Architektūrologas Vaidas Petrulis įsitikinęs, kad kultūra pagrįsta miesto raida, pagreitina miesto tobūlėjimo procesus. Pokalbis su modernizmo architektūros tyrėju apie Kauno tarpukario architektūros svarbą, planus ją įtraukti į UNESCO paveldo sarašą ir didėjančią peveldu besidominčią ir ją vertinančią kauniečių bendruomenę.
Kaunas garsėja savo modernistine tarpukario architektūra ir jau kuris laikas siekia, kad ši įgytų UNESCO Pasaulio paveldo vardą. Ar tai pagrįstos ambicijos? Kokius pokyčius lemtų toks pripažinimas?
Mintis įtraukti Kauną į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą išties ambicinga ir tai nėra labai paprasta. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra ne patekti į sąrašą, bet procesas. Šiuo metu rengiame preliminarią paraišką, kuri yra pakankamai paprasta. Tačiau, vėliau seka sudėtingi ir ilgi namų darbai, truksiantys ne vienerius metus. Bus svarbus ne tik apsisprendimas dėl konkrečių pastatų, kuriuos norime saugoti, tačiau ir valdymo plano parengimas. O tai yra kaip tik tai ko mums šiandieną itin trūksta. Nors gana didelį skaičių pastatų mes saugome Lietuvos įstatymais, tačiau bendros politikos ir vizijos, ką su šiais pastatais turėtume daryti, kodėl juos saugome ir pagal kokius strateginius kriterijus jie atrenkami, nėra. Valdymo planas vienai nedidelei kultūros paveldo registro daliai, kuri susijusi su tarpukario architektūra, tikėtina suteiktų impulsą, kryptį. Toks planas yra privaloma UNESCO paraiškos dalis.
Į preliminarią paraišką įtraukėme 68 pastatus. Šis skaičius dar gali kisti, bet sąraše atsidurs tiek visuomeninės, tiek gyvenamosios paskirties objektai. Čia ir slypi pati didžiausia nauda bei potencialas. Šiandieną akis bado apleistas Centrinis paštas, buvę Pažangos bendrovės rūmai, Pieno centro rūmai, buvęs Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastatas. Reikia ieškoti ne tik lėšų, tiems rūmams prikelti fiziškai, bet ir idėjų, ką su jais daryti. Galbūt juos galima skirti kūrybinei veiklai, o galbūt reiktų juose įsteigti jaunimo viešbučius. Galimybių, kurias galima atrasti diskutuojant ir bandant parašyti iš tiesų veikiantį valdymo planą, yra labai daug. Negana to, vieną iš mūsų rengiamo sąrašo dalių, sudaro gyvenamieji pastatai.
O ar toks siekis nėra ne per ambicingas, parodys laikas. Europoje Pasaulio paveldo ženklu įvertintų pastatų yra labai daug, todėl gauti šį vardą pakankamai sudėtinga. Tačiau mes kalbame apie XX a. objektus, o tokių yra kur kas mažiau, todėl atsiveria platesnės galimybės.
Išskirtinė visuotinė reikšmė, kuria remdamiesi pretenduojame gauti UNESCO paveldo vardą, yra ta, kad per labai trumpą laiką, per maždaug 13 metų, Kaune buvo pastatytas didžiulis kiekis modernistinių pastatų. Vieni iš jų buvo prabangūs, ekstravagantiški, kiti – mažiau įspūdingi, tačiau pakankamai simpatiški ir kuriantys vietos dvasią. Ne atskiri pastatai, o miestovaizdis ir yra tai ką turėtume parodyti pasauliui. Kalbėdami apie miestą, pirmiausiai turime omeny labai skirtingas jo funkcijas: reprezentacinius visuomeninės paskirties pastatus, socialinę miesto infrastruktūrą ir gyvenamuosius pastatus – kasdienybės paveldą. Mano minėtas valdymo planas yra potenciali priemonė ieškoti sprendimo, ką su šiais pastatais daryti. Savivaldybė nuolat skiria šiek tiek pinigų pastatų renovacijai. Tačiau jeigu būtų mano valia, aš siūlyčiau finansavimą skirti pirmiausiai tiems pastatams, kuriuose po sutvarkymo galėtume atrasti ne tik gyvenamąją, tačiau ir platesnę kultūrinę bei ekonominę funkciją: pirmą aukštą, vieną ar kitą kambarį daugelyje pastatų būtų galima integruoti į kultūrinį bei ekonominį miesto gyvenimą. Juk ir dabar veikiančiuose Lietuvos įstatymuose vienu iš esminių kriterijų skiriant valstybės finansavimą yra objekto prieinamumas.
Egzistuoja toks terminas, kaip kultūra pagrįsta miesto raida (angl. culture based developement). Tai reiškia, kad tam tikros kultūrinės funkcijos, kultūrą suvokiant plačiąja prasme, gali tapti kataliztoriumi keliančiu bendrą miesto kokybę. Jeigu skatinsime kuriančius žmones pasilikti Lietuvoje, sukursime naujų darbo vietų ir kursime kūrybingą aplinką, ji pritrauks daugiau kūrybingų ir verslių žmonių. Taigi mano siūlymas yra ieškoti finansavimo mechanizmų, kurie leistų ne tik paremti statinių tvarkybą, tačiau pat metu iškoti būdų, kaip jie galėtų tapti gyvais. Kitaip tariant ieškoti strategijų tausojamai panaudai, akcentuojant šios panaudos socialinę įtaką miesto raidai. Svarbu ne tik sutvarkytas fasadas, tačiau ir funkcija, kuri sietųsi ne tik su individualiais, bet ir su strateginiais miesto tikslais.
Gal esate matęs kokį pavyzdį kitose šalyse, kaip gyvenamosios patalpos yra išnaudojamos ir kūrybiniam bei kultūriniam veiksmui?
Tikrai taip, pavyzdžių yra pakankamai daug, ir pačių įvairiausių, nuo tokių kaip daugiabutyje įkurtas muziejus Gdynėje, iki kavinių ar jaunimo nakvynės namų puoselėjančių to meto tematika įvairiuose Europos miestuose. Jei šiandieną į jau begarsėjantį Kauną, pakviečiame kokį nors svečią, neretai jis išreiškia norą apsigyventi aplinkoje, kuri primintų tarpukario dvasią, tačiau mes neturime panašių vietų. Tai paradoksalu ir keista. Jei remtumėme kultūra pagrįstos miesto raidos modelį, be visų kitų sprendimų, reiktų, kad mieste atsirastų visas tinklas įvairių veiklų, kurių praktinės veiklos pagrindas , kaip antai maitinimas ar apgyvendinimas, būtų organiškai susijęs ir su paveldu. Tiesa, čia svarbu, kad nebūtų kuriamos primityvios senųjų interjerų imitacijos, bet ieškoma kūrybingesnių sprendimų išsaugant likusius autentiškus elementus ir žengiant toliau.
Ar su paveldu susijusios iniciatyvos kyla iš žmonių, kurie tokiose vietose gyvena?
Idealiausios iniciatyvos, kuriose dera išorinis investavimas, skirtas vertingoms fizinėms pastatų savybes išsaugoti ir vidiniai poreikiai sukurti kokias nors darbo vietas. Antai yra įvairiausių šiuolaikinei urbanistinei aplinkai būdingų veiklų, kurios galėtų atrasti lengvatines sąlygas įsikurti sutvarkytose erdvėse. Pasikartosiu, kuo daugiau pritrauksime kūrybingų žmonių, tuo daugiau kūrybingų veiklų rasis. Kone kasdieną gimsta naujo kūrybingo verslo idėja, kuriai reikia fizinės erdvės. Derėtų investuoti į kūrybingą verslą, kuris kelia kauniečių pragyvenimo lygį ir kartu sėja viltį, kad gyvenamąsias patalpas, kurioms trūksta priežiūros, kažkas įsigys. Joms keliami įvairūs paveldosauginiai reikalavimai, kuriuos gerbiant, pastatų prikėlimo naujam gyvenimui procesas pamažu judės į priekį.
Kuo originalus architektūrinis Kauno miesto veidas? Ar kauniečiai tai supranta ir vertina?
Be abejonės įdomiausias yra vadinamas naujasis paveldas. Tai Kauno tvirtovės ir tarpukario sluoksniai. Nors be abejonės nereikia užmiršti Pažaislio vienuolyno, senamiesčio. O ar mes tai vertiname ir suprantame? Šiuolaikinės paveldosaugos terminologijoje žmonių grupė vertinanti sau aktualų paveldą įvardijama, kaip paveldo bendruomenė. Manau, kad jos pastaruoju metu Kaune pakankamai stipriai plečiasi. Vis daugiau žmonių pradeda mąstyti, kad vienos ar kitos erdvės įdomios istoriniu ar architektūriniu požiūriu. Žmonės tas vietas lanko, domisi jų istorija, pasakojimais, todėl galima sakyti, kad suvokimas apie architektūrinio palikimo svarbą pamažu didėja.
Visgi paveldas vis dar nesulaukia tokio atgarsio, kokio tikisi specialistai. Juk ne tik susidomėjimas, tačiau ir rūpinimasis savosiomis vertybėmis yra supratimo ir vertinimo ženklas. Manau, taip yra todėl, kad sovietiniai metai nutraukė autentišką ryšį tarp vietos ir jos savininko. Daugelis gyvenamųjų pastatų, prekybos erdvių, knygynų, kavinių, restoranų, parduotuvių buvo nacionalizuoti, prarado savininką. Puikus Liuksemburgo, gana nedidelio miesto pavyzdys, kuriame atrasime kavinių, batų dirbtuvėlių ir kitų pastatų, kuriuose interjeras nesikeičia jau daugelį metų. Tokių vietų Europoje atrastume nemažai. Tai yra iš kartos į kartą vykstančio proceso rezultatas, kuris lemia visai kitokį paveldo supratimą ir vertinimą. Kaune mums tenka nupinti naujus, tamprius ryšius tarp vietos ir žmogaus, kuris tą vietą gerbia, myli ir vertina.
Galbūt esu naivus, bet manau, kad jei jau kalbame apie kultūros sostinę – miestą, kuris ieško impulso iš kūrybinių iniciatyvų ir kūrybingų žmonių, tai šie žmonės tikrai suvoks, kad erdvės, kurias paveldėjome iš praeities, yra unikalios. Fizinių praeities liudijimų mes negalime sukurti iš naujo, todėl turime, pabandyti atrasti naujus požiūrio kampus kaip jį galime priimti šiandienos gyvenimui. Naujos erdvės neabejotinai turi savo privalumų, bet miesto unikalumas, kuris gali būti panaudotas, konkurencinėj kovoj, stengiantis parodyti kuo mes įdomesni, stipresni, slypi būtent pavelde. Yra daugybė įvairių būdų kaip pritraukti žmones atvažiuoti. Pavyzdžiui ne tik pažintinis, bet ir konferencinis turizmas, kuris leidžia įvertinti, ką originalaus mes turime Kaune. Sterilias XXI a. erdves galima sukurti visur. O kiekvienas originalus net ir nedideliam Lietuvos miestelyje esantis traukos taškas gali tapti priežastimi pakviesti apsilankyti, nes net ir būnant konferencijoj, dažnai būna įdomu sužinoti, kas apylinkėse yra įdomaus.
Jau kurį laiką Kaune vykdomas „Ekskursas“ projektas, kuris siūlo ekskursijas po įvairias Kauno vietas. Dažnai į „Ekskursas“ maršrutus patenka ne tik viešieji pastatai, bet ir privatūs namai, turintys seną kultūrinę istoriją. Tai kauniečiams suteikia išskirtinę galimybę artimiau pažinti kasdienę savo gyvenamąją aplinką. Kaip tokia pažintis prisideda prie miestiečių identiteto formavimosi?
Pažinti savo aplinką ir atrasti tarpininkus, kurie apie ją papasakotų, yra vienas fundamentaliausių dalykų, nuo kurių prasideda paveldosauga. Daugeliui žmonių reikia tarpininko, kuris pasakytų kodėl vienas ar kitas pastatas yra įdomus: galbūt jame gyveno koks nors žymus žmogus, o galbūt jo architektūra palyginus su kitų šalių architektūra, yra labai unikali. Tarpininkavimas tarp paveldo bendruomenės ir specialistų, yra neišvengiama sėkmingo paveldo pritaikymo šiandienos reikmėms dalis. „Ekskursas“ dirba šiuolaikiškomis komunikacijos priemonėmis. Projekto komandą sudaro jauni, entuziastingi ir charizmatiši žmonės, kurie sukuria puikią terpę paveldo bendruomenei plėstis. Atsirandant vis daugiau žmonių, kurie į palikimą žiūri sąmoningai, ne tik kaip į paprastą funkcionalią erdvę, bet ir kaip į erdvę, turinčią tam tikrą kultūrinį sluoksnį, didėja tikimybė, kad prie to kultūrinio sluoksnio išsaugojimo prisidės patys žmonės nelaukdami valdiškų iniciatyvų. Architektūros teorijoje yra teigiama, kad norint sukurti geras sąlygas mieste, be tokių dalykų, kaip elementari higiena, erdvės aktyviam poilsiui ir infrastruktūra, tai pat būtina turėti vietų, kurios turėtų turinį, prasmę, simbolinį ženkliškumą. Vietos turinys visuomet suteikia papildomą dimensiją, kuri yra būtina harmoningai miesto raidai.
Taigi tokios iniciatyvos kaip „Ekskuras“ yra paveldo bendruomenės katalizatorius, pasėjantis mintį, kad vieta ar tas pastatas, kuriame aš gyvenu, galbūt labai panašus į tą, kurį aš aplankiau. Ir jeigu aplankytame objekte buvo įdomu, galbūt ir pas mane yra įdomu ir galbūt tvarkydamas savo aplinką, aš pabandysiu kažką išsaugoti. Ir ta išsaugota dvasia, galbūt netgi nedidelė interjero elemento detalė, leis man pasijusti bendruomenės nariu arba tiesiog padarys mano gyvenamąją erdvę patrauklesne, žavesne. Reiktų, kad tokių iniciatyvų atsirastų daugiau, ir kuo įvairesnių. Antai leidybos projektas apie tarpukario reklamą yra puikūs tokios iniciatyvos pavyzdys. Kuo daugiau skirtingų požiūrio kampų, tuo šis procesas bus tirštesnis, pritrauks daugiau žmonių, nes žmonės daugiausiai dėmesio kreipia vieni į kitus. Dar aštuntame dešimtmetyje urbanistikos teoretikai pastebėjo, kad jeigu vieta yra tuščia, maža tikimybė, kad kas nors prisės, bet jeigu yra žmonių, visada atsiras tų, kurie taip pat panorės prieiti.
„Ekskursas“ yra puikus kūrybiško požiūrio į problemą pavyzdys. Surengti ekskursiją gan paprasta, bet pateikti ją įdomiai, šiuolaikiškai, ir aktualiai šiandieniniame kontekste, daug sudėtingiau ir „Ekskursas“ puikiai tai daro.
Kaip Kaunas galėtų tapti inovatyvesniu ir šiuolaikiškesniu Europietišku miestu? Kaip prie to galėtų prisidėti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” projektas?
Jeigu kalbame apie fizines erdves, miesto urbanistinę struktūrą ir kultūrą, man atrodo, svarbiausia yra atrasti kelią, kuris suteiktų miesto raidai impulsą būtent kultūros priemonėmis. Tas procesas vyksta ir natūraliai. Yra nemažai žmonių, teigiančių, kad nėra prasmės investuoti papildomai, nes procesai gimę savaime, yra autentiškesni ir natūralesni, kas suteikia šioms iniciatyvoms organiskumo ir aktualumo. Tokiuose žodžiuose esama tiesos. Visgi atsižvelgus į šiuolaikinio pasaulio patirtį, manau, kad papildomas stimulas iš valstybės, o ir miesto savęs pozicionavimas atviru kultūrinėms iniciatyvoms, gali sutekti pozityvių impulsų miesto raidai. Kultūros sostinės projekto atveju, labai svarbu akcentuoti ne tik 2022-us metus, o pasiruošimo procesą iki jų bei galimą pozityvią įtaką po šių metų. Be abejonės, Kultūros sostinės metai būtų susiję su kur kas gausesnėmis konferencijomis, įvykiais, parodomis. Tačiau tai turėtų tapti ne pagrindiniu tikslu. Greičiau i tarpine stotele, savotiška apžvalgos aikštele kopiant į kalną. Tai laiko momentas kuriame galime įvertinti kas jau įvyko, pasidžiaugti vaizdingu reginiu. Visgi esminis tikslas yra kopti į kalną toliau.
Projekte „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” pristatote Tarptautinio 20-to amžiaus paveldo interpretacijos centro (angl. International 20th Century Heritage Interpretation Centre) idėją, kurios šūkis „ Modernumas ateičiai“ (angl. „Modernity for the Future“). Ką tokio centro įkūrimas reikštų Kaunui ir jo gyventojams?
Ką tai reikš – pamatysime, o pirminė idėja yra ta, kad pastatai ir erdvės ne visada gali patys savaime pritraukti žmones ir patraukliai pasakoti savo istoriją. Tam reikalingi procesai, sustiprinantys ryšį tarp vietos ir savininko ar vietą aplankiusio svečio. Paveldo interpretacija šiuolaikiniame kontekste – tai įvairūs pasakojimai apie paveldą, įtraukiant kuo platesnes bendruomenes, sukuriant kuo platesnį veiksmų arsenalą. Užeikime į suvenyrų parduotuvę ir pažiūrėkime, kiek suvenyrų yra susiję su modernizmo pastatais, tokiais kaip Centrinis paštas ar Prisikėlimo bažnyčia… Tikrai labai nedaug. Nebūtina važiuoti į Romą, kur apstu senovės Romos legionieriais persirengusių aktorių, užtenka atvažiuoti į paprastą rytų Vokietijos miestelį, tokį kaip Witenbergas, kuriame gyvas Martino Liuterio atminimas. Čia sukurta visa Martino Liuterio industrija. Mieste įsteigti vaikų edukacijos centrai, kuriuose mokoma tapybos bei pristatomos senosios spausdinimo technologijos. Apstu įvairių veiklų, kurių pagalba miestas tarsi pasakoja, kaip jame gyveno Martinas Liuteris. Būtent to, mums ir reikia, įvairių lauko iniciatyvų, kurios pasakotų apie tai koks buvo tarpukario Kaunas, į tą pasakojimą įtraukiant pačius įvairiausius kasdienybės elementus. Ir šis pasakojimas turi būti ne tik pagrįstas faktais, tačiau ir suprantamas ne tik intelektualui, tačiau ir eiliniam turistui ar vaikui. Tačiau nereikėtų užmiršti ir akademinių, meninių iniciatyvų. Konferencijos, parodos, įvairūs profesiniai renginiai yra būtini siekiant garsinti Kauno vardą ir specialistų tarpe. Taigi, interpretacijos centro paskirtis būtų apjungti akademinio pasaulio žinias, menininkų kūrybingumą ir miesto kasdienybę.
Pašnekovų prašome, kad pokalbiui išsirinktų jiems asmeniškai svarbią vietą Kaune. Kodėl pasirinkote mūsų susitikimui buvusią Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo vadybos Tyrimų laboratoriją?
Iš tiesų vieta yra labai puiki tokiam susitikimui. Matome vieną iš Kauno architektūros perlų fasadą, kuris pilnas ateities potencialo. Norėčiau atkreipti žmonių, liūdinčių, dėl to, kad mūsų pastatai yra labai stipriai apleisti, dėmesį. Taip, apleisti fasadai nepuošia miesto. Tačiau tokią situaciją lėmusi finansų stoka daugeliu atveju leido išsaugoti autentiškumą, todėl mes turime atvirus kelius ateičiai. Ir štai prie šios vietos, kuri tarsi laukia savo ateities, mes ir stovim, simboliškai pasakydami, kad Kaunas yra pilnas įvairių verčių ir autentiškų vietų. Belieka jas atrasti ir tikėtis šiandienos veiklų kurios šias vietas pasitektų ateities tikslams.
Video: Marius Paplauskas
