Vieta

„Geležinis vilkas“, geležinkeliai, metalu kaustytos durys ir technoestetikos įkvėptas aptakusis „streamline“ dizainas – tiesiog metalu užgrūdinta sąjunga! Ką bendro ji turi su šiuo pastatu? Esmės požiūriu – nieko, nebent ne mažiau atkaklų ir tvirtą šių namų savininką, simboliškai įkūnijusį visus šiuos komponentus po vienu stogu.

„Prie Japonijos ambasados būriavosi daugybė žmonių, besistumdančių ir belaukiančių savo eilės. Tačiau Vilekas vis dėlto pateko vidun. Jis apsidairė aplink ir kiemo tolumoje pamatė vartelius, vedančius į sodą. Įėjęs į sodą pamatė virtuvės duris. Jas atidaręs pamatė tarnaitę japonę. Ši nužvelgė Vileką nustėrusiu žvilgsiu ir nusilenkė, Vilekas taip pat. Po daugybės lankstymųsi vienas kitam Vilekas pakilo laiptais viršun ir puolė varstyti visų kambarių duris. Viename kambaryje jis išvydo nustebusį konsulą Ch. Sugiharą. „Kaip jūs čia patekote?“ – paklausė jis vokiškai. (...) Atsiprašinėdamas už įsibrovimą Vilekas paaiškino, kad jam žūtbūt reikia gauti vizas savo šeimai, nes jis turi du vaikus. Konsulas Ch. Sugihara tylėdamas išklausė pasakojimo, paėmė plunksnakotį ir paklausė: „Kuo jie vardu?“ Kai Vilekas su vizomis išdygo prieš konsulato pastatą, niekas nesuprato, kaip jis sugebėjo patekti vidun. „Stebuklas, – tepasakė jis. – Su Dievo pagalba aš esu stebukladarys.“ Iš Perlos Frankel atsiminimų (1939 m. spalio 1 d.).

Pašventinus kertinį akmenį, iš gyventojų suaukotų lėšų, didžiulę raudonų plytų Švč. Jėzaus Širdies šventovę 1936 metais ėmėsi statyti veiklus ir energingas klebonas Jonas Rugys. Įdomu tai, kad nedidelio pakaunės miestelio bažnyčią projektavo taip pat jaunas, tačiau jau spėjęs pagarsėti tarpukario architektas Stasys Kudokas.