Kaune jau dvi savaites reziduoja garso menininkė, eksperimentinio kino kūrėja, didžėja ir medijų teoretikė iš Vienos, Austrijos. Brigitta Bödenauer miestą supančios XIX a. tvirtovės garsus tyrinėja „Kaunas 2022“ industrinės kultūros programos „Matters_“ kvietimu. Penktadienį, rugsėjo 28 d. ji surengs pasirodymą pirmajame kultūros paveldo festivalio „Baterija“ renginyje Šančių „Parake“. Ko kas kalbamės apie Brigittos pažintį su industriniu garsu ir atradimus Kaune.
Brigitta, kiek laiko jau domitės industrine kultūra, esate jos dalis? Ar tai – viso gyvenimo simpatija?
Buvau paauglė, kai pirmąkart išgirdau britųindustrialir post punkgrupę „Throbbing Gristle“. Vėliau sekė „ Einstürzende Neubauten“ ir kiti 8-ojo bei 9-mečio kūrėjai. Užaugau Austrijos provincijoje, į Vieną persikrausčiau apie 1990­-uosius ir iškart pradėjau didžėjauti. Tiesa, nebūtinai tiems, kurie norėdavo smarkiai šokti – į DJ setą visuomet žiūrėjau kaip į radijo laidą. Dirbu su daugeliu garso sluoksnių tam, kad sukurčiau įtraukiančią atmosferą. Tuo metu Vienoje buvo itin stipri eksperimentinės muzikos scena. Kūrėsi įrašų kompanija „Mego“. Man visada patiko ir keistesnis electro, tamsesnis ir komplikuotesnis techno, akusmatinė muzika. Matyt, visa tai galima išgirsti mano darbuose.
Tuo metu, o ir vėliau, taip pat organizavau įvairius renginius. Vėliau pradėjau dėstyti įvairių medijų teoriją ir praktiką. Vienu metu pradėjau kurti ir trumpus abstrakčius filmus, dabar irgi tai darau.
Kaip per beveik 30 metų pasikeitė Viena? Ar eksperimentų liko?
Tikrai pasikeitė, nes pasikeitė visas kontekstas. Tuomet buvo ganėtinai laukiniai laikai, buvo smagu, atrodė, kad viskas įmanoma. Tiesa, klubų, koncertų salių tokiai muzikai Vienoje niekuomet nebuvo daug, nėra daug ir dabar. Visgi eksperimentinė muzika grįžta, ypač improvizacinė. Kiek mažiau populiarus noise. Yra komplikuoto electro ir techno, šią muziką kuria jaunoji karta. Ji kitokia, nei tuomet – pavyzdžiui, daugelis baigę meno akademijas, kas anuomet nebuvo įprasta. Bendrai kalbant, Vienos scena laikosi gerai.
O kaip nusprendėte atvykti patyrinėti Kauno?
Su „Matters_“ kuratore Daina Pupkevičiūtė (kaip garso menininkė ji žinoma Dainos Dievos vardu, – red. past.) susipažinome Vroclave, kur abi rezidavome kaip menininkės. Ten vedžiau ir garso kaip izoliacijos ir susvetimėjimo atspindžio dirbtuves. Taip susipažinome, ir Daina man papasakojo apie galimybę atvykti į Kauną.
Šiuo metu kuriu instaliaciją ir performansą, kalbančius apie rezistenciją. Dirbu su garsais iš protestų. Kai Daina užsiminė, kad Kauno tvirtovę buvo statoma tam, kad apgintų Rytus nuo Vakarų, man tai pasirodė labai įdomu ir artima tam, ką šiuo metu veikiu. Kai atvykau, susiradome seną amunicijos sandėlį, čia ir įrašinėju.
Ar tai – pirmasis jūsų susidūrimas su XIX a. militaristiniu paveldu?
Tikrai taip. Vienoje yra bunkerių, įrengtų XX amžiuje. Tai – keistos, nemalonios vietos, turinčios daug jėgos. Nesu jose įrašinėjusi, taigi tai – nauja patirtis. Tiek aido! Sandėlis – beveik 100 m ilgio.
Man svarbiausia – garsas. Įdomu dirbti su aidu, tad nematau to kaip problemos. Paprastai nedirbu su aplinkos įrašais (field recordings, – red. past.), mėgstu skaitmeninį garsą kurti sintezatoriais, bet, žinoma, erdvės pėdsakų mano darbuose yra. Jie – sugeneruotos atmosferos dalis.
Panašiame objekte – parako sandėlyje – ir pasirodysite penktadienį. Gal ne tokiame ilgame… Ar jis bus pasirodymo dalis?
To neįmanoma išvengti, tai dominuojama erdvė. Tiesa, aidas čia švelnesnis. Manau, mano pasirodymą geriausia bus patirti sėdint, susikoncentravus. Pamatysime.
Minėjote, kad su Daina susipažinote Vroclave. Ar dažnai važinėjate po svetimus miestus tyrinėdama jų garsus?
Ne, aš labiau teoretikė. Manau, Vroclavo rezidencija man buvo pirmoji. Žinoma, gerai, kai gali prieš kelionę susirinkti informaciją, o rezultatai priklauso ir nuo vietinių žmonių pagalbos. Vroclave buvau ilgiau, nei Kaune, vedžiau dirbtuves, dalyvavau kituose projektuose. Čia dirbu viena, bet iššūkių netrūksta.
Koks bus jūsų rezidencijos rezultatas? „Matters_“ metų pabaigoje planuoja išleisti visų rezidentų darbų albumą…
Tai nuspręsiu, kai grįšiu į studiją Vienoje ir įvertinsiu įrašytus garsus bei įsijungsiu savo sintezatorius. Bet taip, paruošiu kompoziciją albumui.
Ar jums svarbiau kūrybos procesas, pasirodymai, ar darbo išleidimas fiziniu pavidalu?
Tikrai procesas. Man įdomiausia leisti valandų valandas studijoje, tyrinėjant garso charakterį. Patinka pasirodymai – mėgstu žaisti su garso sistemomis ir erdve, kurioje esu. Juk, kaip sakiau, domiuosi akusmatine muzika. Įrašai leidiniams – kas kita, esu perfekcionistė, tad jie niekada neatrodo baigti.
Rezidencija trumpa, bet galbūt pakako laiko susipažinti su šiandieniniu Kaunu?
 Lietuvoje esu pirmą kartą. Įspūdį paliko modernistinė architektūra, XIX a. pastatai, taip pat ir socialistinio periodo statiniai. Šiuo metų laiku puiki šviesa, tad padariau daug nuotraukų. Vienoje visai kitaip – tai turtingas istorija miestas, bet dominuoja kitos epochos, kita atmosfera. Tiesa, dar nebuvau nuėjusi į Kauno senamiestį. Bet užsukau į Tarptautinį Kauno kino festivalį, kur žiūrėjau filmą apie čia gimusią Emmą Goldman.