„Pienocentro“ bendrovės biuras

Lietuviškojo modernizmo architektūros „ikona“

Stiprėjant šalies ūkiui ir ekonomikai, o Laikinojoje sostinėje žaibiškai augant statyboms, architektūra tapo vienu iš įstaigos modernumą pabrėžiančių ir liudijančių veiksnių, neretai tampančių papildoma reklama. Naujojo amžiaus ir statybos etalonai buvo afišuojami spaudoje, pakuotėse ir įstaigų blankuose.

Prieškario Lietuvoje veikusi „Pienocentro“ bendrovė dėjo modernaus Lietuvos ūkio pagrindus. Didžiausia to meto pieno perdirbimo bendrovių sąjunga ne tik rūpinosi pieno produktų surinkimu, gamyba ir eksportu, daug investavo į savo produkcijos reklamą Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo įvairiose ūkio parodose, bet ir pasistatė įmonės solidumą ir finansines galimybes reprezentuojantį pastatą pačiame sostinės centre.

 

Bendrovės „Pienocentras“ biuras, XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Pagrindinėje Kauno gatvėje – Laisvės alėjoje, 1932 m. pastatytas modernus administracinis pastatas šiandien yra tapęs lietuviškojo modernizmo architektūros „ikona“. Vos tik išdygęs, šešių aukštų bulvaro „dangoraižis“ siekė iš esmės pakeisti nusistovėjusį Laisvės alėjos mastelį. Verta paminėti ir tai, kad bendrovės inicijuotas ir pastatytas pastatas tapo vienu iš įspūdingiausių daugiafunkcinio pastato atitikmenų tarpukario Lietuvoje: dalyje antro ir trečiame aukšte įsikūrė „Pienocentro“ administracija, apačioje – bendrovės parduotuvė, užkandinė ir pieno baras, o viršutiniuose aukštuose įrengti prabangūs butai, pro kurių langus ir dabar atsiveria puiki miesto centro panorama. Nuomojamos komercinės patalpos pirmajame aukšte išskirtos didžiuliais vitrininiais langais, tarkė akį už jų išdėstytomis prekėmis, o prabangia juodo poliruoto labradoro akmens plokščių apdaila ir kadaise švietęs stogelis viliojo išskirtinėmis pastato prieigomis.

Pastato statybai panaudotas gelžbetonio karkasas. Į akį krito ne tik pirmojo aukšto erdvė, bet ir moderniai atrodantys, suapvalintą kampą pabrėžiantys gaubti pastato langai. Įdomu ir tai, kad kol nebuvo pastatyta centrinė pieninė Kaune, šių rūmų rūsyje buvo įrengta nedidelė pieninė ir šaldytuvas, o nedidelį pastato kiemą pratęsė 1934 m. šalia atsiradęs bendrovės „Pažanga“ daugiaukštis, drauge suformuodamas vieną įspūdingiausių urbanistinių šviesos „šulinių“ Lietuvoje.

 

Architekto B. Elsbergo suprojektuoti bendrovės posėdžių salės baldai, XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

„Pienocentras“ – per pienines modernizuojama Lietuva“

Bendrovės veikla reikšmingai prisidėjo prie tarpukario Lietuvos ekonomikos ir žemės ūkio kultūros kelimo ir modernizmo architektūros plėtros. 1939 m. „Pienocentro“ eksportuotos prekės sudarė net 20,5 proc. viso Lietuvos eksporto. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo finansuota gausaus pieninių ir grietinės nugriebimo punktų tinkle statyba. Architektūros srityje bendrovė daug dėmesio skyrė reprezentacijai, kryptingai orientavosi į modernizmą, kuris buvo itin svarbus formuojant higieniško, šiuolaikiško produkto įvaizdį. Amžininkai gyrė, kad išsidėsčiusios po visą Lietuvą pieninės kaimuose ir miesteliuose daro teigiamą įtaką šiuolaikiniam šalies kraštovaizdžiui, modernizuodamos ne tik pieno pramonę, bet ir išvaizdžiomis pieninėmis nusėdamos visą Lietuvą, „gražina bendrąjį Lietuvos pastatų vaizdą“.

 

„Pienocentro“ bendrovės valdyba, XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Kartų prisiminimuose gyvas pastatas

Šiandien daugelis vyresnės karto kauniečių vis dar prisimena garsiąją J. Muralio kirpyklą, veikusią „Pienocentro“ pastate. Garsiausios tarpukario Kauno kirpyklos meistrai tobulinosi Paryžiuje pas mesjė Antuaną Cirplikovskį – pasaulio kirpėjų karlaių ir menininką, o šiame salone kirposi valstybės veikėjai ir žymiausios šalies ponios. Garsioji kirpykla išsiskyrė ne tik moderniausia įranga, bet ir žymaus Lietuvos modernisto, architekto A. Funko suprojektuotu salono interjeru.

 

J. Muralio kirpyklos interjeras, XX a. 4 deš. Architektas A. Funkas. Šaltinis: P. J. Muralio kirpykla Kaune [Kauno architektūra]: albumas. Prieiga per internetą: Laikinosios sostinė architektai (virtuali paroda). Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2015 m. 

 

Prasidėjus okupacijai, bendrovės turtas buvo nacionalizuotas. Ilgiems metams jis atiteko įvairioms mokslo įstaigoms: nuo 1946 m. čia įsikraustė Žemės ūkio akademija, o nuo 1964 m. įsikūrė Kauno politechnikos institutas (vėliau Kauno technologijos universitetas). 2018 m. nebenaudojamas pastatas buvo parduotas aukcione, tačiau daugelis šį pastatą ilgam prisimins kaip savo studijų vietą. 1982 m. pabandyta atkurti ir nostalgiškus jausmus kėlusią pieno kavine ir barą, tačiau atgavus nepriklausomybę, ji išsilaikyti nesugebėjo.

Vos atsiradęs, „Pienocentro“ pastatas uždavė skambų toną visai tolimesnei Laisvės alėjos raidai, siekdamas pakeisti iki Pirmojo pasaulinio karo nusistovėjusį jos mastelį ir formuodamas modernios ir europietiškos sostinės pagrindinio bulvaro įspūdį. Šiandien pastatas tebelaukia savo deramo atgimimo.

2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių ir bendrovės „Pienocentras“ rūmai.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

M. Drėmaitė, Progreso meteoras: modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918–1940 m. Vilnius, 2016.

V. Petrulis, Buvusios „Pienocentro“ bendrovės rūmai. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (AUTC).

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio, 2018 m. ir M. Plepio („Ekskursas“), 2016 m. nuotraukos.