Verslininko J. Lapėno namas

Modernios ir prabangios statybos etalonas

Per dvidešimt tarpurkario nepriklausomybės metų Kaune buvo pastatyta virš dešimties tūkstančių naujų pastatų. Kauno centre pradėjo dygti modernūs daugiaaukščiai gyvenamieji namai – laikinosios sostinės klestėjimo ženklas. Statomi namai turėjo atitikti naujus higienos ir statybų reikalavimus – daugiau šviesos kambariuose, neleidžiama statyti namų, kuriuose tarnaičių kambariai yra tamsūs ir be langų, o visuose keturių aukštų ir didesniuose pastatuose siūloma įrengti liftus. Verslininko J. Lapėno namas ne tik atititiko visuos šiuos reikalavimus, greitai po statybų jis tapo prabangos etalonu ir buvo pramintas vienu iš Kauno „dangorėžių“.

Centrinėje miesto dalyje iškilusio daugiabučio pirmas aukštas buvo skirtas parduotuvėms – jis išsiskiria dideliais vitrininiais langais. Kituose aukštuose buvo įrengta po du prabangius butus. 1933 m. kieme papildomai pastatyti „sandėliai, garažai ir kambariai šoferiams“. Nuo 1938 m. vasaros iki 1939 m. rugsėjo 9 kambarių butą (pritaikant patalpas buvo išgriauta kapitalinė siena, skyrusi du butus) su virtuve nuomojo Lenkijos pasiuntinybė, todėl namas tapo ir diplomatinės Kauno istorijos dalimi – šiandien tai liudija ant namo kabanti atminimo lenta. Viršutinis, šeštasis, aukštas buvo skirtas bendrosioms gyventojų reikmėms: čia įkurta salė su židiniu, pastogėje – sargo butas.

Namas apie 1955 m. A. Dumbliausko asmeninio archyvo nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

Savamokslis prekeivis iš Pasvalio rajono

Namas priklausė vyriausiajam bendrovės „Maistas“ –  didžiausios maisto produktų perdirbimo įmonės, turėjusios ir mėsos produktų eksporto monopolį šalyje – direktoriui, turtuoliui Jonui Lapėnui. Dar būdamas 13-kos, savamokslis „pardavėjas“ jau prekiavo Pumpėnų parduotuvėje. Nors ir nebaigė mokslų, tai jam nesutrukdė tapti garsiu ir veikliu žmogumi. Būdamas aktyviu Tautininkų sąjungos nariu, o nuo 1929 metų jos primininku, J. Lapėnas prisidėjo steigiant Lietuvių tautininkų fondą, skirtą teikti paskolas ir stipendijas gabiems, tačiau neturtingiems jaunuoliams. Energingas ekonomistas taip pat buvo „Lietuvos muilo“ ir „Lietūkio“ valdybų pirmininkas. Tarp verslininko domėjimosi sričių buvo ir spauda bei kultūra – jis buvo vienas iš knygų ir periodinės spaudos leidybos bendrovės „Pažanga“ ir „Vilkolakio“ teatro steigėjų.

1935 metais J. Lapėnas buvo apkaltintas finansiniais piknaudžiavimais „Maisto“ bendrovėje, jam iškelta byla. Verslininkas nuteistas 8 metams, bausmę atliekant Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Likimo paradoksas – kalėjimo pastatas buvo po jo paties gyvenamojo namo langais – abu abipus Kęstučio gatvės. Vėliau Apeliaciniai rūmai nuosprendį verslininkui panaikino, tačiau galutinio – išteisinamojo sprendimo – J. Lapėnas taip ir neišgirdo, mirė 1937 m.

Šiame name, be paties Jono Lapėno, Lenkijos pasiuntinių, taip pat gyveno Petras Kirlys – ilgiausiai žvalgyboje ir kontržvalgyboje dirbęs Lietuvos karininkas. Daugelį metų jis ėjo Žvalgybos tarnybos viršininkų pavaduotojo pareigas, o 1923–1930 m. po keletą mėnesių vadovavo Lietuvos žvalgybai. Pasak vieno iš Žvalgybos tarnybos viršininkų – K. Dulksnio – tai buvo gerą žvalgybininko nuojautą turėjęs pareigūnas. P. Kirlys minimas tarp geriausiai parengtų žvalgybos ir kontržvalgybos karininkų tarpukario Lietuvoje. Iš šių namų enkavedistai jį išsivežė mirčiai – 1941 m. Petras Kirlys buvo sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.

Namas 1986 m. A. Dumbliausko asmeninio archyvo nuotrauka. Nuotraukos šaltinis: Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

Romane aprašytas namas

Namas išsiskyrė prabanga, ją kurė kokybiškos apdailos medžiagos ir darbų kokybė. Name buvo įrengti net du liftai, tačiau iki mūsų dienų išliko tik vieno iš jų šachta. Išskirtinės architektūros pastatas ne veltui pateko ir į populiariosios literatūros puslapius – kaip viena pagrindinių veiksmo vietų, jis figūruoja garsiajame V. Sirijos Giros romane „Raudonmedžio rojus“:

„Linkolnas“ įvažiavo pro didžiulių namų vartus Kęstučio gatvėje ir įsuko į kiemą. Tenai stovėjo nedidelis dviaukštis namukas su garažu pirmajame aukšte.

– Tas namas – mūsų, – Kazys parodė galvos mostu didelio namo masyvą. Turbūt, penki aukštai, tingėjau suskaičiuoti. Pagaliau koks man skirtumas?“ (V. Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“, 1972 m.).

Sovietmečiu, nacionalizavus pastatą, jame įkurdintas Žemės ūkio akademijos bendrabutis, vėliau – mokslinių tyrimų institutas. Namo legenda gyva ir šiandien – iki šiol miestiečiai šį namą vadina būtent Lapėno vardu, jame ir vėl kuriasi jaunas verslas. 2019 metais baigto rekonstruoti pastato istoriją puoselėja ir jo šeimininkai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai: 

V. Petrulis, Jono ir Gedimino Lapėnų daugiabutis namas. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio, 2017 m. ir M. Plepio, 2019 m. nuotraukos.