Daugelis šiandien didžiai nustebtų išgirdęs, kad Kaune kadais būta dangoraižių. Jie vis dar stovi ir juos galima aplankyti. Tik kur juos rasti? Neabejotinai, daugelis iš jūsų ir šypteltų sužinojęs, kad šiuo epitetu tarpukario Kaune buvo apibūdinami viso labo penkių, šešių ar septynių aukštų pastatai – tokie mums įprasti šiandien, juk jų pilnas miestas! Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kokie didžiuliai pokyčiai tarpukario nepriklausomybės dešimtmečiais vyko sparčiai modernėjančiame Kaune, jei dangoraižiai dygo ne tik miesto panoramoje, bet ir miestiečių galvose. Kur viso to šaknys?

Dėl XIX–XX a. sandūroje galiojusių Kauno tvirtovės komendanto nustatytų apribojimų daugiaaukštei statybai, taip pat nebuvus poreikio stiebtis aukštyn, sostine tapęs miestas paveldėjo plokščią ir provincialų įvaizdį. Ypač į akis krito naujoji miesto dalis, vadinama Naujamiesčiu, ilgainiui tapusi pagrindine ir reikšmingiausia statybų aikštele. Tarp Senamiesčio ir geležinkelio stoties plytinti miesto dalis, nors ir tvarkingai suplanuota stačiakampiais kvartalais, tačiau apstatyta neaukštais, daugiausia mediniais namais, atrodė nykiai ir nuobodžiai. Miesto panoramoje išsiskyrė nebent tvirtovės įgulos reikmėms pastatyto soboro kupolai, tvirtovės bei gubernijos administraciniai pastatai ar stambūs gamyklų tūriai, smaigstomi kaminų.

Šį paveikslą ir vėlesnį jo pokytį vaizdžiai nutapė amžininkai ir miesto svečiai. 1923 m. Kaune apsilankęs italų žurnalistas Giuseppe Salvatori rašė: Kai išlipau […] Kauno stotyje, man suspaudė širdį. Nejaugi, tariau sau, šitas miesteliūkštis nuo šiol turės būti Europos valstybės, kad ir kokia kukli ji tėra, sostine“ (G. Salvatori, I lituani di ieri e d‘oggi, Bologna, 1932). O jau 1930 m. vietinė spauda fiksavo miestą apėmusią statybų karštinę: Statosi biznieriai, statosi pramoninkai, valdininkai ir paprasti žmoneliai. Skirtumas tiktai toks, jog vieni varo miesto centre dangoraižį, o antri kur priemiestyje kuklią vilelę. Lušnų gadynė jau seniai praėjo, nes miesto valdyba tokioms statyti leidimų neduoda. (Moderniškasis Kaunas, Naujas žodis, 1930, nr. 23-24).

Kas gi buvo tie, anuomet išdygę ir miesto panoramą taip iš esmės pakeitę, kuklūs milžinai, miestiečių skambiai praminti dangorėžiais?