Botaniko L. Vailionio sodyba

„Sakoma, kad mes vietas prisimename pagal kvapus, kad atmintis ir vietos įspūdis smegenyse išlieka labiausiai ne vaizdais, ne daiktais, bet kvapais. Kvapas įsirašo į smegenis, o grįžus į tą pačią vietą, tas kvapas atgamina ir mūsų prisiminimus. Tos vietos kvapas…“, – teigia Liudo Vailionio anūkė Dalia Narkevičiūtė.

Kiek kvapų yra gamtoje? Kiek kvapų galėtume įvardinti pagal gamtoje randamus augalus? Juk kartais senas paltas kvepia pušų sakais, o vaikystė kmynų arbata. Kaip vadintume šiuos kvapus neturėdami tam lietuviškų žodžių? Liudas Vailionis vadovavo Botanikos žodyno komisijai ir po dvylikos metų darbo – 1938 metais savo lėšomis išleido paruoštą lietuvišką botanikos žodyną. Tokį, kuris ne tik sudėjo tai, ką daugelis jau pažinojo, bet ir kvepiantį visiškai nepažintais kvapais.

Kuo kvepia šio pastato nuotraukos? Gal žydinčiom obelim?

Liudas Vailionis ir Tadas Ivanauskas buvo ne tik kolegos, bet ir draugai, susitikę ir susipažinę prieš 101-erius metus – 1919 metų žiemą. Abu sugrįžę į Lietuvą iš skirtingų kraštų, kur juos nuvedė mokslo keliai. T. Ivanauskas buvo aistringas medžiotojas. Sakoma, kad net vaikščiodamas po Kauną, jis nešiojosi medžioklinį šautuvą ir Parodos kalne medžiojo lapes. Keliaudamas upių šlaitais, jis kartą užklydo į nuošalią vietovę, supamą Kamšos miško. Čia, gerokai apleistame Marvos dvaro užkampyje, plyname lauke, augo laukinė obelis, po kurios laja piemenukai, ganydami dvaro gyvulius, kūrendavo laužą. Šalia – Nemuno šlaitas, rėva, kuria teka Varžos upeliūkštis, vasarą išdžiūstantis, o kitoje rėvos pusėje laukas ir nuokalnė. Ir kaip tik tuo metu pradeda parceliuoti Marvos dvarą, jo valdas smarkiai apkarpo. Pagal ano meto įstatymus, visa ši žemė atitenka daugiavaikėms šeimoms, mažažemiams ir kariuomenės savanoriams, o T. Ivanauskas, kaip ir L. Vailionis, buvo šauliai. Visa ši vietovė profesoriui pasirodė labai patraukli. T. Ivanauskas nutaria čia įsigyti žemės ir kurti ūkį, kuris jam atstotų ir primintų prarastą tėviškę. Kaimynystėje likusius laisvus hektarus įkalbina įsigyti ir L. Vailionį. Tado Ivanausko įsigyta žemė pavadinama Obelyne – nuo laukinės obels, o Liudo Vailionio – Varžupiu, nuo Varžos upelio, tekančio šlaito gilumoje pavasarais ir skiriančio Obelynę nuo Varžupio. Galiausiai, šioje vietovėje susikuria dešimties kariuomenės savanorių kaimas. 

Tad turbūt ne obelimis, o Varžos upelio šlaituose augančiais žolynais?

Su profesoriumi T. Ivanausku L. Valionį pradėjo sieti ne tik Aukštųjų kursų kūrimas, darbas Gamtos tyrimų stotyje, bendradarbiavimas fakultete, gamtos apsaugos klausimai, bet ir, svarbiausia, – dviejų gamtos oazių – Varžupio ir Obelynės – kūrimas apleistame Marvos dvaro užkampyje. Be abejo, ir vaikščiojimas pėsčiomis 7 ar 8 kilometrus (tiek skyrė jų ūkelius nuo Kauno centro) su kuprinėmis ant pečių, nešantis kažką labai reikalinga, nes jokių transporto priemonių dar nebuvo turėta.

Visgi, gal beržų tošimi?

L. Valionis tyrinėjo Lietuvos beržus, taip pat nenutraukė ryšio ir su savo tėviške – Mizarais. Vasaromis su šeima važiuodavo į savo gimtinę paviešėti. Moksliniams tyrimams reikalingus beržų sodinukus jis atsivežė iš Mizarų ir pasodino Varžupyje. Du didžiuliai baltakamieniai beržai dar ir dabar čia auga. Varžupis buvo pradėtas kurti 1922 metais. Namą suprojektavo baltarusis architektas Klaudijus Dušauskas-Duž, tačiau namo projektą L. Valionis jau saugojo savo mintyse. Tai turėjo būti jo gimtinės namo Mizaruose atitikmuo, o tuo pačiu – modernaus naujakurio, arba ūkininko sodyba, turinti suvalkietiškos sodybos užstatymo bruožų: su kiemu, su pagrindiniu gyvenamuoju reprezentaciniu namu. Tokia buvo pažangaus lietuvio ūkininko idėja, atkeliavusi iš Krokuvos. Deja, užbaigti namo taip ir nespėjo… Tai buvo erdvus mūrinis namas, tačiau jame nebuvo krosnių, o apie vandentiekį, kanalizaciją ir elektrą dar nebuvo nė kalbos. Trūko verandų, kurios buvo suprojektuotos architekto. Mediena statiniams buvo gabenama iš Dzūkijos, kuri sieliais Nemunu buvo atplukdyta į Varžupį. Be to, mūro pastatai statyti naudojant parceliuojamo Marvos dvaro plytas, kurias naujakuriai turėjo teisę nusipirkti. Varžupis tapo puikiu tarpukario naujakurio sodybos pavyzdžu Kauno rajone.

O, galbūt, tabaku?

Varžupio sodyba, tapusi šeimos vasarviete, buvo puoselėjama ne tik kaip sodas, bet ir kaip gamtininkų susibūrimo vieta, studentų mokomoji bazė ir kultūros židinys. Įsteigęs tabako augintojų draugiją, Liudas Vailionis čia ėmėsi auginti tabaką. Pypkių, mokslinių gamtos knygų, medinių baldų kvapas… Užeikime į vidų.

,,Svetainėje stovėjo tais laikais moderni kušetė ir iš lazdynų sukalti vasarnamio baldai, aptraukti gėlėtu audiniu. Vazose – laukinių gėlių ar paparčių puokštės. Tėvo kambarys buvo antrame aukšte. Itin kuklus ir neįmantrus – kaip spartiečio. Mažas, bet šviesus, langais į vakarus. Jame – balta geležinė lova ir didelė knygų spinta. Stovėjo paprastas lentinis stalas, ant jo mikroskopas, dėžutės su stikliukais, vamzdeliais ir šūsnis popierių. Dar vaško lydymo lemputė, instrumentai koriams daryti ir visokių įrankėlių‘‘.

Ir laikrodis didžiojo kambario kampe. L. Vailionio anūkė pasakoja, kad šį laikrodį labai norėjo sutvarkyti, jau buvo pasiruošusi, susiradusi meistrą. Tačiau nuėjus pas jį sužinojo, jog norint sutaisyti, eilėj pas jį stovėti reikia dešimt metų. Ir užsirašė: šį laikrodį taisys 2029-aisiais, gegužės mėnesį. Meistra pridūrė: ,,Paskambinkite po poros metų, gal eilė ir bus pajudėjusi“.

Karas Varžupio nesugriovė. Atvirkščiai, karo metais ir pokariu jis priglaudė daugelį žmonių, sugebėdamas juos ir paguosti, ir pamaitinti. Sovietiniu laikotarpiu jis tapo ramiu užutekiu inteligentijos atstovams, norintiems kuo labiau priartėti prie Lietuvos praeities, mat buvo likusi didelė prieškario leidinių biblioteka ir nemažai to laiko reliktų.

„Varžupis daugeliui buvo laikinas ramybės prieglobstis. Net ir vienam Kauno geto berniukui. Mes tik matydavome į daržinę slapta nešamą maistą (taip pasakojo mano mama)“. Minima, kad karo metais šiame prieglobstyje buvę 11 inteligentų šeimų. Pokariu čia grįžo giminės, tremtiniai, nebegalėję sugrįžti į savo tikruosius namus.

O koks gi Jums šio namo istorijos kvapas?

Medeinės Rainytės tekstas

Šaltiniai: 

A. Butkuvienė, Profesorius Liudas Vailionis. Respublika, 2012-12-15.

D. Vailionytė, Liudas Vailionis. Kaunas, 2011.

Vailionis Liudas. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas. Elektroninė duomenų bazė.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.