Dvidešimties litų kupiūrą slepiu dešinės rankos pirštinėje, penkių litų monetą tiesiu su kairiąja ranka.
„Nebijok, nemušiu. Čia tiesiog taip reikia“, – mane guodžia keliais metais vyresnis paauglys, vienoje rankoje laikydamas kastetą, kurio veikimo efektyvumą prieš tai vaizdžiai nupasakojo.
Augdamas Kauno mikrorajone gūdžiais devyniasdešimtaisiais, agresyvių prašeivų kišenes papildžiau ne viena moneta ar banknotu, pinigine ar pirmuoju savo mobiliuoju telefonu.
Užaugau tarp daugybės pilkų daugiabučių viename didžiausių Kauno – Kalniečių – mikrorajone.
Tačiau tuo pat metu egzistavo ir kitas Kaunas, su kuriuo susipažinau kiek vėliau paskutinėse Kalniečių vidurinės mokyklos (dabar – Antano Smetonos gimnazija) klasėse.
Tą kitą Kauną atradau muziejuose, menininkų studijose, Žaliakalnio santūriojo modernizmo gatvelėse, keletame tuo metu populiarių miesto barų, Kauno Nacionalio Dramos teatro ir šokio teatro „Aura“ kulisuose. Vėliau įstojau į VDU Menų fakultetą, kur užčiuopiau tą ypatingą Kauno akademinės aristokratijos pulsą.
Turiu pripažinti, kad savyje nešiojuosi daug Kauno. Tai ypač jaučiu savo fotografinių kelionių metu, kur tenka nuolatos prisitaikyti prie sudėtingų kintančių situacijų, bendrauti su įvairiais žmonėmis. Suprantu, kad nors ir tas pirmasis, grubusis Kaunas šiandien kone išnykęs, be vieno Kauno nebūtų to kito.
Apie savo miestą girdžiu stereotipų ir juokų, tačiau, jei atvirai, man savo daugiasluoksniškumu Kaunas ir yra išskirtinis.
Sėsdamas ant dviračio ir skrosdamas miestą skersai išilgai, pamatai, koks jis skirtingas ir persipynęs: industriniai Šančiai ir Vilijampolė, monolitiniai miegamieji mikrorajonai, Žaliakalnis ir Centras, Nemuno ir Neries krantinės. Visą šį įvairialypį socialinį tinklelį vienija tautiškumas ir kultūriniai netikėtumai.
Kauno kultūros grynuolis yra neišlepęs ir nenuglūdintas – tuo man jis ir įdomus. Tai miestas, kuris suteikia galimybę jį laikyti savu – jame gali turėti savo vietas, maršrutus, paslaptis ir „patentuoti“ įvairius atradimus.
Laikinoji Sostinė yra užtikrinta ir žino savo kursą. Daugeliu aspektų kultūra čia yra originali ir autentiška. Tai puikiai įrodo šiandien mano mieste vykstantys procesai – tiek pasaulinio lygio meno festivaliai, stiprėjančios kūrybininkų bendruomenės ir savarankiškos meninės iniciatyvos.
Net neabejoju, kad jau rytoj Kaunas nustebins mus dar labiau.
 
 
Per beveik dešimtį savo fotožurnalisto darbo metų Artūras Morozovas nušvietė įvairius Lietuvos bei Europos įvykius, pasakojo jautriomis socialėmis temomis. Fotožurnalistas dokumentavo ir karinius konfliktus Kaukaze, Palestinoje bei Ukrainoje. Kaunietis fotografas įvertintas įvairiais apdovanojimais, jo darbai spausdinti didžiausiuose pasaulio leidiniuose: The Guardian, Al Jazeera, Der Spiegel ir kt. Lietuvoje bendradarbiaujantis su portalu Delfi, Artūras yra ir vienas iš pirmosios Lietuvoje multimedija dokumentinių pasakojimų platformos Nanook.lt įkūrėjų. Nanook ne tik pasakoja istorijas – jos edukacijos programoje tobulėja ir jaunoji karta – praktiką atliekantys studentai. Nuo 2015 m. Artūras yra ir vienas iš Kauno Kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto fotografijos katedros lektorių.