Pokalbis su bendruomenės menininkais ir tyrėjais Vita Gelūniene ir Edu Carrolu apie kiekvieno miestiečio svarbą, kuriant intensyvų kultūrinį gyvenimą mieste ir „draugiškų zonų“ paieškas Kaune.
Kodėl susitikimui pasirinkote būtent šią vietą – „Kopūstų lauką“?
Vita: Šioje vietoje, maždaug 10000 kvadratinių metrų Kauno dykvietėje, dabar vadinamoje Kopūstų lauku, 2014 m. pradėjome savo meninę veiklą. Iki šiol dirbame čia siekdami telkti ir vystyti bendruomenę, kurti erdvę susitikimams ir kultūros puoselėjimui. Ši erdvė tapo žinoma ne tik apylinkėse, bet ir visame mieste, kaip įdomaus pilietinio veiksmo vieta ir ji vis dar kelia kontroversiškus vertinimus. Todėl ir esame čia.
Ed: Be to mes gyvename vos už kelių gatvių nuo šios vietos. Daugeliu prasmių, ji tarsi galinis mūsų namų kiemas. Būtent todėl ir pasirinkome šią vietą.
Esate įdomus menininkų-tyrėjų duetas. Jau kurį laiką bendradarbiaujate kurdami bendruomenių projektus Lietuvoje ir svetur. Papasakokite apie savo veiklos pobūdį. Koks šių projektų tikslas?
Ed: Nors dirbame kaip duetas, bendradarbiaujame ir su kitais žmonėmis. Dauguma menininkų, dirbančių studijoje, atlieka kokį nors darbą ir gali ant jo pasirašyti, sakydami, kad tai jų darbas. Mūsų veiklos pobūdis kitoks. Beveik visas mūsų darbas, kaip pavyzdžiui, 2011 m. Šančiuose, buvo atliktas bendradarbiaujant su daugeliu kitų žmonių.
Daugelyje Kauno rajonų yra panašių „kopūstų laukų“, pasižyminčių tomis pat ypatybėmis. Mes nusprendėme dirbti čia, nes tai vieta, kurioje gyvename ir kurioje jaučiame miesto vystymosi dvasią. Tai vieta, verčianti mąstyti, koks yra šiandieninis miestas, kodėl žmonės renkasi gyvenimą čia ir kokias teises jie turi miesto atžvilgiu. Taip pat įdomu, kaip žmonės gyvena kartu tokiose vietose kaip „Kopūstų laukas“ ar Žemieji Šančiai. Dirbame šioje vietoje, nes ji mums kelia labai daug įdomių klausimų. Norime pamėginti praktiškai išgyventi kai kuriuos iš jų.
Vita: Savo veikla mes tyrinėjame kaip Kaune veikia viešosios erdvės, kokia jų dinamika ir kaip miestiečiai naudojasi ir reiškia savo teises į miestą.
Ed: Didžioji dalis veiklos, kuria čia užsiimame, tampa geresne jei pastarajai pavyksta išvengti dėmesio centro. Procesas, į kurį esame įsitraukę, iš dalies primena grybų auginimą. Reikia daug tamsos ir laiko tam, kad būtų galima įsiklausyti, suprasti, kalbėti ir girdėti. Tokio pobūdžio veikla yra laiko ir tamsios erdvės reikalaujantis procesas, kuriam nereikia daug viešumo tam, kad kažkas iš to išaugtų.
Prieš porą metų judviejų inicijuotas tarpdisciplininis projektas Šančiuose „Miesto tyrimai: viešumo patirtys. Draugiška zona“ ne tik iki šiol žadina Šančių bendruomenės savimonę, bet ir atkreipia visuomenės dėmesį į sudėtingas aplinkos problemas. Papasakokite apie šį projektą daugiau. Kaip gimė projekto idėja? Kokia buvo pradžia ir kokia projekto stadija šiandien? Ar projektas prisidėjo prie galimų problemų sprendimų įgyvendinimo?
Ed: Mūsų idėja yra labai paprasta. Kartą skaitėme seną turistinį lankstinuką apie Kauną ir jame buvo rašoma: „Sveiki atvykę į draugišką Kauno miestą“. Mums kilo klausimas, apie kokį draugišką miestą kalbama. Taip gimė idėja kūrybiškai ir kone poetiškai tyrinėti draugiško miesto sąvoką. 2008 m. pakvietėme menininkus sukurti trumpametražius filmus apie draugiško miesto esmę. Kitais metais, Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, paprašėme olandų menininkės Jeanne van Heeswijk atgaivinti apleistą autobusų stotelę „Kauno pilis“, kuri šiuo metu jau yra nugriauta.
Netrukus savo dėmesį sutelkėme į Šančius ir subūrėme grupę miesto tyrimais besidominčių žmonių paanalizuoti Šančių tapatybę. Bandėme pasiaiškinti koks yra šis rajonas ir ką apie jį mano žmonės. 2011 m. Šančių tyrimų projektas vyko mūsų namuose, kurie kelioms dienoms tapo atviri visuomenei. Šio projekto metu pastebėjome, kad Šančiai yra tarsi sudužęs lėktuvas, kurio nuolaužose galima rasti juodąją dėžę, o joje ‒ daug įdomių dalykų. Tačiau pirmiausiai tą juodąją dėžę reikia atkoduoti, o kodo mes neturime.
Nuo 2011 m. žaidžiame su juodąja Šančių dėže ir bandome atkoduoti šios vietos tapatybę, istoriją, praeitį ir dabartį. Mėginame išsiaiškinti, kaip žmonės jaučiasi čia, vietoje, kurioje dera mediniai buvusių fabrikų darbininkų namai ir restauruoti kariniai pastatai, virtę privačiais būstais. Stebime sąsajas tarp senakurių ir naujai čia atvykstančių žmonių.
Pagal Senovės Graikijos standartus, miestas visuomet privalėjo būti netoli uosto, kur galėjo atplaukti ir išplaukti laivai. Daug lietuvių dabar gyvena Airijoje, Anglijoje ar Norvegijoje. Mintis, kad Lietuva yra atvira vieta, galinti priimti užsieniečius ir tuo pat metu leisti idėjoms ir patirtims sroventi kur kitur, mums yra labai svarbi. Ji sukuria tėkmės ir susijungimo įspūdį. Mes siekiame, kad „Kopūstų laukas“ taptų vieta, apsupta miesto, šalies ir pasaulio gyvenimo.
Vita: Tarptautinis projektas „Miesto tyrimai: viešumo patirtys“, kurį inicijavome 2013 metais įtraukė, iš pirmo žvilgino lokalų Šančių projektą į platesnį kultūrinį ir geografinį kontekstą. Įgyvendinant miesto tyrimų projektą tokiuose miestuose kaip Roterdamas, Belfastas ir Korkas pastebėjome, kad lokalumas visada jungiasi su globalumu. Tai labai svarbu atsiminti darant mažo mastelio projektus, tokius, kaip Kopūstų lauke.
Ar daug Kaune „draugiškų zonų“? O galbūt daugiau potencialių?
Ed: Kai pirmą kartą įžengėme į Kopūstų lauką, daug laiko praleidome švarindami aplinką. Projektas „Darom“ praėjusį pavasarį į Kopūstų lauką surinko apie 400 žmonių, kurie po 2 val. išsiskirstė. Mes dažnai svarstome, kaip būtų galima „Darom“ dvasią paversti kasdienio gyvenimo dalimi, kad ji gyvuotų ne tik kartą metuose. Daugelyje Kauno vietų aplinkos situacija labai panaši. Tačiau mus domina ne tik šiukšlių problema.
2014 m. vasarą Kopūstų lauke įkūrėme stovyklą tam, kad geriau suprastume kaip funkcionuoja ir kam tarnauja ši daugelį metų likimo valiai palikta vieta. Ėmėme kalbėtis su praeinančiais žmonėmis ir vietoje žaidžiančiais vaikais, kurie davė mums nuostabių idėjų, ką būtų galima padaryti su jų gyvenamąja aplinka. Savo veikla norime parodyti, kad menas ir kultūra gyvuoja visur ‒ net ir tarp šiukšlių galima atrasti daug kūrybingumo. Profesorius Gintautas Mažeikis neseniai iškėlė idėją, kad politinius pokyčius dažnai įtakoja ekstatiški veiksmai ‒ ekstazė. Ar galime kalbėti apie meną kaip apie ekstazę? Mes manome, kad „Kopūstų laukas“ šiek tiek primena ekstazę. Tai vieta, kurioje galima žaisti, būti laukiniu ir pamišusiu. Man patinka ta dvasia, primenanti beprotybės įkvėptą meninį procesą, o ne meninį projektą, kuris tiesiog sprendžia problemas. Galbūt problemų šiandien neišspręsime, galbūt jos liks ir kitam šimtmečiui. Menas nėra nei gaminys, nei problemų sprendimo būdas, tačiau jis sukelia smalsumą. Tai yra įsivaizduojamas pasaulis, kurį mes galime sukurti.
Vita: „Draugiška zona“ kartu yra ir demokratiška zona. Savo projektais mes klausiame, kas yra viešoji erdvė ir kaip mes joje elgiamės? Kaip mes suprantame laisvą ir tolerantišką elgesį viešojoje erdvėje? Privačioje erdvėje, mes galime elgtis kaip tinkami, tačiau tuo pat metu esame labai apriboti tos vietos šeimininko. Mieste nėra tiek daug viešųjų erdvių, kuriose galima elgtis tikrai laisvai.
„Kopūstų laukas“ yra tarsi laboratorija, kurioje bandome išsiaiškinti, kaip galima kurti viešąją erdvę, kurioje susitinka žmonės iš skirtingų socialinių sluoksnių, turintys skirtingus pomėgius, išsilavinimus ir požiūrius į pasaulį. Iš esmės tai konflikto vieta. Mes žaidžiame su draugiškumo idėja. Kalbame apie draugišką zoną, kurioje skirtingus požiūrius turintys žmonės susitinka ir bando atrasti būdą gyventi drauge. Labai svarbu suprasti, kad šiame „Kopūstų lauke“ žmonės nėra vieninteliai gyventojai. Gamta šią vietą okupavo daug anksčiau nei mes ir sukūrė labai natūralią ekologinę zoną, kurią turime gerbti. Manome, kad šioje vietoje galime iš naujo atrasti įvairius santykius tarp kultūros ir gamtos.
Minėjote ryšį tarp žmogaus ir gamtos. Galbūt tai galima susieti ir su jūsų projektu?
Ed: Už mūsų šiuo metu stovi gražus medis. Jam beveik 100 metų. Jis buvo pasodintas caro armijos, nes tai buvo labai naudinga karinėse bazėse – medžiai sukuria žalią apdangalą. Taigi, šis medis čia gyvena ilgiau už mus ir tikriausiai bus ilgiau nei daugelis mūsų. Šioje vietoje galima rasti apie 115 augalų rūšių, todėl ši vieta nėra skirta tik žmonėms, ji skirta ir gamtai. Labai svarbu pradėti dialogą, o tai dažnai nėra labai paprasta. Mes dažnai vienas kitam prieštaraujame, tačiau Leonidas Donskis yra pasakęs: „mes kalbame ir keičiamės nuomonėmis, tačiau išgirdę naujas idėjas, mes iš tiesų nepasikeičiame“.
Žmonės dažnai mūsų klausia ar mes turime planą, tačiau mes jo neturime. Manome, kad iš paties proceso gali susikurti kažkas labai ypatingo. Ar tai bus mūsų darbas? Ne, bet tai gali būti rajono žmonių darbas.
Su kokias sunkumais susiduriate „ruošdami dirvą“ savo projektams? Kokia ilgalaikė jūsų projektų vizija? Ar sklandžiai sekasi ją įgyvendinti? Ar bendruomenės aktyviai įsitraukia į projektą?
Vita: Mūsų veikla – tai procesas. Mes gyvename tuo, ką darome ir darome tai, kuo gyvename. Mūsų gyvenimas ir meno praktika neatsiejami, todėl tai ir yra procesas. Kartais šis procesas sulaukia šventinių akimirkų, kuomet mes paminime tai, ką darome ir šios šventės vadinamos projektais, festivaliais ar parodomis. Tačiau likusį laiką, mes tiesiog dirbame savo kasdieninį darbą, užsiimame rutina. Kiekvieną dieną reikia rasti būdą meniškai ją praleisti. Kartais tai labai jaudinantis procesas, kartais ‒ ne. Kartais mums pavyksta įtraukti daugiau žmonių, kartais dirbame tik dviese. Tačiau mes visuomet palaikome ryšį su kitais žmonėmis ir negalime įsivaizduoti savo darbo be jų. Kiekvieną kartą užmezgę ryšį su žmonėmis, labiausiai vertiname tarpusavio santykius.
Mes neturime atsakymų ir nebijome to pripažinti. Labai svarbu dalintis ir tuo, ko nežinome. Tai, ką mes sukuriame, nėra svarbiausia, daug svarbiau ‒ kaip gyvename kiekvieną dieną.
Ed: Kartais didžiausia kova, su kuria susiduriame, vyksta mūsų viduje. Nuolat galvojame, ką toliau darysime ir kaip judėsime į priekį. Mums priklauso tik ši akimirka, kurioje gyvename, todėl mes neplanuojame ateinančių 5-ių ar 10-ies savo gyvenimo metų. Tokia trapi yra kiekvieno žmogaus prigimtis.
Mūsų nedomina miesto institucijos. Mums rūpi įtraukti žmones į aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje ir padėti jiems pajausti savo gyvenamąją vietą, ne todėl, kad ši vieta kažkuo išskirtinė, o tiesiog tam, kad žmonės taptų betarpiški viskam, kas vyksta jiems prieš akis, jų kieme. Viešosios erdvės nėra amžinos.
Vita: Prieš 2 metus, mes įkūrėme Žemųjų Šančių bendruomenę. Tai kiekvienam prieinama bendruomenė, kuri kiekvienais metais auga. Prieš porą savaičių surengėme Šančinių šventę, kurios metu buvo galima pamatyti, kiek daug bendruomenės narių nori padaryti kažką mūsų visų labui. Jau kurį laiką Šančiuose rengiamos ekskursijos, į kurias atvyksta žmonės, kad pamatytų šį rajoną ir tai ne tik tam, kad parodytumėme, kokie puikūs yra Šančiai, bet tam, kad patys pradėtume mylėti vietą, kurioje esame.
Turime pradėti vertinti istorijas, kurios mums pasakoja apie mus pačius. Labai svarbu atrasti save savo rajone. Taip žmonės pradeda didžiuotis tuo, kuo jie yra. Mes patys turime kelti savo savigarbą ir pasitikėjimą ir justi, kad vietoje, kurioje esame dabar gera būti ir kad ją galima padaryti dar geresne. Būtent taip bendruomenės ir vietos ima klestėti.
Video: Marius Paplauskas
