Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto dėstytoja ir galerijos „101“ vadovė, menotyrininkė Daiva Citvarienė įsitikinusi, kad kauniečiai per menkai vertina savo miestą ir jo istoriją. Pokalbis su kultūros projektų kuratore, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” muziejų ir miesto bendruomenių bendradarbiavimo platformos iniciatore apie miesto istorijos svarbą kiekvienam iš mūsų ir projektus, skatinančius dialogą tarp meno institucijų ir bendruomenės.
Pašnekovų prašome, kad pokalbiui išsirinktų jiems asmeniškai svarbią vietą Kaune. Kodėl pasirinkote Kauno Menininkų namus mūsų susitikimui?
Ši vieta yra labai simboliška. Ji svarbi miesto istorijoje, kultūros gyvenime. Pirmiausia, tai vienas gražiausių modernizmo pastatų, čia turėjo įsikurti Vatikano diplomatinė atstovybė Lietuvoje, nors nuncijus čia negyveno nė dienos. 1932 metais šioje vietoje įsikūrė vaikų ligoninė, o sovietmečiu čia buvo filmuotos kai kurios garsaus filmo „Raudonemdžio rojus“ scenos.
Ši vieta man svarbi ir asmeniškai. Studentavimo metais man ši gatvė atrodė viena gražiausių ir paslaptingiausių miesto gatvių, o Menininkų namų kavinė tuo laiku tapo savotiškais namais, kurių ilgiuosi iki šiol, beje, čia buvo ir lauko kavinė. Dar čia kažkada virė aktyvus meninis gyvenimas, palikęs pėdsaką Kauno meno istorijoje. Ir pagaliau tai gatvė, apie kurios istoriją šiuo metu kuriame maršrutą – mobiliąją aplikaciją. Be to, šiomis dienomis ji yra bene labiausiai pritraukianti vadinamuosius Pokemonų gaydytojus. Taigi čia yra viskas, kas man įdomu – miesto istorija, kultūra, daugialypė miesto bendruomenių atmintis. Taigi, yra visas debesis prisiminimų, galinčių paliudyti, kaip ir kuo gyveno įvairių kartų kauniečiai.
Esate internetinio Kauno miesto atminties archyvo (www.atmintiesvietos.lt) iniciatorė. Kas pastūmėjo sukurti tokį archyvą ir kuo jis skiriasi nuo kitų internetinių puslapių apie Kauno istoriją?
Tikiuosi, kad dauguma miestiečių apie „Atminties vietas“ sužinojo šį pavasarį, kai pristatėme „Dvasios gidą po senąjį Kauną“. Pats tinklalapis buvo pristatytas 2014 m., na, o idėja kilo daug anksčiau. Viena vertus, ją paskatino mano profesinis domėjimasis atminties tema. Kita vertus, kaip menotyrininkė, galeristė, turbūt ilgą laiką jaučiau vidinį nepasitenkinimą, kad parodos, meno renginiai pritraukia tik mažą ratą žmonių. Norėjosi nuveikti kažką, kas būtų aktualu daugeliui miestiečių.
Tinklalapis „Atminties vietos.lt“ yra tarsi virtualus miesto atminties archyvas, kuriame kaupiami miestiečių prisiminimai, susiję su įvairiomis miesto vietomis bei įvairiais miesto gyvenimo tarpsniais. Be to, čia publikuojami įvairūs straipsniai, tyrimai, fotografijos, literatūriniai tekstai, meno projektai apie Kauną ir jo atmintį, pristatomi virtualūs maršrutai. Svarbiausia, kad prisiminimais šiame tinklapyje gali pasidalinti kiekvienas, visus juos publikuojame.
Šiame projekte man svarbiausi du dalykai. Pirma, tai galimybė prakalbinti atmintį, kurios nerasime istorijos vadovėliuose, kuri dažnai yra pamirštama ar nutylima – vadinamosios „mažosios istorijos“, etninių, religinių ir kitų mažumų atmintis. Tokiu būdu mes galime labai daug sužinoti apie miesto praeitį, miesto istoriją ir žmonių vaidmenį toje istorijoje.
Antra, demokratiškumo principas. Čia apie miestą ir jo istoriją pasakoja ne istorikai, ne ekspertai, o visi miesto gyventojai. Čia nėra nereikšmingų, neįdomių prisiminimų. Visi jie svarbūs ir vertingi, nes liudija apie mūsų santykį su miestu, praeities įvykiais ir atskleidžia, kokį pėdsaką mumyse paliko šie įvykiai.
Apibendrinant galima pasakyti, kad mes darome tai, ką daro daugelis pasaulio muziejų, todėl, tam tikra prasme, atmintiesvietos.lt yra virtualus muziejus. Miestiečių istorijų muziejus.
Kaunas – muziejų miestas, jų čia yra net 29. Visgi statistika rodo, kad muziejai nėra didelis miestiečių traukos centras. Kodėl taip yra? Ką muziejai „daro“ ne taip?
Negalėčiau sakyti, kad muziejai daro kažką ne taip. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kuriomis dirba dauguma mūsų miesto ir šalies muziejų, jie daro labai daug. Be to, muziejai per pastaruosius dešimtmečius nepaprastai pasikeitė. Kai 1996 m. pradėjau dirbti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus informacijos ir švietimo skyriuje, muziejaus edukacijos, dabartine prasme, dar nebuvo, tik po kelerių metų pradėjome važinėti į Skandinaviją mokytis, kažką kurti patys. Tad muziejai nuėjo tikrai ilgą pokyčių kelią. Vis dėlto, Vakarų pasaulio muziejai nukeliavo dar toliau, mūsų muziejams sunku juos pasivyti. Sunkiausia yra suvokti, kad šiandien pasikeitė pati muziejaus, kaip autoritetingos, kompetentingos ekspertinės institucijos samprata. Lietuvoje muziejai vis dar „geriau žino“ kaip formuoti muziejaus strategiją, kokias ir kaip parodas rengti. O štai vieno Jungtinių Amerikos Valstijų miesto muziejus savo veiklos strategiją kuria kartu su bendruomenėmis. Kitas įdomus pavyzdys: Roterdamo miesto muziejus, kuris atsisakė būti tik kaupiančia ir istoriją saugančia institucija. Šio muziejaus darbuotojai nusprendė ne tik būti atviri įvairioms bendruomenėms, bet ir palikti saugias muziejaus sienas, eiti į dažnai, tikra to žodžio prasme, nesaugias teritorijas, rinkti ten gyvenančių žmonių istorijas ir kalbėti apie tai, ne kas skiria, o kas jungia – t.y. kalbėti kartu apie netolimą praeitį, vadinamajį „jungiantį paveldą“.
Projekte „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” pristatote iniciatyvą „Muziejus miestui ir miestas muziejui“, kurios esmė – skatinti didesnį miestiečių įsitraukimą į muziejų gyvenimą. Kodėl prireikė tokio projekto? Kokių priemonių imsitės šios idėjos įgyvendinimui?
Kaip minėjote, Kaunas galėtų būti vadinamas muziejų miestu, tačiau tik labai maža dalis miestiečių lanko muziejus. Europos kultūros sostinės titulo konkursas mus įpareigoja permąstyti kultūros institucijų vaidmenį miesto gyvenime ir savo santykius su miesto bendruomenėmis.
Norėtume, kad iniciatyva „Muziejus miestui ir miestas muziejui“ taptų nauja muziejų ir miesto bendruomenių bendradarbiavimo platforma. Ji galėtų tapti naujų partnerysčių platforma, galimybė kurti naują požiūrį į muziejų – kaip draugišką, atvirą, pagarbią ir nepaprastai įdomią vietą. Todėl siūlysime muziejams dirbti ne bendruomenėms, o kartu su bendruomenėmis, ne tik atverti savo duris, bet ir pasibelsti į duris tų, kurie patys negali atvykti į muziejų, pvz., neįgaliųjų, vaikų globos centrus ir kt. Be to, skatinsime kurti projektus, kuriuose savo muziejus galėtų kurti kiekvienas – nuo darželio auklėtinių iki senjorų. Neabejoju, kad muziejininkai yra labai kūrybingi ir pasiūlys savo idėjų, kaip gerinti muziejaus darbą, atverti muziejus miestiečiams, pakviesti juos dalyvauti visuose muziejaus veiklos lygmenyse. Taigi šios iniciatyvos tikslas – paskatinti naują požiūrį į muziejaus instituciją ir jo sampratą bei funkciją, paskatinti dialogą ir bendradarbiavimą.
Kokius Kauno Europos kultūros sostinės paraiškos aspektus, temas išskirtumėt?
Labai džiaugiuosi, kad Kauno kaip Europos kultūros sostinės paraiška yra paremta miesto atminties „kalbinimo“, atvirumo ir įtraukumo idėjomis. Europos Kultūros sostinės titulas šiandien reikalauja naujai pažvelgti į kultūrą – kaip demokratijos įrankį. Kultūra gali sujungti, pakviesti dialogui. Šiandieniniame pasaulyje, kai kyla naujos sienos ir prikeliami seni antagonizmai, toks kultūros vaidmuo tampa itin aktualus.
Atmintis taip pat gali tapti kultūros demokratijos įrankiu. Dėmesys atminčiai reiškia, kad šiandien įdomi ne tik Istorija iš didžiosios raidės, bet ir paprastų žmonių prisiminimai, liudijimai, kurie likdavo paraštėse. Atmintis, kaip liudija Kiemo galerijos, esančios Ožeškienės gatvėje, pavyzdys, gali tapti dialogo priemone, buriančia bendruomenes, skatinančia jas kartu veikti, keičiančia vartotojišką požiūrį į vietą, kurioje gyvename.
Šiandien mes dažnai kalbame apie tai, kad šio miesto žmonės nejaučia ryšio su vieta. Ir dėlto jie taip lengvai palieka šį miestą. Taigi čia labai svarbus kultūros kūrėjų vaidmuo, jie gali padėti sukurti dinamišką, kūrybišką ir pilietiškai aktyvių žmonių miestą.
Labai dažnai mums atrodo, kad kultūra yra skirta tik siauram ratui žmonių, ji tolima ir nesuprantama. Labai norisi, kad kiekvienas šio miesto gyventojas pajustų, kad kultūra yra jam ir apie jį.
Video: Marius Paplauskas
