V.Vitkienė: „Europos kultūros sostinės metais – 2022-aisiais – Kaune ir Kauno rajone renginių bus daugiau, nei yra dienų“
„Po visų sunkių momentų pagalvoju: reikėjo rašyti dienoraštį. Labai gaila, bet jo neturiu“, – sako „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Kauno, kaip būsimos Europos kultūros sostinės vairą, ji laiko nuo 2015 metų. Liko tik vienas žingsnis. Tokiomis nuotaikos mirga socialiniai tinklai, o žinia ir emocija dalinasi Kauno kultūros lauko žmonės. Vienas žingsnis – tai vieneri metai, kurie Kauno miestui ir rajonui liko iki Europos kultūros sostinės metų.
Pokalbis su V.Vitkiene – ne tik apie artėjančius titulo metus, tačiau ir apie pokyčius Kauno ir Kauno rajono kultūriniame lauke.
– Ką jums pačiai reiškia likęs vienas žingsnis iki Europos kultūros sostinės metų?
– Pasikeitė fazė: nuo pasirengimo iki įgyvendinimo. 2021-ieji bus skiriami 2022 metų programos kūrimui. Teatrai jau pradėję kurti spektaklius, prasidėjo darbai su režisieriais, kažkas baigia rašyti knygas, dar kažkas dėlioja būsimų parodų akcentus. Bendraujama, dirbama su menininkais – komunikacija, kūrinių atranka. Viskas, kas Kaune ir Kauno rajone vyks 2022 metais, jau ima matytis. Nuo 2015 metų, kai pradėjome kurti programą, žinojome temas, kryptis, kas Kaunui gal būtų aktualu, į šį procesą įtraukėme kitas kultūros organizacijas, menininkus, bendruomenes. Dabar yra laikas, kai beveik viskas užfiksuota – daugiau nei 80 procentų programos jau yra patvirtinta.
Europos kultūros sostinės metais numatyti trys didieji atidarymo renginiai – vadinamieji trys didieji savaitgaliai. Jau vyksta pasiruošimas jiems: kurią dieną koks programos momentas yra kulminacinis, kuri valanda ir diena svarbiausia, kas vyks Kaune, o kas Kauno rajone, kokie menininkai dalyvaus. Kur statysim sceną, kur bus 100 tūkstančių žiūrovų...
– Šiandien, kai būriuotis leidžiama tik po du, frazė apie 100 tūkstančių žiūrovų skamba tarsi iš filmo. Keistai.
– Ir mums keistai, kai šiuo metu dirbame iš namų. Ruošiame tris scenarijus, priklausomai nuo to, kokia situacija bus. Esame numatę ir transliacijas – bloguoju atveju bus daug įvairių ekranų, televizinės ir internetinės transliacijos. Tačiau labai tikimės, kad iki to laiko mus pasieks vakcina ir blogojo scenarijaus neprireiks.
– Apie didžiuosius Europos kultūros sostinės renginius užsimenate jau ne kartą. Tačiau kada bus atskleista programa, menininkų, kurie dalyvaus, pavardės?
– Šiek tiek pavardžių atskleisime kitų metų sausio 22 dienos spaudos konferencijoje, kai bus likę lygiai metai iki atidarymo renginio. Manyčiau, kad visko iki galo vis tiek nepasakysime, nes neliks netikėtumo. Kitų metų rudenį pradės veikti mobiliesiems įrenginiams skirta programėlė. Visi, atsisiuntę ją, turės patogų įrankį su integruota GPS sistema ir galės matyti, kur ir kokie Europos kultūros sostinės renginiai vyksta.
– Kalbate apie didžiuosius renginius, tačiau jų, matyt, bus daugiau?
– Jų bus daugiau, nei metuose dienų. Jau šiuo metu yra virš 200 didelių projektų, tačiau kai kurie jų – ir su vidiniais renginiais. Pavyzdžiui, festivaliai. Bus įvairaus dydžio ir kalibro renginių, skaičiuojame, kad per metus jų vyks apie 400. Tarp jų – ir mokamų, ir nemokamų. Dar svarbu, jog bus labai daug dalyvaujamojo pobūdžio pasiūlymų miestiečiams ir rajono gyventojams. Su režisieriumi planuodami tris didžiuosius renginius taip pat akcentuojame, kad tikslas yra įtraukti ir vietos menininkus, ir vietos gyventojus kuriant masines scenas, chorinius momentus, judėjimą mieste ir eisenas su savo pačių pasigamintais rekvizitais.
– Kalbant apie besibaigiančius metus, kokie jie buvo?
– Atrodo, kad išmokome dirbti nuotoliniu būdu, taip susijungti su užsienio partneriais. Tad sutaupėme lėšų skraidymams. Tačiau, kita vertus, taip dirbti yra sunku. Sudėtinga, pavyzdžiui, papasakoti užsienio menininkui, kuriam siūlai sukurti viešą kūrinį, visą kontekstą, kol jis nebuvo vietoje. Tai visiškai kitas kūrybinis procesas. Bet labai tikimės, kad jau ateinantį pavasarį menininkai galės atvykti, mat šių metų suplanuoti vizitai buvo atšaukti.
Tad nors išmokome sparčios komunikacijos, darbinių klausimų sprendimo, bet labai pasiilgome gyvo kontakto. Keli vasaros mėnesiai neatpirko mūsų noro komunikuoti su partneriais, kitomis kultūros organizacijomis, su bendruomenių nariais, menininkais. Tad šie metai buvo labiau administraciniai, o ne kūrybiniai, nes internetas turi savo ribas. Per vienerius metus vyksta apie 800 veiklų, apie 200 renginių – kasmet. Tiek Kaune, tiek pačiose atokiausiose Kauno rajono vietose. Mūsų kuratoriai, kurie dirba su bendruomenėmis, sako, kad atgal gauna daug emocinio ryšio. Būna, kad iš karto sunku rasti bendrą kalbą, nes visi turi savo įsivaizdavimų – ir apie Europos kultūros sostinę, ir vienas apie kitą. O paskui įvyksta stebuklas, kai jie tampa kone šeimos nariais. Tokie dalykai yra patys jautriausi.
– Nepaisant ribojimų, didieji renginiai vyko?
– Tikrai įvyko visi planuoti didieji renginiai, išskyrus Laimės dieną, kuri turėjo būti kovo 20 dieną – praėjus keturioms dienoms po karantino paskelbimo. Nuotoliniu būdu vyko Europos kultūros sostinės forumas. Jis buvo gausiai lankomas, pranešimus skaitė puikūs pranešėjai. Ir už daug pigiau, nei gyvame forume – realiai vykstančiame renginyje kai kurių pranešėjų mes tiesiog nebūtume įpirkę, tarp jų buvo labai garsi pranešėja iš JAV. Įvyko ir bendruomenių festivalis „Fluxus“, kai kvietėme fluxus būdu kopti į Parodos kalną. Tik kopiančiųjų šiemet buvo mažiau – dėl galiojančių ribojimų. Įvyko Istorijų festivalis, kuris yra vienas kertinių mūsų renginių. Daugiausiai programos meninių dalių iškėlėme į viešas erdves mieste ir rajone, buvo sukurti sienų piešiniai, vyko koncertai.
O Dizaino festivalis jau iš anksto buvo suplanuotas online ir subūrė visą Lietuvos dizaino sektorių, pritraukė pranešėjų užsienio. Mus pasiekė užsienio dizainerių karantino metu kurti įvairiausi dizaino objektai. Iki šiol „Kaunas 2022“ biure yra instaliuoti specialūs apsauginiai gaubtai. Sėdi prie stalo, o gaubtas tave visą dengia. Gali net kavą gerti. Tai jei dar kultūros mylėtojai nepavargo nuo interneto ir televizijos pasiūlos, tai puiku, bet apžvelgiant šiuos metus labai linkiu visiems sulaukti vakcinos ir norisi sugrįžti į gyvą bendravimą.
– Jūsų nuomone, kas yra „Kaunas 2022“ vizitinė kortelė – kaip jus pažįsta, atpažįsta kauniečiai ir ne tik? Galbūt vienas iš tokių ženklų ir yra kopimas į Parodos kalną, mat dar ilgą laiką po to žmonės dalinasi nuotraukos ir emocijomis.
– Mums patiems kopimas į kalną buvo spontaniška idėja, kilusi 2018 metais taip užbaigiant jaunimo festivalį – fluksišku, linksmu veiksmu. Pamatėme, kad tai turi didelį atgarsį visuomenėje, todėl ir pratęsėme, nutarę, kad toks festivalis vyks kasmet. Tačiau tai nebuvo ir nėra pagrindinė mūsų veikla. Iš vidaus mums atrodo, kad auditorijų plėtimas ir meno projektų vystymas mikrorajonuose, užmiestyje ir yra mūsų ženklas iki titulo metų. Taip pasiekėme daug žmonių, įtraukėme į kūrybinius procesus gyventojus, kurie taip dažnai anksčiau neateidavo į muziejų ar teatrą. Čia, kur gyvena, jie turėjo galimybes sutikti kultūros profesionalus.
Kalbant apie atpažinimą, kiekvienas žmogus turi savo informacinius burbulus ir veiklas, kuriomis domisi. Labai tikiuosi, kad žmonės pastebėjo mūsų Istorijų festivalį, kuris atspindi miesto istorijos veidą. Be abejonės, auga ir savo gerbėjų būrį auginasi „Contempo“ festivalis. Jis taps vienu iš didžiausių 2022 metų festivalių. Dauguma jo spektaklių vyks viešose erdvėse, o pasirodymus galės stebėti ir atsitiktiniai praeiviai kur nors keistoje vietoje: ant tilto ar apleistose postindustriniuose rajonuose.
– Viešoje erdvėje teko matyti klausimą: kodėl net ketverius metus jūs ruošiatės 2022 metams?
– Titulas suteikiamas maždaug prieš penkerius metus iki titulo metų. Tai reiškia, kad ketveri metai yra pasiruošimo ir penkti – įvykio metai. Ne visi Europos miestai įsivažiuoja vienodu tempu. Vieniems ilgiau trunka organizacijos sukūrimas, darbinimo procesas, vyksta administraciniai darbai. Manau, ir Europos Komisija mūsų paraišką ir pasirengimo procesą, kurį stebėjo etapais, vertina gerai dėl to, kad puikiai visą sudėliojome. Todėl ir laimėjome, kad žadėjome apšildyti visuomenę prieš 2022 metus. Tam, kad Europos kultūros sostinės metais, kada bus pristatoma aukštojo meno programa, ji turėtų daug didesnį gerbėjų klubą. Apšildyti žmones profesionaliais kultūros projektais, kurti kartu su jais, išgirsti jų istorijas, įsiklausyti, išjudinti – tai ir buvo svarbiausias darbas.
Visi kartu su gyventojais vykę kūrybiniai projektai didina skaičių žmonių, kuriems aukštos kultūros produktų vėliau reikės. Investuojame į spektaklių statymą, pjesių rašymą, muzikinių kompozicijų kūrimą ir brangių parodų atsivežimą, ir mums neužtenka tiek žiūrovų, kiek jų iki šiol buvo muziejuose ar teatruose. Mes tikimės daug didesnio poveikio visuomenėje tam, ką ruošiame 2022 metams. Reiktų kalbėti ir apie pridėtinę vertę, kad po Europos kultūros sostinės metų bus daug kultūros profesionalų. Jie žino, kaip įgyvendinti kultūros procesą tuščioje, lygioje vietoje. Europos kultūros sostinės projektas augina ir jau išaugino daug kompetentingų žmonių. Visas kultūros laukas ir mieste, ir rajone mokosi šių dalykų.
– Likus vienam žingsniui iki titulo metų būtų įdomu prisiminti, o kai kam gal ir pirmą kartą sužinoti, kaip viskas prasidėjo. Ar tiesa, kad ši idėja – Kaunui siekti titulo – yra ne „nuleista“ iš, pavyzdžiui, savivaldybės, bet ji prasidėjo nuo kelių žmonių iniciatyvos?
– 2012 metais teko dalyvauti Briuselyje vykusioje „Kūrybiškos Europos“ konferencijoje. Joje pristatomi atrinkti ir finansavimą laimėję projektai, o dalyvauja apie tūkstantis žmonių iš visos Europos, susipažįsta su administracinėmis projektų dalimis. Buvau pakviesta skaityti pranešimą apie „Kauno bienalę“ – buvo ką tik pasibaigęs vienas iš labai sėkmingų 2011 metų projektų, kuriame dalyvavo virš 400 menininkų. Toje konferencijoje viena iš dienų buvo skirta pristatyti Europos kultūros sostinių naują tinklelį. Tada ir buvo paskelbta, kad 2022 metais kandidatuoti galės Lietuva. Išklausiau seminarą ir kirbėjo mintis, kad tokią paraišką reikia teikti. Kas, jei ne Kaunas? Vilnius jau buvo šį titulą gavęs 2009 metais. Beje, nesėkmingu laiku – ekonominės krizės metais.
Grįžus į Lietuvą pokalbiui susėdome su tuo metu Kauno savivaldybės kultūros ir švietimo skyriuje dirbusiais Gediminu Banaičiu ir Albinu Vilčinsku. Nutarėme suorganizuoti susitikimą su kultūros sektoriumi, o po jo visi vienbalsiai nusprendėme, kad Kaunas turėtų teikti paraišką. Buvo susirinkę apie 40 pagrindinių kultūros operatorių. Tad visko pradžia buvo net prieš aštuonerius metus. Kai atėjo 2015 metai, kada buvo skelbiamas konkursas, nebuvome pamiršę savo noro. Mes pradėjome ruoštis anksčiau, nei buvo paskelbtas konkursas. Palaipsniui įtraukėme visas puses: ir savivaldybę, ir kultūros sektorių, taip pat profesionalus, ekspertus iš Lietuvos, ir iš užsienio. Konsultavomės, apie dvejus metus rašėme paraišką. Prie architektūros dalies prisijungė Viltė ir Vaidas Petruliai, Jūratė Tutlytė – prie dizaino, Rytis Zemkauskas prisidėjo literatūrine dalimi ir Kauno mito vystymu, Daiva Citvarienė – prie atminties temų. Visi, kas tose srityse dirbo, atnešė geriausią, ką turi.
Taip gimė pagrindinės kryptys: ko gali reikėti ir kaip kultūra gali amortizuoti poreikius ar trūkumus. Didžiausią pasididžiavimą jaučiu dėl to, kad visi šie žmonės, kurie rengė paraišką, tebedirba. Jie iki šiol yra atsakingi už savo žodžius ir iki šiol patys verčia juos realybe. Ir tai yra visiška išimtis šiame sudėtingame projekte. Ne taip lengva išlaikyti žmones – kitose Europos kultūros sostinėse yra situacijų, kai komandos nariai pasikeičia po tris kartus. Mūsų tokia bėda neištiko ir aš tikiu, kad jau nebėra laiko jai atsitikti. Visi, degę dėl šio projekto, dega juo ir toliau. Kiekviena programa dar turi po maždaug dešimt partnerių, dirba užsienio ir Lietuvos menininkai. Esame tuo procesu iki šiol labai patenkinti.
– Kai praeis 2022-ieji metai, bus ką papasakoti?
– Mano gyvenime sunkesnio projekto nebuvo. Mes labai draugaujame su kitų miestų Europos kultūros sostinėmis – turime neformalų Europos kultūros sostinių šeimų klubą. Iš visų kolegų žinau, kad tai patys sudėtingiausi kultūriniai projektai. Nors juos įgyvendina daug organizacijų, bet yra štabas, kuris atsakingas už viską. Daug interesų, daug asmenybių, daug skirtingo matymo ir visą laiką esi priklausomas nuo politinių aplinkybių, nuo ekonominės situacijos ir taip toliau. Po visų sunkių momentų pagalvoju: reikėjo rašyti dienoraštį. Labai gaila, bet jo neturiu. Nes sunkumai greitai užsimiršta. Juos, kaip žarijas, šaltu vandeniu užgesina nauji kūrybiniai iššūkiai. Tai ir motyvuoja. Nes gaisrų ir svylančių padų, atrodytų, yra daugiau nei turėtų ar galėtų būti.
Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.
Nuotr. M. Plepio
