Jau 14 metų vadovaujantis Kauno įvairių tautų kultūrų centrui Dainius Babilas teigia, kad nesijaučia per ilgai užsisėdėjęs vienoje vietoje. Anot jo, svarbiausia gyvenime yra užsibrėžtų tikslų siekimas, taigi, kol šios tarpkultūrinės dirbtuvės nebus tokios, kokias D. Babilas mato savo vizijose, tol jis jaus prasmę čia dirbdamas. „Judėjime link tikslų surandu laimę, būtent dėl to ir einu į priekį“, – sako, kaip pats save pavadino, „žmogus su kostiumu ir ledkirčiu“, su kuriuo susitikome artėjant Tarptautinei laimės dienai, kovo 20-ajai. Juk nesustoti ir nenuleisti rankų – vienas tikrosios laimės aspektų.
Kalnai D. Babilo gyvenime ypač svarbūs. Štai Vasario 16-ąją jis su bendraminčių būriu Tatruose iškėlė 100 trispalvių, o praėjusiais metais įkopė į Elbrusą. Apie jį ir kitas gyvenimo viršukalnes kalbėjome apžiūrinėdami kartu Elbruse pabuvojusį ledkirtį, ten aukštai padėjusį pasiekti daug metų ramybės nedavusį tikslą.

Kas Jus motyvuoja kasmet – ir ne po vieną kartą – leistis į tolimas keliones, kopti į kalnus?
Labiausiai mane motyvuoja pats tikslo siekimas, iššūkis. Judėjime, procese tikriausiai ir yra pati didžiausia laimė. Kai pasieki užsibrėžtą tikslą, viršukalnę, tai dažniausiai būna trumpas ramybės ir tylos momentas, tarsi palaima, bet tuo pačiu ir pabaiga. Man tai nėra ta didžioji laimė. Neieškau ir nerandu laimės pabaigose!
Kaip, ištikus nesėkmei, surasti motyvacijos bandyti dar kartą?
Tikslo dažnai nepavyksta pasiekti lengvai. Tiek kalnuose, tiek gyvenime. Kas benutiktų, jis vis tiek lieka priekyje. Kartais reikia sumažinti tempą, padaryti apylanką. Būna, kad tenka kristi, rasti jėgų atsistoti ir vėl eiti. Grįždamas atgal ir prisimindamas tuos nesėkmės momentus suprantu, kad buvau labai laimingas pakildamas, išsikapstydamas iš bėdos.
Į Elbrusą įkopiau iš antro karto. Dabar manau, kad pirmasis, nesėkmingas bandymas, tikriausiai paliko didesnį įspūdį, motyvavo siekti daugiau, nei antrasis, kai pavyko tai padaryti gerokai lengviau. 
Čia matau daug paralelių su viskuo, ką veikiu gyvenime. Visi mano darbai, veiklos, projektai yra tikslo siekimas. Tiesiog aukštai kalnuose tai labai gryna ir aišku, kasdieniuose darbuose šiuo požiūriu – viskas kiek sudėtingiau. 
Taigi viską gyvenime atidžiai planuojate?
Taip, žmonės sako, kad mano gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Negaliu ginčytis! Retai leidžiu sau klaidžioti, eksperimentuoti. Puikiai suprantu, kad kitiems tai gerai sekasi, bet aš esu tas „planuotojas“. Kai kasdien po truputį artėju link tikslo, jaučiuosi laimingas. Kai tikslą pasiekiu iškart galvoju, o kas toliau? Ką naujo galiu nuveikti?
Manau, kad tikslus kelti būtina. Kuo jie didesni, tuo ir laimės būna daugiau. Todėl kviesčiau žmones nebijoti kelti didelių tikslų, imtis drąsių iniciatyvų! 
Neretai didelius tikslus sau keliantys žmonės apie juos nelinkę garsiai kalbėti – bent jau iki rezultato. Kiti gi, atvirkščiai, dalinasi visomis gyvenimiškomis smulkmenomis, bet tai būna labai nedidelės pergalės. Ar pritartumėte tam, kad tikslo geriau siekti tyliai?
Man – geriau. Kai klausia, pavyzdžiui, į kokią viršukalnę planuoju įkopti, vengiu tiksliai atsakyti. Žinoma, tie planai – mano viduje, nuolat sau apie juos primenu. 
Esu įsiminęs vieną gražią keliautojo Mato Šalčiaus citatą. Pradėjusį kelionę motociklu iš Kauno iki Kalkutos jį netoli Kybartų sustabdė ir paklausė, kur važiuoja. Jis atsakė, kad… į Kybartus. Atsiminimuose vėliau aiškino šią situaciją taip: „Geriau yra pasakyti, kad važiuoji iki Kybartų, bet nuvažiuoti iki Kalkutos, nei pasakyti, kad važiuoji iki Kalkutos, bet… nuvažiuoti tik iki Kybartų“. 
O kaip džiaugimasis pasiektu tikslu? Geriau tai daryti vienam ar bendruomenėje? 
Tikiu, kad vieniems žmonėms smagu džiaugtis vienumoje, medituojant, pasilaikant geras emocijas sau. Bet man laimė yra virusinis dalykas! Ja tikrai galima užkrėsti kitus. Jei, ką nors darydamas, esi laimingas, ir kitus pasikvieti tai daryti kartu, jie tikrai užsikrės tavo emocijomis, taip laimė augs, dauginsis! 
Ar Kaunas Jūsų akimis yra laimingas miestas?
Tai pats sunkiausias klausimas šiandien. Nemanau, jog apskritai egzistuoja teisinga formulė, kurį galėtų apskaičiuoti, ar miestas yra laimingas. Bet neabejoju, kad Kaunas turi daug galimybių būti labiau laimingu miestu nei dabar. Daugeliu atvejų esame gerame kelyje, bet dar tikrai yra ką veikti. Miesto visuomenės paribiuose vis dar yra daug žmonių, kurie nesijaučia laimingi ne tik dėl materialinių nepriteklių, bet ir socialinės atskirties. Kad tuos žmones pasiektume, kad juos užkrėstume laimės virusu, visi dar turime pasistengti. Aš nuoširdžiai tikiu bendruomeniškų veiklų efektyvumu ir nauda, manau, kad būtent per jas galime pasiekti labiausiai izoliuotus žmones. Visus kviečiu ieškoti sau artimos bendruomenės, nesvarbu, ar susibūrusios dėl visus vienijančios tautybės, ar gyvenamosios vietos, ar kokių nors pomėgių. O bendruomenes kviečiu būti labiau atviromis, drąsiau priimti į savo tarpą naujus žmones.
Kada Jūs pats Kaune laimingiausias?
Jaučiuosi laimingas tuomet, kai esu laimingoje bendruomenėje, kitaip tariant, tarp laimingų, įkvėptų, motyvuotų ir ambicingų žmonių. Buvimas pozityvioje aplinkoje, darnioje komandoje, daro mane laimingu. Žinoma, laimę sukuria ir jaukūs namai, šeima, vaikų pasiekimai, mažyčiai kasdieniai dalykai, nutinkantys kartu su artimiausiais žmonėmis. 
Grįždamas prie pagrindinės mano veiklos – Kauno įvairių tautų kultūrų centro – galiu pasidžiaugti, kad bendruomenės, su kuriomis bendradarbiaujame, pastaruoju metu pastebimai suaktyvėjo, jaučiamas jų susitelkimas bendriems tikslams. Aiškiau matyti, kad įvairių tautybių žmonės turi bendrų interesų. Kai mūsų miesto bendruomenės stiprios, vieningos ir gali aiškiai išsakyti savo lūkesčius bei siekius, nuo to tikrai geriau mums visiems, o taip pat ir Kaunui kaip Europos kultūros sostinei.