Tarptautinio Ironbridge paveldo instituto Birmingeme direktorius ir specialusis UNESCO patarėjas Pasaulio Paveldo Tvaraus turizmo programoje Mike Robinson įsitikinęs – Kaunas turi labai įdomią istoriją, kurią verta papasakoti visam pasauliui. Pokalbis su paveldo specialistu – apie šiuolaikinio kultūros paveldo sąvoką, jo įtaką kasdieniam mūsų gyvenimui ir tai, ką galima padaryti, kad mūsų miestas taptų įdomesnis ne tik mums, bet ir kitiems.
Kaip jūs suprantate kultūros paveldą? Koks jo vaidmuo šiandien? Kokią įtaką jis turi kasdieniam mūsų gyvenimui?
Kultūrinio paveldo sąvoka labai išsiplėtė per pastaruosius 20 metų. Kalbėdami apie kultūrinį paveldą, dažnai įsivaizduojame įvairius monumentus ir istorinius pastatus, tokius kaip katedros ar bažnyčios. Tačiau šiuolaikinė kultūrinio paveldo sąvoka taip pat apima ir liaudišką kasdienybės paveldą, pvz. žmonių namus. Todėl dabar kalbėdami apie paveldą, omeny turime ne tik mus supančią architektūrinę aplinką, bet ir žmonių prisiminimus, festivalius, kalbas, amatus ir kitus žmonių įgūdžius.
Paveldas atlieka labai svarbų vaidmenį kiekvieno iš mūsų gyvenime, nes būtent jo dėka mes pažįstame save kaip bendruomenės dalį. Kiekvienas iš mūsų turi savo asmeninį paveldą, asmeninę istoriją apie tai, iš kur kilome. Taip pat kiekvienas namuose saugo kokį nors paveldui prilygstantį daiktą, kurį dovanojo močiutė ar tėtis. Visa tai irgi paveldas, nes padeda formuoti žmonių identitetą.
Svarbu saugoti ir deramai vertinti ne tik jau turimą paveldą, bet pamažu kurti ir šiuolaikinį paveldą ateitiems kartoms. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
Žinoma. Viskas, kas dabar laikoma paveldu, kažkada buvo nauja, tik mes dažnai tai pamirštame. Nuvykę į Veneciją, kuri yra puikus paveldo miesto pavyzdys, randame seną vietą. Tačiau įsivaizduokime, kad į Veneciją vykstame 15-ame amžiuje. Tuomet pamatę spalvotus namų, pastatytų ant vandens, fasadus, kurie puikiai įrėmina gamtą, manytume, kad Venecija moderni, nes tuomet ji tokia ir buvo. Laiko tėkmė čia atlieka labai reikšmingą vaidmenį. Svarbu ne tik saugoti tai, ką turime dabar, bet ir tai, ką norime išsaugoti ateičiai. Kartais žmonėms sunku tai suprasti, nes visi natūraliai galvoja, kad paveldas yra senas. Paveldas iš tiesų kažkada pasens, tačiau šią akimirką jis gali būti dar visai naujas.
Kokia galėtų būti paveldo samprata ateityje ir ką mes galime palikti po savęs?
Manau, kad tai priklauso nuo to, ką mes norime palikti po savęs. Kultūrinio paveldo srityje dirbu jau labai seniai ir per tą laiką suvokiau vieną dalyką: žmonės turi skirtingas vertybes. Pasaulyje yra dalykų, kurie niekam nerūpi. Mes su malonumu nugriauname kai kuriuos pastatus ir tai nieko nesudomina. Tačiau yra ir tokių dalykų, kuriuos vertina daugelis ir kuriuos mes visi norime išsaugoti ateities kartoms. Tai ką paliksime po savęs, turėtų būti demokratiškas sprendimas.
Ar paveldas padeda pasijausti miesto, kuriame gyvename, dalimi ir kurti tampresnius bendruomenių ryšius?
Mąstydami apie paveldą mieste, galvoje turime vietas, kurios kiekvienam iš mūsų artimos. Galbūt tai saldumynų parduotuvė, kurioje lankėmės būdami vaikais. Ji yra asmeninio paveldo dalis, todėl jei kas nors nugriautų šią parduotuvę, nuliūstume. Būtent paveldo dėka tarp žmonių ir miesto randasi bendrumas. Mums visiems svarbios tam tikros vietos, erdvės ir pastatai.
Labai svarbu sukurti bendruomenės dvasią, nors kartais tai tampa nelengvu uždaviniu, nes mes nesame tikri, ar reikia išsaugoti tam tikrus pastatus, tokius kaip tarkim vietinė saldumynų parduotuvė. Tačiau jeigu viską sugriausime, nebežinosime, kas esame, nebeliks bendrų kultūrinių taškų. Kiekviena visuomenė saugo kažką iš praeities, nes būtent taip statydami tiltus tarp praeities ir dabarties, mes formuojame savo identitetą.
Koks paveldas labiausiai traukia žmones? Kokioms žmonių grupėms kultūrinis paveldas yra įdomus ir kodėl?
Daugelis žmonių vyksta žiūrėti paveldo vardą turinčių vietovių, nes juos intriguoja praeitis. Tačiau taip pat dalis žmonių mano, kad tai tiesiog yra vienas tų dalykų, kuriuos būtina aplankyti. Užtenka pažiūrėti į socialinį tinklą „Facebook“ ar į kokį blogą, kur rasime daugybę žmonių, įsitikinusių, kad privalo aplankyti Didžiąją Kinijos sieną, Tadžmahalą ar Egipto piramides. Tačiau jei nuvyksime prie piramidžių, rasime tik gausybę prie jų stovinčių ir besifotografuojančių turistų. Jie tai daro tam, kad vėliau galėtų teigti ten buvę, tačiau jiems nebūtinai rūpi sužinoti apie faraonų valdomą Egiptą ar kaip yra pastatyta Didžioji Gizos piramidė.
Iš paveldo galima pasisemti skirtingų dalykų. Meno istorikai ar archeologai nori iš tiesų prisiliesti prie praeities, tačiau jei esate savaitgaliui į Paryžių nuvykęs turistas, jums užteks porai valandų užsukti į Luvrą tam, kad pamatytumėte garsiąją „Moną Lizą“, o tuomet eisite kur nors išgerti kavos. Ir tai visiškai suprantama. Sunku suskirstyti žmones tipais, teigiant, kad vieni ar kiti mėgsta tam tikros rūšies paveldą. Kiekvienas turi tam tikrus prioritetus. Kai kurie žmonės mėgsta lankytis tik gražiose vietose ir mėgaujasi tik „gražiu“ paveldu. Kiti domisi, vadinamuoju, „tamsiuoju“ paveldu, menančiu holokaustą ar Sovietinius laikus.
Paveldu besidominčių žmonių rato augimas svarbus ne tik kiekvienam miesto gyventojui, bet ir politikai. Kaip būtų galima tą ratą didinti?
Neįmanoma žmonių priversti mėgti paveldą. Kai kurie žmonės labiau linkę galvoti apie ateitį, nei apie praeitį.
Daug laiko praleidžiu vedžiodamas politikus po paveldo vietoves, pasakodamas jiems apie paveldo svarbą. Paveldas yra didelė valstybės ekonomikos dalis. Tai pastebėję politikai, supranta, kad gali iš paveldo pasipelnyti. Tai vyksta labai seniai ir tame nėra nieko blogo. Žmonės nuo seno pardavinėja suvenyrus prie rūmų ir viduramžių pilių durų.
Taigi, norint praplėsti paveldu besidominčių žmonių ratą, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokia turimo paveldo dalis žmones domina, ją parodyti ir papasakoti apie ją. Manau, kad niekas nepakeis senamadiško žmonių subūrimo į vieną vietą, kuomet jiems aprodomas pastatas ir paaiškinama, ką jis reiškia vietiniams žmonėms, įtraukiant ir jų pačių pasakojimus, kuriuose netrūksta pasididžiavimo savo paveldu ir identitetu.
Jau kuris laikas modernistinė Kauno tarpukario architektūra siekia UNESCO Pasaulio paveldo vardo. Kaip Jūs vertinate tokias Kauno ambicijas?
Kaunas papildė miestų, norinčių gauti Pasaulio Paveldo titulą, gretas. Pasaulio Paveldo vardą reikia vertinti labai rimtai, kaip tai daro turistai bei miesto svečiai. Bet galiu užtikrinti, kad kelias bus ilgas. Norint gauti šį vardą, reikia pereiti daug etapų.
Ironbridge‘as jau 40 metų džiaugiasi Pasaulio paveldo titulu, kuris turi pastebimos geros įtakos miesto gyvenimui. Visgi nedaugelis čia atvykstančių žmonių žino apie garbingą miestui priklausantį vardą ir tai visiškai nekeičia jų nuomonės apie miestą ar to, kaip puikiai jie čia leidžia laiką. Todėl manau, kad nors UNESCO Pasaulio Paveldo titulas yra pagrindinė Kauno siekiamybė, jis neturėtų būti vienintelė. Svarbiausia – plėsti paveldo, kurį miestas turi, suvokimo ribas bendruomenėse ir tarp miesto svečių.
Kai kurioms vietoms pavyksta gauti šį vardą, o kai kurioms – ne. Šiuo metu pasaulyje yra 1052 Pasaulio Paveldu pripažinti objektai, todėl galima įsivaizduoti, kokia didelė konkurencija vyrauja. Europoje tokių objektų daugiau nei bet kuriame kitame žemyne, todėl galbūt mums derėtų padėti besivystančioms pasaulio šalims puoselėti jų paveldą, nes jiems šių titulų reikia labiau nei mums Europoje. Kitaip tariant, galima dar labai daug ką padaryti. Kaunas jau turi Europos paveldo vardą, kuris yra didelis europinis įvertinimas.
Ką toks įvertinimas duotų Kaunui? Ar dėl to gali pasikeisti miesto kasdienybė?
Nemanau, kad tai galėtų turėti įtakos Kauno kasdienybei. Tokios vietos kaip Venecija, Roma ar Tadžmahalas buvo turistų traukos centrais dar prieš tampant oficialiai pripažintu paveldu. Tai visuomet buvo populiarios vietos. Tuo tarpu daugelis kitų Pasaulio Paveldo titulą turinčių vietų nesulaukia didelio turistų dėmesio, nes konkurencija tiesiog pernelyg didelė. Kaunas neabejotinai gaus tai, ką aš vadinu „geros savijautos faktoriumi“, nes toks įvertinimas verčia žmones didžiuotis savo miestu. Tai labai svarbu, nes pripažinimas įkvepia žmones saugoti savo paveldą ir labiau juo dalintis.
Domitės kultūrinio paveldo ir turizmo ryšiu. Gal galite papasakoti daugiau apie tai?
Visur kur yra paveldo, bus ir turistų. Žmogaus domėjimasis praeitimi yra labai natūralus. Tačiau jei norime suprasti paveldą, privalome suprasti, kodėl žmonės jį lanko, kokią emocinę patirtį išsineša ir koks jų ryšys su skirtingu paveldu. Tarkim Versalio rūmai arba Londono bokštas kasmet sulaukia didelio turistų srauto, tačiau ką žmonės apie šiuos objektus galvoja, lieka paslaptimi. Dauguma žmonių vyksta jų lankyti, fotografuojasi, tačiau tuo viskas ir baigiasi.
Paklausę žmonių, ką jie veikė atostogų metu, dažnai išgirsite, kad jie lankėsi muziejuje. Tačiau ar tai buvo muziejus mieste, kuriame jie gyvena? Veikiausiai ne, jie tapo turistais ir aplankė svetimą muziejų. Tai labai svarbus tarpkultūrinis aspektas, kurio nevalia pamiršti. Negana to, pastaruoju metu vis plečiasi kinų rinka. Turizmas – tarptautinė pramonė. Šiuolaikiniame pasaulyje turistais esame visi, net ir savo gimtojoje šalyje. Labai svarbu suprasti turizmo ir paveldo tarpusavio ryšį.
Ar Kaune turizmas galėtų būti stipresnis, jei miesto paveldas būtų oficialiai pripažintas UNESCO?
Nežinau, ar dėl UNESCO pripažinimo mieste akivaizdžiai padaugėtų turistų iš kitų šalių. Galbūt padaugėtų vietinių turistų iš kitų miestų srautas, bet aš dėl to pernelyg nesukčiau galvos. Jei kažką įdomaus vertiname ir mėginame išsaugoti, tai darome ne dėl turistų, o dėl ateities kartų. O kas laukia ateityje, žinoti negalime. Puikus to pavyzdys Praha. Kas prieš 40 metų galėjo numanyti, kad ši istorinė sostinė taps visuotiniu turistų traukos centru? Tuomet ji buvo atsitvėrusi nuo likusio pasaulio. Tokie dalykai nenuspėjami.
Manau, kad ir Kaunas turi, ką pasiūlyti pasauliui, tik tam turi tapti labiau matomu. UNESCO vardas galėtų padėti tai padaryti, tačiau to negana. Pirmiausiai reikėtų padaryti Kauną prieinamesniu užsieniečiams, kad šiems būtų paprasčiau čia atvykti. Be to, reikėtų pamąstyti ir apie užsienio rinką, į kurią Kaunas nori orientuotis. Jei esate kinų turistas, kuris trokšta pažinti Europą, bet tam turi vos porą sunkiai užsitarnautų atostogų savaičių, nejaugi vyksite į Kauną? O gal vis dėl to į Paryžių? Kaunas turėtų apsispręsti, kokiai rinkai gali būti aktualus ir koncentruočiau siekti jos dėmesio. Norint pritraukti turistų, galima padaryti labai daug. Vien UNESCO titulo negana.
Žmonės tikrai nesilanko įvairiose vietose tik dėl paveldo. Jie keliauja norėdami apsilankyti tam tikruose renginiuose, pasisvečiuoti pas draugus ir giminaičius arba paprasčiausiai dėl to, kad nori pasigrožėti gražiu peizažu.
Kauno negalima pavadinti tipišku istoriniu centru. Jis nėra panašus į Vilnių, Taliną ar Rygą, todėl negali varžytis su šiais miestais. Kaunas turėtų pabandyti atrasti savyje kažką išskirtinio ir manau, kad didelis tarpukario modernizmo architektūros pastatų skaičius gali papasakoti labai įdomią miesto istoriją.
Video: Marius Paplauskas
