Mėsos perdirbimo bendrovė „Maistas“

„Sukiaulinkime Lietuvą“

Maisto produktų pramonė tarpukariu buvo dominuojanti Lietuvos pramonės šaka, o prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ji turėjo ir daugiausia įmonių bei darbininkų. Įžvalgiai numačius, kad moderni mėsos pramonė gali tapti svarbiu Lietuvos ūkio pelno šaltiniu, vadovavimą šiai pramonės šakai perėmė valstybė (tapo pagrindine stambiųjų įmonių akcininke), taip pat vykdžiusi aktyvią eksporto politiką ir ėmusi šalies mastu organizuoti skerdyklų-šaldyklų tinklą.

Bekono eksportas paskatino gyvulininkystės ir mėsos apdirbimo pramonės suklestėjimą Europoje. Bekonas – tai iki 80–100 kg paaugintos kiaulės (geriausia – jorkšyrų veislės) apdorota skerdiena be nugarkaulio ir galvos. Standartinę eksportinę kiaulieną – bekoną – galima pagaminti tik specialiai tam skirtame fabrike. Modernaus bekono fabriko modelis buvo perimtas iš JAV, kur konvejerinė gamybos organizavimo forma buvo panaudota jau XIX a. pab. pramoninėse skerdyklose. Europoje tokio tipo fabrikus  XX a. pr. ėmė statyti Danijos eksportuotojai. Moderni įmonė privalėjo turėti tokius skyrius: 1) skerdyklą ir mėsos apdirbimo skyrių, kuriuose kiaulės pjaunamos, plikomos, svilinamos, atvėsinamos, sūdomos ir mirkomos specialiame sūryme; 2) utilizavimo skyrių, kuriame lydomi taukai, gaminamos dešros, naikinama nesveikų gyvulių mėsa, gaminami kiaulamilčiai; 3) šaldytuvų skyrių, kuriame visus metus palaikoma vienoda temperatūra ir 4) laboratoriją, kurioje tikrinama mėsa. Be to, privalėjo būti pagalbiniai pastatai: specialūs tvartai gyvuliams, sandėliai, katilinė energijai gaminti, administraciniai pastatai ir darbininkų buities patalpos.

Lietuvos vyriausybė greitai numatė aukštos kokybės mėsos eksporto privalumus. Tačiau tam ne tik reikėjo ieškoti naujų rinkų ir jose įsitvirtinti, ne tik paskatinti ir perorientuoti augintojus auginti ne lašinines, o bekonines kiaules, bet ir sukurti ištisą modernių mėsos fabrikų tinklą.

AB „Maistas“ Kauno fabrikas, XX a. 4 deš. Juozo Stanišausko nuotr., Kauno apskrities vieoji biblioteka.

„Maisto“ krautuvės Tamstas aptarnaus geriausiais ir skaniausiais mėsos gaminiais“

Pirmasis mėsos eksportui tinkamas bekono fabrikas Kaune imtas statyti 1922 m. Fabriko projektą, pagal anglų užsakymą, parengė vokiečių architektas R. C. Weissigas. Tai buvo tipiško bekono fabriko pavyzdys, sutelktas pagal pagrindinę technologinę ir kompozicinę ašį – geležinkelio atšaką. Išilginį planą lėmė ir linijinė gamybos technologija. Taip pat pastatytas gelžbetoninio karkaso vandens bokštas, tapęs viso komplekso urbanistiniu akcentu. Tai buvo vienas pirmųjų naujai statomų pramoninių kompleksų Lietuvoje, kurį galima laikyti architektūriniu ansambliu, kadangi visiems pastatams buvo sukurta vieninga architektūrinė raiška.

Dar nebaigus statybos, dėl finansinių ir kitokių sunkumų, anglų prekybos importo ir eksporto  firma „a. Fleming and Co“ 1923 m. perleido fabriką ką tik įsteigtai pirmajai Lietuvos eksporto, skerdyklų ir šaldytuvų bendrovei „Maistas“, kuri 1924 m. užbaigė statybas.

Tačiau didieji pokyčiai mėsos perdirbimo pramonėje ir architektūroje prasidėjo ketvirtame dešimtmetyje, kuomet vyriausybė strategiškai ėmė plėsti „Maisto“ bendrovę. Nutarta ne tik sujungti dvi valstybines bendroves – Kauno „Maistą“ ir Klaipėdos „Lietuvos eksportą“, bet ir steigti naujus „Maisto“ skyrius provincijoje bei statyti fabrikus kituose Lietuvos miestuose. Tačiau pirmiausia prasidėjo „Maisto“ fabriko plėtra Kaune: 1931 m. suprojektuotas ir pastatytas naujas bekono fabrikas, kiaulidė; 1932 m. pastatyti dar keturi stambūs objektai: raguočių skerdykla su šaldytuvu, veršių, avių ir kitų smulkių gyvūnų skerdykla; konservų, dešrų dirbtuvės ir sandėliai; mašinų skyrius, kontora ir kiti įvairūs statiniai. 1934 m. baigta statyti paukščių skerdykla. Konstrukciniu požiūriu inovatyvi buvo ir 1938–1939 m. specialiai Kauno miestui pastatyta skerdykla.

Akcinės bendrovės „Maistas“ komplekso bendras vaizdas. Kaunas, 1930 m. Iš Vlado Terlecko knygos „Jonas Vailokaitis. Gyvenimo ir veiklos bruožai“. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2011.

Pavyzdinė šalies ūkio modernizatorė

„Maisto“ vaidmuo Lietuvos ūkiniame gyvenime buvo neabejotinai reikšmingas: bendrovės eksportuotos mėsos vertė visos Lietuvos eksporte 1939 m. sudarė 34,4%, ji buvo didžiausia šerių ir plaukų eksportuotoja į pasaulį. Sukurtas modernių mėsos krautuvių tinklas. Socialinėje sferoje bendrovė siekė sukurti savo darbuotojams vadinamąją „gerovę“ – socialinę rūpybą ir kultūrinę veiklą. Buvo įgyvendinta Europoje populiari butų darbininkams statyba. Pramoninės architektūros fone „Maisto“ bendrovė viena pirmųjų pademonstravo pokyčius įmonių planavime: fabrikai statyti užmiestyje, šalia geležinkelio linijų ir kanalizacijai tinkamų vandens telkinių. Architektūroje ėmė reikštis racionalios estetikos ir vakarietiškos patirties, technologijų ir dizaino principai, įvedama standartizacija. Reklaminėje medžiagoje, skirtoje užsieniui, šis fabrikas buvo vadinamas moderniausiu Europoje. Didelis ėmsys skirtas ir vidaus propagandai – visos naujovės pristatomos spaudoje, rengtos specialios ekskursijos.

Akcinė bendrovė „Maistas“ tapo viena reikšmingiausių, žinomiausių, ekonomiškai pajėgiausių ir finansiškai turtingiausių įmonių prieškario Lietuvoje. Prasidėjus okupacijai, 1940 m. bendrovė buvo nacionalizuota ir pervadinta į Kauno mėsos kombinatą. Kadais buvusi viena iš Lietuvos Respublikos atpažinimo ženklų užsienyje, 1996 m. įmonė bankrutavo, o 2003 m. buvo likviduota.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

M. Drėmaitė, „Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1920–1940“. Vilnius, 2016 m.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!