Architekto K. Dušausko-Duž namas
A. ir S. Jurgučių namas
2020 20 spalio
J. Valaičio ir L. Gurevičiaus namas
2020 22 spalio
Asmuo, tarpukariu jungęs Lietuvą ir Baltarusiją
Kuo susijęs Kaunas, Baltarusija bei baltarusių tautinis atgimimas? Visus šiuos dalykus apjungė tarpukariu Kaune gyvenusio ir kūrusio architekto Klaudijaus Dušausko-Duž (Клаўдзій Душ-Душэўскі) asmuo. 1891 m. Gluboke gimęs Klaudijus mokėsi Vilniaus realinėje mokykloje. Vilniuje jis susipažino su baltarusių tautinio judėjimo veikėjais ir įsijungė į jų gretas. Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje K. Dušauskas tapo Centrinės baltarusių organizacijų tarybos Peterburge įgaliotiniu, bendradarbiavo su didžiausia baltarusiška politine jėga – Baltarusijos socialistine hramada (BSH). Didžiausias K. Dušausko-Duž nuopelnas Baltarusijai – parengtas šalies vėliavos projektas: balta-raudona-balta vėliava tarp baltarusių išpopuliarėjo po Vasario revoliucijos ir buvo naudojama tiek civilinių, tiek karinių organizacijų.
Reikšminga lietuviškoji architekto biografijos pusė prasidėjo 1924 m., kuomet K. Dušauskas įstojo į Lietuvos universiteto Technikos fakultetą. K. Dušausko biografiją nagrinėjęs istorikas Tomasz Błaszczak rado įdomų įrašą apie K. Dušausko kalbines žinias: jo studijų knygelėje Mykolas Biržiška pažymėjo, jog
„1927 m. lapkričio 29 d. Lietuvos universiteto studentas Klaudijus Dušauskas kalbėjo su manim lietuviškai ir parodė iš lietuvių kalbos tiek žinių, kiek jų reikalaujama iš stojančių į Lietuvos universitetą neišėjusių Lietuvos mokyklų kandidatų: kad ir daro stambių klaidų, bet susikalba ir savo mintis išreiškia lietuviškai“.
Architekto K. Dušausko-Duž vizitinė kortelė. Šaltinis: Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas. Kaunas, 1933 m. Prieiga per internetą: „Laikinosios sostinės architektai“. Kauno apskrities viešosios bibliotekos virtuali paroda.
K. Dušauskas mokslus baigė 1927 m. ir įgijo diplomuoto inžinieriaus teises. Vienas pirmųjų K. Dušausko darbų – drauge su prof. Vladu Dubeneckiu paruoštas kino teatro „Metropolitain“ pastato projektas.
1930–1931 m. K. Dušauskas dirbo akcinėje bendrovėje „Maistas“, kur rūpinosi infrastruktūros plėtra, statė fabrikus Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Vėliau K. Dušauskas pradėjo dirbti Susisiekimo ministerijoje. Užėmęs Pašto valdybos referento statybos reikalams pareigas, jis projektavo pašto rūmus ir kitus pastatus, tarp jų – 1935 m. iškilusius pašto rūmus Žemuosiuose Šančiuose.
E. ir K. Dušauskų namo projektas. Šaltinis: Kauno apskrities archyvas, f. 218, ap. 2, b. 344, l. 14. Prieiga per internetą: „Laikinosios sostinės architektai“. Kauno apskrities viešosios bibliotekos virtuali paroda.
Gyvenamųjų namų projektuotojas
K. Dušausko architektūrinei kūrybai buvo svarbus ir gyvenamųjų namų projektavimas bei statyba. Jo darbai projektuoti pagal funkcionalizmo stilių, daugiausiai išlikusių pastatų stovi Žaliakalnyje ar Kauno miesto centre. Vertingiausi – K. Dušausko projektuoti daktaro Juozo Purickio ir Jono Aukštuolio namai (Aušros g. 1), taip pat Žakevičienės (Trakų g. 8 ir 10), advokato Vlado Poželos ir inžinieriaus Viktoro Reklaičio namai, botaniko L. Vailionio sodyba Akademijoje. K. Dušauskas pats projektavo ir savo namą Žaliakalnyje.
Prasidėjus 1940 m. Lietuvos okupacijai, K. Dušauskas-Duž buvo suimtas kaip aktyvus baltarusių tautinio judėjimo dalyvis. Kraštą okupavus naciams, jis savo namuose keliolika mėnesių slėpė žydus, už ką drauge su žmona buvo areštuotas Gestapo. Po karo K. Dušauskas liko dirbti Lietuvoje, tačiau kentėjo nuo sovietinių represijų, buvo kalinamas. K. Dušausko gyvybė užgeso 1959 m., jis palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Tekstą parengė U. Marija Andrijauskaitė
Apie namą ir jo žmones – prisiminimais dalinasi Nijolė Kastanauskienė
Šiame name gyvenu nuo 1945 metų vasario mėn. Mano žiniomis, šis namas baigtas statyti 1940 metais ir buvo šio namo statytojo architekto Klaudijaus Dušausko-Duž nuosavybė. Namas buvo raudonų plytų sienomis, netinkuotas. Sovietiniais laikais namą nutinkavo, nudažė neaprašoma spalva ir Nr. 47 buvo pakeistas į Nr. 59.
Mano tėvą Ruočkų Praną sovietinė valdžia ištrėmė į Sibirą, o mane su mama 1945 metais iškraustė iš mūsų nuomoto buto ir prievartine tvarka apgyvendino šio jau nacionalizuoto namo rūsio patalpose. Namo pirmame aukšte gyveno pats Klaudijus Dušauskas-Duž su žmona Elena ir sūnumi Steponu. Kiti butai buvo išdalinti dažniausiai rusų tautybės atvykėliams. Kiek atsimenu, tai Klaudijus Dušauskas buvo sovietinio saugumo persekiojamas, o 1952 metais nuteistas 25-iems metams. Grįžo apie 1955 metus ir gyveno su visa šeima iki mirties – 1959 metų. Mirus Klaudijui Dušauskui, našle tapusi Elena su sūnumi Steponu persikėlė gyventi į Vilnių. Jau Lietuvos neprikausomybės laikais Steponas Dušauskas buvo Lietuvių-gudų draugijos pirmininkas.
Šio namo rūsyje su mama gyveno daugumai Lietuvos žmonių dabar žinomas smuikininkas ir dirigentas Donatas Katkus. Žemiau talpinamoje 1946 metų nuotraukoje Donatas Katkus ir šio laiško autorė buvusi mokytoja Nijolė Kastanauskienė prie namo rūsio lango.
Nijolė Kastanauskienė ir Donatas Katkus prie namo rūsio lango, 1946 m. Nijolės Kastanauskienės asmeninio archyvo nuotrauka.
Šaltiniai:
Už pasidalintas istorijas dėkojame namo gyventojai Nijolei Kastanauskienei!
Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!
Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.