Apie
Mindaugas Šatkus, nuo pat gimimo inžinierius, vis kažką konstruojantis, kuriantis, dirbantis vienoje Kauno kompanijoje Tvarumo ir atitikties vadovu, valdantis daug dokumentacijos, kuriantis daug procesų. Bet kūryba penktą vakaro nesibaigia: tada prasideda gyvenimas iš didžiosios G, gal net iš didžiosios Š – tai ŠEŠIOS TRIM sporto bendruomenės gyvenimas, kurį pradėjau kurti prieš ketverius metus ir tebekuriu iki šiol. Nešu atsakomybę kaip vadovas, kaip treneris ir kaip pavyzdys, kad gyvenimas po didelių paslydimų nesibaigia ir kad galima bei reikia pradėti sportuoti bet kuriame amžiuje. Dabar į kasdieninę rutiną įtrauktas bėgimas, dviračio mynimas, plaukimas, svorių kilnojimas ir kikboksas. Atrodo daug, bet tai yra beprotiškai superinis jausmas, kai matau ką gali kūnas, kai smegenys ir širdis yra laimingi.
Aktyvumas ir netradicinės idėjos buvo įvertintos Prezidentės Dalios Grybauskaitės už iniciatyvą švęsti Vasario 16-ąją kitaip ir už „išbėgiotus“ Gediminaičių stulpus gauta Lietuvos trispalvė.
Kaunas ir aš
Esu kaunietis, užaugęs „Partizanuose“, besimokęs Dainavos vidurinėje, kitus mokslus baigęs „Pramonėje“ Kauno kolegijoje, įsimylėjęs Kauną iki begalybės. Man jis toks savas, toks artimas, kompaktiškas miestas. Kažkada, kai buvau vaikas, mintinai mokėjau maršrutą nuo namų iki Lėlių teatro, važiuodavau užsimerkęs ir žinojau kiekvieną posūkį, autobuso vairuotojui perjungiant bėgius, kojomis spaudydavau pedalus. Vaikystės savaitgaliai taip ir bėgdavo: tarp betoninių rajono namų ir Kauno teatrų. Kažkur mintyse gyvena apsilankymai „Tulpėje“, „Orbitoje“, mūsų tėvų festivalis „Grok Jurgeli“ buvo kaip „Tėve mūsų“, nes jį organizuodavo mama. VAU! Dabar galvoju, kad visas tas tėvų parodytas gyvenimas ir gyvenimo būdas turėjo įtakos mano asmenybei ir dabartiniam mano aktyvumui, nurautom idėjom.
Tikriausiai, kaip ir kiekvienam tikram kauniečiui, Žalgirio vardas yra jau užkoduotas DNR ir ant pirštų suskaičiuojamos praleistos mylimos komandos rungtynės.
Kartą buvau trims metams Kauną iškeitęs į Londoną, tačiau gyvendamas ten visad jaučiau trauką atgalios į Lietuvą, į gimtą miestą, apskritai nebuvo daug minčių, kad galėčiau gyventi kažkur kitur. Dabar, kai esu čia, kai matau visą pokytį žmonėse, kai galiu įvertinti ir palyginti kas buvo tada ir kaip dabar, aš žaviuosi Kauno žmonių aktyvumu, džiaugiuosi, kad miestas didėja, kad miestas aktyvesnis, kad meninė kultūrinė atmosfera yra auganti ir kad 2022-ieji bus tie metai, kai atisdursime dėmesio centre ir nusirausim taip, kaip niekas kitas Europoje! Džiaugiuosi, kad Kaunas yra ne tik Europos kultūros sostinė, bet ir Lietuvos kūno kultūros sostinė, esame unikalūs su sporto projektais, su iniciatyvomis ir didžiuojuosi, jog esu to dalimi.
Žalias miestas – visada, važiuodamas miesto plačiomis gatvėmis, įsivaizduoju, kaip jų viduryje auga medžiai, kaip galima rasti šėšėlį ir nekaisti ant saulės, o rudenį – grožėtis auksinėmis spalvomis. Miesto centras pavirtęs į švariausiąją miesto dalį, su minimaliu kiekiu elektrinių automobilių, su tvariu visuomeniniu transportu, modernia „žalia“ architektūra, kuri skirta ne tik biurams, bet ir miestiečiams – kultūros ir sporto renginiams, bendruomenėms, susirinkti ir turėti plotą, kuriame galėtų vykdyti veiklas.
Kaunas – judantis, ateities ir inovacijų miestas, net neabejoju, kad būsim ne tik krepšinyje pirmi, bet ir naujuose, dar neregėtuose dalykuose.
Galvoju, kad kauniečiai – laisvi žmonės, kurie nelenktyniauja tarpusavyje ir manau, mes, aktyvistai, dalinamės laime ir laimėjimais su miestu ir žmonėmis, esame atviri pasauliui ir dėl to būsime sėkmingi Žmonės.