusu arba autobusu nuvažiuoti. Tų upelių Kaune yra labai daug – 15–20 ir daugiau. Mes skaičiavome ir vienaip, ir kitaip – nėra labai konkrečiai apibrėžta, kas yra upelis, kas yra dar šaltinis.
Jau pries du metus buvome atradę upelį Aleksote, kuris yra ir ne visuose žemėlapiuose pažymėtas. Jis labai įdomus, teka nuo Aleksoto viršaus žemyn į Nemuną, palei geležinkelio bėgius, palei žydų kapines“, – sakė R.Chmieliauskaitė. Renkantis upelius praėjusių metų ekspedicijai buvo noras atrasti po upelį kiekviename Kauno rajone. Tai – Amalė, Girstupis, bevardis Šančių upelis, Sėmena, Svirbė, Veršva.
Tampa niekieno zonomis
Mažieji Kauno upeliai pradėti kanalizuoti dar tarpukariu, o sovietiniais metais, plečiantis miesto mikrorajonams, jau didžioji dalis Kauno upelių atsidūrė po žeme. Net ir vis dar atviros upelių vagos šiuo metu yra pasislėpusios po tankia medžių, krūmų, piktžolių lapija, pakrantės apstatytos tvoromis, užverstos statybinėmis atliekomis – eiti jais nėra paprasta, tad ekspedicijos dalyviai susidurdavo su įvairiomis kliūtimis.
„Nors upeliai teka urbanizuotoje miesto teritorijoje, kerta industrines zonas, gyvenamąsias teritorijas, sodus bei daržus, tačiau būdamos nematomomis niekieno zonomis upelių vagos dažniausiai „tarnauja“ tik kaip atliekų kanalai, toliau nešantys šiukšles į Nemuną, Kuršių marias, Baltijos jūrą“, – kalbėjo R.Chmieliauskaitė. Vienas iš tokių paslėptų upelių – Girstupis. R.Chmieliauskaitė sako, kad kad yra jį nagrinėjusi kaip savo asmeninį projektą, kuris yra dabar paskelbtas žurnale Kaunui „Į“. „Tą upelį aš praėjau visą – nuo pat ištakų, kiek radau žemėlapiuose, kituose duomenyse. Teko eiti į bendrovę „Kauno vandenys“, prašyti visų senų bylų. Eidama upeliu kelionę baigiau prie pat Kauno kolegijos, kuri yra Pramonės prospekte“, – kalbėjo pašnekovė.
Bridimas upeliais – pažintis su kitokiu Kaunu
„Žmones dalyvauti kvietėme norėdami, kad jie pažvelgtų į Kauną kitaip. Priešingai nei savo asmeninėse ekspedicijose-tyrimuose, žmones kvietėme tik ten, kur upeliai atviri, galima apsiauti guminius batus ir eiti pačia vaga. Girstupio upelio dalis praėjome tik tas dalis, kurios atviros – tai yra Mickevičiaus slėnis, Zoologijos sodas“, – sakė R.Chmieliauskaitė. Patekti į Zoologijos sodą reikėjo leidimo, teko pralįsti po tvora – taip vedė upelio kelias.
„Grupė nebuvo didelė, nes koronavirusas ribojo veiklą. Kita vertus, kviesdama žmones stengiausi labai aiškiai pasakyti, kad čia nėra tiesiog paprasta ekskursija, pasivaikščiojimas, bet ekspedicija“, – sakė architektė. Ne visų upelių, kuriuos žvalgė, trasos buvo gerai žinomos ir R.Chmieliauskaitei. Todėl ekspedicijos dalyviams teko nusiteikti ir galimiems nuotykiams. Pavyzdžiui, grįžti šlapiems. „Buvo smagu, kad atėjo skirtingo amžiaus žmonės. Dalyvavo šeima su dviem vaikais, kuriuos nešė ant pečių, senjorė, kuri puikiai įveikdavo stačius šlaitus, kai kartais dėl upeliuose pakilusio vandens tekdavo jais kilti į viršų. Iš Vilniaus dalyvauti šioje ekspedicijoje atvyko du jauni architektai, taip pat kaunietė gidė, vedanti ekskursijas fortuose“, – pasakojo R.Chmieliauskaitė.
Kokie ženklai gyvena upelyje?
Žygių metu dalyviai ne tik grožėjosi laukiniais ir mažai kam regėtais miesto vaizdais, bet ir rinko įvairius upėse randamus gamtinius bei žmogaus veiklą žyminčius objektus, kuriais be žodžių yra pasakojamas miesto, žmonių ir gamtos tarpusavio santykis. „Viso surinkti buvo neįmanoma. Prašiau imti tai, kas žmones sudomina, su kuo jie pajaučia ryšį, iš ko kyla minčių. Gal jie pažįsta daiktą, gal yra matę ar kyla kitos asociacijos? Ir kiekvienas žmogus juos rinkdavo“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
Taip ekspedicijos dalyvių rankose ir kuprinėse atsirado patys įvairiausi dalykai, kai kurie, spėjama, čia pragulėję dešimtmečius ir menantys sovietmetį ar net tarpukarį. Įvairios pakuotės, seni įrankiai, vaikų žaislai ir kiti radiniai vėliau buvo nuplauti ir tapo eksponatais. Radiniai eksponuojami virtualioje galerijoje, o šiemet bus pristatyti ir fizinėje parodoje. Virtualioje parodoje greta radinio nuotraukos yra ir galerija, kurioje galima išvysti, kaip daiktas atrodė tada, kai gulėjo upelyje: „Nes jei tik nufotografuotume daiktą gražiai, tarsi internetinei parduotuvei, tai į jį jau žiūrime kitaip: staiga jis tampa nebe šiukšle, o muziejiniu eksponatu.“
Kviečia prisijungti visus besidominčius
Nors gali atrodyti, jog tokios upelių žvalgytuvės labiau susijusios su ekologijos temomis, tačiau tai – tik vienas akcentas. „Dar vienas momentas: miesto kultūrinis ir urbanistinis gyvenimas. Kaip miestas išsivystė aplinkui upes, kurios iš pradžių tarsi formavo miestą, išgraužė slėnius, atskyrė, pavyzdžiui Aukštuosius Šančius nuo Žaliakalnio. Miestas užaugo ant upių, o dabar jos liko užkastos, paslėptos ir kartais net nepastebimos. Bet tai ir yra miesto grožis – daugiasluoksniškumas. Labai norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių tai pamatytų. Ir tada paklaustų savęs, ar mes teisingai išnaudojame tuos miesto sluoksnius ir galbūt galėtume upelius ištraukti labiau į viršutinį sluoksnį?
Ekspedicijos yra skirtos pažinti miestą ir kaip jis susijęs su upėmis. Mes bandome pažinti miestą, jo žmones, pačią upę per tai, ką mes joje randame, kokie ženklai joje gyvena. Žinoma, mes fiksavome ir gamtinius elementus, nes tai natūralu – upė gamtos dalis. Bet kokius kitus ženklus mes randame žmogaus ir miesto, mums labai daug pasako apie pačius Kauno miesto gyventojus ir miestą. Per radinius mes skaitome mūsų istorijas, mūsų nuotykius ir upes. Tai, ką mes randame upėse, dokumentuoja ne upes, ne gamtą, o miestą, jo veidą“, – sakė R.Chmieliauskaitė.
Žvalgomosios ekspedicijos po kitus Kauno miesto upelius tęsis ir 2021 metais. Dalyje upelių taip pat bus vykdomos kūrybinės dirbtuvės, kuriamos meninės instaliacijos, vyks diskusijos su miesto bendruomene, ieškant atsakymų, kaip miesto upeliai turėtų integruotis į Kauno gyvenimą. Šiemet planuojamos trys programos: upės, upeliai ir krantai. Upelių programa grįš tyrinėti Kauno miesto paslėptų upelių ir kvies bendruomenes ne tik tyrinėti, bet ir gamtai draugiškomis priemonėmis kurti juose.
Pasak R.Chmieliauskaitės, jei į upelius bus kviečiama ateiti avint guminius batus, tai upių programa bus jau kitokia – plaukimas su kuratoriaus Justino Kalinausko konstruota, žmogaus jėgomis varoma plaukimo priemone: vyks tiriamosios meninės ekspedicijos didžiosiose upėse, lankomos salos ir panašiai. „Krantų programoje pakrančių bendruomenes kviesime kūrybiškai pamatyti upių prieigas. Nesinori dirbti tik kultūros bendruomenėje, bet kad prisijungtų kuo daugiau žmonių ir ne tik iš Kauno, todėl kviečiame jungtis prie šio projekto visus, kurie domisi“, – sakė pašnekovė.
Norintys gauti daugiau informacijos arba prisijungti prie kitų metų veiklų, rašykite [email protected] arba susisiekite facebook.com/tekakrantine
Rasa: tai buvo kitokia pažintis su miestu
Rasa Anaitytė kartu su vyru Nicolu bei trijų ir vienerių metų vaikais dalyvavo keturiose upelių ekspedicijose. Neseniai iš Belgijos į Lietuvą persikrausčiusi šeima sako, kad tai buvo smagus būdas ne tik aktyviai praleisti laiką, tačiau ir pažinti miestą – kitaip. „Ekspedicijos nustebino, nes tai buvo atradimas tokių upelių, kurie net neįsivaizdavau, kad Kaune egzistuoja. Kiek jų yra apleistų, visiškai pamirštų. Gal ne kiek nustebino, bet ir nuliūdino. Norėjosi paskleisti žinią, kad žmonės tiesiog susivoktų, kad šalia jų, netoliese, yra tokios gražios vietos.
Aleksote, pavyzdžiui, ne tik upelį atradome, bet ir pažinome žydų kapines, esančias už fabrikų“, – sakė R.Anaitytė. Ant pečių Rasa su vyru nešėsi vaikus, o viena ekspedicija tęsėsi apie tris valandas: „Tai buvo išbandymas, nes ėjome apleistais upeliais, kur medžiai nukritę, reikėjo lenktis – vaikams buvo didelė atrakcija. Po to mano trejų metų dukra pradėjo visur parkuose vaikščioti ir laipioti, įsivaizduodama, kad ji dalyvauja ekstremaliose situacijose. Buvo smagu.“ Kalbėdama apie radinius Rasa minėjo, jog labiausia nustebino Zoologijos sodu tekančiame upelyje rasti dideli kaulai. „Aš pati gimiau ir augau šalia Nemuno, o visi mažieji upeliai buvo prabėgom. Dabar jie atsiskleidė, tapo labiau žinomi ir pasikeitė paties miesto suvokimas“, – kalbėjo R.Anaitytė.
 
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.
Nuotr. Renatos Kilinskaitės, Rasos Chmieliauskaitės