„Gyvename patogiu metu – galime pasirinkti, kada mums įsijausti į kitų nelaimes, o kada – atsiriboti“, – sako režisierius ROKAS BERTULIS. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamame istorijų festivalyje „Pertrauktas gyvenimas“ R. Bertulio režisuotas teatralizuotas pasakojimas „Jaunimas kalba apie karą“ tyrinėja Antrojo pasaulinio karo išgyvenimus šiandienos kontekste.

R. Bertulio režisuotame veiksme nėra profesionalių aktorių – tik šešios moksleivės, nėra pjesės – tik trys karo liudininkų pasakojimai. Naratyvą susieja bendra mintis: ką tai reiškia būti žmogumi?

Mane labiausiai nustebino, kad merginos nesuprato sąvokos „bendruomenė“. Jos žino tokį žodį, tačiau nesuvokia, kas tai yra bendruomenė, koks tai jausmas“, – teigia R. Bertulis.

Kaip atsirado šitas projektas?

Jis neatsirado čia ir šiandien – Olandijoje Amsterdamo „Na de Dam“ teatre toks projektas jau vykdomas kelerius metus, taip pat keliauja po kitas šalis. Kadangi karantinas sutrukdė režisieriui Jelle Zijlstra atvykti į Kauną, projektą įgyvendinu aš. Idėja išlieka ta pati: jauni žmonės susitinka su Antrojo pasaulinio karo dalyviais, savo įspūdžius susieja su savo patirtimi, ir taip gimsta scenos menas, vaidinimas, spektaklis, išgyvenimas – nesu tikras, kaip tą veiksmą pavadinti.

Jūs – šio veiksmo režisierius, o kas aktoriai?

Aš atrinkau šešias mergaites nuo 14 iki 18 metų – visiškai atsitiktinai atrinkau, bet manau, kad labai sėkmingai. Visos turėjo vienokį ar kitokį polinkį į vaidinamąjį meną, bet kai kurios išvis niekada nebuvo to dariusios.

O kaip vyko darbas, pats tas prisijaukinimas tokios nuo kasdienybės nutolusios patirties kaip Antrasis pasaulinis karas?

Kai pradėjau dirbti su šiuo projektu, nusprendžiau, kad kalbėti apie svetimas žaizdas yra kaip žaisti su ugnimi, dėl to pasirinkau kalbėti apie tuos dalykus, kurie mus – šiandienos pasaulio gyventojus ir Antrojo pasaulinio karo dalyvius – vienija. Pasirinkau kalbėti apie žmogiškumą, apie žmogaus, vaiko, asmenybės augimą. Apie tai, kam jis yra pasiruošęs, kuo tiki, kiek pasitiki savimi.

Spektaklių vaikams žanras man tolimas, tad gilinausi į jaunųjų aktorių kasdienybę, jų gyvenimą, socialinį klimatą. Atsispirdami nuo istorijų apie karą, nuo minčių, diskusijų apie realybę bandėme pajausti, kas žmonės buvo tada ir yra dabar vienas kitam visuomenėje, bendruomenėje.

Ką atradote besirengdamas šiam projektui?

Mane labiausiai nustebino, kad merginos nesuprato sąvokos „bendruomenė“. Jos žino tokį žodį, tačiau nesuvokia, kas tai yra bendruomenė, koks tai jausmas. Kartu bandėme jį užčiuopti, ir, kai jau pavyko, merginos pradėjo dalintis, kaip jaučiasi mokykloje, kaip jaučiasi klasėje, tarp klasės draugų, kaip joms atrodo, kas atsitiks, kai baigs mokyklą. Išgirdau jų baiminimąsi dėl ateityje nutrūksiančių ryšių, nes žmonės yra susiję tik mandagumo ryšiais tarpusavyje. Viena vertus – sužinojau, kiek daug mokykloje yra vykdoma programų, susijusių su pilietiškumo ugdymu, patyčių sustabdymu, kita vertus – kiek mažai jos veiksmingos.

Man buvo įdomus tas autentiškas tikrovės atradimo momentas. Matau čia prasmę – autentiškas žmogus yra stipresnis, ir jeigu jauni žmonės auga autentiški, gimsta švaresnė visuomenė.

Iš to, apie ką kalbate, atrodo, kad karo šiuolaikinio žmogaus patirtyje nebeliko.

Tiesa. Gyvename patogiu metu – galime pasirinkti, kada mums įsijausti į kitų nelaimes, o kada – atsiriboti. Esame kone labiausiai iš visų laikotarpių šiandien susisaistę įvairiausiais ryšiais, priemonėmis, telekomunikacijomis. Tačiau kartu tas mūsų ryšys praranda emocinę vertę, turinį, jis lieka paviršinis.

Kita vertus – tyrinėdami karo metų istorijas matome tokį stiprų ryšį tarp nepažįstamų žmonių, kuriam įsipareigoję žmonės aukojosi, gelbėjo vieni kitų vaikus, lyg kokios nuojautos vedami organizuodavo pagalbos akcijas.

Pavyzdžiui, viena iš istorijų – kaip žydų mergaites išgelbsti suaugusieji, sustoję į eilę ir jas užstodami nuo gestapo. Mergaitės išleidžiamos pro plyšį tvoroje, o po to jas perima kitos moterys, taip pat nepažįstamos, ir veda toliau.

Suprantu, ką sakote apie bendruomeniškumą ir jo apraiškas skirtingais laikotarpiais. O kaip atrodys pats vaidinimas?

Scenoje bus skaitomi trys vienos istorijos motyvai, o visas veiksmas bus sujungtas mūsų keliamais klausimais. Bus užduodami klausimai, auditorijai bus iškeliamos temos apie vaikų gebėjimą suvokti savo valią, galią, savo svarbą. Šiandien skaitydami medijas žmonės tikrai žino, kad gali įvykti bet kas – karas, pandemija, katastrofa, ir kartu jaustis bereikšmiai ką nors pakeisti. Mes keliame šitas temas. Skaitydami interviu su karo liudininkais, gretiname patirtis su kasdienybe, bandome apčiuopti egzistuojančias problemas.

Kai sakote, kad žiūrovams bus keliami klausimai, ar turite omenyje, kad veiksmas bus interaktyvus?

Pats veiksmas vyks pusę valandos, tada – trumpa pauzė, po to pakviesime diskusijai. Vaidinimo metu interaktyvumo kaip ir nėra, klausimus keliame retorinius. Norime kiekvieną pakviesti prisiminti savo asmenines istorijas, savo sąsajas su keliamomis temomis.

Kuo ypatingas toks būdas pasakoti istorijas – vaidinant jas scenoje?

Tai yra labai paveikus būdas: mes turime laiką, kai scena priklauso mums. Galime sukurti kuo ryškesnį įspūdį, kuo stipresnę atmosferą, kad žinia būtų išgirsta, sukurti erdvę, kurioje su ja galima pabūti. Suprantu, kad tai – laikina, juk vaidinsime tik vieną kartą (jei bus didelė žmonių kaita – du), bet mes nesitikime pakeisti pasaulio. Tiesiog kartu išgyventi tą akimirką.

Su šiuo projektu dalyvaujate istorijų festivalyje „Pertraukas gyvenimas“. Kodėl, jūsų manymu, svarbu pasakoti istorijas apie nutrūkusius gyvenimus?

Pirma, kad nepamirštume, kad daugiau suprastume. Pats esu ne kaunietis, tačiau, pastaruoju metu suaktyvėjus pasakojimų apie Kauną srautui, prasiplėtė šio miesto pojūtis. Atsirado kontekstas toms gatvėms, kuriomis vaikštau – ne tik matau vaizdus, bet ir numanau vieną ar kitą dalyką apie juos. Labai džiaugiuosi, kad šiemet ir man pavyks prie to prisidėti.

Roko Bertulio režisuotą teatralizuotą pasakojimą „Pertraukto gyvenimo istorijos: jaunimas kalba apie karą“ bus galima pamatyti spalio 9 d. 16 val. Kauno kultūros centro terasoje.

 
Nuotr. iš asmeninio R. Bertulio archyvo