Auditorijų plėtros ekspertė Agata Etmanowicz: „Pasitikėkime žmonėmis, pakvieskime juos pažinti tai, ką kuriame“

Auditorijų plėtros specialistė ir kultūrinės organizacijos„Impact Foundation“ viceprezidentėAgata Etmanowicz įsitikinusi, kad išmanyti auditorijų plėtros strategijas reikalinga kiekvienai kultūrinei ar meno institucijai. Dar visai neseniai Lietuvoje kūrybines dirbtuves surengusi specialistė vėl grįžta į Kauną, šįkart kaip Europos kultūros sostinės forumo Kaune viešnia, jo metu surengsianti kūrybines dirbtuves paaugliams. Su Agata Etmanowicz kalbėjomės apie iššūkius, su kuriais susiduria įvairios kultūros įstaigos, siekdamos išlikti aktualiomis ir auditorijų plėtros galimybes. 

Kaip pradėjote dirbti auditorijų plėtros srityje?

Mūsų kompanijos „Impact Foundation“ darbas su auditorijų plėtra prasidėjo prieš dešimtmetį. Pradėjome nuo savęs –savo kailiu išbandėme šią filosofiją ir jos įrankius. Tuo metu organizavome didelį šiuolaikinio meno festivalį Varšuvoje „re:visions“. Tai buvo, galima sakyti, mūsų mūšio laukas, laboratorija.

Pirmoji programa buvo skirta kultūros institucijoms mūsų gimtojoje Varšuvoje, vėliau dirbome Liubline, Lodzėje, Gdanske. Iš pradžių naudojomės britų ekspertų patirtimi ir tik po kurio laiko supratome, kad mūsų realybė visai kitokia, ir, nors tikrai įmanomarasti įkvėpimo britiškose sėkmės istorijose, jos negali būti „tiesiogiai“ perkeltos į mūsų pasaulį. Panašių reakcijų sulaukėme ir iš Lenkijos institucijų. Taigi ėmėme vystyti savus metodus irįrankius, sukūrėme savo programas, skirtas auginti mūsų kultūros ir kūrybos sektorių galimybes.

 Dirbote su Vroclavas – Europos kultūros sostinė 2016 programa. Kokia tai buvo patirtis?

Vroclavas mūsų veiklos žemėlapyje atsirado gana natūraliai –į mus kreipėsi kultūros sostinės komanda,2014 m. suorganizavome pirmąją dirbtuvių seriją, programą tęsėme ir2015 m. bei 2016 m. Vroclave pritaikėme visą iki tol sukauptą patirtį. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio ir masto projektas Europos kultūros sostinių istorijoje, taip patir labai gera pamoka mums patiems. Esame sau kritiški, mokomės iš kiekvienos programos ir įgyvendinamo proceso.

Esate dirbusi įvairiose šalyse su daugeliu skirtingų organizacijų. Ar pastebėjote visiems kultūros sektoriams būdingų problemų?

Sakyčiau, bendrumų yra ne tik skirtinguose sektoriuose, bet ir skirtingose šalyse, ypač „mūsiškėje“ Europos dalyje. Pavyzdžiui, daugelyje valstybių apskritai neegzistuoja strateginis požiūris į auditorijų vystymą –nei municipaliniu, nei valstybiniu lygmenimis. Lėšų skirstytojai dažnai šią užduotį apriboja skaičiais, bet kaip galima sulyginti vienąkart vykstantį renginį, skirtą masėms, ir ilgai trunkantį edukacinį procesą? Dokumentacija–svarbu, bet neturėtume apsiriboti skaičiais ir lankomumu. Daug svarbiau yra suteikti organizacijoms galimybę efektyviai dirbti, augti, geriau daryti tai, ką daro, ir megzti strateginius ryšius su savo auditorijomis.

Žinoma, yra specifinių iššūkių, kurie pastebimi įvairiose šalyse. Vienas jų –žodynas, naudojamas komunikuotišiuolaikinį meną su išoriniu pasauliu. Tiksliau, vidiniu pasauliu, nes ši kalba yra suprantama tik nedidelei meno kritikų, kuratorių ir menininkų grupei. Labai įdomu tai, kad dažnai šiuolaikinio meno muziejai ir galerijos ruošia ypač geras edukacines programas. Žinoma, nėra taisyklių be išimčių. Nesupraskite manęs klaidingai –nieko bloga dirbti su siaura auditorija, jei toks yra aiškus ir suplanuotas tikslas, o ne tiesiog požiūris, teigiantis, kad „Mes čia taip įpratę“ arba „Jei jie nesupranta, tai ne mūsų problema“.

Kokia dažniausiai būna pirminė nevalstybinių organizacijų ar kultūros institucijų reakcija, kai pradedate kalbėti apie auditorijų plėtrą?

Dažniausiai ji labai teigiama: „Puiku, mums kaip tik to reikia, darykime!“. Juk visiems mums reikia publikos, tiesa?Čia norėčiau pabrėžti, kad visi, dirbantys „Impact Foundation“yra šios srities entuziastai –mes tikrai labai stengiamės dalintis tuo, ką išmanome. Mes taip pat labai atviri –nesiekiame tiesiog sudominti, įpiršti įmantrius metodus. Taip, mes turime patirties idėjų, veikiame daug, bet nesame burtininkai ir nepadarysime darbo už jus.

Auditorijų plėtra –tai procesas, įtraukiantisvisa organizaciją, reikalaujantis laiko, pastangų, smalsus, kantrybės ir atidumo. Nepakanka tiesiog atlikti auditorijos tyrimą ir paruošti vystymo planą. Tai –visapusiškas,holistinis požiūris į tai, kaip veikia organizacija. Visi mes šiais laikais norime greitų sprendimų ir rezultatų. Taigi sudėtingiausia darbo dalis yra suprasti proceso vertę. Proceso, kurio metu auditorija tampa svarbiausiu organizacijos objektu, sinchronizuojami visi veiksmai ir užtikrinama vidinis bendradarbiavimas.

 Ar įrankiai, veikiantys kultūros organizacijose, gali būti pritaikomi, tarkime, sportui?

Be abejo! Kultūros sektoriaus patirtys gali būti labai naudingos kitiems sektoriams. Dalindamiesi jomis galime sužinoti ir kai ką naudingo sau, gal net susipažinti su potencialiomis auditorijomis. O ir iš sporto yra ką pasimokyti.

Kartais kultūros įstaigos nemato prasmės edukacijoje, tai yra, tiki, kad jau turimos auditorijos joms visiškai pakanka. Ką manote apie tai?

Jei tai –sąmoningas sprendimas, man jis tikrai netrukdo. Tiesa, manyti, kad turimos auditorijos pakanka, yra pavojinga –juk niekas negali būti garantuotas, kad ji niekur nedings.

Beje, man kliūna žodis „edukuoti“, mieliau sakau „įgalinti mokytis“. Tai yra, „suteikti erdvę, sukurti galimybę ir duotiįrankius žmonėms mokytis taip, kaip jie to nori“.

Kokių stereotipų vertėtų atsikratyti, mąstant apie savo auditorijos plėtrą?

Žinau, kad tai gali nuskambėti žiauriai, ypač „ištraukus iš konteksto“ ir be ilgesnės įžangos, bet sakyčiau, kad turėtume tapti kritiškesni savo pačių veiksmams. Jau gana manyti, kad jei žmonės neateina, jie tam per kvaili, per kvaili suprasti siūlomą turinį. Skirkime laiko ir jėgų pažinti žmonių poreikius. Ne tik tų, kurie jau eina į visus renginius, bet ir tų, kurie juose niekada nesilankė. „Suprasti auditorijos poreikius“nereiškia „daryti kompromisus“. Pasitikėkime žmonėmis, pakvieskime juos pažinti tai, ką kuriame. Žinoma, tai irgi reikia planuoti.

Bet kuriuo atveju nereikėtų pamiršti, kad mes ir neprivalome būti „visiems“. Taip, galbūt viena ar kita programa, serija, kūrinys yra skirti tam tikrai žmonių grupei, ir tai –gerai, jei tik atitinka įstaigos filosofiją bei strategiją.

Kita dažnai pasitaikanti klaida yra aklas pinigus skirstančių fondų prioritetų sekimas. Dar ir dėl to visuomet pirmoje vietoje turi būti konkrečios organizacijos strategija. Neapsimetinėkime tuo, kuo nesame, vien tam, kad įtiktume paramos skirstytojams.

Europos kultūros sostinės forumas | Kauno Žalgirio arenoje | 2018 m. gegužės18–19 d.

Programa ir pranešėjai: http://forumas.kaunas2022.eu

Renginys nemokamas

Globėjai: Kauno miesto savivaldybė, Kauno rajono savivaldybė

Informaciniai rėmėjai: LRT, Kauno diena, 15min.ltKaunas Pilnas Kultūros, IQ, Mediaskopas

 

Palikite komentarą

Jūsų el. pašto adresas viešai nebus skelbiamas