Balandžio pradžioje Kaune pirmąkart viešėjo organizacijos „Design for All Europe“ (EIDD) ambasadorius Pete’as Kercheris. Jis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Dizainas laimei“ kvietium tapo pagrindiniu dirbtuvių „Dizainas visiems“ mentoriumi. Per savaitę dirbtuvių dalyviai susipažino su pirmąją užduotimi ir tyrinėjo diplomatų kvartalą Kaune. Gegužę P. Kercheris vėl atvyks į Kauną ir su dirbtuvių dalyviais aptars jų rezultatus bei imsis naujos užduoties – Vilkijos atvejo. Kol kas su P. Kercheriu kalbamės apie tai, ką apskritai reiškia sąvokos „dizainas visiems“, „laimė“ ir „lygybė“, diskutuojame, ar galima išmatuoti šalies laimingumo indeksą ir svarstome, ką galima patobulinti Kaune, kad čia gyventų… laimingesni žmonės. 
Kaip trumpai pristatytumėte ir paaiškintumėte koncepciją „dizainas visiems“?
Matyt, pacituočiau apibrėžimą, nurodytą Žmogaus aplinkos konferencijos deklaracijoje, dar vadinamoje Stokholmo deklaracija. Ji pasirašyta 1972 m. Dizainas visiems – tai dizainas žmonijos įvairovei, socialiniai įtraukčiai ir lygybei. Žmonijos įvairovė – tai realybė, pasaulis, kuriame gyvename. Nėra dviejų tokių pačių žmonių. Taigi pažengusiame ir išsilavinusiame pasaulyje logiška žmonijos įvairovę imti kaip pagrindą dizaino projektams, o ne kategorizuoti žmones į grupes, kuriose nei vienas nesijaučia kaip namuose. Tai – pasenęs modelis, jis buvo patogus industrinėje gamyboje, bet šiandien technologijos pažengusios tiek, kad galime daug daugiau dėmesio skirti personalizavimui. Žmonijos įvairovė sufleruoja, kad skiriasi mūsų poreikiai, tikslai ir įpročiai. Pavyzdžiui, pastate turėtų būti ir laiptai, ir liftas, nes žmonės renkasi skirtingus būdus patekti į kitą aukštą.
Dabar – apie socialinę įtrauktį. Mūsų, dizainą kuriančių žmonių, atsakomybė yra planuoti tokius produktus, erdves, paslaugas, sistemas ir kt., kokie padėtų mažinti įtampas, šiuo metu kamuojančias visuomenę. Turime įtraukti žmones, nepaisydami jų įgalumo ar neįgalumo, amžiaus, intelekto. Lygiateisiškumas – mūsų tikslas, ir sakydamas „lygiateisiškumas“ aš neturiu omenyje standartizavimo. Kiekveinas turi turėti vienodas galimybes pasijusti ką nors pasiekęs.
Be jokios abejonės, „Dizainas visiems“ – tai ir dizaino procesą įtraukiami žmonės, tai – esminis faktorius. Svarbu ne tik kas, bet ir kaip, nepaisant to, koks galutinis proceso tikslas.
Ne tik mąstytojai, bet ir ekonomistai jau diskutuoja apie tai, jog reikia papildyti ar pakeisti bendrojo vidaus produkto (BVP) sąvoką ir kalbėti apie bendrąją vidaus laimę (BVL). Žmonijos ateityje laimė apskritai labai svarbi. Kaip „Dizainas visiems“ gali prisidėti prie laimingesnės visuomenės?
BVL dekonstruoja įprastą suvokimą apie tai, kaip matuojame ekonominę sėkmę. Ne kartą esu sakęs, kad dabartinė BVP samprata nelogiška, nes, pavyzdžiui, jei sėdime kamštyje ir veltui deginame benziną, vis tiek teoriškai keliame BVP.
Bet kaip išmatuoti laimę? Kaip ir grožis, laimė – subjektyvus dalykas. Galėčiau leistis į ilgą filosofinę diskusiją, bet klausimas juk ne apie tai.
Apie tai, kaip „Dizainas visiems“ prisideda prie visuomenės laimingėjimo, jau šiek tiek kalbėjome. Labai svarbu yra kalbėtis su žmonėmis apie tai, ko jiems reikia, ko jie siekia, apie ką svajoja. Ne tiesiog užduoti jiems klausimą „ko jūs norite?“ ir tikėtis gilesnio atsakymo, nes jo tokiu atveju tikrai neišgausite, bet leistis į diskusijas.
Pasitenkinimas – pirmasis ir didelis žingsnis. Šiuo metu visuomenė nėra pasitenkinusi – iš dalies dėl to, kad negali išpildyti materialių savo norų. Kita pasikartojanti tema – nesaugumo jausmas, baimė dėl to, kas nutiks ateityje. Ar, visuomenei senstant, galėsime gyventi saugiai ir padoriai? Ar užteks pinigų, kai būsime 90-ies? Siekiant pasitenkinimo svarbu užtikrinti, kad tai bus įmanoma. Vadinasi, reikia ieškoti būdo pakeisti dabartinės visuomenės parametrus, kad vyresni žmonės galėtų gyventi visavertiškus gyvenimus.

Šiuo metu Lietuva laimingiausių šalių indekse neužima aukštos vietos. Laimingiausia – Suomija! Kas lemia visuomenės pasitenkinimą savo gyvenamąją aplinka?
Mane visuomet glumina tokie reitingai. Feisbuke, tarkime, vis pamatau kokį nors gražiausių paplūdimių topą – kaip tai objektyviai įvertinti? Kalbant apie Suomiją, ji taip pat pirmauja ir savižudybių skaičiumi. Kaip tai susieti su žmonių laime?
Atsakydamas į antrąją klausimo dalį vėl turiu kalbėti apie pasitenkinimą apskritai. Aš gyvenu Italijoje, ji laimės reitinguose paprastai būna apačioje. Negerai generalizuoti, bet turiu pasakyti, kad dauguma mano pažįstamų italų yra labai laimingi žmonės! Jie gyvena kokybiškus gyvenimus, bet, o, dievai, kaip mėgsta skųstis! Ir iš dalies todėl, kad gali išsikrauti skųsdamiesi, yra laimingi. Jie tokie ne vieni. Kai kurios bendruomenės tiesiog labiau linkusios skųstis ir dėl to yra labiau patenkintos. Gal skamba ir paradoksaliai, bet būtent todėl ir netikiu reitingais.
Pasitenkinimas ir laimė užplūsta tada, kai jaučiamės saugūs. Kai suvokiame, kad, atėjus pasikeitimams, nereikia baimintis, kad susidorosime. Tai pasitikėjimo savimi klausimas. Žinoma, kad greitas gyvenimo tempas ir nuolatinės naujovės kelia baimę, nes nežinome, kas bus. Bet reikia žiūrėti į tai pozityviai. Juk nebūtinai bus blogai. Bus įdomu.
Dažnai tenka girdėti apie baimę, kad, senstant visuomenei, nebeveiks pensijų sistemos. Na, taip, bet alternatyva senėjimui yra mirtis. Reikėtų į situaciją pažiūrėti iš kito kampo – turime, ką švęsti, medicina tiek pažengusi, kad kūdikių mirtingumas labai mažas, žmonės gyvena ilgiau, yra sveikesni. Kas gi tame blogo? Vakarų pasaulis yra sėkmės pavyzdys! O mes verkiame, kad negausime pensijų. Žmonės niekada nepatenkinti! Jie laimingi tik tada, kai turi dėl ko skųstis!
Kokių pozityvių akcentų pastebėjote būdamas Kaune?
Ypač įdomi jūsų miesto geografinė padėtis – dviejų upių santaka. Tai puiki vieta, kurioje matau daug potencialo. Kai vaikštinėjau ten pirmą šiltą pavasario sekmadienį, jaučiau, kad mane supa laimė.
Kauno senamiestyje daug kur reikia renovacijos, bet tai suprantama, miestas išgyveno sunkius laikus, sovietai stengėsi jūsų istoriją ir paveldą ištrinti, o ne išsaugoti. Laimė, kad dar liko, ką galima išsaugoti. Tereikia kantrybės ir meilės. Žinoma, čia irgi yra rizikos – nesinori, kad senamiestis taptų Disneilendų, o tam prielaidų yra – pažvelkite į Vilniaus gatvę, kur susikoncentravę daugelis barų. Kita vertus, smagu matyti juos pilnus žmonių. Tereikia šiek tiek pastangų, kad barai ir kitos vietos būtų pasiekiami visiems.
Na, o tada – modernizmo architektūra. Daugelio pastatų būklė, vėlgi, apverktina, bet tai neslepia jų charakterio. Pavyzdžiui, Majamis garsėja savo art deco rajonu, puikių pastatų yra ir Los Andžele, daugelyje kitų miestų. Žmonės į šiuos rajonus plūsta pasižiūrėti, studijuoti, tiesiog mėgautis buvimu. Kaunas pasižymi itin eklektišku modernizmo žemėlapiu, nes jūsų architektai studijavo įvairiose šalyse, tad kodėl gi negalėtų tapti traukos tašku kaip miniatiūrinis Europos modelis?
Norėčiau patyrinėti ir kitus rajonus, kol kas tam neturėjau laiko, buvau tik Žaliakalnyje, jį tyrinėjame dirbtuvėse. Mane domina rajonų problemos, norėčiau paieškoti joms sprendimų.
Pozityvu ir tai, kad kauniečiai draugiški. Čia jaučiuosi saugus. Žavinga atmosfera Laisvės alėjoje – ji lyg Eliziejaus laukai. Labai gerai, kad tai – pėsčiųjų zona, joje saugu vaikams. Jums gal savaime suprantama, bet, žinokite, tai didelė vertybė.
Kokias vietas ir kaip Kaunas galėtų pakeisti ar perprojektuoti iki 2022-ųjų?
Iš to, ką jau mačiau, išskirčiau dvi vietas. Tai – Birštono g. požeminė perėja, kuri daliai gyventojų neegzistuoja, nes žemyn ir aukštyn veda laiptai, o juose įrengtos rampos yra gerokai per stačios. Nenuostabu, kad senamiestyje tiek nedaug kauniečių vežimėliuose – jie į jį paprasčiausiai negali patekti! Tą patį galiu pasakyti ir apie pagrindinį pėsčiųjų tiltą į Nemuno salą – jo problema yra per stati rampa. Šį tą reikėtų patvarkyti ir mano minėtame Santakos parke – pavyzdžiui, užtikrinti, kad takelio nepertrauktų keli metrai žvyro, kuris apsunkina judėjimą vežimėliams.
Kokios veiklos galėtų pagreitinti Kauno, kaip šiuolaikinio miesto, augimą?
Paslaptis slypi dalyvavime. Kaip ir daugelyje šiauriau esančių miestų, čia egzistuoja sezoniškumo problema – kaip išjudinti žmones, kai žiema trunka taip ilgai? Kiekvieną pavasarį tenka dviratį išradinėti iš naujo, nes prireikia laiko, kad žmonės išeitų iš namų. Taigi reikia ieškoti naujų susitelkimo ir vieksmo modelių, kurie gali būti vykdomi po stogu žiemą, o vasarą – perkeliami į lauką. Reikia tokių vietų ir erdvių, kurios būtų prieinamos visais metų laikais. Reikia patogaus viešojo transporto, kad žmonės tas vietas pasiektų.
Kas gi tas šiuolaikinis miestas? Daugelyje vietovių manoma, kad pakanka rasti zoną, kurioje jauni žmonės gali klausytis garsios muzikos, tada jie nesiskųs, kad nėra ką veikti. Bet tuomet atskirsime vyresniuosius, o ar tikrai norime skirstyti žmones į grupes pagal amžių?
Manau, miesto savivalda gali suteikti galimybes veikti ir tuomet stebėti, kaip elgiasi visuomenė. Pravartu kiek ramiau pasižiūrėti į teisės aktus, reglamentuojančius komercinę veiklą. Pavyzdžiui, kodėl gi nesudarius sąlygų įkurti laikiną, sezoninį verslą – kavinę, restoraną, galeriją? Jauni žmonės dažnai kupini tokių idėjų, tad kodėl gi pagal tai nepareguliavus taisyklių? Nebūkime tokie tvirti ir sudėtingi, nes tai blaško kūrybiškumą ir verslumą. Leiskime veikti.