Apie
Julijus Grickevičius – beveik penkiolikos metų darbo kultūros ir meno srityje patirtį turintis komunikacijos ir rinkodaros specialistas. Prieš tapdamas LRT KLASIKOS vadovu J. Grickevičius dirbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur ėjo Direktoriaus pavaduotojo ir Rinkodaros departamento vadovo pareigas, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo atsakingas už įvaizdžio, komunikacijos ir rinkodaros formavimą, taip pat dirbo Vilniaus festivalyje ir Vilniaus fortepijono muzikos festivalyje. Čia įgyvendino ne vieną novatorišką auditorijos plėtros, strategijos formavimo, edukacijos, pokyčių projektą.
Save klasikinės muzikos ir džiazo mylėtoju vadinantis J. Grickevičius šiuo metu vadovauja ir Lietuvos džiazo federacijai bei nuolat bendradarbiauja su „Vilnius Mama Jazz“, „Nida Jazz Maratonas“, “Broma Jazz” ir kitais muzikos festivaliais. J. Grickevičius taip pat yra dirbęs Kauno miesto simfoniniame orkestre, Kauno bigbende. Tobulinosi Belgijoje, Kinijoje, Vokietijoje, Austrijoje. LRT taip pat veda radijo ir televizijos laidas.
Kaunas ir aš
Kaunas yra mano gimtasis miestas. Čia užaugau plačiaja prasme, turėjau savo pasaulį. Pirmosios darbinės patirtys, pirmieji atradimai ir pirmieji praradimai, viskas vyko Kaune. Tokia paletė yra susijusi su asmeniškumo samprata – Kaunas mane suformavo kaip žmogų su savo vertybėmis, stuburu ir požiūriu. Viduje turiu savo Kauno jausmą. Ir jis man sufleruoja, kad gerai pažįstu šį miestą. Jis susijęs su tapsmo žmogumi mokykla, jis uždavė daug mįslių, kurias pavyko įveikti. Kai 2006 m. atvėriau savo pirmosios darbovietės, Kauno šokio teatro “Aura” duris, nežinojau nieko nei apie šiuolaikinį šokį, nei apie Birutę Letukaitę. Vėliau septyneri metai Kauno miesto simfoniniame orkestre tapo mokykla, kurioje buvo sąlygos plačiai atverti akis ir ypač ausis. Kaip tik tuo metu pažinau Kauną kaip alternatyvaus džiazo salą, pats ją kūriau, šešerius metus vyko VDU Jazz Jungtys, festivalis, vėliau praaugęs mane patį.
Kelerius metus dirbau Kauno bigbende, mačiau kaip keičiasi šis kolektyvas, kokiu muzikos instrumentu tampa, kai prie jo jautriai prisiliečiama. Įkvėpė, kad viena pirmųjų įstaigų įkurta po nepriklausomybės atgavimo buvo džiazo orkestras, bigbendas, tai labai gerai atspindi laisvo miesto dvasią. Tai taip pat įrodo, kad prieš dešimtmetį atsigaunantis verslas savo naujoms erdvėms, restoranams, gaivinamai Nemuno krantinei pirmiausiai ieškojo džiazo muzikos. Buvau liudininkas kaip stereotipų pilnas, savimi tikėjimą pametęs miestas lukštenasi ir po truputį, vedinas daugybės idėjinių žmonių virsta kitokiu miestu.
Tikiu, kad Kauno kūno siela yra kultūra. Norėčiau, kad Kaunas taptų laidžiu idėjoms miestu, kuriame gali kurtis laisva, nepriklausoma, maištinga, kurianti bendruomenė. Klestėti alternatyvi kultūra, net ir klasikinių menų srityje – operoje, simfoninėje muzikoje. Šiam miestui nereikia žvalgytis į didesnius ar mažesnius analogus, nereikia ko nors kopijuoti ar kurti save dirbtinai. Tik suprasti save ir sugerti pasaulį. Neturėti nuo savęs paslapčių. Linkiu, kad Kaunas kuo rečiau būtų išvykimo stotele, dažniau – atvykimo stotimi. Tai didžiulė užduotis. Matau Kauno tapatybę kaip vientisą, šimtmečius jungiantį tęstinumą, o ne inertiškai įvykusių tradicijų tąsą. Norėčiau, kad nebijotume suprasti, kuri šios tapatybės dalis tebekurianti, o kuri istorija. Tam turime labai gerai įsiklausyti ir pažinti miestą.