Lankantis prekybos ir pramogų centruose mus pasitinka aibė aprangos parduotuvių, o kiekvienoje jų – šimtai drabužių. Rūbų kolekcijos keičiamos kiekvieną sezoną, ką garsiai skelbia ir dideli išpardavimai, skatinantys pirkti dabar, greitai ir daug. Turbūt neretas esame spintas užvertę drabužiais, kuriuos dėvėjome vieną–du kartus, o gal „surizikavome“ pirkdami ir vėliau neapsirengėme nė karto. Toks vartotojiškumas nulemia milžiniškus išmetamų tekstilės gaminių kiekius, o mados industrija yra tapusi antra taršiausia pasaulyje.

Vis dėlto, greitoji mada turi alternatyvą – tvarią aprangą, kuri pasižymi ilgaamžiškumu ir ekologišku medžiagų panaudojimu. Vida Strasevičiūtė, viena iš lėtosios mados iniciatyvos „Upcycled by LT“ įkūrėjų, tvarius drabužius kuria jau ne pirmus metus. Visai neseniai dizainerė kartu su partneriu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, pristatė iniciatyvą „Tvarink spintą“. Projekto metu V. Strasevičiūtė kūrė lėtosios mados įvaizdžius dešimčiai skirtingos išvaizdos ir poreikių žmonių. Su dizainere kalbėjomės apie mados industrijos keliamas problemas, kaip galime jas spręsti bei apie projekto „Tvarink spintą“ finišą.

– Kaip ir kada susidomėjote tvaria mada?

– Sukurti kažką naujo iš to, ką jau turi, perkurti drabužius ar daiktus, kad juos būtų galima panaudoti naujai, man buvo įdomu nuo vaikystės. Pasirinkus studijuoti kostiumo dizainą ir sužinojus mados pramonės veikimo principus, mastus ir skaudžius padarinius, antrinis panaudojimas įgavo naują prasmę mano gyvenime ir tapo pagrindiniu tyrimų bei eksperimentų objektu. Tvari mada kaip terminas atsirado vėliau. Man iš esmės yra labai įdomu ir svarbu savo veiklą priskirti prasmingam judėjimui, stebėti bendraminčių, siekiančių keisti požiūrį į mados vartojimą, veiksmus, bei jausti, kad priklausau bendruomenei.

– Kaip skiriasi tvarios ir netvarios mados dizainas? Kokie yra pagrindiniai tokios mados principai?

– Mada virto netvaria su greitosios mados tinklų atsiradimu, kurie ilgainiui tapo viena didžiausių pramonės šakų pasaulyje. Kai pelnas yra pagrindinė varomoji jėga, didėja kiekiai, keičiasi požiūris į siuvimo amatą ir drabužių vartojimą. Mąstymas apie drabužius išsikreipė tiek, kad padariniai dabar tampa katastrofiški. Tiek gamintojas, tiek vartotojas praranda sąmoningumą rūbo atžvilgiu. Tvariais principais dirbantys įvairių sričių žmonės, siekia kurti gaminius, kuriems būdinga didesnė atsakomybė gamtai ir žmogui, skirtus praktiškam naudojimui kuo ilgesnį laiką.

– Kokias problemas spręsti leidžia drabužių bei medžiagų antrinis panaudojimas ir pritaikymas?

– Žinoma, kad tai prisideda prie taršos mažinimo, tačiau, kai pasauliniai tekstilės taršos mastai yra tokie dideli, vargu ar įmanoma tiesiogiai ir ženkliai juos suvaldyti. Nesąmoningas vartojimas – yra pagrindinė problema. Žmonės priprato rinktis greičiausią ir patogiausią kelią. Todėl savo kūryba noriu parodyti alternatyvas, kurti dialogą su klientu ir grąžinti gilesnį žmogaus ryšį su drabužiu.

– Kodėl renkatės naudoti kailį, kurio išgavimas vis dar kelia nemažai etinių klausimų?

– Nuo vaikystės sukiodavausi mamos darbe, o ji nuo 1974 metų dirbo su natūraliu kailiu. Pastebėdavau, kokie kiekiai šios žaliavos lieka po gamybos. Kartais matydavau iš atraižų pasiūtus gaminius, kurie buvo parduodami perpus pigiau. Man tai atrodė nelogiška – kaip jie gali kainuoti pigiau, jei žmogaus rankų darbo drabužį pasiūti yra įdedama triskart daugiau? Ilgainiui atradau atsakymą – dizainas. Būtent jo pagalba gali sukurti vertę bet kuriai medžiagai, kurią naudoji.

Natūralaus kailio populiarumas mažėja dėl besikeičiančio žmonių požiūrio ir šiltėjančio klimato. Pramonė traukiasi ir panašu, kad ilgainiui šis amatas išnyks, todėl radikalūs pasipriešinimai, mano akimis, nebetenka prasmės. Nepanaudoti jau turimos žaliavos ar palikti močiutės kailinius toliau dūlėti spintoje dėl savo principų ir įsitikinimų, man atrodo nesąmoninga ir neetiška. Ypač žinant šios žaliavos savybes, ilgaamžiškumą ir pritaikomumą. Švaistymas yra didesnė problema, o panaudojimas su pagarba ir siekiant kurti tai, kas gyvuotų ilgą laiką, – mano kūrybos principas.

– Gal galite papasakoti kaip gimė iniciatyva „Tvarink spintą“?

– 2020-ieji tapo iššūkiu visiems. Prekės ženklo veikla ir pardavimai stojo, turėjome greitai priimti sprendimą kraustytis iš studijos, nes jos išlaikymas tapo per brangus. Pradėjau svarstyti, gal atėjo laikas apskritai atsisakyti savo veiklos. Vasara buvo sunkus apmąstymų laikas, juolab kai turėjau sukaupus didelius kiekius atraižų ir likučių. Kur juos dėti ir kaip išlikti tvariu? Vieną dieną pradėjau svarstyti, kokia veikla man teiktų džiaugsmą. Sugalvojau, jog iš turimų medžiagų norėčiau aprengti savo draugus – taip, kaip aš juos matau.

Tai buvo mintis, kuri dalinai materializavosi. Teikdama paraišką Lietuvos Kultūros Tarybos stipendijai gauti, šią idėją praplėčiau: kurti drabužius konkretiems žmonėms, pagal jų poreikius, atsižvelgiant į problemas, su kuriomis jie susiduria, drauge ieškoti būdų tai spręsti, laikantis tvarumo principų. Naudoti tai, ką turime savo aplinkoje, žaliavas ir drabužius prikelti antram gyvenimui ir taip sukurti įvaizdį, kuris ilgai džiugintų dėvėtoją. Kompromisas čia buvo neišvengiamas – tai negalėjo būti tik mano, kaip dizainerės, kūrybinė išraiška.

– Projekto metu įvaizdį kūrėte dešimčiai skirtingų profesijų, poreikių ir išvaizdos žmonių, kurių kiekvienas turi skirtingą požiūrį į stilių. Kokius dalyvius pasirinkote ir kodėl?

– Projekto įgyvendinimui turėjau nepilnus tris mėnesius, todėl žmonių atranka buvo labai organiška. Visi dalyviai yra mano aplinkos žmonės. Vieni jų dėl savo nestandartinės figūros ar ūgio turi problemų ieškodami rūbų parduotuvėse, su kitais buvo įdomu diskutuoti apie tvarumą, galbūt įkvėpti kitokio požiūrio į aprangą ir siuvimo amatą, o dar dalis yra mano ideologiją palaikančių žmonių, su kuriais leidomės į eksperimentą ir gilesnę drabužių, kaip išraiškos formos, analizę.

– Koks vaidmuo šios iniciatyvos metu teko projekto dalyviams?

– Įsitraukimas į procesą – neatsiejama projekto dalis nuo pat pirmo susitikimo, kai ėmėme interviu iš kiekvieno dalyvio, aptarinėjome, ko jam šiandien trūksta spintoje, ką galėtume pakeisti ar pataisyti, perkurti. Kaip ir minėjau, turėjome surasti kompromisą, kuris tenkintų žmogaus poreikius ir lūkesčius, nes tik tokiu būdu apranga taps vertinga ir ilgaamžė.

– Kokių rezultatų tikitės iš šios iniciatyvos?

– Pirmiausiai tikiuosi, kad dalyviai dalinsis savo potyriais, vilkint tvarius drabužius, ir viliuosi, kad jie bus puikūs. Svajoju, kad kiekvienas jų išsineš patirtį, kurią perduos savo aplinkos žmonėms. Taip pat norisi tikėti, kad jie pradės labiau vertinti tiek rankų darbą, tiek pačios aprangos paskirtį. Man asmeniškai šis projektas buvo be galo įdomus mokymosi ir žmonių pažinimo procesas: nuo figūros ypatumų iki požiūrių skirtumų. Tai buvo pirmasis ir eksperimentinis, LR Kultūros tarybos individualia stipendija paremtas projektas, tačiau šiandien jau turiu minčių jo tęsiniui.

– Kokius tvarios mados principus kiekvienas žmogus galėtų pritaikyti savo spintai?

– Pirmiausiai siūlyčiau kurį laiką nustoti pirkti iš viso. Nuodugniai peržiūrėti savo spintą ir išsirinkti drabužius, kuriuos dėvite dažniausiai. Į kitą pusę sudėti tuos, kurie ten kabo, bet beveik nėra dėvimi. Tuomet atlikti tyrimą ir palyginti, kodėl drabužis atsidūrė vienoje ar kitoje pusėje. Pamatysite siluetus, modelius ar audinius, kurie jums tinka ir patinka. Tokį darbą atlikus, galite duoti sau leidimą eiti į parduotuvę – rinksitės kur kas atsakingiau. Tuos, kurie liko „atstumti“, nuodugniai peržiūrėkite dar kartą ir pamatysite, kad juos galima persiūti ar kitaip pakeisti. Galbūt surasite žmogų iš savo aplinkos, kuriam tas drabužis tiktų. Atiduokite – praturtėsite abu, kas rūbu, kas sąmoningumu.

 

Teksto autorė – Justė Vyšniauskaitė

Nuotr. Martyno Plepio