Apie

Gitana Markovičienė – Naujienų agentūros „Elta“ ir įmonės „GM žurnalų leidybos grupė“ savininkė. Naujienų agentūroje „Elta“ eina direktorės pareigas, taip pat yra žurnalo „Moteris“ vyr. redaktorė.

Kaunas ir aš

Koks mano ryšys su Kaunu? Man, gimusiai, augusiai ir brendusiai Kaune, tebelaikančiai šį miestą savo gyvenamąja vieta, labai mielas toks klausimas.

Taigi, pristatau: Kaune lankiau mokyklą, universitetą, kur baigiau bakalauro ir magistro studijas. O Vilnius, kuriame dirbu, juk visai čia pat. Kaunas, drąsiai sakau, yra ir bus mano miestas. Tai – ir miestas, kuriame gyvena mano šeima. Mano vaikystės miestas Kaunas visada atgimsta labai šviesus mano mintyse, kad ir kaip toli nuo jo būčiau. Nuo pat vaikystės esu drąsi, o stipri ir atsakinga išmokau būti. Kasdienybė atneša daug iššūkių, daug sprendimų, būna ir nesėkmių, ir pergalių džiaugsmo, tačiau tai – darbe. Bet ateina ir kitokių džiaugsmų, sielos atgaivos laikas – tereikia panorėti. Tad neretai tie norai mane ir sugrąžina į Kauną.

Grįžus namo smagu su Mama vaikščioti jaukiomis Žaliakalnio gatvelėmis, pasidairyti Senamiestyje ar Centre, atkreipiant dėmesį į gražius pasikeitimus. Gera pasigrožėti žaluma Ąžuolyne, tikint, kad ne vien dėl reto auksaspalvio vabalo, o dėl kauniečių kuriami projektai, kaip išsaugoti tą mišką – parką miesto viduryje. Tokį retą, nes nelabai koks kitas Europos miestas dar gali pasigirti turįs seną ąžuolų girią. Duokdie, kad statybos pernelyg smarkiai Ąžuolyno pakraščių neapkramtytų. Nes kėsinimosi tai padaryti ženklų jau nemažai matyti.

Kauną apdainavo gyva galybė poetų, miestą garsino ir garsina daugybė talentingų, sumanių žmonių. Kaune, beje, prieš šimtą metų užgimė ir dabartinio mano verslo objektas. Jei atvirai, net nežinau, ar taip galima įvardinti naujienų agentūrą ELTA, kurios savininke bei vadove tapau prieš daugiau nei trejetą metų. Priminsiu, kad savo gyvavimo pradžioje ELTA (o ją, tarp kitko, įkūrė kaunietę įsimylėjęs šveicaras Juozas Eretas, dėstęs ir Vytauto Didžiojo universitete) buvo valstybinė agentūra – priklausė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai.

Prisipažinsiu, man beprasmis atrodo šių laikų posakis „Kaunas yra Kaunas“. Lygiai taip galima sakyti, pavyzdžiui, „Panevėžys yra Panevėžys“, ir kas iš to, kokį turinį į tą pasakymą įdedi? Manyčiau, jokio. Dar sako, kad kauniečiai linkę į verslus:  jiems nieko neduok, vis tiek jie viską turės, atseit, susikombinuos. Taip, kauniečiai verslūs, išradingi, sumanūs, bet, mano požiūriu, ne viską pinigai lemia ir ne jie svarbiausia, o idėja. Tai – ir mano pasaulėžiūros dalis, nes esu skautė, šaulė. Iš tokių pačių paskatų įsitraukiau ir į žurnalų leidybos verslą. Ir jei mums puikiai sekasi, tai turiu pripažinti, kad man dar ir teko didžiulis malonumas dirbti su stipriais kolektyvais. Neabejotina, kad siekiant sėkmės, komanda yra viskas tiek šiais laikais, tiek Kauno praeityje.

Garsus pantomimos meistras iš Latvijos ir, žinau, vienas iš įkvėpėjų stipraus pasipriešinimo 1972-ųjų gegužę po Romo Kalantos, virtusio Laisvės fakelu, aukos (aš tuomet dar nebuvau gimusi) Modris Tenisonas jau nepriklausomybės laikais traukinyje Vilnius–Kaunas sutiktai žurnalistei paaiškino, kad būdamas Lietuvoje, būtinai apsilanko „pabaliavoti“ Kaune. Nes, jo žodžiais tariant, Kauną būtų galima vadinti „geros nuotaikos ir džiugesio rezervatu“. O Vilniuje, anot Modrio, visos linksmybės, pramogos kvepia oficialumu, arogancija, noru pasipuikuoti. Gaila, pratęsti tos diskusijos su M. Tenisonu niekam nebėra galimybių, nes šiemet jis mirė. Tačiau esu tikra, kad Modrio biografijoje liko pats ryškiausias kaunietiškasis jo kūrybos laikotarpis. Tad linksmajam ir atsipalaidavusiam Kaunui, manau, verta į jį pasigilinti, paanalizuoti pastatytus spektaklius, išgirsti Modrio amžininkų prisiminimus. Skiriant nemažai jėgų ir laiko tarpukariniam Kaunui, dera viso to rasti ir ne taip seniai Kaune (ir tuo pačiu Kauną) kūrusiems žmonėms. Iš deramos pagarbos jiems ir miestui.

Išgirdus klausimą apie Kauno ateities viziją pirmiausia į galvą ateina a.a. filosofo Leonido Donskio paraginimas gyventi be pykčio, likęs tarsi dedikacija ne tik Kaunui, bet visai Lietuvai. Turiu viltį, kad ateities Kaune mažiau matysime ir pavydo, diletantizmo, nepagarbos kitam bei kitokių „negatyvų“.

Beje, vienoje vilniečių kompanijoje girdėjau architektą sakant, kad Kaunui negali sektis, jo lemtis bloga, nes miestą ženklina trys „ne“. Tai upės, šalia kurių Kaunas yra: Nemunas, Neris, Nevėžis (betgi ir būna tokių stebėtinų sutapimų).

Taigi, mano vizijoje ateities Kaunas, žinoma, tikrai nekeisdamas upių vardų, bus labiau „teigiamas“. Savo šviesiomis erdvėmis (o jų, sutikit, pamažu vis daugėja), puikia architektūra, kurią gal irgi po kokių septyniasdešimties metų ekspertai įvertins tarptautiniu mastu. Svarbiausia – su stiprų bendruomeniškumo jausmą ir dorą nusiteikimą geriems darbams Kauno labui puoselėjančiais gyventojais.

Tai bus miestas be niūrių, rūškanų, nepatenkintų veidų (juk gyvenimas visoje Lietuvoje turėtų gerėti, nes politikai pasistengs sukurti gerovės valstybę, o mes jiems padėsime). Ir daugybė šio miesto žmonių patikės savo jėgomis, mokės ir norės be jokių išlygų (prisitaikėliškumo) būti savimi, turėti didelių ir drąsių svajonių bei tikėti, kad viskas yra įmanoma. Svarbu nebijoti bandyti ir klysti, žinoti, jog kiekvienas iššūkis suteikia galimybę išmokti kažko naujo, net jei iš pradžių atrodo, kad jau daug ką išmanai. Tuomet ir harmoniją, ir laimėjimų kainą geriau pajauti.

Ateities Kaunas, tikiuosi, ir Lietuva, tinkamai (pagaliau!) vertins savuosius kultūros kūrėjus, nes be jų ta gerovė bus sunkiai pasiekiama. Išsirinks miestas dorus „valdovus“, kurių sąmonėje pirmiausia sukasi ne žodžiai „kas man iš to?“, bet „ką iš to turės Kaunas?“. Utopiška, sakysite, tai, bet čia labai tiktų priminti Vydūną, teigusį, kad „tikroji kultūra ten viešpatauja, kur žmogiškumas yra valdovas žmogaus asmenyje ir gyvenime, ypač – santykiuose su kitais žmonėmis“.

Tikiu, miestui bus dar didesnė garbė, kai iš Kauno plačiai sklis kultūros ženklai bei akordai. O kad bent didžiuma viso to taptų realybe, manyčiau, visiems  reikia dirbti čia ir dabar, pasitelkus talentą, intuiciją, grožio supratimą. Žinoma, nepamirštant ir rizikos, nuovokos. Pacituosiu vieną filosofo F. Bekono aforizmą: „Išmintingas žmogus susikurs daugiau galimybių negu jų ras“.  Tikrai žinau, kad nėra neįveikiamų kliūčių, neįgyvendinamų svajonių. O juk miesto esmę ir grožį pirmiausia kuria ne mūrai, bet žmonės. Tad drąsiau svajokime, apie ateities Kauną mąstydami.