Prekybos, pramonės ir amatų rūmai

Monumentalus gražuolis

Ar dažnai šiandien pakeliame akis nuo grindinio ar telefono ekrano, kad žvilgsniu aprėptumėme kadaise našlaičiais tapusius miesto „rūmus“? Savo išore ir vidumi jie iki šiol mums pasakoja apie skirtingai susiklosčiusius likimus. Štai, pavyzdžiui, monumentalus K. Donelaičio g. 8 gražuolis, pasitinkantis mus už posūkio. Tikras šios gatvės atkarpos akcentas, tiesa, čia „atkeliavęs“ iš kitur. Pirmoji planuota jo gimimo vieta, taip ir netapusi gimtine – Karo muziejaus kaimynystė – jau tada suformavo atitinkamą jo charakterį. Gerai įsižiūrėk: ar neprimena jis Lietuvos banko sienas remiančių kolonų ritmo su šaligatvyje tvarkingai „pabirusiais“ akmeniniais rutuliais? Ar jo įėjimai neatkartoja Karo muziejaus arkados? Tačiau, tai tik spėlionės, todėl grįžkime prie tikresnių dalykų, arčiau Parodų kalno – ten, kur viskas ir įvyko.

Amžininkai žavėjosi šio pastato formomis: „Prekybos, pramonės bei amatų pastato kilnus ir skaidrus stilius simbolizavo tų trijų materialinės veiklos šakų polėkį į aukštesnes, kilnesnes formas Merkūro tarnybos santykiuose ir laisvam tarpusaviam lenktyniavime“ (I. Šeinius „Raudonasis tvanas“, 1940).

 

Pastato bendras vaizdas, 1938 m. Nuotraukos šaltinis: Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: albumas, Kaunas, 1938.

 

Lietuvos ekonominio savarankiškumo simbolis

Pirmosios Respublikos metais, Parodų kalne nuo 1922-ųjų buvo rengiamos parodos, sutraukdavusios minias lankytojų, ir laikytos didžiuliu įvykiu visos Lietuvos mastu. Čia buvo įvertinama Lietuvos pramonės, žemės ūkio pažanga, susipažįstama su naujovėmis, skatinamas konkurencingumas ir vietinės produkcijos vartojimas. Todėl gal ir ne visai atsitiktinai, 1937 metais, Lietuvos ekonominio savarankiškumo simboliu turėjusį tapti Prekybos, pramonės ir amatų rūmą nuspręsta įkurdinti būtent čia. Pastate įrengta didelė posėdžių salė, specialios patalpos Kauno biržai ir Ekonominei tarybai, o rūsyje – slėptuvė. Taikos metu ji veikė kaip baras, kurį galima „(…) maždaug prilyginti prie užsieny veikiančių prie rūmų rūsių, kuriuose interesantai susitinka ir aptaria įvairius reikalus“ („Tautos ūkis“, 1939 02 18).

 

Rūmų didžioji salė, 1938 m. Nuotraukos šaltinis: Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: albumas, Kaunas, 1938.

 

Tiesa, juridiniai būsimosios institucijos pagrindai buvo suformuoti Lietuvos valstybės Konstitucijoje dar 1922 metais, o 1925 metais Kaune duris atvėrė ir patys „rūmai“, iš pradžių prisiglaudę ir ankštokas patalpas nuomavęsi Laisvės alėjoje, vėliau – Kęstučio gatvėje, bei palaipsniui augę kartu su valstybe. Pagrindinėmis, ilgainiui nusistovėjusiomis jų veiklos kryptimis tapo: atstovavimas Lietuvai tarptautinėje ekonominėje bendrijoje, vyriausybės konsultavimas, verslo kultūros puoselėjimas, vietinės rinkos apsauga ir savivaldos užtikrinimas, vietinės pramonės skatinimas ir jos produkcijos konkurencingumo bei eksporto didinimas, atveriant verslo kelius į pasaulines rinkas.

 

Rūmų pirmininko darbo kabinetas, 1938 m. Nuotraukos šaltinis: Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: albumas, Kaunas, 1938.

 

Nors savosios pramonės atsiradimas ir augimas iš esmės sietinas su tarpukariu, Lietuva nuo seno garsėjo amatais ir meistrystės tradicija. Trapi Pirmosios Respublikos nepriklausomybė, iškovota po daugiau negu šimtmetį trukusios priespaudos ir okupacijos, patekus į tarpukario metų modernizacijos sūkurį, skatino ne tik modernizuotis, bet ir ieškoti naujų būdų išlaikyti nacionalinį tapatumą. Tautinio stiliaus paieškos ir jo kūrimas architektūroje bei dizaine tapo viena iš politinės programos dalių, o tautinės kultūros puoselėjimas – viena iš kertinių prisistatymo pasauliui galimybių. Ši valstybės politika ketvirtojo dešimtmečio eigoje duoda pirmuosius rezultatus: lietuvius vis dažniau atranda pasaulis, didėja lietuviškosios produkcijos matomumas ir vertinimas tarptautinėse parodose. Ypatinga meistryste ir dėmesiu pasižymėjo tekstilininkai ir baldžiai. Todėl reikšmingu veiklos posūkiu tapo 1936 metais į įstaigos veiklą įtraukti amatai, papildę ir įstaigos pavadinimą.

 

Rūmų biblioteka, 1938 m. Nuotraukos šaltinis: Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: albumas, Kaunas, 1938.

 

Menų ir architektūros sintezė

Tai iš dalies sutapo su bendromis to meto europinėmis tendencijomis. Įsibėgėjus pramonės perversmui, amatininkišką ir manufaktūrinį darbą keitė pramoninė gamyba, ilgainiui kėlusi įtampas ir paskatinusi modernių, bet tuo pačiu ir tradicinės amatininkystės idėją skatinusių stilių – art nouveau ir art deco – susiformavimą.  Greta paraleliai besivysčiusio „grynojo“ modernizmo, šie stiliai palaikė dekoratyvumo ir ornamento gajumą mene ir architektūroje. Taip siekta užpildyti kasdienybę kokybiškais produktais, pagamintais pagal menų ir amatų tradicijas, kad masinės gamybos pramoniniai produktai jų neužgožtų, taip sunaikindami ir daiktų estetiką.

 

Rūmų sieninė tapyba (freskos), 1938 m. Nuotraukos šaltinis: Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: albumas, Kaunas, 1938.

 

Art nouveau ir art deco architektūroje gausiai komponuotos klasikinės, bet tuo pačiu ir modernios skulptūros, freskos, mozaikos, vitražai ir kita. Dažniausiai šie dekoro elementai patalpinami reikšmingiausiose pastato vietose: ties įėjimais, terasose arba viršūnėse, taip juos akcentuodami ir išryškindami bendroje kompozicijoje. Nors miesto kultūroje ir urbanistinėje aplinkoje susiformavęs stilius negali būti siejamas su kaimiškosios aplinkos ir gyvensenos atributais, Lietuvoje po 1930-ųjų art deco mada buvo jungiama būtent su etninėmis formomis. Jo patrauklumą lėmė ir tai, kad tradicionalizmo ir modernizmo sankirtoje tarpukariu šis stilius užėmė savotišką tarpininko vaidmenį, o tai tiko plačiai propaguoto tautinio stiliaus kūrimui. Šio tautinio savitumo paieškas dailėje bei architektūroje ir matome atsispindint pastatytuose Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmuose. Dėka žymiausių to meto skulptorių ir dailininkų, čia buvo sukurtas puikus menų ir architektūros sintezės pavyzdys: prie pastato fasado ir vidaus puošybos prisidėjo skulptorius B. Pundzius, dailininkai, J. Buračas, P. Kalpokas, A. Jočinas, S. Ušinskas. Visose salėse numatyta pastatyti lietuviško stiliaus baldus, kaip spėjama, gamintus J. Vainausko dirbtuvėse „Vainauskas ir Co.“, kurios ketvirtajame dešimtmetyje garsėjo kaip fabrikas, „tautiškai moderniškame stiliuje kuriantis ir gaminantis baldus“.

 

Rūmų laiptinės, 1938 m. Nuotraukos šaltinis: Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: albumas, Kaunas, 1938.

 

Tačiau nepamirškime ir architekto, kuriam teko šio darnaus orkestro dirigento vaidmuo. V. Landsbergis-Žemkalnis reikalavo, kad visi rūmų statybos ir įrengimo darbai būtų atlikti griežtai pagal techninius ir estetinius projekto reikalavimus. Jis rūpinosi kiekviena rūmų įrengimo detale, apdailos medžiagomis, puošyba, baldais, kuriuos pats projektavo. Pritaikęs studijų metais Romoje įgytą patirtį ir žinias, puikiai mokėjęs derinti klasiką su modernumu, architektas miestui padovanojo ne tik reikšmingą simbolį, bet ir sukūrė vieną pačių reikšmingiausių savo ilgo gyvenimo darbų. Deja, neilgam – 1940 metais, kartu su sovietine okupacija, prasidėjo Rūmų pertvarkymas, likvidacija, nusavintas ir pats pastatas. Tačiau tai jau kita istorija… Vis dėlto, biblioteka – tikriausiai vienas geriausių scenarijų, galėjusių „nutikti“ šiam pastatui. Nors vaidmenys nebuvo nelengvi abiem pusėms. Vienam darosi nepaprastai sunku atlaikyti neplanuotai tekusią knygų saugyklos naštą – apie tai liudija ne tik įtrūkimai jo sienose, bet ir tinko ašaros, byrančios ant grindinio ir srūvančios tamsiomis dėmėmis per sienas. Kitam – tai finansinė našta ir pareiga rūpintis našlaičio sveikata bei grožiu.

 

Rūmų vestibiuliai, 1938 m. Nuotraukos šaltinis: Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: albumas, Kaunas, 1938.

 

Labas, Pramone!

Na, o jei kada susiruošite užeiti šio pastato vidun, su tikslu ar visai be jo, atsiverskite šį tekstą ir sustokite ties rutuliu. Sakoma, kad baigus projektuoti šiuos rūmus, architektui trūko kažkokio akcento. Kažko, kas būtų tarsi taškas – baigiamasis akcentas ilgame kūrybos procese. Taip gimė šis rutulys, sutelkiantis dėmesį pagrindinio įėjimo link. Bent taip liudija kitas Landsbergis, taip pat vardu Vytautas. O prieš įeidami nepamirškite pakelti akių. Susipažinkite – tai Pramonė. Ilgu puošniu drabužiu ji stovi su vaisių pintine, rūkstančių kaminų, jūrinių laivų ir dantračių fone. Saulės ir lietaus, vėjo ir šalčio nugairinta, ji kantriai ir svetingai sutinka kiekvieną atvykstantį. Kaip ir šis rūmas, ji atspindi sudėtingą šalies ūkio atstatymą po Pirmojo pasaulinio karo bei Lietuvoje dirbusių pramonininkų ir prekybininkų susitelkimo siekį.

 

Rūmų dekoras, 1938 m. Nuotraukos šaltinis: Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: albumas, Kaunas, 1938.

 

Žilvino Rinkšelio tekstas

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2018 m. ir M. Plepio („Ekskursas“), 2015 m. nuotraukos.