Apie
Marcin Łapczyński – Lenkijos valstybės tarnautojas ir diplomatas. Nuo 2010 m. dirba Lenkijos kultūros, nacionalinio paveldo ir sporto ministerijoje, kurioje rūpinasi Lenkijos kultūros sklaida užsienyje. 2013-2015 m. dirbo direktoriaus pavaduotoju Tarptautinių ryšių departamente.
2015-2019 m. Marcin dirbo Lenkijos instituto Vilniuje direktoriumi ir Lenkijos ambasados patarėju. 2017-2019 m. ėjo EUNIC klasterio Lietuvoje prezidento pareigas. Per tą laiką Lietuvoje kartu su komanda įgyvendino kelis šimtus projektų viešosios ir kultūrinės diplomatijos srityje. Nemažai jų – Kaune. 2021 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas jį apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi už pasiekimus plėtojant Lenkijos ir Lietuvos santykius kultūros ir mokslo srityse.
Kaunas ir aš
Nors didžiąją laiko dalį Lietuvoje praleidau Vilniuje, Kaunas buvo vieta, į kurią dažnai važiuodavau tiek darbo, tiek asmeniniais reikalais. Ir visi šie apsilankymai būdavo kupini džiaugsmo, netikėtų atradimų ir daugybės įdomių susitikimų. Labai didžiuojuosi, kad nuo 2017 m. (netrukus po to, kai Kaunas buvo paskelbtas 2022-ųjų metų Europos kultūros sostine) Lenkijos institutas Vilniuje padėjo „Kaunas2022“ komandai mokytis rengti programą ir įtraukti visuomenę. Organizavome pažintinį vizitą į Lenkiją ir susitikimus su mūsų kultūros sektoriaus atstovais, padėjome komandai rengti praktinius seminarus ir dirbtuves su Lenkijos ekspertais. Nemažai mūsų projektų vyko Kaune bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu, KaunasJazz, M. K. Čiurlionio muziejumi, kino teatru „Romuva”, IX forto muziejumi, galerija „Meno parkas”, Kaunas Photo festivaliu, Kauno valstybine filharmonija, Sugiharos namais ar Aleksoto bendruomene ir daugeliu kitų. Partnerių dėka galėjome pristatyti ne tik geriausius lenkų kultūros, bet ir istorijos pavyzdžius Kaune. Net dažnai juokaudavome, kad Kaune turėtume atidaryti specialų instituto filialą.
Esu įsimylėjęs tarpukario Kauno modernizmo architektūrą. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių mane dažnai lankytis šiame mieste ir atrasti naujų vietų bei pastatų, aprašytų Marijos Drėmaitės knygoje „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918-1940 m.“ ir Julijos Reklaitės „Kauno architektūros gide“ (kuris išleistas ir lenkų kalba!). Džiaugiuosi, kad kartu su tuometiniu mero pavaduotoju Simonu Kairiu pavyko įamžinti prieškarinės Lenkijos legacijos atminimą atidengiant atminimo lentą ant gražaus modernistinio pastato Kęstučio gatvėje 38. Taip pat su dideliu malonumu atradau mažiau žinomų Kauno vietų, tokių kaip Šančiai, Panemunė, Raudondvaris ar Pažaislis ir jame įkurtas vienuolynas bei Kauno marių regioninis parkas grožį.
Turėjau galimybę stebėti, kaip „mūsų“ Europos kultūros sostinė – Vroclavas 2016 – pasinaudojo šia unikalia galimybe ir tapo gyvybingu kultūros miestu, kupinu įdomių kultūrinių renginių, sustiprėjusių vietos bendruomenių, infrastruktūros ir naujų kultūros įstaigų, taip pat labai patrauklia vieta užsienio svečiams ir turistams. Tvirtai tikiu, kad Kaunas eis šiuo keliu ir išnaudos visus paslėptus brangakmenius, kuriuos turi, kad suspindėtų ES kultūros žemėlapyje. Jūs turite visus išteklius, pavyzdžiui, puikią istoriją su daugelio tautų ir kultūrų indėliu, stulbinančią modernistinę architektūrą (laikau kumščius už paraišką UNESCO!), daug įdomių ir aktyvių institucijų, puikų studentišką gyvenimą, energingą kultūros sceną, daug aktyvių vietos bendruomenių tiek mieste, tiek regionuose ir, svarbiausia, energiją ir norą keisti miesto įvaizdį per kultūrą. Tai įmanoma. Esu tikras, kad turininga „Kaunas2022“ programa taps reikšmingu pasiekimu miestui, regionui ir visai Lietuvai.