Reikšmė
1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, o 1919 m. pradžioje antrasis pagal dydį Lietuvos miestas Kaunas tapo valstybės laikinąja sostine (istorinę sostinę Vilnių 1920 m. aneksavo Lenkija) ir ja buvo dvidešimt metų, iki 1939 m. Pagal 1923 m. parengtą miesto planą į teritoriją buvo inkorporuoti priemiesčiai, tvirtovės žemės, o nauji gyvenamieji rajonai statomi miesto-sodo principais. Naujojo Kauno urbanistinės raidos kryptis diktavo reljefo sąlygos: senasis branduolys ir Naujamiestis driekėsi pakrantėse, o naujasis Kaunas plėtėsi kopdamas į upių slėniuose susiformavusių šlaitų terasas. Nuo 1918 iki 1940 m. Kaune buvo išduota daugiau negu 12 tūkstančių statybos leidimų. Sąlyginai nedidelio mastelio miestui (90 000 gyventojų) tai buvo itin spartus augimas esmingai keičiantis miesto charakterį. Visgi, naujojo Kauno vaizdą nulėmė ne monotoniški naujų statybų kvartalai, o funkcijų persipynimas, stilistinė įvairovė bei urbanistinė vietų specifika. Naujieji modernistinės architektūros pastatai Kaune kilo glaudžioje sąveikoje su egzistuojančiu gamtiniu ir istoriniu miesto karkasu. Ši unikali funkcinių sąveikų bei vizualinių ryšių visuma sudaro esminį verčių sluoksnį ir išskiria Kauną kaip modernų, tačiau tuo pat metu jautrų istorinei ir gamtinei aplinkai miestą.
Nominuojamos vertybės teritorija apima Naujamiesčio ir Žaliakalnio zonas, kuriose 1919–1939 m. telkėsi nauji visuomeniniai pastatai ir didelė gyvenamųjų namų įvairovė. Šių rajonų transformacija atspindi unikalų Kauno miesto pokytį. Būtent čia atsiskleidžia dialogas tarp jau egzistuojančio miesto ir poreikio kurti naują, modernaus pasaulio standartus atitinkančią sostinės urbanistinę aplinką su nauja miesto infrastruktūra. Naujamiesčio architektūrinį charakterį formuoja spartus naujo architektūrinio sluoksnio augimas, kuris absorbavo senąjį palikimą ir transformavo teritoriją į būdingą 20 a. pirmosios pusės miestovaizdį. Žaliakalnis – naujakurių miestas, suformuotas integruojant gamtinį karkasą, urbanistinį karinės tvirtovės palikimą ir naują miesto sodo principais pagrįstą planą. Šie procesai atskleidžia naujai kylančios modernios valstybės optimistinį mentalitetą ir ambicingus naujos sostinės statybos lūkesčius, persipynusius su miesto bei krašto tradicijomis. Materialusis šio pokyčio liudijimas šiandien yra atpažįstamas urbanistinėje, architektūrinėje ir nematerialiojoje dimensijose.
Vizualinio identiteto autorius L. Gliaudelis, 2020 m.
Svarbu paminėti, kad rengiama nominacijos paraiška yra tik dalis proceso, kuris yra svarbus siekiant, kad ji būtų sėkminga. Tam būtinas nuoseklus miestiečių bendruomenės ugdymas, Lietuvos paveldosaugos institucijų ir profesionalų parama ir Kauno žinomumas tarptautinėje bendruomenėje. Tam viso bylos rengimo proceso metu būtina nuolatos organizuoti į įvairias auditorijas orientuotus įvykius bei renginius. Palankiai susiklosčiusi aplinkybė – projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ atsiradimas, kurio viena iš programų – „Modernizmas ateičiai“ – skiria dėmesį modernizmo architektūros pristatymui ir paveldo bendruomenės ugdymui. Bendromis Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos, Kauno miesto savivaldybės, Kultūros paveldo skyriaus, „Kaunas 2022“, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos, KTU Architektūros ir statybos instituto bei kitų organizacijų ir atskirų profesionalų pastangomis iki šiol suorganizuota eilė renginių ir įvykių: tarptautinė keliaujanti paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“, dvi tarptautinės vasaros mokyklos, tarptautinė konferencija ir forumai atsirado įvairių, architektūros paveldą pristatančių visuomeninių iniciatyvų ir organizacijų: „Ekskursas“, „Gražinkime Kauną“ bei meninių modernizmo interpretacijų.
Procesas
2015 m. Kauno 1919–1940 m. architektūrinis paveldas buvo įvertintas Europos kultūros paveldo ženklu, kuris patvirtina laikinosios sostinės fenomeno svarbą kuriant Europą. Tais pačiais metais Kaunui, kartu su 47-iais miestais, suteiktas ir UNESCO dizaino miesto vardas. Prisijungdamas prie UNESCO kūrybinių miestų tinklo, Kaunas patvirtina savo įsipareigojimą vystyti tarptautinį bendradarbiavimą, siekti darnios plėtros, stiprinti dalyvavimą kultūriniame gyvenime ir integruoti kultūrą miestų plėtros planuose.
2017 m. Kauno modernizmo architektūros paraiška „Kaunas 1919–1939 m.: sostinė, įkvėpta modernizmo judėjimo“ buvo pateikta į preliminarų UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos šalių narių paveldo sąrašą. Tai svarbus žingsnis siekiant tapti UNESCO pasaulio paveldo dalimi nes prieš pradedant nominavimo procesą vertybė turi patekti į preliminarųjį paveldo sąrašą. Šalis, įrašydama paveldo objektus į jį išreiškia būsimą valstybės ketinimą teikti paraišką įrašyti kultūros ir gamtos paveldo vertybes į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Prieš pateikiant paraišką ir prieš Pasaulio paveldo komitetui pradedant svarstyti vertybės įrašymą į Pasaulio paveldo sąrašą, vyksta ilgas nominavimo procesas trunkantis mažiausia du metus. Šalis nusprendusi pradėti šį procesą privalo parengti specialią paraišką, kurioje remdamasi Pasaulio paveldo komiteto nustatytais atrankos kriterijais, turi paaiškinti ir išdėstyti, kodėl vertybę reikėtų įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą bei pateikti apsaugos ir valdymo priemonių planą. Paraiška turi būti pateikta oficialios valdžios institucijos vardu. Parengta paraiška pateikiama Pasaulio paveldo centrui peržiūrėti ir patikrinti. Tinkami dokumentai toliau yra perduodami patariamosioms organizacijoms: Tarptautinei gamtos apsaugos sąjungai (IUCN) ir Tarptautinei paminklų ir paveldo vietovių tarybai (ICOMOS), kurios atlieka vertinimą ir pateikia ataskaitą Pasaulio paveldo komitetui. Pastarasis priima galutinį sprendimą dėl vertybės įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą.
Pirmasis paraiškos rengimo etapas susideda iš kelių svarbių segmentų: vertybės aprašo istorinės dalies parengimo ir vertybės pagrindimo. Pirmoji, ir svarbiausioji darbo dalis – vertybės aprašas. Istorinė dalis yra rengiama atsižvelgiant į daugelį UNESCO Pasaulio paveldo bylų, visų pirma orientuojantis į modernizmo laikotarpio urbanistinę dimensiją aprėpiančias nominacijas, kurios buvo parengtos pastaraisiais metais. Pagal visus parametrus Kaunui artimiausi: Ivrea (Italija), Asmara (Eritrėja), Pampulha (Brazilija) pavyzdžiai. Urbanistinę dimensiją turi Berlyno ir Tel Avivo nominacijos. Istorinę dali sudaro du tipai tekstų – nuoseklus pasakojimas ir atskirų objektų aprašymai. Pasakojamojoje dalyje siekiama atskleisti vietovės urbanistinius, stilistinius bei funkcinių tipų ypatumus. Architektūrinę dosjė dalį papildo atskirų objektų aprašymai. Vertybės aprašo dalį papildo istorikų parengta Kauno miesto politinės bei kultūrinės raidos apžvalga.
UNESCO darbo grupės veiklos pristatymas visuomenei, 2019 m.
Trečioji dalis – vertybės pagrindimas, formuota kaip pirminis pasiūlymas, kurio pagrindu, konsultuojantis su vietiniais bei tarptautiniais ekspertais bei bendruomene 2019–2020 m. bus parengtas galutinis vertybės aprašas. Trečiąją dalį sudaro du esminiai klausimai: teritorijos ribos, ir vertybės pagrindimas. Išskirtinė visuotinė vertė, kriterijai, autentiškumas, integralumas bei lyginamoji analizė pateikti tekste. Čia suformuoti argumentai 2019-tais metais bus diskutuojami su tarptautiniais ekspertais bei su vietos paveldo ir architektūros specialistais.
Paskutinioji pateikiamo teksto dalis – paveldo saugojimo padėties ir grėsmių analizė, valdymo planas ir stebėsena. Ši dalis 2018 m. buvo rengiama kaip pirmasis platesnio darbo etapas. Parengiamajame etape buvo keliamas tikslas ištirti kitose dosjė sukauptą patirtį ir suformuluoti pagrindines metodologines gaires sekant kuriomis 2019–2020 m. bus parengti galutiniai šių dalių variantai.
Tolimesnis paraiškos teikimo 2020–2022 m. kalendorius:
2020 m. rugsėjo 30 d. – Pasaulio paveldo centrui pateikiamas juodraštinis nominacinės bylos variantas.
2020 m. lapkričio 15 d. – Pasaulio paveldo centras informuoja dėl juodraštinio nominacinės bylos išsamumo ir pateikia savo pastabas.
2021 m. vasario 1 d. – Pasaulio paveldo centrui pateikiama visiškai pabaigta nominacinė byla.
2021 m. vasario 1 d. – kovo 1 d. – Pasaulio paveldo centras įregistruoja ir įvertina, ar nominacija išsamiai paruošti ir, ar pateikti visi reikalaujami dokumentai. Jei byla nepakankamai išsami, nominaciją pateikusi valstybė informuojama, kad procedūra nukeliama kitiems metams. Jeigu nominacinė byla tinkamai paruošta ir pateikti visi reikalaujami dokumentai, ji perduodama Patariamosios organizacijos ICOMOS vertinimui, o informacija apie šią nominaciją paskelbiama Pasaulio paveldo komiteto interneto svetainėje.
2021 m. kovo 1 d. – 2022 m. gegužės 1 d. ICOMOS analizuoja ir vertina nominacinės bylos turinį ir dokumentus (Valdymo plano projektą, Išskirtinės visuotinės vertės aprašymo projektą, ir kt.).
2022 m. sausio 31 d. – Pasaulio paveldo centras, remdamasis ICOMOS išvadomis, pateikia valstybei bei Pasaulio paveldo centrui tarpinį nominacinės bylos įvertinimą.
2022 m. vasario 28 d. – valstybė, atsižvelgdama į pateiktą vertinimą ir pastabas, teikia savo papildomą medžiagą, paaiškinimus ir atsakymus.
2022 m. likus mažiausiai 6 savaitėms iki Pasaulio paveldo komiteto sesijos, ICOMOS teikia galutinį nominacinės bylos įvertinimą ir išvadas Pasaulio paveldo komitetui ir valstybei (siūlo Pasaulio paveldo komitetui įtraukti siūlomą vertybę į Pasaulio paveldo sąrašą arba ne).
2022 m. likus 14 darbo dienų iki Pasaulio paveldo komiteto sesijos ištaisomos paskutinės klaidos.
2022 m. birželio/liepos mėn. Pasaulio paveldo komiteto sesijos metu priimamas sprendimas.
Kuo Kauno atvejis ypatingas?
Daugiasluoksniškumas
Nominuotoje teritorijoje galima atpažinti įvairių istorinių sluoksnių palikimą nuo vėlyvųjų viduramžių iki XX a. pabaigos ir įvairias šių sluoksnių sambūvio formas. Teritorijos urbanistinis charakteris turi visus būtinus elementus perteikti vertybės urbanistinį vientisumą, naujai kuriamos sostinės architektūrinę bei socialinę specifiką, jos unikalų materialaus ir nematerialaus palikimo audinį. Vizualiniai ryšiai, panoramos, atviros erdvės, topografija, urbanistinio planavimo elementai (dideli XIX a. kvartalai su modernizmo architektūros užpildu ir 1923 m. suplanuotas miestas-sodas bei sovietinio laikotarpio elementai, tęsiantys tarpukario architektūros charakterį) čia pasižymi didžiausiu autentiškumo lygiu ir yra saugomi nacionaliniais teisės aktais. Visame mieste yra daugiau nei 6000 išlikusių tarpukario statinių. Didžiausia modernizmo pastatų koncentracija yra Naujamiesčio ir Žaliakalnio dalyje, kur išsidėsto skirtingos tipologijos, išskirtinės kokybės reprezentacinių funkcijų administraciniai, visuomeniniai, pramoninės, gyvenamosios paskirties pastatai ir susisiekimo formos (veikiantys Žaliakalnio bei Aleksoto funikulieriai). Unikalią vietos dvasią kuria ne tik fasadai, bet ir išlikę originalūs dizaino bei aplinkos elementai.
Savanorių prospektas, Kaunas XX a. pr. Nuotraukos šaltinis: privati A. Burkaus kolekcija.
Vientisumas
1918–1940 m. Naujamiesčio teritorijoje suformuotas naujas administracinis, visuomeninis valstybės branduolys su svarbiausiomis modernizmo architektūrinėmis dominantėmis. Naujamiesčio teritorija grindžiama tuo, jog joje išsidėsto didžiausia koncentracija reikšmingiausių modernizmo pastatų, kurie yra išlaikę savo autentišką architektūrinį pavidalą. Svarbi nematerialios vertės išsaugojimo ir tęstinumo forma – valstybingumo įprasminimo erdvės atkūrimas Kauno miesto centrinėje dalyje. Žaliakalnio teritorija reprezentuoja urbanistinį modernaus miesto vystymosi pavyzdį, 1923 m. sudarytame Kauno urbanistinės raidos plane numatytą ir iš dalies įgyvendintą miestą-sodą su naujomis gyvenamosios aplinkos idėjomis. Sovietmečiu jis įgavo vientisą pavidalą, grindžiamą tarpukario modernizmo architektūros tradicijomis ir estetikos tęstinumu. Buferinę zoną sudaro daugybė kitų tarpukario laikotarpį liudijančių pastatų ir pastatų grupių, kurie padeda išlaikyti būdingą miesto charakterį.
Vytauto prospektas, Kaunas XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
Teritorijos
Vertybės teritoriją sudaro Kauno istorinio miesto dalys, kurios savo bendra tūrine ir kompozicine jungtimi bei vertingųjų savybių gausa reprezentuoja Kauno modernizmo urbanistinį kraštovaizdį. Vertybės teritoriją formuoja Naujamiestis (Kauno miesto istorinės dalis, vad. Naujamiesčiu, (kodas 22149) ir Žaliakalnis (Kauno miesto istorinė dalis, vad. Žaliakalniu (kodas 22148); Kauno miesto istorinė dalis, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (kodas 31280); Kauno Ąžuolyno parkas (kodas 17381), jungiantis Naujamiesčio ir Žaliakalnio teritorijas ir Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos pastatų kompleksas (kodas 28567). Ši teritorija turi teisinę apsaugą, paveldo apsaugos reglamentavimą.
Nominuotos UNESCO vertybės teritorijos žemėlapis. Legenda: raudona linija – nominuota teritorija, mėlyna linija – buferinė zona, 1.1. Reprezentacinis Naujamiestis, 1.2. Gyvenamasis Naujamiestis, 1.3. Pramoninis Naujamiestis, 2.1. Miesto sodo rajonas, 2.2. Kauko rajonas, 2.3. Perkūno rajonas, 2.4. Ąžuolyno miesto parkas ir sporto kompleksas, 2.5. Tyrimų laboratorijos kompleksas, pilki pastatai – nominuotos teritorijos pastatai, pastatyti 1919–1939 m. laikotarpiu.
Naujamiestis
Reprezentacinis Naujamiestis
Kauno miesto istorinė dalis vadinama Naujamiesčiu užima 226 ha teritoriją. Naujamiestį formuoja stačiakampis gatvių tinklas, kurį sudaro lygiagretės Nemuno upei bei upę ir šlaitą jungiančios statmenos gatvės. Lygiagretes galima sieti su tam tikroms dominuojančiomis funkcijomis. Upės krantinė tarpukariu buvo aktyvi transporto ir pramonės zona – čia buvo išsidėstę įvairios pramonės įmonės, veikė uostas. Centre kūrėsi dinamiškas miesto centras su ašimi – Laisvės alėja. Šią funkciją sustiprino lygiagretės K. Donelaičio ir Kęstučio gatvės. Palei šlaitą nusidriekusi V. Putvinskio gatvė tapo simboline naujamiesčio riba už kurios miestietiško gyvenimo ritmą palaipsniui keičia Žaliakalnio ramybė. Naujamiesčio kvartaluose išdygę modernūs įvairios paskirties pastatai suformavo kompaktišką daugiafunkcinės paskirties miesto branduolį, pritaikytą visoms svarbiausioms laikinosios sostinės gyventojų reikmėms – gyvenimui, darbinei veiklai, komercijai, švietimui, sveikatos apsaugai, pramogoms, iš dalies ir rekreacijai, nors pastaroji funkcija labiau būdinga Žaliakalniui ir atokiau nuo centro esančioms miesto dalims. Naujamiestis pačiu ryškiausiu pavidalu atskleidžia ir reprezentuoja nepaprastai greitai (1919–1939) įvykusią Kauno transformaciją iš mažaaukštės, ekstensyviai apstatytos miesto dalies į modernų miesto centrą.
Kauno Naujamiestis, 2016 m. M. Plepio nuotrauka.
Gyvenamasis Naujamiestis
Reprezentacinių daugiabučių namų ir vilų rajonai naujamiesčio pakraščiuose atskleidžia svarbų miesto charakterio fragmentą – šlaitų urbanizaciją. Užstatymas šiose teritorijose pilnai susiformavo 1923–1939 m., o sovietiniais metais bei pastaraisiais dešimtmečiais čia vyko ir vyksta tik pavienės statybos. Daugeliu atveju tai esmingai nekeičia autentiško tarpukario laikotarpio urbanistinio audinio. Nors šlaitas riboja visą vakarinę Naujamiesčio kraštinę, istoriškai susiklostė dvi reprezentacinio užstatymo gyvenamaisiais namais zonos: miesto centro ir Prisikėlimo bažnyčios jungtis (V. Putvinskio – Aušros gatvių rajonas) ir Ramybės parko bei Vaižganto gatvės rajono jungtis (Trakų – K. Būgos gatvių rajonas).
Naujamiesčio šlaitai, 2019 m. Ž. Rinkšelio nuotrauka.
Pramoninis Naujamiestis
Pramoninis rajonas pietrytinėje Naujamiesčio dalyje pradėjo formuotis 1847 m. Dideli šios teritorijos plotai nuo 16 a. priklausė Šv. Kryžiaus bažnyčiai ir basųjų karmelitų vienuolynui (1128). Aplink bažnyčią susiformavo Kaunakiemio kaimas, nes ties šia vieta susikirsdavo senieji keliai vedę iš Kauno į Vilnių. Teritorijoje veikė vandens malūnai, stovėjo karčiama, egzistavo gyvenvietė su nereguliariu gatvių tinklu. 1859–1862 m. nutiesus geležinkelį ir pastačius geležinkelio stotį, teritorijos pietinėje dalyje prie Nemuno pradėjo kurtis stambūs fabrikai. 1862 m. pastačius geležinkelio stotį iki jos buvo nutiesta nauja gatvė – Vytauto (Michailo) prospektas, kuris tapo pagrindine Naujamiesčio urbanistine arterija, jungiančia geležinkelio stotį su Senamiesčiu. Tarpukariu pramonės įmonės iš Naujamiesčio Karmelitų zonos neišsikėlė, tik pakeitė profilį – čia pradėjo kurtis tekstilės ir maisto pramonės įmonės, daugiausia perstatant buvusius didžiulius metalo fabrikus ir panaudojant jų infrastruktūrą. Gamybą aptarnavo geležinkelis ir Nemuno upių uostas. Pramoninio Naujamiesčio dalies raidos ypatumas – jo plėtros planavime prisitaikymas prie gamtinio karkaso (Žaliakalnio šlaitų, Girstupio upelio vagos, Nemuno pakrantės) ir ilgą laiką išlikęs funkcinis zonavimas bei užstatymo pobūdis: reprezentacinių visuomeninių modernizmo stiliaus pastatų sankaupa Vytauto pr. rajone ir modernių industrinių pastatų kvartalas.
Pramoninis Naujamiestis, 2013 m. P. Tautvydo Laurinaičio nuotrauka.
Žaliakalnis
Miesto sodo rajonas
Kauno miesto istorinės dalies vadinamos Žaliakalniu (kodas 22148) Gėlių rato teritoriją pietryčiuose riboja Vydūno alėja, pietvakariuose – K. Petrausko gatvė, o šiaurės vakaruose ir šiaurės rytuose – Radvilėnų plentas. Gėlių ratas suprojektuotas remiantis miesto-sodo principais ir užstatytas 1923–1939 m. Iš viso pastatyti 347 pastatai – 285 mediniai, 62 mūriniai. Teritorija užima 60,91 ha. Miestas sodas – Gėlių ratas pasižymi planavimo ir užstatymo vieningumu, buvusio karinės tvirtovės palikimo integracija, darniu gamtinio karkaso panaudojimu urbanizuotoje teritorijoje, išskirtine geometrine planine struktūra, lokalia privačių gyvenamųjų namų moderniosios architektūros interpretacija. Gėlių ratas – tai išskirtinis miesto sodo planavimo idėjos, būdingos 20 a. pradžios priemiesčių architektūrai, pritaikymo naujam gyvenimui pavyzdys.
Privatus gyvenamasis namas Vydūno alėjoje. Ž. Rinkšelio nuotrauka.
Kauko rajonas
Kauno miesto istorinės dalies, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (kodas 31280) šiaurinė dalis vadinama Kauko rajonu. Pietinėje pusėje jo riba sutampa su Ąžuolyno parko ribomis, šiaurės vakaruose riba eina sklypų, esančių prie Kauko laiptų, vakarine puse iki Aukštaičių gatvės. Kauko rajonas užima 19,67 ha. 1920–1940 m. šioje teritorijoje buvo pastatyti 109 gyvenamieji namai. Tai yra vientisas 1920–1940 m. susiformavęs objektas, atstovaujantis vidurinės klasės – karininkijos ir inteligentijos gyvenamąjį rajoną. Rajone išliko autentiška urbanistinė struktūra ir architektūrinis vientisumas. Kauko rajonas pasižymi planavimo ir užstatymo vieningumu, buvusių karinės tvirtovės statinių integracija, darniu gamtinio karkaso panaudojimu urbanizuotoje teritorijoje, lokalia privačių gyvenamųjų namų moderniosios architektūros interpretacija. Tai išskirtinis miesto sodo planavimo idėjos, būdingos 20 a. pradžios priemiesčių architektūrai, pritaikymo pavyzdys.
Kauko rajonas, 2019 m. Ž. Rinkšelio nuotrauka.
Perkūno rajonas
Kauno miesto istorinės dalies, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (kodas 31280) pietinė dalis vadinama Perkūno rajonu. Perkūno rajonas užima 57,81 ha. Perkūno rajonas susiformavo 1923–1940 m. kaip gyvenamasis, prestižinis vilų kvartalas. Pagrindinė rajono dalis išsidėsčiusi kyšulyje, kurį iš šiaurės vakarų, vakarų, pietų bei rytų pusių supa šlaitai. Iki 1940 m. pastatyti 84 pastatai, po 1940 m. – 169, todėl abu laikotarpiai yra svarbūs šios teritorijos susiformavimui. Autentiškas Perkūno kvartalas reprezentuoja solidesnio, turtingesnio valdų savininkų sluoksnio koncentraciją. Perkūno rajonas pasižymi vientisa pastatų tipologija ir architektūros stilistika, vizualinę vertę kuria teritoriją ribojantys šlaitai ir nuo jų atsiveriančios panoramos. Perkūno rajonas – išskirtinė vaizdingo gamtinio karkaso ir modernistinės gyvenamosios vilų architektūros sankaupa.
Perkūno rajonas, 2020 m. Ž. Rinkšelio nuotrauka.
Ąžuolyno miesto parkas su sporto kompleksu
Ąžuolyno parkas – unikali miesto identiteto dalis. Tai didžiausia miesto teritorijoje esanti ąžuolų giria visoje Europoje (apie 770 ąžuolų), užimanti 84,42 ha (kodas 17381). Ąžuolyno parko teritoriją papildo Parodos kalnas arba Mažasis ąžuolynas, Adomo Mickevičiaus slėnis ir Dainų slėnis. Tarpukariu suformuotas ir iki šiol išlikęs Ąžuolyno sporto kompleksas ir stadionas, Fizinės kultūros rūmai (dabar Lietuvos sporto universitetas) ir Kauno Halė (Krepšinio arena) liudija modernios visuomenės gyvenimo būdo pokyčius ir architektūriškai vertingą sporto infrastruktūrą.
Ąžuolyno sporto kompleksas. Kauno miesto savivaldybės nuotrauka.
Tyrimų laboratorijos kompleksas
Ąžuolyno pakraštyje įsikūręs buvusios Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos kompleksas, užimantis 20,9 ha teritoriją (kodas 28567). Tai vienas autentiškiausių Kauno tarpukario architektūros ženklų. Pasak amžininkų, laboratorija buvo moderniausia Baltijos šalyse. Tokį pripažinimą ji pelnė ne tik dėl techninių įrenginių, bet ir dėl stilingos modernistinės architektūros (Vytautas Landsbergis, Anatolijus Rozenbliumas, Bronius Elsbergas, 1933–1935). 1940 m. kompleksą sudarė net 12 įvairaus pobūdžio ir dydžio statinių. Šiandien yra išlikusi laboratorija ir dar 3 statiniai: buvusi raštinė su telefono stotimi ir sargo butu, gamybinės dirbtuvės, kuriose veikė metalo bei medžio apdirbimo cechai, ir stiklapūčių laboratorija, kurioje vietos darbininkai apmokyti meistro iš Čekoslovakijos laboratorijai gamino cheminiams bandymams reikalingas stiklines talpas. Šis pastatas dėmesį patraukia architektui Broniui Elsbergui būdingu intensyviu fasado plokštumų žaismu. 1973 m. pastatui suteiktas architektūros paminklo statusas. 2015 m. objektas tapo vienu iš svarbiausių Europos paveldo ženklu įvardintų pastatų. 2019 m. objekto išsaugojimo valdymo plano parengimui buvo suteikta Getty Foundation programos „Keeping it modern“ parama.
Tyrimų laboratorija, 2018 m. L. Mykolaičio nuotrauka.
Dažnai užduodami klausimai:
Kas yra UNESCO pasaulio paveldas?
Pasaulio paveldo sąrašą (angl. World Heritage List) sudaro visai žmonijai reikšmingos ir išskirtinę visuotinę vertę turinčios kultūros ir gamtos paveldo vertybės. Į sąrašą įrašyti unikalūs kultūros ir gamtos paminklai, jų tarpe Egipto piramidės, Didysis barjerinis rifas Australijoje, Galapagų salos Ekvadore, Tadžmahalas Indijoje, Didysis kanjonas JAV ar Akropolis Graikijoje, turi įtakos ir reikšmės viso pasaulio istorijos raidai. Šių vertybių išsaugojimas tampa ne tik šalies, bet ir visos tarptautinės bendruomenės atsakomybė. UNESCO pasaulio paveldo sąraše yra 1121 gamtos ir kultūros vertybės, esančios 167 valstybių narių teritorijose (2020-05-31 duomenimis). Į Pasaulio paveldo sąrašą įrašytos keturios Lietuvos materialaus paveldo vertybės: Vilniaus istorinis centras (1994), Kuršių nerija (2000), Kernavės archeologinė vietovė (2004) ir Struvės geodezinis lankas (2005).
Kokia yra Pasaulio paveldo konvencijos reikšmė?
UNESCO Pasaulio paveldo konvencija yra sutartis, kuri per beveik 50 metų tapo svarbiausia tarptautine teisine priemone, remiančia pasaulio kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimą. Šiandien 193 valstybės ratifikavusios/prisijungusios prie konvencijos, patvirtino ją esant viena sėkmingiausių ir veiksmingiausių paveldo apsaugos ir tarptautinio bendradarbiavimo sistemų, vienijančių bendruomenę bendram paveldo išsaugojimo tikslui. Vienas pamatinių konvencijos siekių yra parodyti atsakingą solidarumą ir bendrą tautų atsakomybę, saugant išskirtines žmonijos vertybes ir kultūrinę patirtį.
Kuo svarbus kultūros ir gamtos vertybių įrašymas į Pasaulio paveldo sąrašą?
Šalis ratifikavusi / prisijungusi prie Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos turi teisę įrašyti šalies nacionalines paveldo vertybes į Pasaulio paveldo sąrašą. Tai valstybei suteikia galimybę aktyviai dalyvauti tarptautiniuose kultūros paveldo srities bendradarbiavimo procesuose, teikti ir gauti ekspertinę pagalbą meno, mokslo ir technikos srityse, išskirtiniais atvejais, aplikuoti į finansinę paramą.
UNESCO pasaulio paveldo statusas yra globaliu mastu galiojantis vardinis ir kokybinis ženklas, reiškiantis tarptautinį pripažinimą. Šios vertybės yra konkurencingiausios ir lankomiausios turistinės vietovės pasaulyje, kurias valstybės siekia panaudoti pristatydamos šalies kultūrą. Pasaulio paveldo vertybės yra svarbus ekonominis šalies išteklius, skatinantis atvykstamąjį turizmą, didinantis šalies patrauklumą, kultūrinį pažinimą, turintis neabejotiną ekonominę grąžą. Pasaulio paveldo vertybės yra vienas iš reikšmingų reprezentacinių resursų prisidedančių prie šalies įvaizdžio formavimo.
Tarptautinis pripažinimas skatina šalies gyventojų pasididžiavimą ir pagarbą nacionalinėmis vertybėms, o tai ugdo visuomenės sąmoningumą, skatina pilietinį solidarumą siekiant paveldo išsaugojimo, svarbaus dabarties ir ateities kartoms. Didesnis supratimas ir atsakomybė lemia aukštesnį paveldo vertybių apsaugos ir išsaugojimo lygmenį.
Kam priklauso vertybė įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą?
Vertybė yra šalies, kurios teritorijoje ji išsidėsto, nuosavybė. Ji saugoma remiantis šalies nacionaliniais teisės aktais. Konvencija įtvirtina šalies atsakomybę sudaryti sąlygas kultūros ir gamtos paveldo nustatymui, apsaugai, išsaugojimui, pristatymui ir perdavimui ateinančioms kartoms. Tačiau to siekiant, konvencija įpareigoja valstybę bendradarbiauti su tarptautine bendruomene ir užtikrinti veiksmingas apsaugos, išsaugojimo ir pristatymo priemones.
Kaip vertybė įrašoma į sąrašą?
Prieš pradedant Pasaulio paveldo komitetui svarstyti vertybės įrašymą į Pasaulio paveldo sąrašą, vyksta ilgas nominavimo procesas trunkantis mažiausia du metus. Siūlymą įrašyti paveldo objektą gali teikti tik ta šalis, kurioje yra ši vertybė. Šalis nusprendusi pradėti šį procesą privalo parengti specialią paraišką, kurioje remdamasi Pasaulio paveldo komiteto nustatytais atrankos kriterijais, turi paaiškinti ir išdėstyti, kodėl vertybę reikėtų įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą bei pateikti apsaugos ir valdymo priemones, planą. Paraiška turi būti pateikta oficialios valdžios institucijos vardu. Parengta paraiška pateikiama Pasaulio paveldo centrui peržiūrėti ir patikrinti. Tinkami dokumentai toliau yra perduodami patariamosioms organizacijoms: Tarptautinei gamtos apsaugos sąjungai (IUCN) ir Tarptautinei paminklų ir paveldo vietovių tarybai (ICOMOS), kurios atlieka vertinimą ir pateikia ataskaitą Pasaulio paveldo komitetui. Pastarasis priima galutinį sprendimą dėl vertybės įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą. Prieš pradedant nominavimo procesą vertybė turi patekti į Preliminarųjį konvencijos šalių narių paveldo sąrašą.
Šalies paveldo įrašymas į Preliminarųjį sąrašą reiškia UNESCO pasaulio paveldo statusą?
Šalis, įrašydama paveldo objektus į Preliminarųjį sąrašą išreiškia būsimą valstybės ketinimą teikti paraišką įrašyti kultūros ir gamtos paveldo vertybes į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Preliminarusis konvencijos šalių narių paveldo sąrašas (angl. Tentative List) – tai duomenų šaltinis, naudingas valstybėms narėms, Pasaulio paveldo komitetui, Pasaulio paveldo centrui ir patariamosioms organizacijoms dėl jame pateikiamos informacijos apie šalies nacionalines vertybes. Mūsų šalies preliminariajame paveldo sąraše yra Kauno modernizmo architektūra ir Trakų istorinis nacionalinis parkas.
Ar galima pasaulio paveldo vertybę išbraukti iš sąrašo?
Tik labai kraštutiniais atvejais ir tik išbandžius visas apsaugos ir išsaugojimo priemones, pasaulio paveldo vertybė yra išbraukiama iš Pasaulio paveldo sąrašo. Nuo 1975 metų, kuomet Pasaulio paveldo sąrašas buvo įsteigtas, tai nutiko tik du kartus. 2007 m. išbraukta Arabų oriksų buveinė Omane ir 2009 m. – Dresdeno Elbės slėnis Vokietijoje. Šis procesas yra lydimas ilgų politinių, diplomatinių, ekspertinių derybų su visomis suinteresuotomis šalimis. Pasaulio paveldo komitetas tikisi aktyvaus piliečių dalyvavimo saugant pasaulio paveldo objektus.
Pasaulio paveldo vertybės, kurioms gresia išnykimas ir sunaikinimas, yra įrašomos į Pasaulio paveldo pavojuje sąrašą (angl. List of World Heritage in Danger). Įtraukiant vertybę į Pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą, siekiama atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į gamtos ar žmogaus sukeltą grėsmę pasaulio paveldo vietovei bei paskatinti imtis skubių veiksmų apsaugoti ją.
Nežiūrint to, kad vertybės įrašymas į Pasaulio paveldo pavojuje sąrašą turi negatyvų aspektą, tačiau vietovių įtraukimas turi būti suvokiamas kaip speciali pagalbos sistema. Įtraukus vietovę į šį sąrašą Pasaulio paveldo komitetas kartu su valstybe parengia priemonių ir priežiūros planą, kuriuo siekiama ištaisyti padėtį. Pripažindamas pagerėjusią vertybių išsaugojimo būklę, Pasaulio paveldo komitetas iš Pasaulio paveldo pavojuje sąrašo jas grąžina į Pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu 53 vertybėms (2020-05-31 duomenimis) yra pripažįstama išnykimo grėsmė.
Mitai apie UNESCO:
„UNESCO viską uždraus ir uždės apynasrį“
Laimėjus pasaulio paveldo vietovės statusą jos teisinis reglamentavimas nesikeis. Tai reiškia, kad vertybė bus saugoma tokiais pačiais nacionaliniais teisės aktais kaip ir dabar. Paveldas – tai ne draudimai, o kuriama nekilnojamojo turto ir teritorijų pridėtinė vertė (vystymo potencialas). Unikalus vietos veidas – tai palanki terpė turizmui vystyti ir lėšoms pritraukti (netiesioginės pajamos miestui).
„UNESCO bus katilas aukso“
Netiesa. UNESCO organizacija finansavimo neskiria. Tai yra unikali galimybė pasinaudoti žinomu vardu ir tapti labiau matomais pasauliniu mastu. Šios paraiškos tikslas nėra tapti pašalpos gavėjais. Ja siekiama atverti naujas galimybes miestui tapti pridėtinės vertės kūrėju, atverti naujas jo žinomumo galimybes ir įgauti atpažįstamumo vardą pasaulyje.
„Kas čia mus tokius mažus matys?“
Išskirtinės, unikalų miesto veidą formuojančios architektūros dėka miestas jau tampa matomu ir atpažįstamu Europoje. UNESCO ženklas – labiausiai atpažįstamas pasaulyje, todėl, tapus pasaulio paveldo vietove, atsiverstų visiškai naujos tarptautinio bendradarbiavimo galimybės. Miesto identiteto stiprinimas daro įtaką ir mums patiems – kai tave vertina kiti, mes patys imame didžiuotis ir jaustis vertesni.
Paraiškos rengimo ekspertų grupė 2019–2020:
Specialistai, prisidėję prie paraiškos rengimo:
Vaida Almonaityte-Navickienė, Giedrė Jankevičiūtė, Arvydas Pakštalis, Nijolė Steponaitytė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Jūratė Tutlytė, Jonas Vaičenonis, Kęstutis Zaleckis, Andrijana Filinaitė. Rengiant paraišką konsultuotasi su tarptautiniais ekspertais: Jad Tabet, Dennis Rodwell, Mike Turner.
