Inga Lukoševičiūtė

Kaunas ir aš

Kaune susitiko mano tėvai. Kaune gimiau, mokiausi, studijavau. Mokykla, universitetas, studijų laikų Laisvės alėja, jau išnykę kino teatrai, vaikystės draugai, Santaka, Panemunės šilas, vaikystėje numylėtas Kauno zoologijos sodas ir Zoologijos muziejus, visi teatrai, prie Centrinio pašto, Soboro ar Fontano skirti pasimatymai, Ąžuolyno stumbras, Kauno marių paplūdimys – kaunietiški mano vaikystės, jaunystės, viso gyvenimo riboženkliai, o žmonės – šeima, artimieji, draugai, mokytojai – iki šiol stipriausi pasaulyje traukos centrai. Jau daug metų gyvenu toli nuo Kauno, o keliaudama aplankiau šimtus tolimiausių pasaulio miestų, bet kuo toliau, tuo geriau suprantu: nėra nieko tvirtesnio už šaknis. Ir nėra nieko svarbesnio už tai, kas su tomis šaknimis susiję – artimuosius, draugus, gimtajį miestą.

Žvelgti į Kauną iš už dviejų tūkstančių kilometrų reiškia žvelgti iš perspektyvos, o tai savo ruožtu reiškia pastebėti dalykus – tiek gerus, tiek blogus, kuriuos iš arti ne taip lengva įžiūrėti. Kaskart, kai lankausi Kaune, aiškiai matau, kaip jis keičiasi, gražėja. Žinoma, pasitempti dar yra kur… Labiausiai norėčiau, kad Kaunas išsaugotų savo istorijos ženklus, kad miesto veide atsispindėtų visos – tiek smagios, tiek skausmingos – patirtys. Tik taip galima išsaugoti tai, kas daro miestą įdomų ir savitą – jo identitetą. Norėčiau, kad nepamirštume, jog nugriauti, sunaikinti yra lengviau nei sukurti. Norėčiau, kad miestas būtų atviras žmonėms ir idėjoms, kad būtų pagarbus ir tolerantiškas tiek saviškiams, tiek svečiams, kad čia būtų daug erdvės, žalumos ir kultūros. Kad miestas būtų artimas, patogus, saugus vietiniams ir svetingas atvykėliams. Kad tai būtų miestas, į kurį norėtųsi sugrįžti. To tikiuosi ir to linkiu. Esu tikra – prie to prisidėti galime kiekvienas. Juk miestas – tai pirmiausia jo žmonės.