„Kūrybiškumą skatina kultūriniai mainai, keliami klausimai globalioje perspektyvoje ir dar neatrastos urbanistinės vietos. Ypač šiais laikais, kai sienos dažniau uždaromos, nei atidaromos, mes manome, kad kaip niekada anksčiau svarbu dalyvauti į ateitį orientuotuose tarptautiniuose kultūriniuose projektuose, kad įneštume į žmonių sąmonę besienės Europos sąvoką ir taip padėtume stiprinti laisvą ir taikų Europos sambūvį“, – sako Ostralės bienalės, vykstančios Drezdene, meno vadovė Andrea Hilger.

Drezdeno šiuolaikinio meno centras skelbia kvietimą menininkams teikti paraiškas dalyvauti 2021 metų bienalėje „OSTRALE Biennale O21“.
Drezdeno šiuolaikinio meno centro „Ostrale“ ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamos bienalės pagrindinė tema – „kvota“. Ji apima tokias sąvokas kaip kvota, tikslas, BVP, (nebe)augimas, upės, srautai, srovės.
Planuojamos dvi pagrindinės tarptautinės bienalės parodos: 2021 metais Drezdene ir 2022 metais – Kaune.
Dalyvauti bienalėje kviečiami menininkai iš Lietuvos
Ostralės bienalė – viena didžiausių Vokietijoje rengiamų šiuolaikinio meno parodų. Pasak „Kaunas 2022“ tarptautinių ryšių ir programų vadovės Anos Čižauskienės, šioje bienalėje dalyvaujantys menininkai yra atrenkami atviro kvietimo būdu, o pati bienalė pasižymi dideliu populiarumu – kasmet Drezdene ją aplanko apie 30 tūkst. žiūrovų.
„Bienalė tampriai bendradarbiauja su vietos švietimo įstaigomis, turi daug specialių edukacinių programų moksleiviams. Taip pat šios bienalės organizatoriai jau keletą metų bendradarbiauja su Europos kultūros sostinėmis“, – sakė A. Čižauskienė.
Ostralės komanda prisidėjo prie šiuolaikinio meno programų įgyvendinimo Europos kultūros sostinėse Pėče, Vroclave, Valetoje.
Artėjant 2022-iems metams bendradarbiauti pasiūlyta Kaunui, kuris tais metais taps Europos kultūros sostine. Pasak A. Čižauskienės, dalyvauti Ostralės bienalėje bus atrinkta apie dešimt menininkų iš Lietuvos, kurie atsilieps į paskelbtą atvirą kvietimą, o 2022 metais dalis parodos bus atvežta į Kauną.
Dviejų miestų jungtis – upės
„Kaunas 2022“ didelį dėmesį skiria upėms, paupių atgaivinimui ir jų įveiklinimui, o vienas iš „Kaunas 2022“ akcentų – programa „Upynės“. „Kaunas yra upių miestas, rajone taip pat teka daug upelių ir upių. Mūsų paraiškoje buvo numatytos tam tikros programos, prisidėsiančios atgaivinat gyvenimą paupiuose, pačių upių įveiklinimą“, – sakė A. Čižauskienė.
Būtent upės ir tapo viena iš svarbiausių Drezdeno ir Kauno jungčių. „Ostralės bienalė 2022 metais nutūps Kaune, paupiuose. Tai nebus tiesiog paprasta paroda – bus naudojamos eksperimentinės, industrinės erdvės“, – kalbėjo A. Čižauskienė.
Vadinamąsias nekultūrines erdves, dažniausiai – buvusias pramonines vietas – bienalės organizatoriai yra naudoję ir kitose savo parodose, bendradarbiaujant su Europos kultūros sostinėmis. Pavyzdžiui, parodos vyko senosiose anglių kasyklose, buvusioje skerdykloje.
„Taip pat svarbu tai, kad į šios parodos organizavimą įsitraukia Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, kuris šiame projekte yra mūsų partneris. Tada, kai Kaunas teikė Europos kultūros sostinės programos paraišką, vienas iš ją teikusių miestų buvo ir Klaipėda.
Nuo to laiko mes su Klaipėdos organizacijomis, rengusiomis paraišką, palaikėme ryšį ir vis ieškome būdų, kaip klaipėdiečiams labiau įsitraukti į kultūros sostinės programos įgyvendinimą Kaune. Taip pat norime palaikyti ir Klaipėdos miestą, nes paraiškos rengimo procesas nepraėjo be pėdsakų: buvo daug įdomių idėjų, mieste tarsi pasijuto kitokia energija, tikėjimas kultūros poveikiu ir būtinybe“, – sakė A. Čižauskienė.
Miestų jungties taškai yra keli
Ostralės bienalės meno vadovė A.Hilger, kalbėdama apie Drezdeno ir Kauno bendradarbiavimą, sako, kad miestų jungties taškai yra keli.
„Kadangi Drezdenas yra buvusios Rytų Vokietijos teritorijoje, „Rytų Europos“ sąvoka yra mūsų istorijos su visomis „OSTRALE Biennale O21“ šalimis partnerėmis – Lietuva, Vengrija ir Kroatija – jungiančioji linija. Kaip Rytai prisitaikė arba pasikeitė, o galbūt liko ištikimi savosioms vertybėms nuo XX a. 10-ojo dešimtmetyje įvykusių sisteminių pokyčių? Kas sieja mus, gyvenančius Rytų Europoje, su Vakarų Europos piliečiais? Kokie dalykai rodo Europos vieningumą nepaisant įvairių pokyčių?
Kaunas ir Drezdenas visų pirma panašūs dėl upių: Kaunas turi Nemuną ir Nerį, o Drezdenas – Elbę. Paskui – istoriškai susiformavęs Rytų mentalitetas, įskaitant ir jo teigiamus aspektus. Taip pat istorijos proveržiai per įvairius istorinius veiksnius, atminties perrašymas, vertybių susigrąžinimas“, – sakė A. Hilger.
Pasak pašnekovės, bienalė atlieka svarbų vaidmenį propaguojant ir pristatant Drezdeno miestą bei laisvą Saksonijos regioną tarptautinėje scenoje kaip kosmopolitišką ir inovatyvų kultūros centrą.
„Ostralės bienalė – didžiausia šiuolaikinio meno paroda Rytinėje Vokietijos dalyje. Šioje parodoje diskutuojama socialiniu požiūriu aktualiomis temomis, o į meną žiūrima kaip į svarbiausią mūsų modernios visuomenės elementą. Šiuolaikinio meno centras „Ostrale“ yra tarptautinių ir tarpvalstybinių kultūrinių projektų platforma. Mes suteikiame galimybę menininkams ir visuomenei keistis idėjomis ir taip padedame plėtoti atvirą kultūrinį kraštovaizdį“, – teigė A. Hilger.
Bienalės dvasią formuoja pasiūlymus teikiantys menininkai
Bienalėje dirba tarptautinė kuratorių komanda. Viena iš jų – lietuvė Patricija Gilytė. Pirmoji menininkės pažintis su Ostrale įvyko 2011 metais, kai meno rezidencijoje Drezdene ji sukūrė reljefą „Dresden_Sunrite_Sundown“ (Dresdenas_saulėtekis_saulėlydis) iš 40 kilogramų gabalinio cukraus, pikseliniu vaizdu perpasakodama miesto struktūrą: geografiją, architektūrą, miesto išplanavimą ir jo istoriją.
„Tada Ostralė veikė dar ne kaip bienalė, o kaip institucija, rengianti kasmetines šiuolaikinio meno parodas išties specifinėse Drezdeno miesto erdvėse“, – pasakojo P.Gilytė.
Kalbėdama apie 2021 metų Ostralės bienalę P.Gilytė sako, kad jos tema atspindės dabartinius visuomenę sukrėtusius koronaviruso sukeltus pokyčius ir jų pasekmes, tačiau nepamirš kitų, jau ir anksčiau globaliame kontekste egzistavusių problemų bei temų. „Ostralės kuratorių funkcija iš esmės skiriasi nuo meno pasaulyje įsitvirtinusios kuratoriaus sampratos. Institucinį darbą dirbantys arba institucijų kviečiami kuratoriai formuoja bienales iš jiems žinomų autorių ir kūrinių pagal išankstinę idėją bei viziją.
Ostralės atveju kuratoriai, kurių tarpdisciplininės komandos sudėtyje tradiciškai būna nemaža dalis menininkų, taip pat šiuolaikinio šokio atstovų, meno centrams vadovaujančių menotyrininkų, siekia kito tikslo. Jų uždavinys yra suformuoti bienalės viziją, remiantis menininkų pateiktais pasiūlymais.
Ostralė atviru kvietimu kreipiasi į viso pasaulio menininkų bendruomenę, kviesdama teikti siūlymus dalyvavimui bienalėje ir turi sukūrusi, mano nuomone, tobulą registravimosi ir aplikavimo sistemą.
Organizatoriai kartu su kuratoriais paruošia ir siūlo teminę kryptį, tačiau jos išpildymą, bienalės dvasią formuoja pasiūlymus teikiantys menininkai. Jie ir nulemia, kokia linkme pasisuks Ostralė“, – pasakojo P. Gilytė. Pasak jos, Ostralės teminė kryptis, kuri buvo išvystyta ir paskelbta dar prieš išplintant koronavirusui, kalba aktualiai, keldama klausimą apie augimo ir plitimo ribas bei apie apribojimus.
Pasak P. Gilytės, egzistuoja tam tikri sisteminiai apribojimai, kuriuos visuomenė geranoriškai priima kaip duotybę ir jiems nesipriešina. Pavyzdžiui, transporto saugumo reglamentavimas, greičio ribojimas keliuose. „Bet egzistuoja ir tokie apribojimai, kai prieštarauti neįmanoma fiziškai, arba draudžiama; arba įmanoma, tačiau tai daryti nepaprastai sunku, nepatogu, rizikinga.
Mums visiems bent jau teoriškai pažįstama situacija, kai esam tarsi nešami srovės, nepriklausomai nuo mūsų pačių valios ir pastangų, kai srovė nugali, permuša mūsų laisvą valią. Ir, atvirkščiai, galima ir kita situacija, kai mes galim kurti sroves, reguliuoti, nukreipti jas. Taigi Ostralė bando kelti klausimus ir moralinės atsakomybės plotmėje, ji apeliuoja į žmogišką sąžinę ir ieško atsakymo, ar visada, žinodami, kad galime stabdyti srovę ir keisti kryptį, mes išties tai darome, o jei nedarome, tai kodėl“, – kalbėjo P. Gilytė.
Bus siekiama integruoti užmirštas teritorijas
Kalbėdama apie Kauno ir Drezdeno miestų panašumus, P.Gilytė teigė, kad Ostralės paskelbtame teminiame kvietime jaučiasi išskirtinis dėmesys upei. „Tai apibūdinčiau kaip pradinį Drezdeno Ostralės ir Kauno sąlyčio tašką. Išankstiniuose pokalbiuose tiek Drezdeno, tiek Kauno strateginiuose kontekstuose išsikristalizavo mintis, kad svarbu jungtinėmis jėgomis ieškoti kelių, kaip sugrįžti prie upių: tiek metaforos, tiek ir kasdienybės lygmenyje.
Daugelį pasaulio miestų, kadaise įsikūrusių ant upių krantų, vienija faktas, kad vėliau, plečiant miesto infrastruktūrą, upės vagos buvo performuotos, paverstos kanalais, ar net palaipsniui tapo svetimkūniu. Upės dažnai išlieka mėgstamu motyvu ar fonu nuotraukose, bet nebėra gyvenimo ir poilsio dalimi. Kai atradome šį sutapimą, panašų Drezdeno ir Kauno atvejais, gimė ir pati bendradarbiavimo idėja. <…>
Tiek šios programos tikslai, tiek, plačiau žvelgiant, ir kultūros sostinės strateginiai tikslai pasirodė artimi Drezdeno Ostralei. Konkrečiai noriu paminėti erdvių ir pamirštų miesto vietų reaktyvavimą, kas nuo pat įkūrimo lėmė Ostralės veiklos specifiką“, – teigė P. Gilytė.
Kalbant apie 2022 metais Kaune vyksiančią bienalės parodą, čia planuojama sujungti meno ir upės sferas, siekiama integruoti užmirštas teritorijas, suaktyvinti miesto ir upės ryšį, naujai ieškoti pamirštų kelių ir uostų, taip pat siekti prasmingo naujovių panaudojimo arba sugrįžimo prie labai paprastų, pačios gamtos siūlomų galimybių.
Apie Ostralės bienalės erdves

  • Nuo pat įsikūrimo Šiuolaikinio meno centras „Ostrale“ nebenaudojamas pramonines ir kultūrines erdves iš naujo atvėrė įvairioms veikloms. Viskas prasidėjo nuo didžiulio skerdyklos komplekso „Erlweinschen Schlachthof“, esančio Drezdeno viduryje, Ostragehege pusiasalyje. Šis kompleksas, atidarytas 1910 m., buvo vienas iš didžiausių tokio pobūdžio pramoninių kompleksų visoje Europoje. Šandien jis labiausiai žinomas iš Kurto Voneguto, įkalinto Drezdene per jo bombardavimą, novelės „Skerdykla Nr. 5“.
  • Iki pat XX amžiaus pradžios ši teritorija nebuvo naudojama ir pastatų būklė suprastėjo.
  • Ostralė atsirado kaip projektas, kuriuo siekta iš naujo atverti ir atgaivinti šiuos pastatus surengiant juose tarptautinę šiuolaikinio meno parodą.
  • Per 12 metų buvo atverti įvairūs pastatai, kaip antai senosios šėryklos, kiaulidė, taukų lydykla ir galvijų pastatai.
  • Pradėjus čia vykdyti veiklas ši teritorija vėl atsirado Drezdeno žemėlapyje, padidėjo informuotumas apie šį pramoninio ir kultūrinio paveldo objektą, veikla taip pat tapo įkvėpimu įvairiems turto vystytojams.
  • Šiandien dauguma šių pastatų yra atnaujinti ir vėl naudojami kaip Drezdeno parodų komplekso dalis arba kaip kitų komercinių renginių vietos.
  • Ironiška, tačiau šis nekilnojamojo turto komercinio vystymo procesas, kurį iš dalies paskatino Ostralės meno projektai, taip pat lėmė, kad prieš kelerius metus teko išsikelti iš šios teritorijos netekus čia vietos. Teko ieškoti kitų pastatų.
  • 2019 m. Ostralės bienalės vieta buvo kitoje miesto dalyje, kur parodos užpildė apie 6 tūkst. kvadratinių metrų gamybinių ir biuro patalpų, esančių apleistame tabako gamyklos pastate.
  • Pastatas tapo unikalia vieta šiuolaikiniams tarptautinių menininkų kūriniams.
  • Visame mieste surengtos penkios „decentralizuotos“ parodos mažesnėse, jau žinomose kultūrinėse vietose, tokiose kaip „Bautzner Straße“ memorialinis muziejus, Drezdeno užsieniečių ir pabėgėlių centras „Ausländerrat“ ir kitos.
  • Per visą 2019 metų vasarą bienalė sulaukė daugiau nei 28 tūkst. lankytojų, buvo pristatyta daugiau nei 290 meno kūrinių ir 130 menininkų iš daugiau negu 30 šalių.

Teksto autorė – Jurgita Lieponė, „15min“ žurnalistė. Tekstą portale 15min.lt galite rasti čia.
Peter Fischer nuotr.