Kaune šiuo metu veikia dvi ledo ritulio mokyklos, jose sportuoja per 100 vaikų. Kauno ledo arenoje veikiančioje mokykloje „Baltų ainiai“ treneriu dirbantis Lukas Jakšys pasakoja, kad pradėti žaisti gali jau penkiamečiai, o pats ant šios Žaliakalnyje esančios arenos ledo pirmąkart iščiuožė septynerių.


31-rių kaunietis ne tik treniruoja vaikus, bet ir pats aktyviai sportuoja – yra į Lietuvos ledo ritulio čempionato finalą patekusios reprezentacinės Kauno miesto komandos „Kaunas Hockey“ vartininkas. Pirmasis kauniečių ir daugkartinių šalies čempionų Elektrėnų „Energijos“ susirėmimas finale – jau kovo 18 dieną.
Treneriu Lukas, kaip pats sako, prieš penkerius metus tapo atsitiktinai, pakvietus pabandyti – „taip išėjo“. Šiuo metu ledo ritulys yra pagrindinė jo veikla, vadinasi, atsitiktinumas buvo laimingas.
Paklaustas, ar jo auklėtiniai taip pat nori būti vartininkais, treneris juokiasi, kad tai – kaip tik ne pati populiariausia pozicija, juk vartus ginantis žaidėjas pats niekuomet nepelno įvarčių. Visgi „Kaunas Hockey“ stebintys sirgaliai gali paliudyti, kad po kiekvieno kėlinio Luko, einančio į rūbinę, laukia būrelis jo auklėtinių, nekantraujančių sumušti delnais.
Artėjant Tarptautinei laimės dienai, kovo 20-ajai, kuomet „Kaunas Hockey“ antrąsias Lietuvos ledo ritulio čempionato finalo rungtynes žais namuose, su Luku kalbamės apie tai, kame yra su vaikais dirbančio žmogaus laimė.

Kokias emocijas tau kelia darbas su vaikais? Kodėl tau patinka ši veikla?
Visų pirma, šis darbas tikrai nėra nuobodus. Tenka ir nervintis, ir džiaugtis, ir pakelti balsą. Galiausiai viskas sueina į tą vadinamąją laimę. Ir pergalės, ir pralaimėjimai yra mokykla. Kai stebi, kaip vaikai auga, tobulėja, išmoksta kažko naujo, ir tu iš dalies prie to prisidedi, tai, manau, yra didžiausia laimė. 
Kada tavo auklėtiniai laimingiausi?
Ko gero, pergalė yra aukščiausias laimės laiptelis, didžiausia jos banga. Visi džiaugiasi įmušę įvartį, kai vartininkas jį atmuša – taip pat. Jie bręsta kaip komanda, džiaugiasi vienas kito pasiekimais. Kartu džiaugiasi po varžybų, su tėvais nuėję į kavinę. 
Esi „Kaunas Hockey“ komandos vartininkas. Nors sportininkai patyrę, bet komanda debiutavo tik praėjusį rudenį. Ar jau spėjote „susicementuoti“? 
Sezonas jau link pabaigos, tad tikrai galiu pasakyti, kad komanda „sulipo“. Sezonas mus užgrūdino, pajautėme ir pergalių, ir pralaimėjimų skonį. Visi buvo laimingi, kai patekome į pusfinalį, tai jau buvo labai geras rezultatas, vienas iš tikslų. Tuomet atidavėme visas jėgas tam, kad laimės banga nenutrūktų, ir mums pavyko – esame finale.  
Papasakok apie emocijas, keliamas ledo ritulio, tiems, kurie niekada nėra stebėję šios sporto šakos rungtynių.
Kaip sportas, ledo ritulys tikrai užveda sirgalius, užkrečia juos emocijomis. Tai labai greitas, fiziškas žaidimas, būna ir apsistumdymų – to sirgaliams ir reikia. Jei rungtynės įtemptos, užsiveda visi, netgi tie, kurie jas stebi pirmąkart. Visi pasisemia „gerųjų nervų“, jei galima taip pasakyti. Žinoma, ir kitų sporto šakų sirgaliai aistringi, bet… visiems reikėtų pamatyti ir pajausti, kas yra ledo ritulys. Manau, emocijos čia šiek tiek kitokios.
Kiek įtakos sportas turi emocinei būklei? Kaip jis gali padėti asmenybei?
Sportininkas, įpratęs prie tvarkos, režimo, yra disciplinuotas moka valdytis, tam tikrose situacijose jis nepraras pusiausvyros, neįsivels į bėdą. Tai, manau, didžiausias skirtumas tarp sportininkų ir nesportuojančių žmonių.