„Nebuvau pasiruošusi išvysti tokį greitą ir nepaprastą kultūros augimą, kurį teko stebėti Kaune, kai 2013 metais pirmą kartą eksponavau savo kūrinį. Dalyvavimas šiuolaikinio meno bienalėje 2015 metais išryškino ne tik Kauno svarbą tarptautiniame kultūros žemėlapyje, bet ir įnašą, kurį jis gali suteikti besiplečiančiam europietiškajam naratyvui.
Man ir Artūrui Morozovui, nuostabiam lietuvių fotografui, žiūrint į ilgas žmonių eiles, plaukiančias į bienalę, Artūras pastebėjo, kad „praeityje, Rusijos okupacijos laikotarpiu, žmonės stovėdavo eilėse prie duonos, o dabar jie stovi eilėse į parodas“. Jo pareiškimas privertė mane suprasti, kad Kauno miestas visada maitino gyventojus, ugdydamas juos laisve ir galimybėmis, kurie išties gali pakeisti žmonių gyvenimus.
Galimybė dalyvauti tokiame reiškinyje ir patirti jo augimą yra privilegija kiekvienam dalyviui. Tokių dalykų nepamiršti ilgai, net renginiui pasibaigus.
Būtent todėl remiu Kauno 2022 metų tikslą – kad kiek įmanoma daugiau žmonių galėtų įsitraukti į šį nepaprastą procesą.“ – Silvia Giambrone
 
Silvia Giambrone gimė 1981 m. Ji studijavo Romos menų akademijoje (2002 – 2006 metais). Per pastaruosius ketverius metus ji dalyvavo rezidencijų programose visoje Europoje ir JAV. Giambrone, gyvenanti ir dirbanti Romoje, taip pat yra ir viena iš 26cc meno erdvės Romoje įkūrėjų. Pasitelkusi konceptualų meną, ji išsako asmeninę nuostatą socialiniais klausimais ypatingai koncentruodamasi į gender politiką. Ji dalyvavo šiose parodose: Pandora’s Box („Pandoros dėžė“), Barselonos šiuolaikinės kultūros centras (2009); Eurasia („Eurazija“), Trento ir Rovereto modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus, Roveretas (2009); Qui vive? („Gyvena čia?”), Maskvos jaunųjų menininkų bienalė (2010); Under a false name („Slapyvardis“), Spazio13 fondas, Varšuva (2011); Flyers („Skrajutės”), Vienuoliktoji Havanos bienalė (2012); Regeneration („Atgimimas“), Šiuolaikinio meno muziejus, Roma (2012); Autoritratti. Iscrizioni del femminile nell’arte italiana contemporanea („Autoportretai. Moterų įsitraukimas į šiuolaikinį Italijos meną“), Bolonijos modernaus meno muziejus (2013); Mediterranea 16 jaunųjų menininkų bienalė (2016); Kauno bienalė „Unitekstas“ (2013); Let it go („Susitaikyk“), Amerikos akademija Romoje (2013), Let it go („Susitaikyk“), Sicilijos šiuolaikinio meno muziejus, Palermas (2014), Critica in arte („Meno kritika“), Ravenos meno muziejus, Ravena (2014), Ciò che non siamo, ciò che non vogliamo („Kas mes nesame ir ko nedarome“), Riva del Garda meno muziejus (2014); A terrible love of war („Siaubinga meilė karui“), Kauno bienalė (2015), Kaunas; The Body as Language: Women and Performance („Kūnas kaip kalbos priemonė: Moterys ir performansas“), Richard Saltoun galerija, Londonas (2015); ‘Suite Rivolta’, Carla Lonzi’s feminism and the art of revolt („Maištingoji siuita. Carla Lonzi feminizmas ir maišto menas“), Elektros energijos muziejus, Doclisboa Passages programa, Lisabona (2015); Every passion borders on the chaotic („Visos aistros balansuoja ant chaoso ribos“), Šiuolaikinio meno muziejus, Genuja (2016); W Women in Italian Design („M. Moterys Italijos dizaine“), Milano dizaino trienalės muziejus, Milanas (2016); Archeologia domestica Vol. I („Namų archeologija, I knyga“), Italijos kultūros institutas Kiolne (2016).
Apdovanojimai
Laimėjo: 2016 m. Optima SmartUp premiją, 2014 m. Celeste kolekcininkų prizą, Francesco Fabbri prizą, Bim specialųjį prizą; 2013 m. Kauno Bienalės pagrindinį prizą; 2010 m. Razzano išskirtinis prizas, 2009 m. Epson premiją, 2008 m. Giovanni Agnelli fondo išskirtinis prizas.