Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bazilika

Mintis statyti šventovę, kaip padėką Dievui už lietuvių tautos prisikėlimą, kilo dar 1922 m. Tačiau procesas, pareikalavęs daugybės diskusijų ir politinių debatų dėl išvaizdos ir vietos, gerokai užtruko, kol paties reikšmingiausio simbolinio visos tautos paminklo projektas ėmė virsti realybe. Pasirinkta vieta taip pat nebuvo atsitiktinė – Žaliakalnio kalva buvo ne tik puikiai matoma visame mieste, bet ir sustiprino pagrindinės miesto dominantės vaidmenį panoramoje.

1929 m. parengtas įspūdingas 82 m aukščio spiralinio bokšto projektas, dalies to meto kauniečių vaizdžiai pramintas bankuchenu, kurį turėjo vainikuoti 7 m aukščio prisikėlusio Kristaus statula. Tikėta, kad toks statinys suteiks Kaunui charakterį, kaip Eifelio bokštas Paryžiui (Prisikėlimo bažnyčia. Lietuvos aidas, 1929 liepos 9). Tačiau šio projekto buvo atsisakyta dėl jo sudėtingumo ir kainos. Statybai pasirinktas kitas, supaprastintas to paties architekto projektas. 1934 m. padėtas bažnyčios kertinis akmuo. Iki 1940 m. spėta pastatyti pastatą su 63 m aukščio bokštu, tačiau bažnyčia taip ir liko neįrengta.

Šventovės sienų plokštumas skaidančios siaurų langų juostos dar labiau sustiprina veržlumo ir stiebimosi aukštyn įspūdį. Tai pagrindinė miesto panoramos dominantė, savo siluetu šiek tiek primenanti amerikietiškus, laiptuoto pavidalo dangoraižius. Įdomu tai, kad pabaigtą bažnyčią didžiųjų švenčių metu buvo planuojama apšviesti stipriais elektriniais žibintais, kurie paskleis šviesos prošvaistes po plačias apylinkes (Tėvynės garbei. Kaunas. Žaibas, 1939). Toks architektūrinis švyturys, gerai matomas iš miesto pakraščių, šiandien mums yra įprastas, tačiau galima tik įsivaizduoti, kokį nepaprastą įspūdį būtų kūręs anuomet. Prisikėlimo bažnyčia – tai tikėjimo simbolis ir Kauno dangoraižis, kurio nepralenkė laikas ir verslas.

Žilvino Rinkšelio tekstas

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.