Vieta

Tarpukariu Žaliakalnyje Lenartavičiai turėjo nemažai žemės, kurią vėliau suskaidė į sklypus ir pardavinėjo namų statyboms. Taip ant pačio šlaito krašto išdygo du radonų plytų namai, apglėbę koplytėlę su statula. Vieną iš šių namų, pažymėtą 14-uoju numeriu, pasistatė Vincas Mykolaitis.

Eidami Vaistinės skersgatviu tikrai pastebėsite iš kojų verčiantį rožinį namą. Tai buvęs cheminės valyklos, dažyklos ir skalbyklos savininko Kazio ir Onos Mickevičių namas, pastatytas jis 1939 m., projekto autorius – Kazimieras Sienkevičius.

Einant Vaistinės skersgatviu netikėtai padvelkia Italija. Taisyklingas šiltų smėlio tonų fasadas patraukia akį. Iš pirmo žvilgsnio – neišskirtinis, iš antro – paslaptingas. Paradinį įėjimą puošia griežtų formų stačiakampės kolonos, didingai keliančios į aukštumas balkoną.

Gan neišskirtinis dviejų aukštų namas su dideliais, tvarkingai išdėstytais langais, kuriuose atsispindi žvaigždės. Dėmesį patraukia netikėtose vietose įkompanuoti balkonai, kurie kaip aptakūs vapsvų lizdai prisišlieja prie namo kampų. Tai buvęs bajorų Brigitos ir Liudviko Lenartavičių namas.

Iš tikrųjų tai ne vienas, o du namai viename: buvęs dantų gydytojos Beilės ir Benjamino Baronų namas (iš kairės pusės) bei Irenos ir Kazio Sienkevičių namas (iš dešinės pusės). Namas pastatytas 1939 m., projekto autorius – Kazimieras Sienkevičius.

Vaižganto gatvės 23-iasis namas pasitinka ryškiu raudonų plytų laiptinės bokštu, kuris veda į du butus. Šį namą 1935 m. pasistatė valstybės tarybos narys, teisininkas ir visuomenininkas, vienas Šaulių sąjungos kūrėjų pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys.

Statybų inžinieriaus Kazimiero Sienkevičiaus projektuotas 27-asis numeris, priklausęs E. Vagneriui, atrodo lyg įsibrovęs stačiakampio tūrio dalimi į šaligatvį. Ši pastato dalis yra apsigaubusi kampiniais langais, kurie pripildo abiejų aukštų kambarius šviesa.

Mūrinis pastatas Donelaičio gatvėje, dabar pažymėtas 79-uoju numeriu, buvo pradėtas statyti Maušos ir Natano Feinbergų sklype 1929 metais. Namas pastatytas pagal Vladimiro Dubeneckio eskizą, tačiau jo techninę priežiūrą vykdė inžinierius Leonas Ritas.

Aptariamojo komplekso projektas buvo parengtas dar 1936 m. „Tilmanso ir K bendrovei“. Tai metalo apdirbimo ir gaminių fabrikas, veikęs gretimame kvartale arčiau Nemuno. Tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nepriklausomybės metais statybos nebuvo pradėtos, o galutinis projektas parengtas jau prasidėjus pirmai sovietinei okupacijai – 1940-aisiais.