Europos Sąjungos inicijuojamos programos „Kūrybiška Europa“ biuro Lietuvoje vadovė Eglė Deltuvaitė įsitikinusi, kad kultūriniai mainai gali įkvėpti labai įvairias patirtis ir atnešti visapusišką naudą. Gegužę pirmąkart Kaune vykusiame Europos kultūros sostinės Forume Eglė Deltuvaitė pristatė tarptautinio bendradarbiavimo ir mobilumo galimybes „Kūrybiškos Europos“ mezgamuose kultūriniuose tinkluose. Su viena iš Forumo moderatorių kalbėjomės apie tarptautinių partnerysčių būtinybę ir auditorijų plėtros subtilybes.
ES programa „Kūrybiška Europa“ vykdoma jau nuo 2014 m. ir vienija net 38 šalis. Gal galite apie programą ir jos mezgamus tinklus papasakoti šiek tiek išsamiau?       
Kiekviena valstybė yra atsakinga už savo kultūros politiką, tačiau tam tikrose srityse, kaip, pavyzdžiui, švietimo, turizmo ar žmogaus sveikatos apsaugos gerinimo, Europa siekia prisidėti prie iniciatyvų, kurių įgyvendinti vienos valstybės būtų nepajėgios arba veikiant kartu būtų pasiekta daugiau, ir tai daro nuo 1992 m. Čia slypi ir programos logika – ES investuoja į kultūros ir kūrybos sektorius, kai jie bendradarbiauja su kitomis šalimis, veikia visos Europos mastu ir sprendžia Europai aktualias problemas. Prioritetai gali šiek tiek skirtis atskirose finansavimo schemose, tačiau esmė ir išgryninti iššūkiai, kuriuos esame kviečiami įveikti, yra tie patys – prisitaikymas prie skaitmeninių technologijų, kultūros sektoriaus konkurencingumo didinimas, auditorijų plėtra bei kultūros finansavimo pokyčiai. Tuo pat metu puoselėjama ir Europos kultūrų ir kalbų įvairovė. Šiuo metu Lietuvos organizacijos oficialiai dalyvauja pusėje finansuojamų europinių tinklų, keturiose platformose, iš kurių vienai vadovauja, ir dvidešimt dvejuose bendradarbiavimo projektuose.
Kokią naudą užtikrina tokie tarpkultūriniai mainai? Kokias galimybes tai atveria Lietuvai?
Kalbantis su projektuose dalyvaujančiais Lietuvos kultūros profesionalais, girdžiu skirtingas patirtis ir išvadas. Vieniems tarpkultūriniai manai atveria tarptautinės karjeros perspektyvas, galimybę pristatyti savo kūrybą, gauti papildomų finansų, kitiems – tai viena geriausių projektų vadybos mokyklų. Vieniems – tai susidūrimo su  „kitais“ir kitokiais platforma padedanti atrasti save ir savo kultūrą, kitiems – per įdomią patirtį ar nusivylimą įgaunama išmintis. Mano nuomone, bene didžiausia šių kultūrinių mainų nauda – tuo pačiu ritmu bei aktualijomis gyvenančių bendraminčių tinklas, kurio vertė neįkainojama, nors tai skamba be galo banaliai, kaip ir visi akivaizdūs dalykai. Bėgant laikui ir plečiantis partnerystėms, kultūros žmonių akiratyje nelieka šalies, kur jie nepažinotų savų. Lietuvai tai galimybė būti labiau matomai Europos kultūros žemėlapyje, ko nuoširdžiai linkiu.
Kaunas – būsima Europos kultūros sostinė, todėl projekto „Kaunas 2022“ komanda itin daug dėmesio skiria tarptautinių partnerių paieškoms. Kaip manote, kokios teigiamos įtakos Kauno miestui gali turėti tarptautinis bendradarbiavimas? Kaip jis gali prisidėti prie lokalaus identiteto stiprinimo?
Šiuo atveju, atsakymu galėtų tapti kelionės metafora. Kiekvienas iš mūsų išvažiavęs iš savo miesto, o ypač, šalies, kaskart susiduriame su naujais žmonėmis, nematytais, nepatirtais dalykais, naujais įspūdžiais, tiek pozityviais, tiek negatyviais. Tokie susidūrimai, noriu tikėti, visada paskatina kritinį mąstymą, neretai priverčiantį permąstyti sau įprastus dalykus, elgesio, darbo, profesines nuostatas. Šie procesai praplečia akiratį ir leidžia iš naujo pažiūrėti į save, savo miestą ir šalį. Man darbas tarptautinėje aplinkoje padėjo labiau didžiuotis Lietuva ir mažiau užsiimti asmenine ir profesine saviplaka, nors tai nereiškia, kad nematau dabartinės situacijos ydų. Esu tikra, kad Kaunui, jo bendruomenėms ir daugeliui lietuvių, „Kaunas 2022“ patirtis leis iš naujo atrasti save ir tuo pagrįstai didžiuotis.
Kauno Forume daug dėmesio buvo skiriama auditorijų plėtrai. Kaip manote, kodėl Lietuvoje itin aktualu apie tai kalbėti?
Aktualu kalbėti ir kalbama visame pasaulyje dėl kelių svarbių priežasčių. Daugybė tyrimų rodo, kad kultūros auditorija mažėja ir sensta, dėl gyvenimo tempo vis sunkiau pritraukti žmones, kuriems 25-55 metai bei paauglius, o ypač, vyrus, silpnėja meno ir kultūros edukacija mokyklose, konkuruojame su daugybe kitų sektorių, iššūkius kelia naujos technologijos ir t.t. Taip pat pasikeitė visuomenės požiūris į tai, kas gali kurti, kas gali kritikuoti, organizacijos nebegali turėti siunčiamos žinutės monopolio ir jų ribos nebėra tokios griežtos. Taigi priežastis kalbėti apie auditorijų plėtrą – labai paprasta: jei šiandien neformuosime kultūros paklausos, rytoj nebebus kam ją siūlyti ir to pasekmės, visai nedramatizuojant, bus dramatiškos.
Kokia, Jūsų nuomone, galėtų būti sėkmingos auditorijų plėtros formulė? Arba, į ką kultūros įstaigoms derėtų atkreipti dėmesį, norint prisijaukinti savo žiūrovą?
Panašu, kad sunkiausias žingsnis daugeliui menininkų ir organizacijų yra nustoti galvoti tik apie tai, ko nori jie, t.y. iš šalies pažvelgti į save ir atsakyti į klausimą, ar tai, ką siūlome aktualu mūsų žiūrovui, mūsų bendruomenei? Nekalbu apie dirbtinį pataikavimą ar kokybės „mažinimą“, kalbu apie savistebėsenos būtinybę, apie siekį atsakyti į klausimą, ne tik, kas ateina ir kodėl, bet dar labiau, kas neateina ir, kokios to priežastys. Žinoma, palaikyčiau klausiančius, iš kur atrasti žmogiškųjų ir finansinių išteklių profesionaliai užsiimti auditorijų plėtra. Vis dėlto, net ir mažiausiems siūloma nemokamai prieinamų sprendimų ir pasiūlymų. Pats žodis „plėtra“ tarsi suponuoja, kad reikia didinti savo auditoriją, bet vėlgi ne visada ir net nebūtinai. Svarbu pagalvoti ir apie santykio su savo auditoriją keitimą, gilinimą, jos įtraukimą į sprendimų priėmimą, kūrybą, pristatymą, gerinti jos patirtį bei pasiekti neatstovaujamas grupes. Tad formulė galėtų būti tokia: mąstyti ir dirbti taip, kad mums netaikytų to ironiško dialogo:
–    Ar domiesi kultūra?
–    Ne, aš pats ja užsiimu.