Naujoji Pažėrų bažnyčia

Vilkaviškio vyskupijos Aleksoto dekanatui priklausančiame Pažėrų kaime stovi dvi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios – senoji ir naujoji. Reta prabanga tokiai nedidelei gyvenvietei. Nors viena nuo kitos ir nutolusios per kiek daugiau nei 300 metrų, abi yra glaudžiai susijusios su paties kaimo istorija.

Modernus perlas pakaunėje

1793 metais statyti seniausi Dievo namai Pažėruose, tebegyvuoja iki šiol, ir jau spėjo atšvęsti savo 200 metų jubiliejų. Tiesa, su laiku jie keitėsi, augo, plėtėsi. Gyventojų pamėgtoje senojoje medinėje bažnytėlėje (dar vadinamoje „žiemine“) tikintieji renkasi nuolatos, tačiau naujosios bažnyčios gyvenimo istorija, nors ir trumpesnė, kur kas dramatiškesnė.

Pašventinus kertinį akmenį, iš gyventojų suaukotų lėšų, didžiulę raudonų plytų Švč. Jėzaus Širdies šventovę 1936 metais ėmėsi statyti veiklus ir energingas klebonas Jonas Rugys. Įdomu tai, kad nedidelio pakaunės miestelio bažnyčią projektavo taip pat jaunas, tačiau jau spėjęs pagarsėti tarpukario architektas Stasys Kudokas. Deja, šią bažnyčią ištiko Prisikėlimo šventovės likimas – statybą nutraukė karas ir sovietinė okupacija, savo kūrinio pašventinimo nepamatė ir pats architektas.

Bažnyčios projektas. Architekto S. Kudoko vizualizacija. Šaltinis: tinklapis „Pažėrų kraštas“.

Kolūkio grūdų sandėlis

Erdvus ir talpus, nenaudojamas pastatas greitai „įgavo“ naują funkciją – 1967 metais jis atiduotas kolūkiui, čia buvo įrengtas grūdų sandėlis. Bažnyčios atgimimas tapo įmanomas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1991 metais ji grąžinta tikintiesiems, o su jų pagalba atverstas ir naujas bažnyčios gyvenimo puslapis – pasitelkęs architekto-restauratoriaus Kęstučio Bubnaičio pagalbą, iš Pažėrų kilęs ir ilgą laiką Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje klebonavęs šviesaus atminimo dvasininkas mons. Andrius Gustaitis, simboliškai užbaigė pagrindinės miestelio šventovės statybą, pagaliau pašventintą 1997 metais.

Deja, kaip teigia dabartinis parapijos klebonas Kazimieras Skučas, „Pažėrų parapijoje prieškariu gyveno du tūkstančiai penki šimtai žmonių. Dabar jų tebegyvena tik ketvirtadalis“. Tarpukariu parapijiečiai nutarė, kad reikia erdvesnės mūrinės bažnyčios, vėlesnės kartos pratęsė jos statybą, o jos likimą spręs šiandieninė karta. Norisi tikėti, kad jos ateitis optimistiška, kaip ir architektūra, kurią ji atstovauja.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.