Karininko A. Sliesoraičio namas
Japonijos konsulatas
2018 7 gruodžio
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai
2018 7 gruodžio
Nuo politinio aktyvumo iki verslumo
Gimęs 1900-aisiais, Algirdas Sliesoraitis buvo ką tik išaušusios modernizmo epochos kūdikis – aktyvus, visuomeniškas ir verslus savojo laikmečio pilietis. Kaip ir dauguma lietuvių, išblaškytų per Didįjį karą, 1918 metais su tėvais grįžta atgal į Lietuvą. Stoja savanoriu į kariuomenę, apgina krašto nepriklausomybę ir imasi knygų. Studijuoja Lietuvos universiteto Technikos, vėliau Teisių fakultete, priklauso studentų korporacijai „Neo-Lithuania“. Žinia, karybos taip pat neatsižadėjo. Tampa karininku, o 1927 metais – sukarintos tautininkų organizacijos „Geležinis vilkas“ vienu iš steigėjų ir štabo viršininku. Jos tikslas – padėti stabilizuoti padėtį po gruodžio 16-osios perversmo, ginti esamą A. Smetonos vyriausybę nuo bet kokios partinės įtakos. Tačiau ilgainiui organizacija keitėsi, kol tapo dviejų bendraminčių, kūrusių Tautininkų sąjungą, vėliau aršių ir nesutaikomų oponentų, politinės kovos įrankiu. Nušalintas nuo valdžios, buvęs ministras pirmininkas A. Voldemaras tampa idėjiniu ir iš dalies faktiniu šios organizacijos vadovu, kurios nariai vėliau ne veltui praminti „voldemarininkais“.
Tačiau šalia politinių rietenų ir karybos, savotiška užuobėga tapo verslas. A. Sliesoraitis įsteigė ir vadovavo geležinkelių prekių ekspedicijų bendrovei „Skuba“. Priklausė akcinei bendrovei „Lietuvos linas“ ir pakrovimo bendrovei „Vaga“. Kaip ir daugelis to meto verslių, prakutusių kauniečių, investavo į nekilnojamąjį turtą. Tiesa, remiantis giminaičių liudijimais, namas statytas tam, kad visi trys A. Sliesoraičio sūnūs, o vėliau ir jų šeimos, liktų po vienu stogu, todėl kiekvienam sūnui turėjo atitekti po aukštą, o kol jie suaugs, butai buvo nuomojami. Prestižinėje miesto gatvėje pastatytas daugiabutis namas ne tik reprezentavo savininką, bet ir nurodė jo visuomenėje užimamą padėtį.
A. Sliesoraičio automobilis šalia namų? XX a. 4 deš. Sliesoraičių šeimos asmeninio archyvo nuotrauka.
Mados, parsivežtos iš užsienio
Į pagalbą projektuojant pastatą, namo savininkas pasikvietė perspektyvų, ne tik Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Belgijos aukštosiose mokyklose besimokiusį architektą Bronių Elsbergą. Tiesa, šis pasirinkimas, veikiausiai, nebuvo atsitiktinis – 1935–1941 metais architektas dirbo Lietuvos Kariuomenės Ginklavimosi valdybos Statybos skyriuje. Šiaip ar taip, mieste pastatytas madingas savojo laikmečio atstovas, mažai pakitęs iki šiol, išlaikęs daugybę autentiškų detalių. Namas net ir šiandien atliepia skirtingus dabartinės visuomenės poreikius: kiekviename aukšte suprojektuota po du butus: dideli ir komfortabilūs 4 ir 5 kambarių butai skirti aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantiems nuomininkams, o mažieji – 1 ir 2 viešbučio tipo kambarių (be virtuvės) butai buvo skirti viengungiams.
Ne mažiau progresyvus, nors ir apleistas, išliko ir pastato dizainas, patraukiantis ne vieno architektūros mylėtojo akį. Išraiškingos jo detalės: lenkti balkonai, braukos, laiptuotas siluetas išreiškia ne tik laikmečio veržlumą, bet ir Europoje paplitusias mados tendencijas bei užsakovo skonį. Raiškaus stiliaus pastatas įvertintas vos tik jį pastačius – tuometinės miesto savivaldybės jis buvo premijuotas už puikią, miestą puošiančią architektūrą. Deja, džiaugtasi nebeilgai. Per daug veiklus ir nusipelnęs karininkas, 1940 metais įkalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, iš jo išvyksta atgal į sovietų Rusiją. Tiesa, nebe savo noru ir valia. Ten ir miršta. Atgavus nepriklausomybę, namas grįžo paveldėtojams – karininko A. Sliesoraičio palikuonims.
Premijuota 1938 m. statyba Kaune. Karininko A. Sliesoraičio namas. Šaltinis: „Laikinosios sostinės architektai“. Kauno apskrities viešosios bibliotekos virtuali paroda.
Atgijusios durys
Atskirai dera išskirti ir originalų architekto braižą, kuris ypatingai juntamas detalėse – ypač originalios daugelio šio architekto projektuotų namų išskirtinio dizaino lauko durys. Daugeliu atvejų, galima pastebėti, kad atskiros durų detalės atkartoja pastato fasade naudojamas dekoratyvias detales: apskritimus, brūkšnelius, abstrakčias geometrines formas ir kompozicijas. Pažvelgus į A. Sliesoraičio namo durų langą, joje galime matyti kampinių balkonų formų atkartojimą. Įdomu tai, kad kūrybos polėkis B. Elsbergą pastūmėjo ne tik projektuoti smulkiuosius dizaino elementus, bet ir juos fotografuoti, o vėliau pristatyti dailės parodose kaip modernistinius paveikslus. Viena tokių ekspozicijų buvo surengta Lietuvos dailininkų sąjungos III-ojoje Rudens dailės parodoje, atidarytoje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje Kaune 1937 m. gruodį.
2018 m. vasarą, šio namo durys atgimė iš naujo. Durų atkūrimą inicijavo organizacija „Gražinkime Kauną“, mieste subūrusi Kauno durų koaliciją ir „Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“. Darbus atliko UAB „Mokmedis“ medžio meistrų komanda, prisidėjo ir namo bendruomenė. Sutvarkius pamuštas stiklines „akis“, pašalinus gausius dažų sluksnius atsivėrė pirminis durų grožis. Atliekant pavyzdines durų restauracijos dirbtuves siekta paskatinti šeimininkus vertinti ir puoselėti autentiškus mažosios architektūros elementus, atsakyti į rūpimus klausimus, geruoju pavyzdžiu užkrėsti ir paskatinti kitus. Pasak meistrų, buvo paneigtas mitas, kad tarpukario meto durys privalėjo būti visiškai juodos – nuvalius sovietmečiu užteptus dažus, atsivėrė šviesaus ąžuolo faneruotė. Durų apkaustymui naudotas dabar retai pasitaikantis „naujasidabris“ – sidabro spalvos vario, nikelio ir cinko lydinys.
Žilvino Rinkšelio tekstas
Šaltiniai:
Kauno centre esančioje gatvėje pristatytos unikalios durys. Kas vyksta Kaune, 2018-06-22.
Ar jūs gyvenate šiame name? O gal žinote su juo susijusių istorijų ir turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!
L. Mykolaičio ir Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2018 m.